Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-02 · Administracinė byla Nr. I-2226-815/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-02
Bylos Nr.
I-2226-815/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08319-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2226-815/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08319-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja skunde, kurį vėliau patikslino, teismo prašė: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – ir Valstybės kontrolė, atsakovė) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – (duomenys neskelbtini) Lt; 2) teismui netenkinus pirmo skundo reikalavimo, priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės kontrolės, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžio turtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-5, 9). Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog 2009 m. teisiniu reguliavimu sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis (pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases dydžiai) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, šis mažinimas pažeidė Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotus išaiškinimus ir buvo atliktas nesilaikant proporcingumo principo. Todėl jos pareiginės algos dydis buvo sumažintas taip pat neteisėtai (b. l. 1-5).

Atsiliepimas

2. Atsakovės atsiliepimuose į pareiškėjos skundo reikalavimus prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnio nuostatas darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Valstybės kontrolė, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, vykdė galiojančiuose įstatymuose nustatytus reikalavimus, todėl ji neturėjo (ir neturi) teisinio pagrindo išmokėti ne pagal pareiškėjos nurodytu laikotarpiu galiojusius įstatymus apskaičiuoto darbo užmokesčio. Taip pat nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir šis ginčas laikytinas tarnybiniu ginču, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis nelaikytina žala (b. l. 22-24, 35-36).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. D. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį – (duomenys neskelbtini) Lt (apskaičiavimo lentelė, b. l. 11-12). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.

Kadangi pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama kompensavimo mechanizmu, taigi negalima teigti, jog pareiškėja patyrė turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis