- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-72/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Šiukšta (pran.), Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- G. V.
- Nukentėjusysis
- J. J., G. E.
- Advokatai
- Artūras Bauža
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
ekspertams ir specialistams: Janušui Rybalko, Leonui Gogeliui, Vladui Japertui, Evaldui Kelerui, Rasai Naujokaitienei, Jūratei Dementavičienei, Jūratei Poškutei, Antanui Algirdui Garmui, Jonui Balsiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų J. J. ir G. E. , nuteistojo G. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo
G. V. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 132 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams ir pagal BK 253 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2, 5 d., pagal BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šią subendrintą bausmę ir pagal BK 253 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo G. V. priteista 14749,92 Lt turtinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei nuspręsta išieškoti 3000 Lt išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai J. J. , taip pat priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. E. . Iš G. V. taip pat priteista 5954,90 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. V. nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą, neatsargų gyvybės atėmimą ir už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu šaudmenų ir šaunamųjų ginklų. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
Laikotarpyje nuo 2005 m. gruodžio 31 d., 15.20 val., iki 2006 m. sausio 1 d., 12 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiuose L. E. namuose tarpusavio konflikto su L. E. metu G. V. tyčia sudavė jai vieną smūgį į kairės akies sritį, padarydamas kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke ir kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kurį sukėlė dėl tiesioginio smūgio įvykęs rotacinis galvos smegenų judesys ir dešinio smegenų pusrutulio žievės kraujagyslės plyšimas. Taip jis padarė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl šio sužalojimo išsivysčius galvos smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimui ir plaučių uždegimui, 2006 m. sausio 7 d., apie 3.50 val., nukentėjusioji mirė. Tokiu būdu G. V. atėmė L. E. gyvybę dėl neatsargumo.
Be to, G. V. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku neteisėtai įgijo didelį kiekį šaudmenų ir šaunamųjų ginklų, t.y. 23 mm kalibro imitacinį šovinį (A kategorijos šaudmenį), 321 vnt. pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio skėlimo šovinių, 7 vnt. pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro šovinių, skirtų šaudyti 5,45 mm kalibro automatais „AK-74“, „AK74M“ ir „AKC74“, 39 vnt. pramoninės gamybos 9 mm „Makarov“ šovinių, 28 vnt. pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro trumpųjų žiedinio įskėlimo šovinių, vieną pramoninės gamybos 6,35 kalibro „Browning“ šovinį ir 6 vnt. pramoninės gamybos 35-o (9 mm) kalibro revolverinių šovinių su pasklindančiu šratų užtaisu, taip pat Rusijos pramoninės gamybos graižtvinį 5,6 mm kalibro medžioklinį karabiną TOZ-16, skirtą šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais (22 Long rifle) (C kategorijos šaunamąjį ginklą), Vokietijos pramoninės gamybos pusiau automatinį 6,35 mm kalibro pistoletą „Walther“, skirtą šaudyti 6,35 mm kalibro Browning šoviniais (B kategorijos šaunamąjį ginklą) ir JAV pramoninės gamybos 32-o kalibro revolverį „Smith & Wesson“ (mod. Hamrnerless 32S & W), skirtą šaudyti 32-o kalibro Smith & Wesson kalibro revolveriniais šoviniais (B kategorijos šaunamąjį ginklą). Šiuos šaudmenis ir šaunamuosius ginklus G. V. , neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė (duomenys neskelbtini) iki 2006 m. sausio 16 d., kol juos surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Ši byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl L. E. nužudymo G. V. kaltinant pagal BK 129 str. 1 d. Teismas G. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. Buvo pripažinta įrodytu, kad konflikto metu G. V. ranka vieną kartą sudavė L. E. į kairės akies sritį ir tai buvo nukentėjusiosios mirties priežastimi. Tačiau šios nusikalstamos veikos teismas neįvertino nužudymu. Nuosprendyje nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. galima tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys ir kai išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Tuo tarpu šioje byloje teismas padarė išvadą, kad nors L. E. mirties priežastis buvo G. V. suduotas smūgis, tačiau kilusi nuteistojo veikos pasekmė buvo atsitiktinė. Nuosprendyje nurodoma, jog nebuvo įrodyta, kad G. V. buvo sumanęs L. E. nužudyti ir jos mirties norėjo, o jeigu ir nenorėjo, tai sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Tokių ketinimų nebuvimą, teismo nuomone, patvirtina nustatytos bylos aplinkybės. G. V. sudavė L. E. vieną smūgį, o po to smurtinių veiksmų netęsė, nors, būdamas namuose su nukentėjusiąja dviese, tokią galimybę turėjo. Kitą dieną apie nukentėjusiosios būklę jis pranešė jos seseriai ir iškvietė medicininę pagalbą. Byloje nėra duomenų apie G. V. suduoto smūgio stiprumą, o ekspertai paaiškino, kad nuo tokio paties stiprumo smūgio galvos smegenų rotacija bei kraujagyslės plyšimas galėjo ir įvykti, ir neįvykti. Nukentėjusioji L. E. buvo pakankamai jauno amžiaus. Nuosprendyje nurodoma, jog negalima teigti, kad G. V. numatė L. E. mirtį. Tačiau jis sudavė smūgį į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą, todėl, įvertinus ir G. V. gyvenimišką patirtį, taip pat jo profesiją, elgdamasis apdairiau, pagal bylos aplinkybes nuteistasis galėjo ir turėjo numatyti savo veikos pasekmes. Darydamas tą veiką jis turėjo pareigą būti atsargus. Todėl teismas padarė išvadą, kad G. V. turi atsakyti už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo, pasireiškusį nusikalstamo nerūpestingumo forma. Nuosprendyje teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 27 p. išaiškinimu apie tai, kad jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė. Taip pat buvo pasiremta ir kasacine nutartimi kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2k-354/2007, todėl G. V. nusikalstamą veiką teismas perkvalifikavo iš BK 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Nuosprendyje teisingai nustatyta, jog išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad G. V. suduotas smūgis L. E. į kairės akies sritį yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiosios mirtimi. Tačiau teismo išvada apie tai, kad nukentėjusiosios mirtis buvo tik atsitiktinė nuteistojo veikos pasekmė, yra nepagrįsta. Taip pat nepagrįstos ir teismo išvados, padarytos vertinant nuosprendyje išdėstytas bylos aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, kad G. V. prieš savo sugyventinę L. E. yra pavartojęs smurtą ne vieną kartą. Jis dažnai konfliktuodavo, o smurtas jam buvo įprastinis konfliktų sprendimo būdas. Kaltinime nurodytu atveju G. V. konfliktavo su L. E. dėl alkoholio vartojimo. Žodiniam konfliktui palaipsniui peraugus į smurto panaudojimą, G. V. sudavė L. E. smūgį į pačią pavojingiausią gyvybei kūno vietą, t.y. galvą. Nuteistasis turėjo tik vieną tikslą – pavartoti prieš savo sugyventinę smurtą. Byloje nustatyta, kad iki smūgio sudavimo į galvą pati nukentėjusioji buvo agresyvi ir labai aktyvi, o jau po smūgio į galvą L. E. nurimo, užlipo į namo antrą aukštą ir konfliktas pasibaigė. Tokį visišką nukentėjusiosios elgesio pasikeitimą turėjo ir privalėjo matyti G. V. . Tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų siekiant užkirsti kelią L. E. sumušimo padariniams. Netgi kitą dieną nuėjęs L. E. žadinti ir pamatęs ją nuogą gulinčią ant grindų dukros kambaryje, nuteistasis ją tik užklojo ir paliko gulėti toliau. Nesiėmė jokių priemonių tam, kad sužinotų, kokia nukentėjusiosios sveikatos būklė ir ar jai reikalinga pagalba. Ekspertizės akto Nr. EK39/06(01) išvadose nurodyta, jog tikėtina, kad per kelias valandas po patirtos galvos traumos suteikus tinkamą medicininę pagalbą, buvo galima išsaugoti L. E. gyvybę. Nukentėjusiosios seseriai nuteistasis paskambino tik pamatęs, kad gulinčiai L. E. iš burnos teka kraujas. Sudavęs L. E. smūgį į galvą ir matydamas po to pasikeitusį jos elgesį, nuteistasis turėjo numatyti dėl jo veikos galinčius kilti padarinius. Įvertinus tai, kad sudavus smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, nukentėjusiajai dėl rotacinio judesio įvyko kraujo išsiliejimas į smegenis, o smurto vartojimas pasibaigė tik po to smūgio pasikeitus L. E. elgesiui, daroma išvada, kad nuteistasis nukentėjusiąją nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Smogdamas nukentėjusiajai į galvą, jis suvokė, kad kelia pavojų nukentėjusiosios gyvybei, numatė, kad gali jai atimti gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl ši nusikalstama veika turėjo būti įvertinta bei kvalifikuota kaip nužudymas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. 1 d. kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Tuo tarpu atsitiktinis priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių nėra dėsningas ir iš anksto nenumatomas. Kiekvienas normalaus išsivystymo asmuo, darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, suvokia jos pavojingumą ir numato, kokius padarinius ta veika gali sukelti. Jei asmuo suvokia daromos veikos pavojingumą ir numato padarinius, teismas tokią veiką vertina padaryta tiesiogine arba netiesiogine tyčia. LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 6 punkte išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismai sprendžia atsižvelgdami į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Tačiau šioje byloje teismas nurodytų aplinkybių visumos neįvertino. Dėl kito kaltinimo pagal BK 253 str. 2 d. teismas pagrįstai pripažino G. V. kaltę įrodyta, tačiau už šį nusikaltimą nuteistajam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga. BK 253 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 4 iki 8 metų, o G. V. paskirtoji bausmė atitinka šios sankcijos minimumą. Skiriant nuteistajam bausmę teismas turėjo atsižvelgti į BK 54 str. reikalavimus. G. V. padarė vieną labai sunkų ir vieną sunkų nusikaltimą. Nužudymas padarytas netiesiogine, o neteisėtas disponavimas šaudmenimis ir šaunamaisiais ginklais – tiesiogine tyčia. Nužudymas sukėlė neatstatomus padarinius ir ypatingus išgyvenimus nukentėjusiosios artimiesiems, o ypač jos nepilnametei dukrai. G. V. anksčiau neteistas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, o jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nesant tokių aplinkybių, vadovaujantis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, G. V. teismas turėjo paskirti bausmę, artimą baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkiui. Prašo G. V. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 1 d. ir 132 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 9 metams. Pagal BK 253 str. 2 d. paskirti nuteistajam bausmę laisvės atėmimą 6 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nukentėjusiosios J. J. ir G. E. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir, nenuteisęs G. V. dėl tyčinio L. E. nužudymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tuo pačiu teismas nepagrįstai tik iš dalies patenkino nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pats teismas nustatė, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis G. V. tyčia sudavė L. E. vieną smūgį į kairės akies sritį padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio po keleto dienų nukentėjusioji mirė. Tačiau padarė išvadą, kad nuteistasis atėmė L. E. gyvybę dėl neatsargumo Iš bylos matosi, kad kvalifikuodamas G. V. nusikalstamą veiką pagal BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. teismas išskirtinai rėmėsi kitoje kasacinėje byloje Nr. 2k-354/2007 išdėstytais motyvais juos perrašydamas ir pritaikydamas G. V. padarytai nusikalstamai veikai. Nuosprendyje nurodoma, kad bylos įrodymų visuma, teismo medicinos ekspertų išvados apie L. E. padaryto sužalojimo laiką, pobūdį, mechanizmą ir trauminio poveikio lokalizaciją pilnai patvirtina, kad G. V. suduotas vienas smūgis į kairę akies sritį yra priežastiniame ryšyje su L. E. mirtimi. Tačiau sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. galima tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Tuo tarpu atsitiktinis veikos padarinys nėra dėsningas ir iš anksto nenumatomas, todėl negali būti vertinamas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Teismas nustatė, kad nors L. E. mirties priežastimi buvo G. V. suduoto vieno smūgio į kairės akies sritį padariniai, tačiau padarė išvadą, kad nukentėjusiosios mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo atsitiktinė veikos pasekmė. Tokia teismo išvada nuosprendyje motyvuojama tuo, kad nebuvo įrodytas G. V. sumanymas nužudyti L. E. , jo norėjimas jos mirties arba sąmoningas leidimas tokioms pasekmėms kilti. Priešingai, bylos aplinkybės patvirtina tokių nuteistojo ketinimų nebuvimą. Nuosprendyje dar remiamasi tuo, kad nuteistasis nukentėjusiajai sudavė tik vieną smūgį, po to smurtinių veiksmų netęsė, kitą dieną pamatęs, kad L. E. kraujuoja, pranešė apie tai jos seseriai ir iškvietė medicininę pagalbą. Be to, byloje nėra duomenų apie suduoto L. E. smūgio stiprumą, nuo tokio paties smūgio sudavimo vienais atvejais mirtinos pasekmės galėjo kilti, kitais – nekilti. Atsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusioji buvo dar pakankamai jauno amžiaus. Įvertinęs visas šias aplinkybes, vadovaudamasis LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 27 p. išaiškinimais ir remdamasis jau nurodytos kitos kasacinės nutarties kitoje byloje Nr. 2k-354/2007 motyvais teismas perkvalifikavo G. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. Su šia nuosprendžio dalimi nukentėjusiosios nesutinka, nes teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas teisingai nustatė, kad G. V. vartojo smurtą prieš L. E. ir kad jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiosios mirtimi. Tačiau nusikalstamos veikos perkvalifikavimo motyvus perrašydamas iš kitos bylos Nr. 2k-354/2007, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad faktinės šių bylų aplinkybės yra skirtingos. Nurodytoje kitoje byloje nuteistasis Ž.Ž. buvo pripažinęs, kad sudavė smūgį nukentėjusiajai, taip pat parodė apie tai, ko siekė patekdamas į svetimą butą ir kokie buvo jo motyvai bei tikslai. Tuo tarpu šioje byloje G. V. kaltu dėl smurto panaudojimo prieš L. E. neprisipažino, o teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad L. E. mirtį sukėlę sužalojimai išsivystė nuo G. V. ranka tyčia jai suduoto smūgio į kairės akies sritį. Tai tik patvirtina, kad priimdamas nuosprendį teismas G. V. parodymus atmetė ir jais nesivadovavo. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu G. V. neigė ir tai, kad jis vartojo prieš L. E. smurtą kada nors anksčiau. Tačiau nukentėjusiosios G. E. ir liudytojos E. Z. parodymai apie ankstesnius L. E. sumušimus tokius paties G. V. parodymus paneigia. Todėl teismo išvada, kad G. V. suduotas smūgis kumščiu L. E. į galvą buvo atsitiktinis, o ne dėsningas reiškinys, yra klaidinga. Taip pat prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir išvada apie tai, kad G. V. nesuvokė savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad gali jam atimti gyvybę, taip pat jog neįrodyta, kad nuteistasis sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Teismo išvada, kad G. V. sudavė L. E. vieną smūgį, po to smurto netęsė, nors ir turėjo tokią galimybę, yra pagrįsta tik prielaidomis. Pats nuteistasis apie smurto panaudojimą prieš L. E. neparodė nieko. Nukentėjusioji J. J. ir liudytoja G. Š. irgi neparodė apie tai, kad L. E. joms būtų sakiusi, jog G. V. sudavė jai tik vieną smūgį. Tai, kad ekspertai nustatė, jog L. E. buvo nužudyta jai sudavus vieną smūgį, irgi neleidžia kategoriškai teigti, kad nuteistasis toliau savo smurtinių veiksmų netęsė ir sudavė nukentėjusiajai tik vieną smūgį. Teismas padarė išvadą, jog negalima teigti, kad G. V. numatė L. E. mirtį, todėl jis privalo atsakyti už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo, pasireiškusį nusikalstamo nerūpestingumo forma. Tokia išvada grindžiama tik paties teismo samprotavimais įvertinus ekspertų paaiškinimus apie įvairias galimas tokio paties smūgio sudavimo pasekmes, taip pat įvertinus pakankamai jauną nukentėjusiosios amžių ir jos darbingumą. Pagrįsdamas išvadą dėl gyvybės atėmimo nusikalstamo nerūpestingumo forma teismas dar paminėjo G. V. gyvenimišką patirtį ir jo profesiją. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad G. V. , suduodamas smūgį į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – galvą (kairės akies sritį), turėjo elgtis apdairiau. Tokia teismo išvada iš viso yra nelogiška, nes nesuprantama, kaip iš viso galima elgtis apdairiau suduodant smūgį į galvą. Tai reikštų, kad tokiu atveju kaltininkas specialiai suduotų smūgį tik į tam tikrą galvos vietą, turėtų apskaičiuoti smūgio stiprumą taip, kad nuo jo netrūktų smegenų kraujagyslės ir pan. Vis dėlto ir pats teismas po to padarė išvadą, kad vartodamas smurtą G. V. pakankamai apdairus nebuvo. Teismo išvada ir ją pagrindžiantys motyvai dėl neatsargios kaltės formos prieštarauja ir LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 26 p. išaiškinimams. Čia nurodoma, kad turėjimas numatyti daromos atitinkamos veikos padarinius yra pareiga ir kad ši pareiga susijusi su reikalavimu laikytis įstatymo, su tarnybos pareigomis, profesija, ankstesne veikla, gyvenimo patyrimu ir pan. Tačiau ir šiame nutarime nenurodyta, kad kaltininkas turėtų būti apdairus tyčia suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą. Kiekvienas normalaus išsivystymo žmogus, darydamas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, suvokia jos pavojingumą ir numato, kaip vystysis priežastinis ryšys bei kokius padarinius ta veika gali sukelti. Jei asmuo suvokia daromos veikos pavojingumą ir numato jos padarius, tokia veika laikoma padaryta tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Netiesioginė tyčia yra tada, kai kaltininkas suvokia daromos veikos pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numato, kad taip veikdamas gali atimti kitam žmogui gyvybę, to nenori, bet sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Netiesioginės tyčios valinis momentas suponuoja kaltininko abejingumą galimiems padariniams, iš esmės kaltininkui nesvarbu, ar tokie padariniai kils, ar ne. G. V. smūgį kumščiu sudavė sąmoningai. Normalios psichikos asmuo, suduodamas tokį smūgį žmogui į galvą, paprastai suvokia savo veiksmų pavojingumą. O iš bylos matosi, ir apie tai nurodoma nuosprendyje, kad G. V. turėjo gyvenimišką ir profesinę patirtį, nes buvo policijos pareigūnas. Todėl jis juo labiau turėjo suvokti smūgio sudavimo į galvą pasekmes. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad G. V. ir suvokė savo veikos pavojingumą, ir numatė tiek priežastinio ryšio vystymąsi, tiek jo daromos veikos galimus padarinius. Nustatydamas nusikaltimo subjektyvinę pusę, teismas turėjo remtis ir duomenimis apie veikos objektyvinę pusę, t. y. tuo, kad sužalojimas L. E. buvo padarytas ranka sudavus smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą, o tai patvirtina, kad G. V. veikoje buvo tyčios elementas. Todėl nenustačius, kad kaltininkas siekė atimti nukentėjusiajai gyvybę, teismas turėjo pripažinti, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Tokiai išvadai negalėjo neturėti reikšmės ir tai, kad L. E. mirė ne iš karto, o tik po kelių dienų. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Svarbu yra tai, ar nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties). Toks ryšys šioje byloje nustatytas. Kvalifikuodamas G. V. nusikalstamą veiką pagal BK 132 str. 1 d., teismas tokį sprendimą motyvavo ir kitomis aplinkybėmis. Nuosprendyje nurodyta, kad teismas įvertino nusikaltimo įrankį ir būdą (smūgis buvo suduotas ranka, o ne kokiu nors grėsmingu įrankiu), smurto intensyvumą bei pobūdį (smogė vieną kartą), taip pat kaltinamojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Nukentėjusiosioms tokie teismo teiginiai yra skaudūs ir nesuprantami, taip pat šališki ir tendencingi, nes tokiais teiginiais teismas tarsi pateisina G. V. veiksmus pavartojant smurtą, o smūgio sudavimas tik ranka ir tik vieną kartą pateikiamas kaip kaltininko pagyrimas. Taip pat nesuprantamas ir kaltininko elgesio po nusikaltimo padarymo įvertinimas. Teismo medicinos ekspertizės išvadose nurodyta, kad kelių valandų bėgyje po patirtos galvos traumos L. E. suteikus tinkamą medicininę pagalbą, tikėtina, kad jos gyvybę buvo galima išgelbėti. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad G. V. į antrą namo aukštą pasižiūrėti, kas atsitiko L. E. , užlipo tik kitą dieną, praėjus jau daugiau nei pusei paros laiko. Pavartojęs prieš ją smurtą nuteistasis po to girdėjo antrame namo aukšte trenksmą, tačiau į tai nekreipė jokio dėmesio. Tokio G. V. abejingumo L. E. gyvybei ir sveikatai teismas neįvertino. Visa tai patvirtina, kad teismas bylos aplinkybes įvertino nesilaikant BPK 20 str. reikalavimų, o padaryta išvada, kad G. V. atėmė L. E. gyvybę dėl neatsargumo, yra klaidinga. Teismas turėjo padaryti išvadą, kad nuteistasis kaltas dėl L. E. nužudymo ir jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d. Faktinių bylos aplinkybių neatitinka ir kai kurios kitos teismo išvados. Nuosprendyje nurodoma, kad nors pristačius L. E. į ligoninę nebuvo aiškinamasi, ar ji 2005 m. gruodžio 31 d. buvo išgėrusi, tačiau kolegija mano, kad bylos duomenys tokią išvadą patvirtina. Tokia teismo išvada pagrįsta ne įrodymais, o tik prielaidomis. Teismas rėmėsi liudytojos S. A. parodymais apie tai, kad ji 2005 m. gruodžio 31 d. kalbėjosi telefonu su L. E. ir ši buvo neblaivi, o G. V. , iš pradžių žadėjęs tą vakarą liudytoją nuvežti į miestą, vėliau tai padaryti atsisakė, nes nenorėjo neblaivios L. E. palikti namuose. Tokiais liudytojos S. A. parodymais teismas remtis negalėjo, nes iš telefoninių pokalbių išklotinių matosi, kad S. A. pokalbis telefonu tą vakarą truko tik 15 sekundžių ir per tiek laiko suprasti, ar pašnekovė neblaivi, nebuvo galima. Be to, šios liudytojos parodymai nepatikimi, nes ji suinteresuota padėti G. V. . Ši liudytoja nieko neparodė apie G. V. prieš L. E. vartotą smurtą, nors apie tai turėjo žinoti. Iš tų pačių telefoninių pokalbių išklotinių matosi, kad jau iki pokalbio su S. A. G. V. skambino L. E. motinai G. Š. , kuri parodė, jog pokalbio metu girdėjo savo dukrą sakant, kad G. V. ją mušė. Liudytoja S. A. savo parodymuose nutylėjo ir tai, kad L. E. jau gulint ligoninėje, 2006 m. sausio 2 d. vakarą G. V. praleido pas S. A. ir grįžo iš jos girtas. Tai, kad ant tuščio brendžio butelio kamščio buvo surasti L. E. biologiniai pėdsakai, irgi nepatvirtina jos neblaivumo 2005 m. gruodžio 31 d. vakare. Nukentėjusioji G. E. parodė, kad matė, kaip jos motina L. E. dar 2005 m. gruodžio 30 d. parsinešė maišelį su 3 buteliais alkoholinių gėrimų. Taip pat matė, kaip motina tuos butelius padėjo į sekciją. Akivaizdu, kad ji tuo metu butelius lietė rankomis ir todėl ant jų liko jos biologiniai pėdsakai. Pažymėtina, kad ant to paties butelio buvo rasti ir G. V. biologiniai pėdsakai, tačiau teismas nepadarė išvados, kad jis irgi buvo neblaivus. Teisme apklausta liudytoja gydytoja R. N. parodė, kad ji apžiūrėjo L. E. 2006 m. sausio 1 d. ir nuo jos sklindančio alkoholio kvapo neužuodė. GMP kortelėje irgi yra įrašas, kuriame nurodoma, jog atvykus gydytojams buvo nustatyta, kad pacientė L. E. buvo blaivi. Netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavęs G. V. nusikalstamą veiką, teismas tuo pačiu ir paskyrė nuteistajam per švelnią bausmę, o taip pat nepagrįstai sumažino nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinę žalą jos buvo įvertinusios 500 000 Lt, tuo tarpu teismas priteisė G. E. 50 000 Lt, o J. J. 1000 Lt. Šioje dalyje nuosprendis irgi neteisingas. Civiliniame ieškinyje buvo nurodyta, kad dėl L. E. nužudymo jos ir kiti nužudytosios artimieji patyrė didelius išgyvenimus ir emocinę įtampą, kurią iki šiol tenka malšinti medikamentais. Dėl nervinio išsekimo po sesers laidotuvių J. J. teko ne kartą gydytis poliklinikoje. Emocinę įtampą vėl tekdavo išgyventi ir teismo posėdžiuose, kai G. V. , siekdamas išvengti bausmės, visais įmanomais būdais šmeižė ir nužudytąją L. E. , ir jos seserį J. J. . Tai jis darė nepaisydamas to, kad gyveno nužudytosios namuose turėdamas galimybę išsikraustyti į savo turimus gyvenamąjį namą arba butą. G. E. L. E. užaugino viena, jos puikiai sutarė, o po motinos nužudymo G. E. , būdama nepilnametė ir moksleivė, tapo visiška našlaite ir jos padėtis tapo kritiška. Tėvas jos atsisakė dar vaikystėje ir jo ji net nepažįsta, todėl, nužudžius motiną, neliko vienintelio žmogaus, galinčio ja pasirūpinti. Tuo metu kaip tik artėjo baigiamieji egzaminai mokykloje ir stojimas į aukštąją mokyklą. Šis įvykis apsunkino jos gyvenimą, ji neturėjo pajamų pragyvenimui ir todėl turėjo persikelti gyventi pas motinos seserį J. J. . Materialinės ir moralinės paramos neteko ir nužudytosios tėvai pensininkai. Tuo tarpu teismas, apie tai neapklausęs nei pačių nukentėjusiųjų, nei liudytojų, rėmėsi tik L. E. nužudžiusio G. V. parodymais ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad nužudytoji ir jos sesuo J. J. nebuvo itin artimos. Kai kurie laikraščiuose pagal G. V. parodymus parašyti straipsniai irgi pablogino tiek nužudytosios, tiek ir jos šeimos reputaciją. Prašo teismo nuosprendį pakeisti, pripažinti G. V. kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir paskirti jam prokuroro baigiamojoje kalboje pasiūlytą laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo pilnai patenkinti nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas, nepadarė. Su L. E. jos nuosavame gyveno nuo 2001 m. Tą namą kartu suremontavo, kūrė bendrus ateities planus ir ketino susituokti. L. E. buvo protinga ir draugiška, tačiau turėjo priklausomybę alkoholiniams gėrimams. Per tuos keletą kartu pragyventų metų jis pats tris kartus ją vežė pas gydytojus narkologus ir psichologus, detoksikacijos atlikimui jis ir L. E. sesuo jai kviesdavo gydytojus į namus. Daug kartų yra tekę savo draugę neblaivią parsivežti iš darbo arba kitų vietų. Apsvaigusi nuo alkoholio ji dažnai griuvinėdavo namuose ir kieme, yra prasiskėlusi galvą ir susižalojusi veidą. Visa tai matė ir žinojo jų kaimynai, taip pat L. E. draugai ir bendradarbiai. 2005 m. birželio 14 d. jis vėl parsivežė L. E. neblaivią ir be sąmonės iš alkoholinių gėrimų parduotuvės tarnybinių patalpų. Dar 2001 m. po ilgalaikio alkoholio vartojimo L. E. buvo įvykęs mikroinsultas ir iš dalies paralyžiuota viena ranka. 2005 m. gruodžio 21 d. jis ją nuvežė į ligoninę, nes L. E. dėl vartoto alkoholio skaudėjo širdį. Jai buvo sutrikęs širdies ritmas, be to nuolat buvo padidintas kraujospūdis, ji taip pat sirgo depresija. Nepaisant to jis savo drauge nuolat rūpinosi ir ją prižiūrėdavo. 2005 m. gruodžio 31 d., jam nežinant L. E. vėl vartojo alkoholį, gėrė psichotropinius vaistus ir namuose nukrito nuo rūsio laiptų. Jo nuomone, vaistų „Lexotanil“ ilgalaikis vartojimas galėjo sukelti komą, apalpimą arba epilepsijos priepuolius, tačiau po tos nakties įvykių L. E. kraujo pavyzdžiai paslaptingai dingo, todėl tos aplinkybės liko neištirtos. Kitą, t. y. 2006 m. sausio 1 d., jis rado L. E. gulinčią antrame aukšte. Jos drabužiai buvo numesti atskirai, o ji gulėjo ant grindų dukros kambaryje, šalia ant stalo buvo padėta tuščia vaistų „Paracetamol“ pakuotė. Vėliau atvykus policijai ir medikams jis nesakė, kad rado savo draugę nuogą ir kad ji prieš tai vartojo alkoholį, nes nenorėjo, kad tokios žinios pasiektų žiniasklaidą. Greitosios pagalbos automobiliu važiuoti kartu į ligoninę jam neleido L. E. sesuo J. J. , todėl jis ten važiavo atskirai. Jam ligoninėje J. J. pasakė, jog gerai, kad dirba pažįstama Rita, todėl L. E. kraujyje alkoholio nerado. Dar pasakė, kad L. E. iš šios ligoninės veš į KMUK, bet ji ir ten turi pažįstamą profesorių. Vėliau jis ligoninėje L. E. lankė tik kartu su J. J. , kuri jam vienam ten lankytis neleisdavo. Tuo metu J. J. jam jokių priekaištų dėl L. E. neturėjo ir nereiškė. Ir tik po jos mirties J. J. pradėjo jį kaltinti, bendravo dėl to su žurnalistais. Iki pat L. E. laidotuvių ir jis pats, ir kartu su draugais vis svarstė, kokia galėjo būti tikroji L. E. mirties priežastis. Buvo svarstoma, kad organizmas galėjo neatlaikyti alkoholio poveikio, reikšmės galėjo turėti širdies ir kraujospūdžio ligos, vartoti vaistai. Kai jis jau buvo suimtas, tardymo izoliatoriuje pats prokuroras pasakė, kad ruošiasi jį iš suėmimo paleisti. Tačiau 2006 m. vasario 11 d. laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, susijęs su L. E. mirties įvykiu, tą pačią dieną buvo gautos teismo medicinos ekspertizės išvados ir teismas vėl pratęsė jo suėmimo terminą. Nors ir būdamas suimtas, jis sužinojo, kad prašymą nepaleisti jo iš suėmimo pateikė J. J. . Ji jo ir anksčiau nemėgo ir kaltino, kad dėl jo jos sesuo piktnaudžiauja alkoholiu. J. J. mažai bendravo su L. E. , o maždaug pusmetį iki jos mirties su ja faktiškai buvo nutraukusi santykius sakydama, kad jei L. E. toliau gers, tai ji nuleis rankas. Jau vykstant ikiteisminiam tyrimui J. J. ne kartą buvo užsiminusi arba pasakiusi, kad padarys viską, kad jį „pasodintų“. Jo nuomone, ekspertizių išvadas irgi galėjo įtakoti J. J. , turinti pažinčių su Kauno apskrities ligoninės gydytoja R. N. ir kitais Kauno medikais. Jo nuomone, tik tuo gali būti paaiškinamas L. E. kraujo pavyzdžių dingimas iš Kauno klinikų, o taip pat ekspertų išvada apie L. E. mirties priežastį dėl suduoto kumščiu smūgio į kairės akies sritį, dėl po to įvykusio smegenų rotacinio judesio ir kraujo išsiliejimo į smegenis. Tokia išvada jam kelia abejonių, nes L. E. viršutiniame voke buvo rasta tik nedidelė kraujosruva. Jo nuomone, net ir neturint specialių žinių, aišku, kad nuo smūgio į akies sritį turėtų atsirasti kitokia hematoma. Pirmoji teismo medicinos ekspertų išvada šioje byloje buvo pateikta po 20 dienų, o pakartotinė – tik po 8 mėnesių, nors joje iš esmės buvo tik perrašyta pirmoji išvada. Liko neaišku, kokie galvos smegenų gabalėliai buvo paimti tyrimui. Iš tikrųjų jis L. E. nenužudė ir iš viso nesudavė jai jokio smūgio. Dėl neteisėto šaudmenų ir šaunamųjų ginklų įgijimo ir laikymo jis kaltu irgi neprisipažįsta. Kai jis jau buvo suimtas nukentėjusiosios J. J. sutuoktinis S. J. policijai pateikė ginklus, šaudmenis ir granatą bei parodė, kad visa tai surado maiše apžiūrėdamas mirusios L. E. namus. Iš tikrųjų viskas iš šių kaltinime nurodytų ginklų ir šaudmenų jam nepriklausė. Jis, dirbdamas policijoje, turėjo tarnybinį ginklą pistoletą „Makarov“, dar vieną savigynai įsigytą pistoletą ir lygiavamzdį medžioklinį šautuvą. Tuo tarpu kitus ginklus ir šaudmenis S. J. specialiai sudėjo į maišą prie kitų jo asmeninių daiktų ir viską pateikė policijai siekiant dar labiau pasunkinti jo padėtį. Maiše jis tikrai saugojo kai kuriuos savo asmeninius daiktus, tarp jų buvo peilių kolekcija ir 6000 Lt pinigų. Daiktus pateikus policijai, pinigų jau nebuvo. Nors S. J. aiškina, kad rastame maiše jokių daiktų nelietė, tačiau ant granatos buvo rastas ne jo ir ne L. E. piršto atspaudo pėdsakas, o ant ginklų surasti ne jo (G. V. ) biologiniai pėdsakai. Daiktus apžiūrinėję policijos pareigūnai nurodė, kad apžiūros metu buvo užsimovę pirštines. Ant pistoleto odinio dėklo tikrai buvo surasta jo DNR, tačiau tai natūralu, nes tuo dėklu jis beveik kasdien naudojosi. Tačiau tas dėklas turėjo būti ne S. J. pateiktame maiše, o buvo paliktas namo antrajame aukšte esančiame miegamajame. Jau buvo nurodęs apie tai, kad tarnybinį ir savigynai įsigytus pistoletus jis laikė namuose teisėtai. Juos galėjo matyti L. E. dukra G. E. , S. J. ir visi kiti artimesni pas juos užeidavę asmenys. Per šventes jis kartais jiems pasiūlydavo iš tų ginklų ir pašaudyti, tačiau tai irgi buvo tie patys teisėtai laikomi pistoletai. Kitų ginklų jis neturėjo, o iš fotonuotraukų matosi, kad S. J. pateikti ginklai yra surūdiję, todėl sunku patikėti, kad būtų galima iš jų šaudyti. Namuose sekcijoje ir spintelėje jis tikrai laikė apie 20-30 vnt. pistoleto „Makarov“ šovinių ir tuščią šovinių dėtuvę. Tačiau ši dėtuvė kažkokiu būdu irgi buvo perdėta į maišą prie kitų jo daiktų ir kartu su jais taip pat pateikta policijai. Praėjus dar kelioms dienoms S. J. policijai pateikė dar du kažkur surastus pistoleto „Makarov“ šovinius. Jis mano, kad visi kaltinime išvardinti ginklai ir šaudmenys specialiai buvo pateikti siekiant jį melagingai apkaltinti, taip pat siekiant, kad jam būtų paskirta bausmė už kitą nusikaltimą, jeigu nepavyktų įrodyti kaltės dėl L. E. nužudymo. Taip manyti jį verčia konkrečios aplinkybės. Po L. E. mirties jos sesuo J. J. ėmė manyti, kad jis gali pareikšti pretenzijas į jam priklausančią turto, užgyvento kartu su L. E. , dalį arba prašyti atlygio už kartu su L. E. atliktą jos namo kapitalinį remontą. Nors tokių pretenzijų jis niekada nebuvo pareiškęs, tačiau po L. E. mirties jos sesuo skubiai kreipėsi į teismą ir buvo priimta nutartis, paneigianti jo deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji J. J. parodė, kad po L. E. laidotuvių jis tariamai prašė savo pažįstamo Pauliaus kažką paimti iš L. E. namų. Iš tikrųjų po laidotuvių jis važiavo su policijos pareigūnais į prokuratūrą, padavė policininkams raktus nuo L. E. namų ir paprašė paimti tik jo pinigus iš jo uniforminės striukės. Tačiau tų pinigų policininkai taip ir nepaėmė. Jau parodymų patikrinimo vietoje metu jis pats savo striukėje rado savo pinigus – 11000 Lt bei 200 JAV dolerių – ir juos atidavė prokurorui. Nukentėjusioji J. J. šioje byloje pareiškė labai didelį civilinį ieškinį žinodama, kad jis gavęs palikimą, turi namą ir butą Kaune. Jam pačiam savo lėšomis palaidoti L. E. irgi neleido jos sesuo J. J. . Jis mano, jog ši byla buvo pradėta tik todėl, kad jo draugė L. E. dirbo teisėja. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį.
Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, teismo išvados dėl G. V. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis. G. V. dėl L. E. nužudymo ir bet kokio smūgio sudavimo kaltu neprisipažino. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai parodė, kad nesudavė L. E. nei vieno smūgio, o ji susižaloti galėjo pati griūdama nuo laiptų ar panašiai. Toks L. E. galvos traumos atsiradimo mechanizmas nuosprendyje išdėstytais įrodymais nebuvo paneigtas. Siekiant nustatyti L. E. padarytų sužalojimų pobūdį byloje buvo atlikta keletas tyrimų. Pirmojoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G-226, tyrimą atlikus L. E. dar esant gyvai ir gulint ligoninėje, buvo nurodyta, kad jos galvos smegenų trauma įvyko nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu į dešinę momeninę sritį, ir ši trauma su vienoda tikimybe galėjo būti padaryta tiek tiesioginiu smūgiu į šią sritį, tiek ir trenkiantis dešiniąja momenine sritimi į kietą buką daiktą ar paviršių. Nežymi poodinė kraujosruva kairė akies viršutiniame voke izoliuotai buvo įvertinta nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kitoje specialisto išvadoje Nr. M47/06 nurodyta, kad L. E. galvos ir galvos smegenų sužalojimai buvo padaryti trauminiu poveikiu dešinio momens srityje, be to, jau nurodyta, kad šie sužalojimai yra būdingi ne griuviminei traumai, o tiesioginiam smūginiam kontaktui. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 39/06 išvada jau yra priešinga. Joje nurodoma, kad L. E. galvos smegenų sumušimo iš viso nepatyrė, o kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu atsiradimo mechanizmas - trauminis poveikis (smūgis) į kairės akies sritį, sukėlęs galvos smegenų rotacinį judesį bei dešinio smegenų pusrutulio žievės kraujagyslės plyšimą. Nors šios ekspertizės išvadose L. E. mirties priežastis nenurodyta, galima daryti prielaidą, kad mirtis įvyko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu. Esant tokiems prieštaringiems duomenims dėl L. E. padarytų sužalojimų pobūdžio, byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Gynėjas kreipėsi konsultacijos į A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biurą ir pateikė teismui profesoriaus A. Garmaus ir medicinos mokslų daktaro R. Šumausko išvadą. Joje nurodoma, kad kraujavimo po L. E. kietuoju galvos smegenų dangalu šaltinis buvo plyšusi smegenų dešinės momeninės pakaušinės srities smegenų žievės arterija čia susiformavusio smegenų sumušimo (kontuzijos) židinio srityje, kas įvyko nuo atsitrenkimo dešinio momens sritimi į lygų paviršių L. E. krentant. Kraujosruva nukentėjusiosios kairės akies viršutiniame voke galėjo būti padaryta suduodant jai nestiprų smūgį ir jokių pasekmių ar komplikacijų, tuo labiau rotacinių judesių ar kontuzinių židinių smegenyse, negalėjo sukelti. Teisme apklaustas jau nurodytos komisijinės ekspertizės Nr. 39/06 atlikimui vadovavęs ekspertas J. Rybalko šios ekspertizės išvadas patvirtino. Tačiau pagrindiniai šių išvadų teiginiai apie tai, kad objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti kraujosruvos dešinio momens - pakaušio riboje minkštuose audiniuose, nėra, kad buvo pažeista atskira kraujagyslė, o ne susiformavęs kontuzinis židinys ir kad galvos smegenų sumušimo nukentėjusioji nepatyrė, akivaizdžiai prieštarauja kitiems medicininių tyrimų duomenims. L. E. operavusio neurochirurgo K. J. įrašuose operacijos protokole nurodyta, kad stebėtas arterinis kraujavimas iš žievinio kontuzinio židinio parietookcipitaliai, kuris sustabdytas elektrokoaguliuojant. Apklaustas liudytoju gydytojas K. J. tai patvirtino apklausų metu. Specialisto išvadoje Nr. M47/06 ekspertas L. Gogelis nurodė, kad galvos smegenų dešinės momeninės skilties užpakaliniame paviršiuje, riboje su pakaušine skiltimi, žievėje yra 0,8x0,7 cm dydžio šviesiai gelsvai rudos spalvos plotelis, standokos konsistencijos (po elektros išlydžio poveikio). KMUK radiologijos centro skyriaus vadovo E. Kelero pateiktame L. E. KT nuotraukų tyrimo aprašyme nurodyta, kad dešinės momeninės srities viršutinėje užpakalinėje dalyje yra matomas nedidelis minkštųjų audinių paburkimas su negausaus pakraujavimo požymiais palei kaulą, tačiau ne prie pat, o šiek tiek virš kaulo. Dešinės momeninės skilties viršutinėje užpakalinėje dalyje matomas nedidelis paviršinis kontuzinis židinėlis su neryškiais pakraujavimo požymiais, kuris vėliau atliktose nuotraukose yra matomas aiškiau. Teismo medicinos eksperto-histologo V. J. pateiktoje histologinio tyrimo Nr. H 10/06 išvadoje nurodyta, kad tiriant histologiškai galvos smegenų preparatus, buvo rastos kraujosruvos po smegenų minkštaisiais dangalais bei smegenų žievėje. Teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas J. Rybalko nurodytų prieštaravimų specialistų išvadose negalėjo pašalinti, taip pat pripažino, kad atliekant komisijinę ekspertizę nebuvo daromas histologinis tyrimas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pats pripažino, kad ankstesnės specialistų ir ekspertizių išvados yra nepakankamai išsamios, jos tarpusavyje prieštaringos, todėl paskyrė byloje naują komisijinę ekspertizę. Pagrindinis klausimas, į kurį turėjo atsakyti ekspertizė, buvo tai, ar kraujavimo po L. E. kietuoju galvos smegenų dangalu priežastis buvo smegenų dešinės momeninės-pakaušinės srities smegenų žievės arterijos plyšimas čia susiformavusio smegenų sumušimo (kontuzijos) židinio srityje nuo atsitrenkimo dešinio momens sritimi krentant ar griūnant, ar šis kraujavimas vystėsi iš smegenų žievės arterijos, kuri plyšo dėl galvos smegenų rotacinio judesio nuo suduoto smūgio kumščiu į kairės akies sritį. Susipažinus su M. Romerio universiteto TMI Vilniaus skyriuje atliktos ekspertizės akto Nr. EKM 21(119)/07(01) išvadomis, būtina atkreipti dėmesį ir į šio akto esminius trūkumus, ir atliekant šią ekspertizę padarytus pažeidimus. Ekspertizės akto išvadų 9 punkte vienareikšmiai nurodyta, kad kraujo išsiliejimas po L. E. kietuoju galvos smegenų dangalu susidarė dėl arterijos plyšimo dėl rotacinio galvos smegenų judesio, o trauminis poveikis buvo į kairės akies sritį. Tačiau tokią išvadą ekspertų komisija pateikė kaip aksiomą ir jos nepagrindė jokiais argumentais ar motyvais. Kitos šios ekspertizės išvados irgi pateiktos be argumentų ir pagrindimų. Nors atsakymas į pirmąjį užduotą klausimą ir yra kažkiek argumentuotas, tačiau šie argumentai faktiškai yra pažodžiui perrašyti iš ankstesnės komisijinės ekspertizės akto išvadų 1-2 punktų. Vienu iš naują ekspertizę atlikusios ekspertų komisijos argumentu buvo ekspertės J. Poškutės atliktas L. E. galvos smegenų histologinis tyrimas, kuriuo buvo nustatyta, kad L. E. galvos smegenų sumušimo (kontuzijos) židinio nebuvo (išvados 6 p.). Tačiau liko neaišku, kuo remiantis tokia išvada buvo padaryta. Ekspertizės akto 16-ame puslapyje parašytoje ekspertės J. Poškutės atlikto histologinio tyrimo specialisto išvadoje Nr. H 122/07(01) nėra nurodyta, kokie smegenų objektai buvo gauti. Šis klausimas yra svarbus žinant, kad pirminio histologinio tyrimo metu, tuoj po L. E. mirties, kitas ekspertas histologas V. J. smegenų sumušimo (kontuzijos) židinio buvimą L. E. smegenyse patvirtino, iš galvos smegenų gabaliukų buvo pagaminti mikropreparatai. Todėl kyla klausimai, kodėl specialisto išvadoje Nr. H 122/07(01) nepažymėta, iš ko mikropreparatus pagamino ekspertė J. Poškutė, kodėl ji netyrė tų mikropreparatų, kuriuos anksčiau tyrė ekspertas V. J. , kodėl V. J. nebuvo įtrauktas į tolesnį histologinio tyrimo procesą ir kodėl kita ekspertė savo išvadose ignoravo ženkliai didesnę patirtį turinčio kolegos nuomonę. Panašūs prieštaravimai yra ir galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimo duomenyse. Atliekant naują ekspertizę dalyvavusi radiologė R. Naujokaitienė tik pasirašė akto išvadą, nors byloje yra dvi skirtingos kitų šios srities specialistų išvados. Gydytojo E. Kelero KT Nr. 3462 aprašyme nurodyta, kad matomas smegenų dešinės momeninės skilties kontuzinis židinėlis. Tuo tarpu gydytoja J. Dementavičienė, dalyvaudama ekspertų komisijos darbe 2006 m. vasario 6 d., toje pačioje KT smegenų kontuzinio židinio nenustatė. Kyla klausimai, kodėl radiologė R. Naujokaitienė netyrė KT Nr. 3462 ir kodėl į ekspertų komisijos sudėtį nebuvo įtraukti gydytojai E. Keleras bei J. Dementavičienė. Į šios komisijos darbą buvo tikslinga įtraukti dar ir L. E. operavusį neurochirurgą K. J. , parodžiusį, kad operacijos metu jis matė smegenų kontuzijos židinį. Naujos ekspertizės išvadose dar buvo nurodyta, kad L. E. smegenų arterijos plyšimą įtakojo trauminis poveikis. Toks atsakymas išdėstytas netinkamai, nes ekspertų buvo klausiama ne dėl ko plyšo kraujagyslė, o ar arterijos plyšimą galėjo įtakoti dažnas įvairių medikamentų vartojimas, aukšto kraujospūdžio liga, taip pat dažnas alkoholio vartojimas. Įvertinus visas išdėstytas pastabas galima teigti, kad atlikta nauja komisijinė ekspertizė nepašalino ankstesnių prieštaravimų ir neįvykdė jai pavestų užduočių. Teisiamajame posėdyje gynėjas pareiškė prašymą sudaryti dar vieną kompetentingų ekspertų bei specialistų komisiją, kuri pašalintų bet kokias su L. E. mirtimi susijusias abejones. Teismas šį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad visos specialistų bei ekspertizių išvados bus įvertintos nuosprendyje. Tačiau tai nebuvo padaryta, o nuosprendyje buvo tik išvardintos tos pačios specialistų bei ekspertizių išvados bei padaryta išvada, kad teismas neturi pagrindo netikėti paskutinės komisijinės ekspertizės išvadomis. Visi byloje išnagrinėti įrodymai yra vienodai reikšmingi, nei vienas iš jų neturi pranašumo prieš kitus, todėl teismo motyvai turėjo būti pagrįsti visų įrodymų analize. Tuo tarpu šioje byloje priimtame nuosprendyje jokių argumentų ir motyvų dėl medicininių duomenų prieštaringumo, jo priežasčių ir įtakos surinktų įrodymų vertinimui nėra išdėstyta. LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 išaiškinta, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Dėl neteisėto šaudmenų ir šaunamųjų ginklų įgijimo ir laikymo G. V. kaltu taip pat neprisipažino. Jis parodė, kad dirbdamas policijoje turėjo tarnybinį ginklą pistoletą „Makarov“ ir teisėtai įgytus dar vieną pistoletą savigynai bei medžioklinį lygiavamzdį šautuvą. Kaltinime nurodytų kitų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų jis neturėjo ir nelaikė. Bylos duomenys šių nuteistojo parodymų nepaneigia. Nuosprendyje išdėstyti rašytiniai įrodymai ir specialistų išvados G. V. kaltės neįrodo, nes jais nustatyti tik akivaizdūs faktai, kurių neginčija pats nuteistasis. Tai ginklų ir šaudmenų poėmis, jų apžiūra, tyrimas dėl jų tinkamumo šaudyti, biologinių ir daktiloskopinių pėdsakų nustatymas ir kt. Nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad ginklus ir šaudmenis pareigūnai surado įvykio vietos apžiūros ir kratos metu, nes byloje nustatyta, kad tuos daiktus pareigūnams pateikė L. E. artimieji. Nei vienas šioje byloje apklaustas liudytojas neparodė, kad jiems kas nors žinoma apie kaltinime išvardintus ginklus ir šaudmenis arba kad jie juos būtų matę pas G. V. . Iš specialisto išvados Nr. 1117 matosi, kad pistoletai, už kurių neteisėtą laikymą nuteistas G. V. , nėra tinkami šaudymui, todėl liudytojų parodymai apie tai, kad G. V. jiems yra siūlęs pašaudyti, jo kaltės irgi neįrodo. Iš specialisto išvados Nr. 1119 matosi, kad ant kaltinime nurodytų ginklų buvo rasta žmogaus biologinių pėdsakų, tačiau tiriant DNR nustatyta, kad visi tie pėdsakai priklauso ne G. V. , o kitam (nenustatytam) asmeniui. G. V. biologinių ar daktiloskopinių pėdsakų nebuvo surasta nei ant vieno šaudmens ar ginklo, už kurių įsigijimą ir laikymą jis yra nuteistas. Pažymėtina, kad ant mokomosios granatos, tariamai buvusios kartu su ginklais, rasti daktiloskopiniai pėdsakai irgi priklauso ne G. V. , o nenustatytam asmeniui. Kadangi visi paminėti bylos duomenys G. V. kaltės nepatvirtina, akivaizdu, kad dalyje dėl neteisėto disponavimo ginklais ir šaudmenimis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nulėmė tik L. E. artimųjų parodymai. BPK nuostatos įpareigoja teismą išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, o teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne vienu ar keliais atskirais įrodymais, bet įrodymų viseto analize. Nagrinėdamas šia bylą teismas nurodytomis nuostatomis ir principais nesivadovavo. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, G. V. išteisinantį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiosios J. J. ir G. E. , taip pat nukentėjusiųjų atstovas prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo G. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis G. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų J. J. bei G. E. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1-4 p.). Nuteistojo G. V. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliaciniuose skunduose prokuroras ir nukentėjusiosios prašo nuteistojo G. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. į BK 129 str. 1 d., paskirti nuteistajam griežtesnę bausmę, taip pat pakeisti nuosprendžio dalį, kuria išspręstas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniai skundai didelės apimties, tačiau atitinka BPK 313 str. reikalavimus, juose išdėstyti nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai bei suformuluoti apeliantų prašymai. Vis dėlto dalis apeliacinių skundų argumentų su nagrinėjama byla susiję tik netiesiogiai. Nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde labai plačiai aprašomos bendro gyvenimo su L. E. nuo 2001 m. detalės, smulkiai dėstomos netgi prieš keletą metų vykusių piktnaudžiavimų alkoholiu detalės, skunde nuteistasis taip pat smulkiai aprašo ikiteisminio tyrimo šioje byloje eigą ir detales. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodomi konkretūs dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsniai, kurie, kaip nurodoma skunde, pablogino L. E. ir jos šeimos narių reputaciją. Nagrinėjant paduotus apeliacinius skundus kolegija vadovaujasi BPK 320 str. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 p. išaiškinimais. Šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinių skundų esmės. Tuo tarpu į kai kuriuos kitus apeliantų argumentus detaliai atsakoma tiek, kiek tai susiję su nusikalstamų veikų padarymo faktinėmis aplinkybėmis ir su nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo klausimais.
Šalies argumentai
G. V. nuteistas už tai, kad padarė L. E. sunkų sveikatos sutrikdymą ir atėmė jai gyvybę dėl neatsargumo, taip pat už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė tris šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį šaudmenų. Apeliaciniame skunde G. V. nurodo, kad nei vieno iš nurodytų nusikaltimų jis nepadarė. Neneigdamas su L. E. buvusio konflikto, jis nurodo, kad nesudavė nukentėjusiajai nei vieno smūgio. Apeliantas taip pat kategoriškai neigia disponavimą kaltinime išvardintais šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis ir nurodo, kad juos prie jo asmeninių daiktų specialiai padėti, o po to pranešti policijai ir jį melagingai apkaltinti galėjo L. E. artimieji.
Visų apeliacinių skundų argumentus dėl G. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Yra ginčijamos teismo išvados dėl L. E. mirties priežasties ir jos mirtį sukėlusių kūno sužalojimų padarymo būdo bei mechanizmo, dėl konkrečių G. V. smurtinių veiksmų bei priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių nustatymo, taip pat dėl nuteistojo kaltės formos ir rūšies bei baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką. Tokia tvarka apeliacinių skundų argumentai nagrinėjami ir šiame nuosprendyje.
Byloje išnagrinėtais įrodymais (nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, gydymo įstaigų pateiktais dokumentais) buvo nustatyta, kad greitoji medicinos pagalba L. E. telefonu buvo iškviesta 2006 m. sausio 1 d., 14.28 val. Iš savo namų (duomenys neskelbtini) L. E. komos būklėje GMP automobiliu nuvežta į Kauno apskrities ligoninę, o iš ten, įtariant subdurinę hematomą (kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu), tą pačią dieną pervežta į KMUK. Šioje ligoninėje L. E. du kartus buvo operuota, tačiau 2006 m. sausio 7 d., 3.50 val., neatgavusi sąmonės mirė. Ligonio kortelėje nurodyta, kad mirties priežastis – sunki galvos smegenų trauma, subdurinė hematoma, galvos smegenų kompresija, edema ir prasidėjusi pneumonija. Siekiant nustatyti tikrąją L. E. mirties priežastį ir jos sužalojimo aplinkybes, buvo atlikta keletas tyrimų, byloje yra trys teismo medicinos specialistų ir dvi ekspertizių išvados. Pirmojoje teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus specialisto išvadoje Nr. G-266/06(02) (t. 1, b. l. 171-172) L. E. dar gyvą apžiūrėjus ligoninėje 2006 m. sausio 6 d., buvo nurodyta, kad L. E. konstatuota sunki galvos smegenų trauma – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, galvos smegenų dešiniojo pusrutulio momeninės-pakaušinės srities sumušimas, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu ir ilgalaike koma. L. E. taip pat nustatyta minkštųjų audinių kraujosruva dešinėje momeninėje srityje, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke ir abiejų kelių srityse. Galvos smegenų trauma įvyko nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu į dešinę momeninę sritį vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, ir su vienoda tikimybe galėjo susidaryti tiek nuo tiesioginio smūgio į šią sritį, tiek ir šia sritimi atsitrenkus į kietą buką daiktą ar paviršių po trauminio poveikio į kairės akies sritį, tiek ir be pašalinės jėgos poveikio trenkiantis dešiniąja momenine sritimi į kietą buką daiktą ar paviršių. Trauma iš esmės nebūdinga griuvimui pilnu ūgiu. Traumos mechanizmui patikslinti medicininiai duomenys nepakankami. Remiantis histologinio tyrimo išvada, galima teigti, kad galvos smegenų trauma (kraujo išsiliejimas po kietuoju dangalu) susidarė per maždaug parą iki pirmos operacijos 2006 m. sausio 1 d. Galvos smegenų trauma sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke padaryta kietu buku daiktu mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Vertinant kraujosruvos spalvą, pobūdį, lokalizaciją bei sunkią L. E. sveikatos būklę, tikėtina, kad ši poodinė kraujosruva galėjo susidaryti daugiau kaip penkios paros iki apžiūros 2006 m. sausio 6 d. Objektyvūs duomenys nepakankami, kad šią poodinę kraujosruvą vienareikšmiškai galima būtų susieti laike su galvos smegenų trauma. Vertinant izoliuotai ji kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Poodinės kraujosruvos kelių srityse padarytos kietais bukais daiktais 4-6 paros iki apžiūros ligoninėje, apie tai sprendžiama pagal kraujosruvų spalvą. Šios kraujosruvos vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šioje specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad ant L. E. kūno nematyti jokių išorinių sužalojimų, išskyrus poodines kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke ir kelių srityse. Po trauminio poveikio į dešinę momeninę sritį L. E. galėjo būti sąmoninga, galėjo judėti ir suprasti savo veiksmus iki po kietuoju galvos smegenų dangalu besikaupiantis kraujas užspaudė smegenis ir išblėso sąmonė. Toks laikotarpis galėjo tęstis nuo kelių iki keliolikos valandų ar net paros. Apie L. E. blaivumą stacionarizavimo į KMUK metu medicininių duomenų nerasta. Iš šios specialisto išvados taip pat matosi, kad tyrimo metu buvo remtasi ir 2006 m. sausio 23 d. gauta specialistės L. Viščiulytės pasirašyta histologinio tyrimo išvada Nr. H 11/06(01). Joje nurodoma, kad krešuliai iš po kietojo dangalo švieži, tarp intensyviai besidarančių eritrocitų vietomis juostelės iškritusio fibrino su negausia segmentuota leukocitų infiltracija. Jau po L. E. mirties teismo medicinos ekspertas L. Gogelis pateikė dar vieną specialisto išvadą Nr. M47/05(02) (t. 1, b.l. 178-186). Joje nurodoma, kad L. E. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruva dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu smegenų pusrutuliu bei galvos smegenų sumušimu. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų dangalų ir plaučių uždegimu. L. E. mirė 2006 m. sausio 7 d., 3.50 val., lavono kraujas alkoholio nustatymui neimtas, nes L. E. ligoninėje buvo gydoma ilgiau kaip parą. Lavono vidaus organai narkotinių ir toksinių medžiagų paieškai nesant indikacijų irgi neimti. L. E. lavone konstatuoti šie sužalojimai: kraujosruva dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu smegenų pusrutuliu, galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimas (klinikiniai duomenys), pooperaciniai pjūviai galvoje, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žaste ir kairiame kelyje, durtinė žaizda po medicininės injekcijos krūtinės dešinėje pusėje, kraujosruva dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu smegenų pusrutuliu, galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimas padaryti kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių, paveikiant dešinio momens sritį. Išvardinti galvos sužalojimai yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui, o ne griuviminei traumai. Tai patvirtina sužalojimų pobūdis ir lokalizacija, o taip pat nebuvimas kontuzinių židinių kitose priešingose pirminiam galvos smegenų pažeidimui galvos smegenų srityse. Poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke padaryta kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių, ir yra būdinga tiesioginiam smūginiam kontaktui. Tikėtina, kad poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke galėjo gautis sudavus į šią sritį kumščiu, rankos alkūne ar panašiai. Poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir kairiame kelyje padarytos kietais bukais daiktais, turinčiais plokščią neribotą paviršių. Tai galėjo gautis L. E. griūnant ir nurodytomis kūno sritimis atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, turinčius plokščią paviršių (laiptų aikštelę, laiptus, kiemo grindinį ir panašiai). Kraujosruva dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu smegenų pusrutuliu, galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimas padarytas 5-10 parų prieš mirtį, kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke padarytos 5-7 paros prieš mirtį, o poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir kairiame kelyje padarytos 1-2 savaičių laikotarpyje prieš mirtį. Kraujosruva dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimas, L. E. esant gyvai, visumoje būtų kvalifikuotas sunkiu sveikatos sutrikdymu, o šiuo konkrečiu atveju dėl šių sužalojimų įvyko L. E. mirtis. Poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žaste ir kairiame kelyje, L. E. esant gyvai, ir visumoje, ir atskirai būtų kvalifikuotas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Visi L. E. lavone konstatuoti sužalojimai padaryti prieš mirtį, pomirtinių sužalojimų nėra, taip pat nekonstatuota sužalojimų, būdingų tempimui ar vilkimui. Sužalojimai L. E. padaryti ne mažiau kaip 4 trauminiais poveikiais, sužalojimai buvo padaryti skirtingais daiktais ar įrankiais, tai patvirtina sužalojimų pobūdis ir susidarymo mechanizmas. Nustatyti, kokia jėga buvo padaryti sužalojimai ir kokia jų padarymo seka, galimybės nėra. Taip pat nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kokioje padėtyje buvo L. E. ir ją sužalojęs asmuo. Po padarytų poodinių kraujosruvų kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žaste ir kairiame kelyje L. E. iki pat savo mirties galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Po galvos sužalojimų, pasireiškusių dešinio momens sumušimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu galvos smegenų pusrutuliu bei galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimu, L. E. galėjo atlikti savarankiškus, kol išsiliejęs kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu suspaudė galvos smegenis ir L. E. prarado sąmonę, o vėliau ir mirė. Specialisto išvadoje dar nurodyta, kad L. E. sirgo nežymiai išreikšta aortos ateroskleroze. Iš šios eksperto L. Gogelio specialisto išvados matosi, kad tyrimo metu buvo atliktas ne tik išorinis ir vidinis L. E. lavono tyrimas, tačiau buvo remtasi ir papildomų tyrimų duomenimis. Remtasi Kauno apskrities ligoninės gydymo stacionare ligos istorija, kurioje nurodyta, kad ties L. E. kaire akimi yra hematoma. Taip pat gydymo stacionare KMUK ligos istorija, kurioje nurodyta, kad operacijos metu atvėrus kietąjį smegenų dangalą, pašalinta iki 3 cm storio subdurinė hematoma, dengusi visą smegenų pusrutulį. Stebėtas arterinis kraujavimas iš žievinio kontuzinio židinio parietookcipitaliai, kuris sustabdytas elektrokoaguliuojant. Buvo remtasi ir L. E. operavusio gydytojo K. J. parodymais apie tai, kad operacijos metu buvo nustatytas kraujo išsiliejimas virš dešinio smegenų pusrutulio, po kietuoju galvos smegenų dangalu ir susidaręs krešulys, kuris buvo pašalintas. Arterinis kraujavimas iš kontuzinio židinuko momeninėje-pakaušinėje skiltyje sustabdytas. Gydytojas taip pat parodė, kad ant kūno galėjusių būti sužalojimų jis nematė. Netgi operacijos metu ant odos galvoje sužalojimų nepastebėta. Operacijos metu asistavęs K. J. gydytojas G. B. irgi parodė, kad operaciniame galvos plote minkštųjų audinių pakitimų, kraujosruvų nebuvo. Oda buvo minkšta, jos vientisumas nepažeistas. Atlikus pjūvį ir pakėlus minkštuosius galvos audinius, jų vidinėje pusėje jokių kraujosruvų bei kitų pakitimų irgi nebuvo. Kitų galvos sričių šis gydytojas irgi nematė, todėl dėl kitų sužalojimų pėdsakų nieko pasakyti negalėjo. Ekspertas L.Gogelis, pateikdamas savo specialisto išvadą, dar rėmėsi gydytojo radiologo E. Kelero pateiktu L. E. kompiuterinės tomogramos nuotraukų aprašymu. Jame nurodyta, kad KT Nr. 3462 (2006.01.01) matyti negausūs pakraujavimo požymiai kairės akies voko išorinėje pusėje, taip pat dešinėje pusėje momeninės srities viršutinėje užpakalinėje dalyje yra matomas nedidelis minkštųjų audinių paburkimas ir galimai su negausaus pakraujavimo požymiais palei kaulą, tačiau ne prie pat, o šiek tiek virš kaulo. Toje pačioje srityje, dešinės momeninės skilties viršutinėje užpakalinėje dalyje matomas nedidelis paviršinis kontuzinis židinėlis su neryškiais pakraujavimo požymiais, kuris vėliau atliktose nuotraukose matomas aiškiau. Šių minkštųjų audinių ir smegenų pakitimų lokalizacijos sutapimas įgalintų teigti, kad buvo trauminis poveikis į šią galvos vietą. Taip pat yra matomas aukšto tankio židinukas galvos minkštuosiuose audiniuose kairėje momeninėje srityje, viršugalvio dalyje, einantis nuo kaulo iki odos ir beveik siekiantis odos paviršių. Tai diferencijuojama tarp trauminio poveikio ir įgimtų pakitimų. Jeigu būtų šio pakitimo trauminis pobūdis, jis turėtų būti matomas odos paviršiuje. Daugiau jokių pakitimų galvos smegenų minkštuosiuose audiniuose pagal ikioperacinės tomografijos nuotraukas neužfiksuota. Eksperto L. Gogelio specialisto išvadoje Nr. 47 (05(02) taip pat remiamasi ir dviem histologinio tyrimo specialistų išvadomis. Ekspertės histologės L. Viščiulytės specialisto išvadoje Nr. H11 (06(01) nurodyta, kad krešuliai iš po kietojo dangalo švieži tarp intensyviai besidažančių eritrocitų vietomis juostelės iškritusio fibrino su negausia segmentuota leukocitų infiltracija. Eksperto histologo V. J. specialisto išvadoje Nr. H 10/06(02) nurodyta, kad tiriamoje medžiagoje rasta: prasidedantis židininis plaučių uždegimas, kraujosruvos po smegenų minkštaisiais dangalais, po kietuoju smegenų dangalu, smegenų žievėje, smegenų pabrinkimas ir kietojo dangalo uždegimas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi šioje byloje buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurią atliko teismo medicinos ekspertas J. Rybalko, VGPUL neurochirurginio skyriaus vedėjas E. Jaržemskas ir VUL ,,Santariškių klinikos“ radiologijos skyriaus vedėja J. Dementavičienė. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 39/06(01) (t. 2, b. l. 6-18) išvadose nurodyta, kad L. E. buvo nustatyti šie sužalojimai: kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio paviršiuje, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žaste ir kairiame kelyje. Daugiau ne medicininės kilmės sužalojimų L. E. lavone nenustatyta. Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti kraujosruvas dešinio momens-pakaušio riboje minkštuosiuose audiniuose, nėra. Visos trys poodinės kraujosruvos padarytos kietų bukų daiktų poveikyje. Įvertinus sužalojimų lokalizaciją, galima teigti, kad kraujosruva kairės akies viršutiniame voke buvo padaryta smūgiuojant kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz. kumščiu. Dvi kitos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir kairiame kelyje galėjo būti padarytos atsitrenkiant į kietus bukus paviršius, pvz. griūvant ar griuvinėjant (pvz. nuo laiptų). Įvertinus L. E. galvos operacijos protokolo duomenis apie tai, kad kraujavimas iš žievinio kontuzinio židinio sustabdytas elektrokoaguliuojant (tai rodo, kad buvo pažeista atskira kraujagyslė, o ne susiformavęs kontuzinis židinys), kompiuterinių fonogramų, atliktų iki operacijos, ir galvos smegenų tyrimo duomenis autopsijos metu, kuomet galvos smegenų sumušimo židinių nenustatyta, darytina išvada, kad galvos smegenų sumušimo nukentėjusioji nepatyrė. Todėl kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu atsiradimo mechanizmas yra trauminis poveikis – smūgis į kairės akies sritį, sukėlęs galvos smegenų rotacinį judesį bei dešinio smegenų pusrutulio žievės kraujagyslės plyšimą. Kitų galvos bei smegenų sužalojimų, kurie leistų kitaip interpretuoti kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu, nenustatyta. Visi nustatyti kūno sužalojimai L. E. galėjo būti padaryti 2005 m. gruodžio 31 d. vakare, neužilgo vienas po kito. Kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Kraujosruva kairės akies viršutiniame voke bei dvi poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir kairiame kelyje tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad buvo trauminis poveikis ar poveikiai į L. E. galvos sritį, kuri vėliau buvo operuojama, nėra. Po patirtų sužalojimų L. E. galėjo judėti, gintis ir atlikti sąmoningus veiksmus, tai galėjo tęstis valandomis tol, kol dėl išsiliejusio po kietuoju smegenų dangalu kraujo išsivystė galvos smegenų suspaudimas ir pabrinkimas. Nustatyti, į kokius būtent objektus atsitrenkiant L. E. galėjo būti padarytos kraujosruvos dešiniame žaste ir kairiame kelyje, nėra galimybės, nes šiuose sužalojimuose neužsifiksavo specifiniai kontaktavusių paviršių požymiai. Ekspertizės išvadose taip pat nurodyta, jog, sprendžiant iš medicininės dokumentacijos, galima teigti, kad po patirtos mirtinos traumos L. E. galvos smegenyse negrįžtami gyvybei pavojingi pakitimai išsivystė iki ją pristačius 2006 m. sausio 1 d. į VĮ Kauno apskrities ligoninę, kur jai buvo konstatuota koma. Tikėtina, kad kelių valandų bėgyje po patirtos mirtinos galvos traumos (mirtino trauminio poveikio pasekoje) suteikus tinkamą medicininę pagalbą L. E. gyvybę buvo galima išsaugoti. Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti arba paneigti, kad L. E. prieš hospitalizaciją 2006 m. sausio 1 d. vartojo alkoholinius gėrimus, taip pat narkotines ar psichotropines medžiagas, raminamuosius vaistus, nėra. Iš ekspertizės akto Nr. EKM39/06 (01) taip pat matosi, kad ją atliekant buvo išreikalautos bei išnagrinėtos jau nurodytos dvi ankstesnės specialistų išvados Nr. G-266/06(02) ir Nr. 47/05(02), taip pat tos pačios L. E. gydymo stacionare ligos istorijos ir kiti ankstesnėse specialistų išvadose nurodyti papildomų tyrimų duomenys. Išanalizuoti ir ankstesnę specialisto išvadą pateikusio eksperto L. Gogelio, L. E. operavusių gydytojų bei gydytojo-radiologo E. Kelero paaiškinimai. Ekspertizės akto Nr. EKM39/06(01) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad atliekant šią ekspertizę dalyvavo VUL ,,Santariškių klinikos“ radiologijos skyriaus vedėja J. Dementavičienė, aprašiusi L. E. 2006 m. sausio 1 d. atliktos galvos KT Nr. 3462 nuotraukas. Šio tyrimo išvada: nustatyta dešinė konveksitalinė subdurinė kraujosruva su masyvia smegenų dislokacija į kairę ir žemyn, asimetrinė okliuzinė hidrocefalija, kamieno strigimo požymiai. Bylą jau perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje G. V. gynėjas teismui pateikė dar vieną, A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro specialisto išvadą Nr. A-SI-40-23, kurią pateikė teismo medicinos specialistas A. Garmus ir neurochirurgijos specialistas R. Šumauskas (t. 4, b. l. 214-234). Šioje išvadoje nurodoma, kad L. E. mirė nuo galvos sumušimo, lydimo smegenų dešinio pusrutulio žievės sumušimo su lokaliu smegenų žievės arterijos plyšimu, kraujo išsiliejimo ir susikaupimo po dešinio pusrutulio kietuoju dangalu bei smegenų suspaudimo susikaupusiu krauju. Nuo stipraus smūgio kumščiu į akies sritį akių vokai patinsta, poodinės kraujosruvos paprastai apima abu vokus, gali nusitęsti ir į skruostą, neretai kraujosruvos randamos ir akių junginėse. Poodinė kraujosruva L. E. kairės akies viršutiniame voke apėmė tiktai viršutinio voko išorinę dalį, o akies junginėje sužalojimų nebuvo. Tokio pobūdžio kraujosruva galėjo būti padaryta suduodant nestiprų smūgį ranka ir negalėjo gautis atsitrenkiant, nes tokiu atveju turėtų būti nubrozdinimai akiai aplinkiniuose atsikišusiuose audiniuose – antakyje, skruoste, nosies nugarėlėje. Kadangi poodinė kraujosruva L. E. kairės akies viršutiniame voke apėmė tiktai viršutinio voko išorinę dalį, o akies junginėje sužalojimų nebuvo, suduotas smūgis į akies sritį turėjo būti nestiprus. Tokio stiprumo smūgiai į akies sritį paprastai jokių tolimesnių pasekmių ar komplikacijų nesukelia. Juo labiau nesukelia galvos smegenų rotacinių judesių ar kontuzinių židinių smegenyse. Toliau A. Garmaus ir R. Š. išvadoje nurodoma, kad kraujavimo po L. E. kietuoju galvos smegenų dangalu šaltiniu buvo plyšusi smegenų dešinės momeninės-pakaušinės srities smegenų žievės arterija čia susiformavusio smegenų sumušimo (kontuzijos) židinio srityje, kas įvyko nuo atsitrenkimo dešinio momens sritimi į lygų paviršių (sieną, grindis ar panašiai) jai krentant ar griūvant. L. E. smegenų žievės arterija plyšo nuo galvos traumos, o ne nuo savaiminio kraujagyslės plyšimo dėl hipertoninės ar kokios kitos ligos. L. E. vartoti vaistai priklausė kelioms vaistų grupėms – vieni iš jų buvo skirti mažinti arteriniam kraujospūdžiui, kiti buvo stipriai veikiantys benzodiazepinų grupės bei kitokie trankviliantai. A. Garmaus ir R. Šumausko išvadoje dar nurodoma apie tai, kad L. E. kontuzinis židinys galvos smegenų žievėje su toje vietoje einančios žievės arterijos plyšimu įvyko nuo atsitrenkimo galvos dešine puse į lygų paviršių. Dėl senyvo amžiaus, aukšto kraujo spaudimo ligos, sistemingo girtavimo bei stipriai veikiančių vaistų (Lexotanil, Nozepam, Relanium ir kt.) ilgalaikio vartojimo liguistai pakitusių kraujagyslių sužalojimui galėjo pakakti ir sąlyginai nestipraus trauminio poveikio. Šioje specialisto išvadoje išdėstytos ir visos ankstesnės specialistų bei komisijinės ekspertizės išvados ir tose ankstesnėse išvadose nurodyti papildomų tyrimų rezultatai. Specialisto išvados įžanginėje ir tiriamojoje dalyse nurodyta, kad medicininis tyrimas atliktas advokato prašymu ir pagal jo pateiktus medicininius dokumentus. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu apklausus L. E. operavusį gydytoją K. J. , taip pat teismo medicinos ekspertą J. Rybalko ir specialistą A. Garmų, taip pat išnagrinėjus visas jau nurodytas specialistų ir ekspertizės išvadas, teismas paskyrė dar vieną, naują komisijinę teismo medicinos ekspertizę, kurios atlikimą pavedė anksčiau šioje byloje išvadų nepateikusiems ekspertams ir specialistams. Teismo nutartyje toks sprendimas motyvuotas siekimu gauti kiek įmanoma objektyvesnes ir nešališkesnes išvadas. Šią naują komisijinę ekspertizę atliko M. Romerio universiteto TMI Vilniaus skyriaus vedėjas teismo medicinos ekspertas P. Petreikis , VGPUL gydytojai neurochirurgas A. Rožukas, neurologas L. Pačkauskas ir radiologė R. Naujokaitienė, taip pat TMI ekspertė histologė J. Poškutė. Naujos komisijinės ekspertizės akto Nr. EKM21(119) (07(01) (t. 5, b. l. 169-185) išvadose nurodyta, kad L. E. buvo nustatyti šie sužalojimai: kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio paviršiuje, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žaste ir kairiame kelyje. Daugiau ne medicininės kilmės sužalojimų L. E. lavone nenustatyta. Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti kraujosruvas dešinio momens pakaušio riboje, minkštuosiuose audiniuose, nėra. Visos trys poodinės kraujosruvos padarytos kietų bukų daiktų poveikyje. Įvertinus sužalojimų lokalizaciją, galima teigti, kad kraujosruva kairės akies viršutiniame voke buvo padaryta smūgiuojant kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz., kumščiu. Kitos dvi poodinės kraujosruvos – dešiniame žaste ir kairiame kelyje galėjo būti padarytos atsitrenkiant į kietus bukus paviršius, pvz., griūvant ar griuvinėjant (pvz. nuo laiptų). Įvertinus L. E. galvos operacijos protokolo duomenis apie tai, kad kraujavimas iš žievinio kontuzinio židinio sustabdytas elektrokoaguliuojant (tai rodo, kad buvo pažeista atskira kraujagyslė, o ne susiformavęs kontuzinis židinys), kompiuterinių tomogramų, atliktų iki operacijos, ir galvos smegenų tyrimo duomenis autopsijos metu, kuomet galvos smegenų sumušimo židinių nenustatyta, darytina išvada, kad galvos smegenų sumušimo nukentėjusioji nepatyrė. Todėl kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu atsiradimo mechanizmas – trauminis poveikis į kairės akies sritį, kuris yra būdingas smūgio sudavimui. Kitų galvos sužalojimų, kurie leistų kitaip interpretuoti kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu, nenustatyta. Visi nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti 2005 m. gruodžio 31 d. vakare, neužilgo vienas po kito. Kūno sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais. L. E. mirties priežastimi buvo galvos trauma, pasireiškusi poodine kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio paviršiuje, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir plaučių uždegimu. L. E. lavono galvos smegenyse (smegenų gabalėliuose, paimtuose lavono tyrimo metu) pakitimų, atitinkančių galvos smegenų kontuziją, nėra. Kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio paviršiuje negalėjo gautis krentant (pvz., nuo laiptų) ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių (sieną, grindis), jei 2006 m. sausio 1 d. operacijos metu nebuvo nustatyta dešinės galvos pusės vientisumo pažeidimų ir kraujosruvų dešinio momens pakaušio srityje. Kraujo išsiliejimas po L. E. kietuoju galvos smegenų dangalu susidarė dėl smegenų arterijos plyšimo dėl rotacinio galvos smegenų judesio, o trauminis poveikis buvo į kairės akies sritį. Ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, kad poodinės kraujosruvos dydis nenurodo jėgos poveikio stiprumo, o nurodo trauminio poveikio vietą, kuris konkrečiu atveju vertinamas kaip tiesioginė priežastis atsirasti kraujosruvai po kietuoju galvos smegenų dangalu. Po patirtų sužalojimų L. E. galėjo judėti, gintis, atlikti sąmoningus veiksmus, tai galėjo tęstis valandomis, kol dėl išsiliejusio po kietuoju smegenų dangalu kraujo išsivystė galvos smegenų suspaudimas ir pabrinkimas. Sprendžiant iš medicininės dokumentacijos, galima teigti, kad po patirtos mirtinos galvos traumos L. E. galvos smegenyse negrįžtami gyvybei pavojingi pakitimai išsivystė iki ją pristačius 2006 m. sausio 1 d. į VĮ Kauno apskrities ligoninę, kur jai buvo konstatuota koma. Tikėtina, kad kelių valandų bėgyje suteikus tinkamą medicininę pagalbą L. E. gyvybę buvo galima išsaugoti. L. E. smegenų arterijos plyšimą įtakojo trauminis poveikis. Iš šios naujos komisijinės ekspertizės akto matosi, kad ją atliekant buvo įvertinti visi byloje esantys medicininiai dokumentai, ankstesnės specialistų ir ekspertizės išvados bei atliktų įvairių papildomų tyrimų duomenys. Įvertinta ir specialistų A. Garmaus bei R. Šumausko išvada. Be to, buvo atliktas papildomas histologinis tyrimas, kurio išvadą Nr. H122/07(01) surašė ekspertė J. Poškutė.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos matosi, kad teisiamajame posėdyje taip pat buvo apklausti L. E. operavęs gydytojas K. J. , teismo medicinos specialistas A. Garmus ir ekspertas J. Rybalko. Pirmosios instancijos teisme liudytojas K. J. parodė, kad 2006 m. sausio 1 d. operavo L. E. skubos tvarka. Operacijos metu buvo nustatytas galvos smegenų kontuzinis židinukas, sustabdytas kraujavimas ir išimtas kraujo krešulys. Jis perduotas ekspertams. Vėliau, didėjant galvospūdžiui, ligonė buvo operuota dar kartą, atliktas dalinis kaukolės kaulo pašalinimas, tačiau, kilus komplikacijoms, L. E. mirė. Operacijos metu L. E. akys buvo uždengtos, todėl kraujosruvų ir kitų sužalojimų veido srityje jis nematė. Kraujosruvą akies voke pamatė tik kitą dieną. Operuojamame galvos dešinės pusės plote jokių matomų kraujosruvų nebuvo. Patvirtinęs galvos smegenų kontuzinio židinuko buvimą, liudytojas taip pat pripažino, kad smegenų rotacijos atveju smūgį sudavus į vieną galvos pusę kraujo krešulys atsiranda kitoje pusėje. Teismo medicinos specialistas A. Garmus teisme parodė, kad jam L. E. galvos smegenų kontuzinis židinys nekelia abejonių, nes tai patvirtino kompiuterinės tomogramos ir histologinio tyrimo duomenys, taip pat L. E. operavęs gydytojas K. J. ir ekspertas L. Gogelis. Dėl smūgio į veidą smegenų kraujagyslė plyšti negalėjo, tai galėjo įvykti tik L. E. pačiai griūnant ar krentant ir dešine galvos puse atsitrenkiant į kokį nors lygų paviršių. A. Garmus teisme taip pat pripažino, kad savo išvadoje padarė klaidą nurodydamas apie senyvą L. E. amžių. Be to, jis paaiškino, kad apie mirusiosios piktnaudžiavimą alkoholiu išvadas padarė pagal advokato rašte nurodytas aplinkybes ir pagal lavono vidinio tyrimo duomenis, konkrečiai, pagal kepenų matmenis ir jų svorį.Tuo tarpu ekspertas J. Rybalko teisme patvirtino komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadas. Jis paaiškino, kad iš tikrųjų L. E. galvos smegenyse jokių kontuzinių židinių nebuvo, operacijos metu rasta tik sužalota smegenų žievės arterija, kuri ir buvo kraujavimo šaltinis. Nukentėjusioji negalėjo susižaloti griūdama arba jai suduodant smūgį į dešinę galvos pusę, nes toje pusėje nesurasta jokių trauminių poveikių pėdsakų. Buvo nustatyta tik kraujosruva kairės akies voke. Ekspertas paaiškino, kad pagal kraujosruvos išvaizdą apie suduoto smūgio stiprumą spręsti negalima. Jo nuomone, į kairės akies sritį L. E. buvo suduotas pakankamai stiprus smūgis rankos kumščiu, dėl to įvyko galvos smegenų rotacija, trūko galvos smegenų kraujagyslė ir tai tapo L. E. mirties priežastimi.
Iš nuosprendžio matosi, kad įvertinęs išnagrinėtus įrodymus teismas nusprendė remtis dviejų byloje atliktų komisijinių ekspertizių aktais ir padarė išvadą, kad L. E. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti sudavus smūgį kumščiu į kairės akies sritį. Su šia nuosprendžio dalimi apeliaciniuose skunduose nesutinka nuteistasis G. V. ir jo gynėjas. Nuteistasis savo skunde nurodo, kad jokio smūgio L. E. nesudavė, o galvą ji galėjo susižaloti pati griūdama nuo rūsio laiptų. Dar nurodo, kad L. E. piktnaudžiavo alkoholiu, ilgą laiką vartojo raminamuosius vaistus, tik prieš tris dienas iki šio įvykio buvo grįžusi iš ligoninės. Jo nuomone, mirtis galėjo įvykti organizmui neatlaikius ilgalaikio alkoholio poveikio, be to, vaistų „Lexotanil“ ilgalaikis vartojimas irgi galėjo sukelti apalpimą, komą, epilepsijos priepuolį ir kitokias pasekmes. Savo skunde nuteistasis nurodo, kad nepasitiki specialistų ir ekspertizių išvadomis, kurias, jo nuomone, galėjo įtakoti L. E. sesuo nukentėjusioji J. J. . Taip jis galvoja todėl, kad J. J. buvo pažįstama su Kauno apskrities ligoninės gydytoja R. N. , taip pat su kažkokiu KMUK profesoriumi. Apeliantas nesutinka ir su ekspertizių išvada, kad L. E. mirtį galėjo sukelti smūgis į kairės akies sritį. Jo nuomone, sudavus tokį smūgį į šią kūno vietą turėjo būti nustatyta visai kitokio pobūdžio hematoma. Be to, jis nurodo, kad naujos ekspertizės išvados faktiškai buvo perrašytos pagal ankstesnės ekspertizės aktą, jam neaišku, iš kur buvo paimti smegenų gabalėliai atliekant papildomą histologinį tyrimą.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde irgi nurodo, kad išnagrinėti įrodymai nuteistojo G. V. parodymų nepaneigia, o vertindamas specialistų ir ekspertizių išvadas teismas nepašalino jose esančių prieštaravimų. Gynėjas nurodo, kad pirmosios komisijinės ekspertizės išvados prieštarauja ankstesniems tyrimų duomenims, gydytojo K. J. ir kitų specialistų paaiškinimams, nepašalinti prieštaravimai tarp skirtingų histologinių tyrimų išvadų ir kompiuterinės tomografijos nuotraukų aprašymų rezultatų. Gynėjo nuomone, naujos komisijinės ekspertizės aktas irgi turi daug trūkumų, šios ekspertizės išvados neargumentuotos ir faktiškai perrašytos pagal ankstesnės ekspertizės aktą. Nurodo, kad teismas be pagrindo atsisakė paskirti dar vieną ekspertizę ir jos atlikimą pavesti visiems iki tol skirtingas išvadas pateikusiems specialistams bei ekspertams. Be to, teismo sprendimas remtis būtent ekspertizių išvadomis nebuvo pakankamai motyvuotas, teismas nepagrindė savo sprendimo remtis vienais įrodymais, o atmesti kitus.
Žemesnės instancijos teismas
Visus išdėstytus nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta. Teismas visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patvirtinančias L. E. sužalojimų padarymo būdą, mechanizmą ir nukentėjusiosios mirties priežastį. Šioje dalyje teismo išvados yra pagrįstos. Tai patvirtino ir papildomai išnagrinėti įrodymai. Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl apeliantų nurodomų bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo dar kartą išnagrinėtos specialistų ir ekspertizių išvados, taip pat apklausti daugelis tas išvadas pateikusių specialistų ir ekspertų. Papildomai buvo apklausti L. E. operavęs gydytojas liudytojas K. J. , specialistas A. Garmus ir ekspertas J. Rybalko. Kolegija taip pat apklausė ekspertus ir specialistus L. Gogelį, V. J. , E. Kelerą, R. Naujokaitienę, J. Dementavičienę ir J. Poškutę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas K. J. parodė, kad L. E. į ligoninę buvo atvežta gilioje komoje ir operuota skubos tvarka. Kompiuterinė tomografija rodė kraujosruvą po kietuoju smegenų dangalu. Operacijos metu po kaulu buvo rastas kraujo krešulys po kietuoju smegenų dangalu, o jį pašalinus buvo pastebėtas kontuzinis židinukas, kuris buvo iki centimetro dydžio, jame buvo krešulių ir bėgo kraujas. Kraujavimas buvo sustabdytas, ligonė perkelta į reanimaciją, tačiau blogėjant padėčiai, po kelių dienų vėl buvo operuota. Buvo pašalintas kaulas sudarant vietą smegenims plėstis dėl pabrinkimo. Vis dėlto dar po kelių dienų, kilus komplikacijoms, ligonė mirė. K. J. parodė, kad vienareikšmiškai atsakyti, kokiu būdu L. E. buvo padaryta galvos trauma – griūnant ir į ką nors atsitrenkiant ar sudavus į galvą tiesioginį smūgį – jis negali. Jis paaiškino, kad kontuzinis židinys yra lokalus smegenų sumušimas. Tuo tarpu jo rastas kontuzinis židinukas buvo nedidelis, toje vietoje rasta pažeista viena arterija, o aplink tą vietą jau buvo sureagavę smegenų audiniai. Operuojamoje galvos pusėje minkštuosiuose audiniuose jokių pokyčių nepastebėjo, kitaip būtų juos aprašęs. Tuo tarpu žmogui griūnant ar atsitrenkiant į kažkokį daiktą ar paviršių ant odos dažniausiai lieka kokie nors sužalojimų pėdsakai, nors pasitaiko ir atvejų, kad tokių pėdsakų nesimato. Kontuziniai židiniai dažniausiai susiformuoja, kai smegenys judėdamos atsitrenkia į kažkurią kaukolės dalį. Jeigu žmogus patiria smūgį į galvos priekį, tai gaunasi kontuziniai židiniai dėl smegenų judėjimo ir atsitrenkimo į pačius kaukolės kaulus. Jeigu smūgis būna į galvos šoną, tai sužalojimai gaunasi priešingoje pusėje. Jis mano, kad operacijos metu tikrai matė kontuzinį židinuką, nes aplink smegenų žievę buvo pakitusi audinių spalva, ji buvo pilkšvo atspalvio. Kontuzinis židinys yra papilkėjusi smegenų masė, o operacijos metu matėsi pakitusi spalva aplink plyšusią kraujagyslę. Liudytojas taip pat parodė, kad galimybės arterijai plyšti dėl rotacinio judesio vertinti vienareikšmiškai negali, nes rotacijos atveju paprastai kraujavimas būna gilesniuose smegenų audiniuose. Tačiau jis pripažįsta, kad kumščiu sudavus į L. E. kairės akies sritį, rotacinis judesys galėjo įvykti. Kad įvyktų rotacinis judesys, smūgis turi būti pakankamai stiprus, tačiau toks smūgis kairio antakio srityje galėjo palikti įvairius sužalojimo pėdsakus. K. J. taip pat parodė, kad operacijos metu iš tos vietos, kur matė kontuzinį židinuką jokių mėginių neėmė. Be to, jis parodė, kad prieš ligonę operuojant į operuojamos vietos minkštuosius audinius iš pradžių suleidžiamas specialus tirpalas, leidžiantis operuojant tuos audinius geriau atskirti. Taip buvo ir operuojant L. E. . Tas specialus, adrenalinu praskiestas tirpalas buvo suleistas švirkštu, jis infiltruojamas gana plačiai ir gali sukelti kraujosruvą. Tuo ir galima paaiškinti, kad išorėje ant odos kraujosruvų nebuvo, o minkštuosiuose audiniuose ji galėjo atsirasti nuo nurodyto suleisto tirpalo operacijos metu. Ekspertas L. Gogelis parodė, kad jis atliko L. E. lavono skrodimą, išorinį bei vidinį tyrimą ir surašė specialisto išvadą Nr. M47/05(02). Tyrimo metu jis L. E. kūne matė ir aprašė dvi kraujosruvas žaste ir kelyje, poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke ir operacijos metu padarytus pjūvius galvoje. Vidinio tyrimo metu smegenyse rado elektros srove paveiktą kontuzinį židinuką, kurį ir aprašė kaip 0,7 cm dydžio šviesiai gelsvai rudos spalvos elektros išlydžio paveiktą plotelį. Kitose smegenų srityse jokių kraujosruvų nebuvo rasta. Dar nurodė, kad buvo rastas audinių patinimas dešinio momens srityje, tačiau jis pats jo nematė, o rėmėsi radiologo E. Kelero kompiuterinės tomografijos nuotraukos aprašymu. Remiantis tuo aprašymu jis išvadoje nurodė apie kraujosruvą dešinio momens minkštuose audiniuose. Jis savo išvadoje dar rėmėsi ir ligos istorijos duomenimis bei L. E. operavusio gydytojo K. J. paaiškinimu, kad buvo rastas smegenų sumušimo židinys. Remiantis visais šiais duomenimis, jis padarė išvadą, kad L. E. į galvą buvo suduoti du smūgiai, vienas į kairės akies, o kitas į dešinio momens sritį. Tai buvo abu tiesiogiai suduoti smūgiai. Į papildomai užduotus klausimus ekspertas L. Gogelis dar atsakė, kad ir toliau laikosi nuomonės, jog L. E. mirtį sukėlė jai tiesiogiai suduotas smūgis į dešinio momens sritį, nes nesupranta, kaip galėjo atsirasti kontuzinis židinys dėl smūgio sudavimo į kairės akies sritį. Jo nuomone, kontuzinis židinys nebūtinai turi būti siejamas su griuvimu, o tiesioginis smūgis į dešinio momens sritį galėjo ir nepalikti išorinių pėdsakų. Jis susipažinęs su ekspertizių išvadomis, todėl, nors ir toliau laikosi savo nuomonės, neatmeta galimybės ir kad mirtį galėjo sukelti smūgis, suduotas į kairį antakį. L. Gogelis dar parodė, kad histologiniams tyrimams paėmė smegenų gabalėlį iš pažeistos vietos, tačiau ta smegenų vieta buvo prideginta, todėl vėliau joje galėjo jau būti įvykę kokie nors pakitimai. Be to, dėl šios priežasties galėjo skirtis ir skirtingų histologinių tyrimų rezultatai. Vis dėlto tų rezultatų skirtumai daug skirtis neturėtų. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas radiologas E. Keleras patvirtino savo paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 191). Jis papildomai parodė, kad šioje byloje pateikiant specialisto išvadas ir atliekant ekspertizes pats nedalyvavo, o tik buvo paprašytas įvertinti kompiuterinę tomogramą Nr. 3462, darytą 2006 m. sausio 1 d. Iš tų nuotraukų, kurias jis žiūrėjo, matėsi paburkimas dešinio momens srityje, todėl ten galimai buvo kraujosruva. Tačiau tiksliai tai sunku įvertinti kai pakraujavimas yra nelabai gausus. Jis vertino ir vėlesnę KT nuotrauką, kur vaizdas buvo jau aiškesnis, todėl ir nurodė apie pakraujavimo židinėlius, kurie iš pradžių buvo labai neryškūs, o vėliau buvo matomi aiškiau. Į klausimą, kodėl jo išvada skiriasi nuo vėlesnės specialistės J. Dementavičienės išvados, E. Keleras atsakė, jog tai gali būti paaiškinama tuo, kad pakitimai buvo labai nedideli. Jau po specialistės J. Dementavičienės apklausos apklaustas papildomai specialistas E. Keleras parodė, kad galbūt teisingi buvo ne jo, o būtent specialistės J. Dementavičienės vertinimai. Dar parodė, kad žiūrint į pirmąją KT nuotrauką buvo sunku įvertinti, ar matėsi kontuzijos židinys, o vertindamas abi KT nuotraukas jis „bandė išspausti maksimumą“. Tuo tarpu specialistė radiologė J. Dementavičienė parodė, kad ji dalyvavo atliekant ekspertizę Nr. EKM39/06(01) ir žiūrėjo bei vertino tas pačias KT nuotraukas, kurias prieš tai vertino radiologas E. Keleras, nors jo išvadų ir nebuvo skaičiusi. J. Dementavičienė parodė, kad išvados gali skirtis dėl to, kad nustatyti pakitimai buvo labai nedideli. Jai buvo pateiktos L. E. KT nuotraukos, darytos iki ir po operacijos, ir ji tyrė tiek nuotraukose matomus, tiek skaitmeninius vaizdus, kuriuos galima keisti ir įvertinti tiksliau. Jos ir E. Kelero išvados skiriasi tik dėl smulkių paviršinių galvos smegenų židinukų įvertinimo. Ji tuos židinukus įvertino kaip pakraujavimą po galvos smegenų dangalu, nes, jos nuomone, tai nebuvo kontuziniai židiniai. Apklausta dar viena specialistė radiologė R. Naujokaitienė parodė, kad ji dalyvavo atliekant antrąją komisijinę ekspertizę Nr. EKM 21(119)/07(01). Jai buvo pateiktos tos pačios KT nuotraukos, darytos iki ir po L. E. operacijos. Tose nuotraukose ji kontuzinių židinių nematė. Teisme apklaustas ekspertas histologas V. Japertas parodė, kad jis pateikė savo išvadą Nr. H10/06(02), kuri išdėstyta eksperto L. Gogelio specialisto išvadoje. Šią savo išvadą jis patvirtina ir dabar. Atlikęs pateiktų smegenų gabalėlių histologinį tyrimą jis nustatė prasidedantį plaučių uždegimą, kraujosruvas po smegenų minkštaisiais dangalais ir po kietuoju smegenų dangalu, smegenų žievėje, taip pat smegenų pabrinkimą, minkštųjų dangalų ir kietojo dangalo uždegimą. Tačiau V. Japertas parodė, kad jis, kaip histologas, smegenų kontuzijos termino iš viso nenaudoja ir nustebo, kad jo aprašytus pakitimus kaip kontuziją vertina posėdyje dalyvaujantis specialistas A. Garmus. Vis dėlto atsakydamas į papildomus klausimus apie tai, ką jis laikytų kontuziniais židiniais, ekspertas V. Japertas parodė, kad kontuzijos atveju turėtų būti matomos masyvios kraujosruvos, smegenų ląstelių pakitimai ir smegenų nekrozijos židinukai. Šiuo atveju jis tirtuose smegenų gabalėliuose tokių pakitimų nenustatė. Teisme apklausta dar viena specialistė histologė J. Poškutė parodė, kad ji savo išvadą Nr. H122/07(01) pateikė atliekant antrąją komisijinę ekspertizę Nr. EKM 21(119)07(01) (t. 5, b. l. 184). Ji atliko histologinį tyrimą mikropreparatų iš tos pačios histologinės medžiagos, kurią anksčiau tyrė kitas ekspertas V. Japertas, tačiau jokių morfologinių požymių, galinčių patvirtinti kontuzijos židinio buvimą, nenustatė.
Papildomai apklaustas teismo medicinos specialistas A. Garmus dar kartą parodė, kad ir toliau patvirtina savo ir R. Šumausko specialisto išvadą Nr. A IS-40-23 (t. 4, b. l. 214-234) apie tai, kad L. E. negalėjo mirti nuo jai į akies sritį suduoto tiesioginio smūgio, o jos mirties priežastis buvo krentant ar griūnant įvykęs atsitrenkimas dešinio momens sritimi į lygų paviršių (sieną, grindis ir pan.). Jis parodė, kad L. E. į kairės akies sritį tikrai buvo suduotas tiesioginis smūgis ranka, tačiau šios vietos sumušimas, įvertinus kraujosruvos požymius, buvo minimalus ir į šią vietą suduotas smūgis tikrai negalėjo sukelti nei smegenų rotacijos, nei kontuzinio židinio. Specialisto A. Garmaus nuomone, kontuzinio židinio buvimą L. E. galvos smegenų dešinėje momeninėje-pakaušinėje srityje patvirtina eksperto L. Gogelio specialisto išvada, o taip pat histologiniai ir kompiuterinės tomografijos tyrimai, kuriuos atliko ekspertas V. Japertas ir specialistas E. Keleras. Jis taip pat parodė, kad esant kontuziniam židiniui, ypač tokiam mažam kaip šiuo atveju, kraujavimas irgi galėjo būti stabdomas elektrogoaguliuojant. Tačiau ir šios apklausos metu A. Garmus pripažino, kad savo išvadoje neteisingai nurodė apie senyvą (ne 40, o 60 metų) L. E. amžių ir dar kartą patvirtino, kad išvadą surašė remdamasis tik G. V. advokato jam pateiktais dokumentais ir įvykio aplinkybių aprašymu.
Tuo tarpu dar kartą apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Rybalko vėl patvirtino abiejų šioje byloje atliktų komisijinių teismo medicinos ekspertizių išvadas. Jis parodė, kad L. E. mirtis įvyko dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu ir dėl to išsivysčiusių komplikacijų. Dėl to nėra jokių abejonių ir tai patvirtina visos specialistų bei ekspertizių išvados. Ginčas kyla tik dėl nurodyto kraujo išsiliejimo kilimo mechanizmo, t. y. ar jį sukėlė vienas smūgis į kairės akies sritį, ar tai galėjo sukelti ir kitas sužalojimas, atsiradęs dėl dešinio momens sumušimo. Visų tyrimų metu buvo nustatyta, kad jokių išorinių sužalojimų dešinėje galvos pusėje L. E. nebuvo padaryta, o jai nustatyta tik vienintelė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke. Taip pat kyla ginčas dėl kontuzinio židinio nustatymo. Iš tikrųjų kontuziniu židiniu laikomi tokie morfologiniai požymiai, kurie pasireiškia daugybinėmis taškinio dydžio kraujosruvomis, apimančiomis maždaug 2-4 cm plotą ir apie 1,5 cm gylį. Šiuo atveju toks kontuzinis židinys, vertinant visus iki šiol atliktus tyrimus, nebuvo nustatytas. Pats ekspertas L. Gogelis nurodė tik apie mažą gelsvos spalvos dėmelę, kuri galėjo būti tik elektrokoaguliacijos pasekmė. Jos metu galėjo būti prideginta tik kraujagyslė, o ne kontuzinis židinys. Todėl ir buvo padaryta išvada, kad ta kraujagyslė galėjo plyšti dėl smegenų rotacijos, įvykusios dėl vienintelio į kairės akies sritį suduoto smūgio. Ekspertas J. Rybalko taip pat parodė, kad tas smūgis galėjo būti suduotas būtent kumščiu. Be to, kraujagyslė galėjo plyšti tik dėl traumos ir to plyšimo negalėjo įtakoti vaistų arba alkoholio vartojimas. Tai galėtų tik sunkinti kraujo krešėjimą, tačiau negalėjo būti kraujagyslės plyšimo priežastimi.
Šalies argumentai
G. V. nurodo, kad L. E. iš viso nesudavė jokio smūgio, o jo gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo paneigti nuoseklūs nuteistojo parodymai dėl kitų galimų L. E. mirties priežasčių. Kolegija pirmiausia atmeta šiuos apeliantų argumentus dėl tariamo G. V. parodymų nuoseklumo. Juos paneigia perskaityti paties nuteistojo įvairių apklausų metu duoti parodymai. Pirmą kartą apklaustas šioje byloje 2006 m. sausio 1 d. liudytoju (t. 4, b. l. 16-17) G. V. buvo parodęs, kad 2005 m. gruodžio 31 d. ryte L. E. skundėsi, kad nuslydo nuo namo lauko laiptų ir jai skauda visus šonus. Apie 16.30 val. ji lipo laiptais į rūsį ir jis išgirdo bildesį ir dejones. L. E. pasakė, kad vėl nugriuvo. Po to ji skundėsi, kad jai negerai dar po vakarykščio nugriuvimo ir apie 24 val. nuėjo miegoti, jai užlipus į antrą aukštą vėl pasigirdo griuvimo garsas. Jis irgi užlipo į antrą aukštą, miegojo šalia L. E. , o pabudęs ryte pabandė ją žadinti, bet L. E. nesikėlė. Jis pamatė, kad iš nosies ar burnos jai bėga kraujas. Jokių konfliktų nei 2005 m. gruodžio 31 d., nei anksčiau tarp jo ir L. E. nebuvo. 2006 m. sausio 11 d. apklaustas įtariamuoju (t. 4, b.l. 22-25) G. V. parodė, kad 2005 m. gruodžio 30 d., apie 17 val., būdamas darbe, kalbėjo su L. E. telefonu, ji pasakė, kad griuvo nuo lauko laiptų, užsigavo galvą ir šonus. 2005 m. gruodžio 31 d. po pietų jis namuose miegojo, o pabudęs apie 19 val. pamatė L. E. girtą. Po kiek laiko ji lipo laiptais į rūsį ir jis išgirdo griuvimo garsą. Nuėjęs pasižiūrėti pamatė L. E. besikeliančią nuo grindų, paklausus, kas atsitiko, atsakė kažką nerišlaus. Išlipusi iš rūsio L. E. pasakė, kad jai skauda ir „ūžia“ galva. Po to ji išgėrė kažkokių tablečių. Dar po to ji užlipo į antrą aukštą, ten girdėjosi jos žingsniai ir viskas nutilo. Ryte pats užlipęs į antrą aukštą rado L. E. gulinčią ant grindų. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2006 m. balandžio 26 d. (t. 4, b. l. 51) nurodė, kad patvirtina ankstesnius parodymus, o juos papildys teisme. Apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 101-103) G. V. faktiškai patvirtino savo ankstesnius parodymus, tačiau jau nurodė ir papildomas aplinkybes. Parodė, kad 2006 m. sausio 1 d. ryte radęs L. E. gulinčią ant grindų jos dukros kambaryje, prie pat L. E. galvos pamatė elektros prailgintuvo laidą. Jo nuomone, ji galėjo susižaloti pati pargriūdama ir atsitrenkdama į tą laidą ir rozetę. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje vėl patvirtino ankstesnius parodymus, dar ėmė spėlioti, kad L. E. galėjo susižaloti atsitrenkdama į spintelę, į skalbimo mašiną arba dukros kambaryje stovėjusią kėdę. Tuo tarpu savo apeliaciniame skunde nuteistasis jau išdėstė visiškai naujas jau išvardintas versijas apie tai, kad L. E. galėjo ištikti epilepsijos priepuolis arba koma nuo ilgalaikio vaistų „Lexotanil“ vartojimo arba kad jos organizmas tiesiog galėjo neatlaikyti ilgalaikio piktnaudžiavimo alkoholiu. Apelianto manymu, tai nustatyti buvo prarasta galimybė iš ligoninės dingus L. E. kraujo pavyzdžiams.
Įvertinus visus šiuos G. V. parodymus bei versijas, nuosekliais galima laikyti tik jo parodymus apie tai, kad jis nesudavė nukentėjusiajai jokio smūgio bei atkaklų kaltės neigimą. Tuo tarpu jo nurodomas L. E. sužalojimo laikas, vietos, būdai, taip pat galimos visai kitų mirties priežasčių versijos yra labai įvairios. Nepaisant to, visos tos versijos buvo paneigtos.
Iš bylos matosi, kad 2006 m. sausio 1 d. L. E. komos būsenoje išvežus iš pradžių į Kauno apskrities ligoninę, o vėliau į KMUK, L. E. kraujo pavyzdžiai iš tikrųjų nebuvo paimti. Dėl to vėliau buvo apklausinėti abiejų ligoninių darbuotojai ir jų apklausų metu paaiškėjo, kad skubiai tirti L. E. kraują siekiant nustatyti, ar ji yra vartojusi alkoholio, tuo metu tiesiog nebuvo reikalo. Ligoninėje iš karto buvo įtarta, o po to nustatyta L. E. galvos trauma ir ji buvo skubiai operuota. Šioje dalyje pažymėtinas ir paties G. V. elgesys, nes jis pats parodė, kad greitosios pagalbos medikams apie galimą L. E. girtumą nieko nepasakė sąmoningai. Be to, pats G. V. visų apklausų metu parodė, kad girtą L. E. jis pamatė 2005 m. gruodžio 31 d., apie 19 val., o apie jokį vėlesnį alkoholio vartojimą nieko nebuvo parodęs. Todėl net ir tikint G. V. parodymais, po paskutinio alkoholio pavartojimo iki L. E. atvežimo į ligoninę jau buvo praėję ne mažiau negu 18 val. laiko. Taigi net ir paėmus kraujo pavyzdį, buvusio apsvaigimo nuo alkoholio nustatymas vargu ar būtų iš viso įmanomas. Kita vertus visos specialistų ir ekspertų išvados L. E. mirties dėl vaistų arba alkoholio naudojimo, taip pat dėl kokių nors ligų galimybę visiškai paneigia. Visų tyrimų išvadose kategoriškai nurodoma, kad L. E. mirties priežastis buvo galvos trauma ir dėl jos kilusios komplikacijos. Dėl to jokių abejonių nekyla. Tuo tarpu dėl galvos sužalojimo būdo, mechanizmo ir kitų aplinkybių abejonių tikrai buvo ir šių aplinkybių nustatymas sudarė didžiąją tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo dalį. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad teismas tik išvardino skirtingus tyrimų rezultatus, o po to be jokių motyvų nutarė remtis teismo medicinos ekspertizių išvadomis, yra nepagrįstas, nes tie teismo motyvai konkrečiai išdėstyti nuosprendžio 7 lape. Todėl teigti, kad teismas rėmėsi vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmetė be jokių motyvų, tikrai nėra pagrindo. Galima sutikti tik su tuo, kad teismas neaptarė pačių smulkiausių medicininių tyrimų detalių, susijusių su atliktais histologiniais bei kompiuterinės tomografijos tyrimais, kontuzijos židinio bei kraujosruvos dešinio momens srities minkštuosiuose audiniuose buvimo ar nebuvimo klausimais. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai faktiškai susiję būtent su šiomis aplinkybėmis. Tačiau papildomai išnagrinėti įrodymai paneigia ir šiuos argumentus. Dar kartą išnagrinėjusi visas specialistų ir ekspertizių išvadas, o taip pat įvertinusi šiame nuosprendyje jau išdėstytus apklaustų specialistų bei ekspertų parodymus, kolegija nustatė keletą aplinkybių. Neabejotinai nustatyta, kad ir prieš pirmąją operaciją, ir jau po L. E. mirties, jos kūne buvo nustatyti tik trys išoriniai sužalojimai – kraujosruvos dešiniame žaste, kairiame kelyje ir kairės akies viršutiniame voke. Tai patvirtino L. E. operavęs gydytojas K. J. , ją dar gyvą apžiūrėjęs ekspertas J. Vėlavičius ir pirmasis jau mirusios L. E. lavono išorinį bei vidinį tyrimą atlikęs ekspertas L. Gogelis. Taip pat akivaizdu, kad dvi kraujosruvos žaste ir kelyje galėjo atsirasti griūnant, atsitrenkiant į kietus daiktus, tačiau jos tėra nežymus sveikatos sutrikdymas ir su mirties priežastimi visiškai nesusijusios. Taip pat neabejotinai nustatyta, kad L. E. mirė dėl galvos traumos, kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu bei dėl to kilusių komplikacijų. Pirmoji eksperto J. Vėlavičiaus specialisto išvada buvo pateikta L. E. dar esant gyvai ir joje nurodyta, kad traumos mechanizmo nustatymui medicininiai duomenys nepakankami. Nukentėjusiajai mirus buvo nagrinėjamos trys L. E. galvos traumos, sukėlusios jos mirtį, mechanizmo versijos. Eksperto L. Gogelio specialisto išvadoje nurodyta, kad buvo nustatyta dar ir kraujosruva dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, todėl ekspertas padarė išvadą, kad į galvos sritį L. E. buvo suduoti du smūgiai. Kraujosruva kairės akies viršutiniame voke buvo padaryta sudavus tiesioginį smūgį rankos kumščiu arba alkūne ir yra nežymus sveikatos sutrikdymas. Tuo tarpu mirtį sukėlę galvos sužalojimai padaryti sudavus tiesioginį smūgį kietu, buku daiktu į dešinio momens sritį. Kad šis mirtį sukėlęs smūgis buvo tiesioginis, patvirtina sužalojimų pobūdis, lokalizacija ir kontuzinių židinių nebuvimas priešingose galvos smegenų srityse. Kitoje, specialistų A. Garmaus ir R. Šumausko išvadoje irgi nurodoma, kad kraujosruva L. E. kairės akies viršutiniame voke buvo padaryta sudavus smūgį ranka, tačiau šis smūgis buvo nestiprus, nes nepaliko žymesnių išorinių pėdsakų ir mirties sukelti negalėjo. Šioje išvadoje sutinkama su eksperto L. Gogelio išvada, kad mirtį sukėlė trauminis poveikis į dešinio momens sritį. Tačiau nurodoma, kad L. E. tiesioginis smūgis nebuvo suduotas, o ji pati griūdama ar krisdama atsitrenkė šia galvos sritimi į lygų paviršių. Tuo tarpu abiejų komisijinių teismo medicinos ekspertizių išvados buvo kitokios. Jose nurodoma, kad jokių duomenų apie dešinio momens-pakaušio srities minkštųjų audinių kraujosruvą ir apie smegenų kontuzinį židinį nėra, o nustatyta tik vienintelė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke. Todėl buvo padaryta išvada, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu įvyko ne dėl kontuzinio židinio, o dėl pažeistos atskiros kraujagyslės. Ekspertizių išvadose nurodoma, kad L. E. mirtį sukėlusio sužalojimo atsiradimo mechanizmas – smūgis kietu, riboto paviršiaus daiktu, pvz. kumščiu, į kairės akies sritį, sukėlęs galvos smegenų rotacinį judesį bei dešinio smegenų pusrutulio žievės kraujagyslės plyšimą.
Kolegijos nuomone, tikrasis L. E. mirtį sukėlusio sužalojimo mechanizmas teisingai nustatytas būtent ekspertizių išvadomis, tuo tarpu dvi išdėstytos specialistų išvados yra nepagrįstos. Tokia išvada daroma dėl keleto konkrečių priežasčių. Teisme apklaustas ekspertas L. Gogelis parodė, kad savo išvadą apie smūgio sudavimą L. E. į dešinio momens sritį jis grindė būtent šioje srityje nustatyta minkštųjų audinių kraujosruva bei toje srityje nustatytu galvos smegenų kontuziniu židiniu. Tačiau jis pripažino, kad nei vieno iš šių sužalojimų lavono vidinio tyrimo metu jis pats nenustatė, o rėmėsi tik L. E. operavusio gydytojo K. J. paaiškinimais bei jo padarytais operacijos aprašymais apie kontuzijos židinio nustatymą operacijos metu. Taip pat rėmėsi specialisto E. Kelero padarytu kompiuterinės tomografijos nuotraukų aprašymu apie nustatytą minkštųjų audinių kraujosruvą. Jis pats lavono tyrimo metu nurodyto kontuzinio židinio vietoje rado tik 0,7 cm dydžio gelsvai rudos spalvos plotelį, paveiktą elektros išlydžio. Tos pačios srities minkštuosiuose audiniuose jis pats nustatė tik paburkimą ir kraujosruvą, padarytą jau operacijos metu. Nors ekspertas L. Gogelis savo išvadas iš esmės pagrindė kitų specialistų išvadomis, jas paneigė patys tie kiti specialistai. Radiologas E. Keleras teisme negalėjo patvirtinti, kad kompiuterinės tomogramos nuotraukose tikrai matė minkštųjų audinių kraujosruvą, jis tik neatmetė tokios galimybės, nes nustatė audinių paburkimo požymius. E. Keleras taip pat parodė, kad nenustatė ir aiškaus smegenų kontuzijos židinio, ilgai tyrė dviejose nuotraukose matomus neryškius pakitimus, kol vis dėlto padarė išvadą, kad jie atitinka kontuzinio židinio sampratą. Apklausos metu E. Keleras pripažino, kad darydamas tokią išvadą „bandė išspausti maksimumą“. Tuo tarpu dar dvi specialistės radiologės J. Dementavičienė ir R. Naujokaitienė, atlikusios tų pačių KT nuotraukų tyrimus, nei dešinio momens minkštųjų audinių kraujosruvos, nei kontuzijos židinio nenustatė. Eksperto L. Gogelio išvadoje remiamasi dar ir eksperto V. Japerto histologinio tyrimo išvadomis. Tačiau teisme ir V. Japertas parodė, kad tyrimui pateiktuose mikropreparatuose jokių smegenų ląstelių pakitimų, patvirtinančių kontuzijos židinio buvimą, jis nenustatė. Ištyrusi mikropreparatus iš to paties L. Gogelio tyrimo metu paimto elektros išlydžio paveikto smegenų gabalėlio, juose jokių kontuzijos požymių nenustatė ir dar viena specialistė histologė J. Poškutė. L. Gogelio išvadą apie dešinio momens minkštųjų audinių kraujosruvą galutinai paneigė L. E. operavęs gydytojas K. J. . Jis parodė, kad operuodamas L. E. galvos minkštuosiuose audiniuose jokių pakitimų nesurado, priešingu atveju, juos tikrai būtų aprašęs. Taip pat parodė, kad į operuojamos vietos minkštuosius audinius prieš operaciją buvo suleista specialaus preparato, kuris vėliau toje vietoje sukėlė kraujosruvą. Tuo tarpu dėl kontuzinio židinio nustatymo K. J. parodė, kad operacijos metu rado vieną trūkusią arteriją, iš kurios bėgo kraujas, o toje vietoje matėsi plotelis papilkėjusios smegenų masės. Tai jis pavadino kontuziniu židinuku. Tačiau tos pačios apklausos metu K. J. pats pareiškė abejones dėl šios savo išvados parodęs, kad tiksliausiai nustatyti, ar toje vietoje tikrai buvo kontuzinis židinys, galėtų tik histologiniai tyrimai. Tuo tarpu jau nurodyti dviejų histologų atlikti tyrimai tokią galimybę paneigė. Tai paneigė ir ekspertas J. Rybalko, parodęs, kad kontuzinis židinys pasireiškia daugybinėmis taškinio dydžio kraujosruvomis, išsidėsčiusiomis 2-4 cm ploto ir apie 1,5 cm gylyje. Tuo tarpu iš to, kas užfiksuota medicininiuose dokumentuose ir apie ką parodė L. E. operavęs gydytojas K. J. , matosi, kad buvo rasta tik viena kraujuojanti arterija. Operacijos metu ta vieta buvo prideginta elektros išlydžiu ir kaip tik todėl vėliau ekspertas L. Gogelis toje vietoje rado gelsvos spalvos dėmelę. Akivaizdu, kad tai elektrokoaguliacijos pėdsakas, o ne kontuzinis židinys. Jeigu toks židinys būtų buvęs, jis būtų išlikęs ir būtų surastas lavono tyrimo metu. Be to, kontuzinio židinio pėdsakų nepatvirtino ir papildomi tyrimai. Kolegijos nuomone, šiuo atveju būtina remtis būtent eksperto J. Rybalko paaiškinimais, nes kontuzinio židinio morfologinę išraišką kaip tam tikrą kraujosruvą apibūdino ir kiti teismo posėdyje apklausti specialistai. Visų jų parodymai šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti. Vertinant eksperto L. Gogelio specialisto išvadą dar kartą pažymėtina, kad visi apklausti specialistai, taip pat ir L. E. operavęs gydytojas K. J. pripažino , kad jeigu L. E. į dešinę galvos pusę būtų patyrusi trauminį poveikį, sukėlusį kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu, tokiu atveju toje srityje būtų padaryti ir kokie nors išoriniai sužalojimai. Tokių sužalojimų nebuvimas galėtų būti siejamas tik su kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis ir apie tai nurodoma netgi specialistų A. Garmaus bei R. Šumausko išvadoje. Tuo tarpu L. E. galvoje jokių, netgi nežymių išorinių sužalojimų pėdsakų, išskyrus kraujosruvą kairės akies voke, nebuvo nustatyta. Be to, tapo aišku, kad nebuvo nustatyta ir trauminio poveikio į dešinę galvos pusę vidinių sužalojimų. Todėl nepasitvirtinus tiems duomenims, kuriais buvo grindžiama eksperto L. Gogelio specialisto išvada, joje nurodoma L. E. galvos traumos mechanizmo versija yra atmetama. Dėl tų pačių priežasčių atmetama ir specialistų A. Garmaus bei R. Šumausko išvada. Nenustačius trauminio poveikio į dešinę galvos pusę, ši išvada apie L. E. griuvimą ir atsitrenkimą dešinio momens sritimi į lygų paviršių irgi vertinama kaip nereali. Be to, A. Garmaus ir R. Šumausko išvadą kolegija atmeta dar ir dėl kitų priežasčių. Tą išvadą teismui pateikė G. V. gynėjas, o teisme pats A. Garmus pripažino, kad išvadą surašė remdamasis tik gynėjo pateiktais duomenimis. Teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad kai kurie iš tų duomenų aiškiai neatitinka tikrovės ir tai esmingai paveikė pačią išvadą. Šios išvados 9 punkte (t. 4, b. l. 234) nurodoma, kad dėl senyvo amžiaus, aukšto kraujo spaudimo ligos, sistemingo girtavimo bei stipriai veikiančių vaistų (Lexotanil, Nozepam, Relanium ir kt.) ilgalaikio vartojimo liguistai pakitusių kraujagyslių L. E. sužalojimui galėjo pakakti ir sąlyginai nestipraus trauminio poveikio. Teisme specialistas A.Garmus pripažino, kad išvada dėl senyvo L. E. , kuriai mirtino sužalojimo metu buvo 41 metų, amžiaus, buvo nepagrįsta ir apie tai nurodydamas jis suklydo. Tačiau iš visos išvados matosi, kad ši klaida faktiškai paneigia pačius esminius išvados argumentus. Išvados 6 punkte nurodyta, kad detali L. E. galvos traumos mechanizmo argumentacija pateikta išvados 3-ame skyriuje. Tačiau šiame skyriuje patys specialistai A. Garmus ir R. Šumauskas nurodo, kad nestipriai atsitrenkiant galva į lygų paviršių susidaryti kontuziniam židiniui galvos smegenų žievėje yra gana nerealu. Netgi nurodoma, kad jaunam ir sveikam asmeniui tai būtų išties nerealu. Tačiau atsižvelgiant į L. E. amžių (60 m.), aukšto kraujo spaudimo ligą, sistemingą girtavimą, įvairių stipriai veikiančių vaistų vartojimą ir pan., buvo padaryta išvada, kad sužalojimui galėjo pakakti ir nestipraus trauminio poveikio (t. 4, b. l. 233). Iš to matosi, kad išvadą grindžiant L. E. senyvu amžiumi, jos amžius buvo nurodytas net trečdaliu didesnis. Specialistas A. Garmus teisme taip pat negalėjo paaiškinti, kokiais duomenimis jis rėmėsi išvadoje nurodydamas apie L. E. vartotus vaistus, jos paveiktas kraujagysles ir kitas aplinkybes. Jau nurodytoje eksperto L. Gogelio specialisto išvadoje, atlikus vidinį lavono tyrimą, gretutiniu susirgimu buvo nurodyta tik nežymiai išreikšta aortos aterosklerozė. Visos šios aplinkybės specialistų A. Garmaus ir R. Šumausko išvadą leidžia vertinti ne tik nepagrįsta, tačiau ir neobjektyvia.
Visi jau aptarti įrodymai ir nustatytos bylos aplinkybės ne tik paneigia L. Gogelio bei A. Garmaus ir R. Šumausko specialistų išvadas, tačiau ir patvirtina byloje atliktų dviejų komisijinių teismo medicinos ekspertizių išvadų pagrįstumą. Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad sudavus smūgį ranka į akies sritį, L. E. , jo nuomone, turėjo būti nustatyti kitokio pobūdžio išoriniai sužalojimai. Tuo tarpu specialistas A. Garmus savo išvadoje ir parodymuose nurodo, kad įvertinus tuos išorinius antakio kraujosruvos požymius, smūgis negalėjo būti stiprus ir negalėjo sukelti smegenų rotacijos. Šiuos argumentus kolegija irgi atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad visose specialistų ir ekspertizių išvadose, įvertinus akies voko kraujosruvos pobūdį, aiškiai nurodoma, kad šis sužalojimas buvo padarytas sudavus tiesioginį smūgį ranka ir netgi konkrečiai kumščiu. Be to, visi teismo medicinos specialistai, išskyrus A. Garmų, pripažino, kad apie suduoto smūgio stiprumą negalima spręsti vien tik pagal kraujosruvos dydį. Teisme ekspertas J. Rybalko parodė, kad L. E. nustatytas sužalojimas yra adekvatus sužalojimui, kuris padaromas suduodant smūgį kumščiu. Tuo tarpu antros komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad poodinės kraujosruvos dydis nenurodo jėgos poveikio stiprumo, o nurodo tik vietą trauminio poveikio, kuris konkrečiu atveju vertinamas kaip tiesioginė priežastis atsirasti kraujosruvai po kietuoju galvos smegenų dangalu. Visa tai patvirtina, kad suduotas smūgis buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų galvos smegenų rotacinį judesį ir dėl to L. E. būtų padarytas jos mirtį sukėlęs kūno sužalojimas.
Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tariamų naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto trūkumų irgi nepagrįsti. Apeliantas nurodo, kad į daugelį užduotų klausimų šios ekspertizės išvadose atsakyta tų atsakymų neargumentuojant ir nepagrindžiant, be to, išvados surašytos taip, kad jos faktiškai sutampa su pirmosios komisijinės ekspertizės išvadomis. Kolegija šiuos argumentus atmeta, nes iš ekspertizės akto matosi, kad jame ekspertai įvertino visus prieš tai atliktų medicininių tyrimų duomenis, taip pat ir specialistų A. Garmaus bei R. Šumausko išvadą, o po to išsamiai ir tiksliai atsakė į visus teismo nutartyje išdėstytus klausimus. Tai, kad šios ekspertizės išvados yra tokios pačios, kaip ir pirmosios komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados, tik patvirtina šių abiejų ekspertizių išvadų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pateikė prašymą paskirti dar vieną naują komisijinę teismo medicinos ekspertizę ir pavesti ją atlikti kompetentingai ekspertų bei specialistų komisijai tam, kad būtų pašalinti visi su L. E. mirtimi susiję ankstesnių išvadų prieštaravimai. Kolegija šį prašymą atmetė, nes jame nebuvo nurodyti jokie nauji klausimai, į kuriuos dar nebuvo atsakyta jau atliktų dviejų komisijinių ekspertizių išvadose, be to, gynėjas nenurodė ir jokių naujų duomenų, kurių nebūtų tyrę ekspertai bei specialistai ir kurie būtų dar neišnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tenkinant gynėjo prašymus, kolegija taip pat jau apklausė visus jo nurodytus ekspertus ir specialistus, jų parodymų analizė šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta ir tai, kolegijos nuomone, ir pašalino visas iki tol kilusias abejones, ir leido nustatyti tikrąsias L. E. mirtino sužalojimo padarymo aplinkybes. Todėl reikalavimus ir toliau skirti vis naujas ekspertizes kolegija šiuo atveju vertina jau tik atsisakymu pripažinti abejonių nekeliančias, tačiau nuteistajam nepalankias nustatytas bylos aplinkybes. Pats nuteistasis G. V. savo apeliaciniame skunde dar spėlioja apie tai, kad ekspertų išvadoms įtakos galėjo turėti L. E. sesuo J. J. , nes ji pažįstama su Kauno apskrities ligoninės gydytoja R. N. ir su dar kažkokiu paties apelianto neįvardijamu mediku iš KMUK. Tokie nuteistojo argumentai irgi visiškai nepagrįsti. Pirmiausia, tai tėra niekuo nepagrįstos nuteistojo spėlionės, be to, niekam iš specialistų ir ekspertų jis nepareiškė nušalinimo. Jo nurodoma gydytoja R. N. buvo apklausta teisme liudytoja, ji parodė tik apie tai, kaip L. E. komos būsenoje buvo atvežta į Kauno apskrities ligoninę. R. N. nėra ekspertė ir šioje byloje jokių išvadų nepateikė. Tuo tarpu abi komisijines teismo medicinos ekspertizes atliko ne Kauno, o M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertai ir Vilniaus gydymo įstaigų medikai specialistai. Atliekant abi komisijines ekspertizes dalyvavo iš viso aštuoni ekspertai ir specialistai. Abejoti jų kompetencija, o taip pat jų išvadų nešališkumu bei objektyvumu jokio pagrindo nėra. Teismas pagrįstai rėmėsi šių ekspertizių išvadomis dėl L. E. mirties priežasties ir pagrįstai nustatė, kad kraujo išsiliejimas po L. E. kietuoju galvos smegenų dangalu įvyko dėl rotacinio galvos judesio plyšus smegenų arterijai, o pats rotacinis judesys įvyko sudavus nukentėjusiajai tiesioginį smūgį kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz., kumščiu, į kairės akies sritį.
Kad šį smūgį L. E. sudavė ir ją mirtinai sužalojo G. V. , patvirtina ne tik jau nurodytų ekspertizių išvados, tačiau ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, taip pat kiti išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Įvykio vietos apžiūrų metu (duomenys neskelbtini)esančiame gyvenamojo namo antrame aukšte buvo rasti ir paimti pagalvės ir antklodės užvalkalai bei L. E. sportinės kelnės su panašiomis į kraują dėmėmis. Be to, tame pačiame namo aukšte L. E. dukters kambaryje paimta kiliminės dangos iškarpa su irgi į kraują panašia dėme. Specialisto išvadoje nurodoma, kad ant antklodės užvalkalo ir kiliminės dangos iškarpos, o taip pat ant kelnių yra rastas žmogaus kraujas, kuris priklauso L. E. . Nukentėjusioji J. J. ir jos vyras liudytojas S. J. parodė, kad 2006 m. sausio 1 d., apie 13-14 val., jiems paskambino G. V. , pasakė, kad L. E. iš burnos bėga kraujas ir prašė greičiau atvažiuoti. Nuvažiavę jie rado L. E. gulinčią namo antrame aukšte, dukters kambaryje. L. E. gulėjo ant grindų, buvo nuoga ir tik užklota antklode. Buvo be sąmonės, visas veidas buvo kruvinas. G. V. aiškino, kad ji pati nugriuvo nuo laiptų. Iškvietus greitąją pagalbą, L. E. be sąmonės buvo išvežta į ligoninę. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad L. E. buvo sumušta ir sužalota jos pačios namuose. Nustatytas ir jos mirtino sužalojimo laikas. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje jis nurodytas labai apytiksliai - nuo 2005 m. gruodžio 31 d., 15.20 val. iki 2006 m. sausio 1 d., 12 val. Toks laiko intervalas, matyt, buvo nustatytas remiantis L. E. dukters parodymais apie tai, kada ji išėjo iš namų pas draugus švęsti Naujųjų metų palikdama savo motiną namuose sveiką, ir paties G. V. parodymais apie tai, kada jis jau pastebėjo, kad L. E. guli be sąmonės. Tačiau iš tikrųjų nusikaltimo padarymo laiką galima nustatyti ir tiksliau. Pats G. V. nurodo, kad jo konfliktas su L. E. dėl alkoholio vartojimo kilo 2005 m. gruodžio 31 d. vakare, o po to jis su nukentėjusiąja iš viso nebendravo. Abiejų teismo medicinos ekspertizių išvadose kaip tik ir nurodoma, kad visi nustatyti kūno sužalojimai L. E. buvo padaryti 2005 m. gruodžio 31 d. vakarą. Nukentėjusioji G. E. parodė, kad 2005 m. gruodžio 31 d. buvo namuose kartu su savo motina L. E. ir G. V. , tarp jų jokių konfliktų tuo metu nebuvo, buvo šventinė nuotaika. Apie 15.20 val. ji išėjo švęsti Naujųjų metų pas draugus, paliko savo motiną namuose ir ant jos veido jokių sumušimo pėdsakų, kraujosruvų nematė. Ir pats G. V. parodė, kad 2005 m. gruodžio 31 d. jokių sužalojimų L. E. veide nematė. Tą dieną jie kartu važiavo į parduotuvę, grįžo namo ir po to ten buvo tik dviese, pas juos niekas nebuvo atėjęs, L. E. iš namų irgi niekur nebuvo išėjusi. Tai reiškia, kad niekas kitas, išskyrus patį G. V. , suduoti smūgio į veidą L. E. negalėjo, o ekspertams paneigus visus nuteistojo aiškinimus apie L. E. susižalojimą griūnant, krentant nuo laiptų ir dar kitas jau aptartas versijas, tampa akivaizdu, kad L. E. sumušė ir mirtinai sužalojo būtent G. V. . Tuo tarpu kiti išnagrinėti įrodymai patvirtina ne tik patį G. V. smurto pavartojimo prieš L. E. faktą, tačiau ir atskleidžia jų ankstesnius tarpusavio santykius, o taip pat konkrečiai kaltinime nurodomo konflikto kilimo priežastis. Nuteistasis G. V. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad L. E. jau keletą metų piktnaudžiavo alkoholiu, būdama girta griuvinėdavo, jam dažnai tekdavo ją girtą parsivežti namo iš įvairių vietų, tačiau jis tai kęsdavo ir netgi veždavo savo draugę pas gydytojus. Jis pripažino, kad dėl to tarp jo ir L. E. ir anksčiau kildavo konfliktų, tačiau jis prieš ją niekada nenaudojo smurto ir jos nemušė. Pripažino tik tai, kad anksčiau yra netyčia per miegus sudavęs jai alkūne į akį. Teisme nuteistasis parodė, kad ir 2005 m. gruodžio 31 d. vakare, šiek tiek primigęs ir pabudęs apie 19 val., pamatė, kad L. E. girta, paklausta atsakė, kad gėrė brendį. Paieškojęs jis ir rado tuščią brendžio butelį. L. E. elgėsi isteriškai, agresyviai, ji verkė ir keikėsi. Ją ramindamas jis kelis kartus buvo paėmęs ją už pečių ir vis pasodindavo ant sofos. Tačiau kitų smurtinių veiksmų neatliko. Tuo tarpu apklausti byloje nukentėjusieji ir liudytojai apie L. E. ir G. V. santykius nurodo kitokias aplinkybes. L. E. dukra nukentėjusioji G. E. parodė, kad jos motina su G. V. nesutardavo ir anksčiau. Šis, ypač kai išgerdavo, jos motiną puldavo, ji yra mačiusi, kaip G. V. užlauždavo motinai rankas ir pargriaudavo ją ant grindų. Rytais ant motinos kūno matydavosi mėlynės, kurioms paslėpti ji pati jai duodavo pudros. Nukentėjusioji J. J. irgi parodė, kad L. E. su G. V. sugyveno blogai, sesuo skundėsi, kad su juo gyventi jau nebegali. Vis dėlto ir pati J. J. pripažino, kad jos sesuo dėl alkoholio vartojimo problemų turėjo. L. E. motina liudytoja G. Š. irgi parodė, kad matydavo išgėrusius ir savo dukrą, ir patį G. V. . Liudytojas R. S. parodė, kad pažįsta nuteistąjį G. V. , lankydavosi L. E. namuose ir yra matęs ją sumuštą, tačiau apie tai neklausinėjo. Prisimena, kad L. E. buvo atvažiavusi pas jo draugę E. Z. , pasakojo, kad su G. V. susipyko ir bijo grįžti namo. Po to atvažiavo pats G. V. ir vyko derybos dėl L. E. grįžimo namo. L. E. klausinėjo, ar G. V. jos nemuš, šis pažadėjo nemušti ir tada jie abu išvažiavo. Tą patį parodė ir L. E. pusseserė liudytoja E. Z. . Ji irgi parodė, kad L. E. jai skųsdavosi ir sakydavo, kad su G. V. negali gyventi. Pasakojo, kad jo bijo, kad jis ją muša ir net grasina nušauti. 2005 m. gruodžio mėnesį L. E. buvo pas ją, iš paskos atvažiavęs G. V. , grasino ją „ištąsyti“. G. V. buvo L. E. sumušęs ir ji pati ją vežė į Šilutę pas gydytoją psichologą. Liudytojas A. P. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini)ir pažinojo gretimame name gyvenusią L. E. . Dažnai matydavo ją išgėrusią, kartais ir susižalojusią. Kita kaimynė liudytoja S. A. parodė, kad irgi pažinojo gretimame gyvenančią L. E. ir kartu su ja gyvenantį G. V. . Ji matydavo L. E. išgėrusią, kartais ji pati jos prašydavo nupirkti ir parnešti alkoholinių gėrimų. 2005 m. gruodžio 31 d. vakare, apie 20 val., ji paskambino G. V. ir norėjo paprašyti, kad šis pavežtų ją į miestą. Telefonu tuomet atsiliepė L. E. ir iš balso ji suprato, kad L. E. išgėrusi. Po kiek laiko jai paskambino pats G. V. ir pasakė, kad jos pavežti negali, nes nenori L. E. palikti namie vienos. Visi šie nukentėjusiųjų, liudytojų ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad santykiai tarp L. E. ir G. V. dar iki kaltinime nurodyto įvykio nebuvo geri, tarp jų kildavo konfliktai, be to, kai kuriuose jau išdėstytuose parodymuose nurodoma ir apie G. V. prieš L. E. vartotą smurtą. Ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. sausio 11 d. apklaustas įtariamuoju G. V. pats parodė, kad nors konfliktų metu L. E. nemušdavo, tačiau būdavo, kad ją pastumdavo, purtydavo už pečių (t. 4, b. l. 22-25). Šių perskaitytų parodymų jis nepaneigė. Kita vertus, visi šie parodymai patvirtina ir tai, kad pati L. E. alkoholiu piktnaudžiaudavo. Ant paties G. V. ikiteisminiam tyrimui pateikto brendžio „Alita“ butelio tyrimo metu buvo rasti ir L. E. , ir G. V. biologiniai pėdsakai. Nuosprendyje nurodoma, kad nors L. E. atvežus į ligoninę nebuvo aiškinamasi, ar ji vartojo alkoholį 2005 m. gruodžio 31 d., teismas padarė išvadą, kad bylos duomenys tai patvirtina. Tokia išvada padaryta remiantis liudytojos S. A. parodymais ir jau paminėta specialisto išvada apie L. E. biologinių pėdsakų suradimą ant brendžio butelio. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši teismo išvada pagrįsta tik prielaidomis. Nukentėjusiosios nurodė, kad teismas negalėjo remtis S. A. parodymais, nes ši liudytoja trumpo pokalbio telefonu metu negalėjusi suprasti, ar L. E. girta, be to, ji galinti būti suinteresuota duoti G. V. palankius parodymus. Dar nurodo, jog GMP kortelėje įrašyta, kad L. E. buvo blaivi. Ligoninėje nuo jos sklindančio alkoholio kvapo nepajuto ją apžiūrėjusi gydytoja R. N. , o jos biologiniai pėdsakai ant brendžio butelio galėję likti nuo tada, kai L. E. pati tą nusipirktą butelį padėjo į sekciją. Šioje dalyje kolegija atmeta jau pačių nukentėjusiųjų argumentus. Duomenų, leidžiančių manyti, kad L. E. 2005 m. gruodžio 31 d. vakare vartojo alkoholį, byloje tikrai yra ir teismas tuos duomenis įvertino teisingai. Kita vertus, apie L. E. girtumą Naujųjų metų išvakarėse visų apklausų metu parodė pats nuteistasis G. V. ir teismas, įvertinęs dar ir kitus duomenis, šių parodymų tiesiog negalėjo atmesti ir paneigti, nes šiuo atveju visos abejonės turėjo būti įvertintos kaltinamojo naudai. Pačios L. E. neblaivumas nusikaltimo įvykio metu nebuvo pagrindinis šios bylos įrodinėjimo dalykas, tačiau teismas privalėjo išsiaiškinti visas faktines bylos aplinkybes, nors jos galbūt ir nemalonios mirusiosios artimiesiems. Be to, šių aplinkybių nustatymas kaip tik ir padėjo teismui nustatyti tikrąsias L. E. ir G. V. konflikto kilimo priežastis ir tolesnę to konflikto eigą. Nuosprendyje teismas nurodė, kad nuteistasis su L. E. buvo sutarę sutikti Naujuosius metus be alkoholinių gėrimų, todėl akivaizdu, kad L. E. neblaivumas tą vakarą kaip tik ir buvo jų tarpusavio konflikto priežastimi. Tuo pačiu teismas nustatė ir tikrąjį G. V. nusikalstamos veikos motyvą. Nors nuteistasis nurodo, kad įvykio metu jokio smurto prieš L. E. nevartojo, iš dalies tai paneigia netgi jo paties parodymai. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad tik kelis kartus, paėmęs už pečių, pasodino L. E. ant sofos. Tačiau jis nepaneigė perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 4, b. l. 22-25) apie tai, kad ne tik kelis kartus buvo suėmęs L. E. už pečių, bet ir delnu suėmęs jos veidą stumdavo ją ant sofos. Tą patį G. V. patvirtino ir pademonstravo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 4, b.l. 27-32). Teisme jis šių savo ankstesnių parodymų nepaneigė. G. V. taip pat parodė, kad norėdamas pasiguosti dėl L. E. elgesio tą vakarą skambino telefonu jos seseriai ir motinai. Tačiau jos, patvirtinusios tokius pokalbius, teisme nurodė papildomas aplinkybes. L. E. motina liudytoja G. Š. teisme parodė, kad 2005 m. gruodžio 31 d., apie 19.30 - 20 val., jai paskambino G. V. ir pasakė, kad rado jos dukros kambaryje iki pusės nugertą brendžio butelį. Kalbėdama su juo ji išgirdo, kaip jos dukra L. E. pasakė „tu mane mušei“. Ji dar paklausė G. V. , ar jis tikrai mušė, tačiau šis atsakė, kad ne ir padėjo ragelį. Nukentėjusioji J. J. parodė, kad tą vakarą G. V. jai paskambino apie 21.40 val. Pasakė, kad jos sesuo pasigėrė ir perdavė ragelį L. E. . O ši jai pasakė, kad „Gintas jai pylė į ausį taip, kad ausyje spengia, turbūt bus trūkęs būgnelis“. Ji nepritarė sesers bendram gyvenimui su G. V. , todėl pasakė, kad ji pati kalta, sesuo atsakė „ačiū, kad paguodei“ ir tuo jų pokalbis pasibaigė. Liudytojas S. J. irgi parodė, kad jam jo žmona pasakojo apie šį pokalbį su L. E. . Šiais nukentėjusiosios J. J. ir liudytojų G. Š. bei S. J. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes apie abu nurodytus telefoninius pokalbius parodė pats G. V. . Visos šios aplinkybės patvirtina, kad būtent šio konflikto metu G. V. ir sudavė L. E. smūgį kumščiu į kairės akies sritį. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvada apie tik vieno smūgio sudavimą yra tik prielaida, nes tų smūgių galėjo būti suduota ir daugiau. Tokia galimybė neatmestina, ypač įvertinant J. J. parodymus apie pokalbį telefonu ir L. E. pasakojimą apie smūgio į ausį jai sudavimą. Tačiau ir šiuo atveju teismas pagrįstai nustatė tik tokias aplinkybes, dėl kurių nekilo abejonių ir kurias patvirtino konkretūs įrodymai. L. E. ausų srityje jokių išorinių sužalojimų nebuvo nustatyta. Tačiau neabejotinai nustatyta, kad L. E. į kairės akies sritį buvo suduotas tiesioginis smūgis kumščiu, dėl to įvyko nukentėjusiosios galvos smegenų rotacinis judesys, plyšo smegenų arterija ir dėl to L. E. mirė. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad šį smūgį sudavė G. V. , todėl tarp jo neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių, t. y. L. E. mirties, nustatytas ir įrodytas priežastinis ryšys. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje konkrečiai nenurodyta, kuo G. V. sudavė L. E. į kairės akies sritį, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje jau nurodyta, kad šis smūgis buvo suduotas ranka. Šioje dalyje teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.
Tačiau spręsdamas G. V. kaltės, jos rūšies ir formos, o taip pat jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, o dėl to ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis. Baudžiamosios teisės teorijoje kaltė apibrėžiama kaip asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, kaltės formos išreiškia asmens psichinį santykį ne tik su pačia padaryta pavojinga veika, bet ir su įstatyme numatytais padariniais. Pati kaltė, kaip subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, dar turi du vadinamuosius momentus. Asmens psichinis santykis su pačia pavojinga veika bei priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių formavimusi vadinamas kaltės intelektualiuoju momentu, o psichinis santykis su padariniais – kaltės valiniu momentu. Baudžiamasis kodeksas numato dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. BK 15 str. 1 – 3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (toliau – nusikalstama veika) yra tyčinis, jei padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikalstama veika yra padaryta tiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Kai nusikalstama veika materialinė, tiesiogine tyčia ji padaroma jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo. Nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. BK 16 str. 1-3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (nusikalstama veika) yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu ją padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu ją padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Tai materiali nusikalstamos veikos sudėtis ir baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kai žmogaus gyvybė atimama dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo, veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. kaip neatsargus gyvybės atėmimas arba pagal atitinkamą specialią normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p. išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas tokiems padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šio nutarimo 6 p. taip pat išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. To paties nutarimo 26 p. išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Kvalifikuodami nusikalstamą veiką pagal BK 132 str., teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Tuo tarpu neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstama nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Nutarimo 27 p. išaiškinta, kad jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė.
Šioje byloje teismas pripažino įrodytu, kad G. V. sudavė L. E. smūgį ranka į kairės akies sritį ir pagrįstai nustatė, kad tarp šio smūgio sudavimo ir nukentėjusiosios mirties buvo priežastinis ryšys. Tačiau po to nuosprendyje nurodoma, kad sprendžiant G. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. galima tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Tuo tarpu atsitiktinis veikos padarinys nėra dėsningas ir iš anksto nenumatomas, todėl negali būti vertinamas kaip padarytas esant tyčiniai kaltei. Nuosprendyje nurodoma, jog byloje nustatyta, kad L. E. mirties priežastimi buvo dėl G. V. suduoto vieno smūgio į kairės akies sritį kilę padariniai, tačiau, pripažindamas šį faktą, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo atsitiktinė nuteistojo veikos pasekmė. Nurodoma, kad įrodymai nepatvirtina pareikšto kaltinimo, kad G. V. L. E. nužudė tyčia. Neįrodyta, kad nuteistasis turėjo sumanymą nužudyti L. E. , norėjo jos mirties, o jeigu ir nenorėjo, tai sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. Teismo nuomone, tokių G. V. ketinimų nebuvimą patvirtina bylos aplinkybės. Nuosprendyje nurodoma, kad G. V. sudavė L. E. vieną smūgį, o po to smurtinių veiksmų netęsė, nors tokią galimybę turėjo. Kitą dieną pastebėjęs, kad nukentėjusioji kraujuoja, apie tai pranešė J. J. ir iškvietė greitąją pagalbą. Dar nurodoma, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie G. V. suduoto smūgio stiprumą ir remiamasi ekspertų paaiškinimais apie tai, kad nuo tokio paties stiprumo smūgio sudavimo galvos smegenų rotacija ir kraujagyslių plyšimas vienais atvejais gali įvykti, bet gali ir neįvykti. Be to, 1964 m. gimusi L. E. buvo pakankamai jauno amžiaus darbinga moteris ir tai, teismo nuomone, taip pat paneigia, kad G. V. numatė jos mirtį. Toliau nuosprendyje teismas atsižvelgė į tai, kad G. V. sudavė L. E. smūgį į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, įvertino jo gyvenimišką patirtį, jo profesiją, ir padarė išvadą, kad nuteistasis, jeigu būtų elgęsis apdairiau, tai pagal bylos aplinkybes savo veikos pasekmes galėjo ir turėjo numatyti. Dar nurodyta, kad darydamas atitinkamą veiką asmuo turi pareigą būti atsargus ir padaryta išvada, kad G. V. privalo atsakyti už nužudymą (turėtų būti – už gyvybės atėmimą) dėl neatsargumo, pasireiškusį nusikalstamo nerūpestingumo forma. Nuosprendyje nurodoma, kad teismas įvertino visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį ir būdą (smūgis suduotas ranka, o ne kokiu nors grėsmingu įrankiu), smurto intensyvumą (suduotas vienas smūgis) bei pobūdį, taip pat nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Dėl išdėstytų priežasčių G. V. nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. ir BK 135 str. 1 d. Nuosprendyje nurodyta, kad tokį sprendimą teismas priėmė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 27 p. išaiškinimu, nuosprendyje taip pat yra nuoroda į kitą baudžiamąją bylą Nr. 2K-354/2007.
Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose su tokiomis teismo išvadomis nesutinkama. Skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiosios mirtį pripažino tik atsitiktine G. V. veikos pasekme, dar nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad suduodamas smūgį nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, nuteistasis numatė, kad gali atimti jai gyvybę, tačiau buvo abejingas tokių pasekmių kilimui, po smūgio sudavimo nesiėmė jokių veiksmų, kad tokių padarinių būtų išvengta ir taip sąmoningai leido jiems atsirasti. Apeliantai nurodo, kad G. V. padarė ne nusikaltimą dėl neatsargumo, o nužudė L. E. veikdamas netiesiogine tyčia. Visi konkretūs nesutikimo su teismo išvadomis prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai jau buvo išdėstyti šio nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje.
Kolegijos nuomone, didžioji dalis prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentų yra pagrįsti. Be to, byloje nustatyta ir daugiau aplinkybių, kurių visuma leidžia padaryti išvadą, kad G. V. kaltės rūšies ir formos, o taip pat jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimai skundžiamame nuosprendyje išspręsti neteisingai.
Jau buvo nurodyta, kad perkvalifikuodamas G. V. nusikalstamą veiką teismas nuosprendyje paminėjo ir kitą baudžiamąją bylą Nr. 2K-354/2007. Nukentėjusiosios J. J. ir G. E. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išskirtinai rėmėsi būtent toje kitoje byloje priimtos nutarties motyvais, juos perrašant ir pritaikant G. V. byloje nepaisant esminių šių bylų aplinkybių skirtumų. Su šiais argumentais galima sutikti tik iš dalies. Palyginus skundžiamo nuosprendžio ir nurodytoje kitoje byloje priimtos kasacinės nutarties motyvus, matosi, kad abiejuose dokumentuose vienodai išdėstyti tik kai kurie baudžiamosios teisės teorijos teiginiai. Jų esmė ta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Tuo tarpu esant tik atsitiktiniam priežastiniam ryšiui padariniai nėra dėsningi, todėl negali būti iš anksto numatomi. Vien tik šių teiginių išdėstymas nuosprendyje tikrai nereiškia, kad teismas taikė analogiją, buvo šališkas ar kitaip pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus. Baudžiamosios teisės teorija neatsiejama nuo baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikos, todėl ja teismai turi vadovautis kiekvienoje byloje. Kita vertus, šią teoriją teismas netinkamai pritaikė nagrinėjant G. V. bylą.
Nagrinėjant kiekvieną baudžiamąją bylą būtina nustatyti ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai apibūdina pačią nusikalstamą veiką. Vienas iš šių požymių yra priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių ryšys. Tuo tarpu kaltė yra subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, apibūdinantis asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinį (psichinį) santykį su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Viena iš kaltės sudedamųjų dalių ir yra asmens psichinis santykis su priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir jos padarinių vystymusi. Psichinis ryšys su šio priežastinio ryšio vystymusi ir su pačia pavojinga veika kaip tik ir sudaro kaltės intelektualinį momentą.
Priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių ryšys, kaip objektyvusis nusikalstamos veikos požymi, dar skirstomas į būtinąjį ir atsitiktinį. Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas ir dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Jis yra toks, kai pavojinga veika visada arba paprastai sukelia tam tikrus pavojingus padarinius. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis iš anksto yra numatomas. Jį numatyti žmogus gali tiesiog iš gyvenimo patirties. Tuo tarpu atsitiktinis priežastinis ryšys nėra dėsningas, todėl jis negali būti ir iš anksto numatomas. Laikoma, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik nustačius būtinąjį priežastinį ryšį, nes atsitiktinis ryšys nenumatomas, o vienas iš būtinų kaltės elementų kaip tik ir yra įstatyme numatytų padarinių numatymas.
Iš nuosprendžio G. V. byloje matosi, kad teismas bandė vadovautis nurodyta teorija, tačiau jos tinkamai nepritaikė. Vertinant G. V. padarytą nusikalstamą veiką atskirai nebuvo nustatyti ir įvertinti jos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, o išvada apie tai, kad L. E. mirtis buvo tik atsitiktinė G. V. veikos pasekmė, faktiškai padaryta neišdėstant jokių motyvų. Visi nuosprendyje dėstomi motyvai iš esmės susiję tik su subjektyviuoju nusikalstamos veikos požymiu – kalte, o įvertinęs nuosprendyje aptartas bylos aplinkybes teismas padarė išvadą, kad G. V. nesuprato savo veikos pavojingumo L. E. gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos jai gyvybė bus atimta. Kolegijos nuomone, tokios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o tos išvados paneigiamos atskirai aptariant priežastinį ryšį kaip objektyvųjį ir kaltę kaip subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymius.
Teisminėje praktikoje ir netgi teisės teorijoje iš tikrųjų kartais galima susidurti su nuomone, kad vieno smūgio ranka sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui paprastai nesukelia gyvybės praradimo, o tai paprastai sukelia tik skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Laikoma, kad gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė, o tokie padariniai kaip gyvybės atėmimas sąlygojami ne vien suduoto smūgio, bet ir papildomų priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo sveikatos stoviu arba kitokiomis aplinkybėmis. Todėl laikoma, kad tarp vieno smūgio ranka sudavimo kitam žmogui į veidą ir to žmogaus mirties iš viso galimas tik atsitiktinis priežastinis ryšys, kurio kaltininkas paprastai negali numatyti. Kolegijos nuomone, tokia teorija, pirmiausia, yra subjektyvi, be to, ji yra abejotina ir perdaug kategoriška. Su šia teorija nesutinkant galima pateikti daug įvairių argumentų. Pavyzdžiui, kodėl dėsninga, kad gyvybės praradimo nesukelia į veidą ranka suduotas būtent vienas, o ne du ar keli smūgiai ranka, ypač jeigu tie keli smūgiai ne tokie stiprūs kaip vienas stiprus suduotas smūgis. Taip pat neaišku, kodėl smūgio sudavimo ranka reikšmė taip sumenkinama palyginant tai su smūgio sudavimu kokiu nors kietu daiktu. Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje bylose dėl gyvybės atėmimo, nustatant mirties priežastį specialistų ir ekspertizių išvadose labai dažnai kaip tik ir būna nurodoma, kad mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padaryta suduodant smūgį kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu. Tai gali būti ir bet koks buityje naudojamas daiktas, ir net specialus nusikaltimo įrankis, tačiau dažniausiai ekspertai patvirtina ir smūgio ranka, konkrečiai – kumščiu, sudavimo galimybę. Pagaliau neaišku, kodėl vieno smūgio ranka į veidą sudavimo pasekmė gyvybės atėmimas turi būti laikoma nedėsninga, o sunkus sveikatos sutrikdymas jau laikomas dėsninga pasekme. Dažniausiai pasitaikantys stipraus smūgio ranka į galvą sudavimo padariniai yra galvos smegenų kraujagyslių plyšimas ir kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Jeigu žmogus dėl tokios traumos nemiršta, jam nustatomas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes tokie sužalojimai kelia realią grėsmę gyvybei. Be to, tokiais atvejais gyvybė dažniausiai ir išsaugoma tik laiku suteikus nukentėjusiajam kvalifikuotą medicininę pagalbą. Smūgio sudavimo ir tokių padarinių kilimo skirtinga galimybė, o tuo pačiu ir dėsningumo skirtumai iš viso sunkiai suvokiami. Atvejai, kad sudavus smūgį ranka žmogui į galvą padaromi sužalojimai, nuo kurių tas žmogus miršta, yra pakankamai dažni ir galima netgi teigti, kad dėl to yra netgi susiformavusi visuomeninė nuomonė. Žmogaus galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis, todėl normalus žmogus suvokia, kad suduodamas ne tik kokiu nors daiktu, bet ir suduodamas smūgį ranka kitam žmogui į galvą, taip pat ir į veido sritį, jis daro veiką, keliančią pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir jo gyvybei. Žinoma, ranka suduoti smūgį galima įvairiai, gali būti lengvai suduota delnu, bet gali būti suduotas ir stiprus smūgis kumščiu, tai sukels skirtingus padarinius, taip pat tokiais atvejais galimas ir skirtingas priežastinio ryšio pobūdis. Vis dėlto visos šios aplinkybės nuomonę, kad tarp vieno ranka suduoto smūgio į veidą ir nukentėjusiojo mirties galimas tik atsitiktinis priežastinis ryšys, visiškai paneigia. Juo labiau šia nuomone negalima vadovautis kaip aksioma nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą. Teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, vadovaujantis BPK 20 str., irgi turi būti grindžiamos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Šioje byloje dar nesprendžiant G. V. kaltės, o sprendžiant tik priežastinio ryšio tarp jo veikos ir L. E. mirties klausimą, kolegija atkreipia dėmesį į keletą jau nustatytų ir aptartų aplinkybių. Nustatyta, kad L. E. ranka buvo suduotas vienas smūgis į kairės akies sritį. Netgi specialistų ir ekspertų išvadose nurodoma, kad šis smūgis buvo suduotas rankos kumščiu. Nuosprendyje nurodoma, kad nėra objektyvių duomenų apie smūgio stiprumą, tačiau akivaizdu, kad jis turėjo būti pakankamai stiprus, nes sukėlė galvos smegenų rotacinį judesį, dėl jo plyšo smegenų arterija ir tai tapo L. E. mirties priežastimi. Pats teismas nuosprendyje nurodė, kad L. E. buvo pakankamai jauno amžiaus, darbinga moteris. Nors byloje yra duomenų, kad ji vartojo vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio, be to, kartais vartojo ir raminamuosius vaistus, jokiomis ligomis, kurios būtų tapę papildoma jos mirties priežastimi, L. E. nesirgo. Nors ji mirė po galvos sužalojimo praėjus keletui dienų, po dviejų operacijų taip ir neatgavusi sąmonės, ekspertizių išvadose nurodyta, kad L. E. galvos smegenyse negrįžtami gyvybei pavojingi pakitimai išsivystė dar iki ją pristačius į ligoninę. Tai reiškia, kad gydymas ligoninėje ir operacijos tik atitolino nukentėjusiosios mirtį. L. E. mirė kilus galvos traumos komplikacijoms: galvos smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimui ir plaučių uždegimui. Taigi visos šios komplikacijos irgi susijusios tik su smūgiu ranka padarytais galvos sužalojimais. Visa tai teismo išvadą apie L. E. mirtį kaip atsitiktinę G. V. suduoto smūgio pasekmę visiškai paneigia. Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos, t. y. smūgio ranka į kairės akies sritį sudavimo, ir nukentėjusiosios mirties buvo ne tik tiesioginis, bet ir dėsningai išplaukiantis, šis priežastinis ryšys buvo būtinasis.
Teismo išvada, kad G. V. nenužudė L. E. , o atėmė jai gyvybę dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu nerūpestingumu, irgi neatitinka bylos aplinkybių.
Pirmiausia iškyla klausimas, kiek sąmoningo, tyčinio ir pakankamai stipraus smūgio ranka į galvą sudavimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, ir nusikalstamas nerūpestingumas kaip neatsargios kaltės rūšis gali būti suderinami remiantis ta pačia baudžiamosios teisės teorija. Įstatyme nurodyta, kad esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas savo veikos pavojingų padarinių kilimo nenumato (BK 16 str. 3 d.), todėl galima teigti, kad jis nesuvokia ir pačios daromos veikos pavojingo pobūdžio. Tokiais atvejais jis suvokia tik savo veiksmų išorinę, faktinę pusę. Įstatyme nenurodyta apie tai, ar nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nori ar nenori atsiradusių padarinių. Tačiau akivaizdu, kad jis jų nenori. Iš to, kas išdėstyta BK 16 str. 3 d., matosi, kad ši neatsargios kaltės rūšis nustatoma tada, kai kaltininkas pavojingus savo veikos padarinius gali ir turi numatyti. Taigi atskiriant nusikalstamą nerūpestingumą nuo kitų kaltės rūšių ir apibūdinant jį kaip psichinį santykį su daroma pavojinga veika, pagrindiniai nusikalstamo nerūpestingumo požymiai yra tai, kad asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio, nenumato baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybės, nenori, kad šie padariniai kiltų, tačiau turi ir gali juos numatyti. Tai reiškia, kad įrodinėjant nusikalstamą nerūpestingumą kaip neatsargios kaltės rūšį būtina nustatyti, kad asmuo pažeidė pareigą būti dėmesingu, atidžiu ir atsargiu. Jau buvo nurodyta, kad apie tai buvo išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punkte. Jame nurodyta, kad turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Toliau nurodoma, kad tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Toks išaiškinimas suprantamas, nes gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo dažniausiai būna padarinys tokių veikų, kurios paprastai pačios savaime arba iš viso nėra draudžiamos baudžiamojo įstatymo, jeigu nesukelia atitinkamų padarinių, arba bent jau nesusijusios su tyčiniu gyvybei pavojingo smurto panaudojimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas nuosprendyje irgi nurodė, kad G. V. , sudavęs L. E. smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, jeigu būtų elgęsis apdairiau, tai pagal bylos aplinkybes galėjo ir turėjo numatyti savo veikos pasekmes. Apie tai, kokių atsargumo taisyklių G. V. nesilaikė, nuosprendyje nenurodoma. Galbūt būtų galima manyti, kad nuteistasis turėjo įvertinti situaciją ir apskaičiuoti suduodamo smūgio stiprumą. Tačiau nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde tikrai pagrįstai dėstomi retoriniai klausimai, kaip iš viso galima būti atsargiam sąmoningai ir tyčia suduodant smūgį kumščiu į veidą. Nuosprendžio motyvuose į šį klausimą neatsakyta ir atsakyti turbūt iš viso nėra galimybės. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad teismas šioje byloje vadovavosi to paties AT senato nutarimo 27 punkto išaiškinimais apie tai, kad jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. 1 d. ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė. Šio nutarimo punkto taikymas šioje byloje irgi kelia didelių abejonių. Pažymėtina, kad jame išdėstytas išaiškinimas yra gana bendro pobūdžio, jame nenurodoma apie tai, kokio pobūdžio veiką darydamas asmuo suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Iš tikrųjų galimi labai įvairūs tokios veikos variantai: asmuo gali kitą žmogų pastumti, o šis nugriūti, atsitrenkti į kokius nors daiktus ir patirti mirtiną sužalojimą, tai pat kitam žmogui gali būti suduotas smūgis ne į gyvybiškai svarbią kūno dalį ir panašiai. Taigi tikrai galimi atvejai, kai net ir panaudojęs palyginus nedidelį fizinį smurtą, asmuo gali numatyti, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata įskaitant netgi sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau tuo pat metu tas pats asmuo gali nenumatyti, kad dėl tos jo veikos kitam žmogui bus atimta gyvybė. Tačiau vėl kyla tas pats klausimas, ar šis AT senato nutarimo punktas galėjo būti taikomas tuo atveju, kai kaltininkas sąmoningai ir tyčia suduoda pakankamai stiprų smūgį kitam žmogui kumščiu į veidą. Apie tai, kokias savo pavojingos veikos pasekmes numatė G. V. , suduodamas ranka smūgį į kairės akies sritį L. E. , nuosprendyje nenurodyta, t. y. jo psichinis santykis su daroma veika ir jos padariniais liko neapibrėžtas ir nenustatytas. Tačiau teismas G. V. pripažino kaltu pagal BK 135 str. 1 d. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nuosprendyje apie tai irgi nieko nenurodyta, tačiau tai reiškia, kad tokius savo veikos padarinius G. V. numatė ir pats teismas tai pripažino įrodytu. Šioje byloje būtina atsižvelgti ir į jau aptartą ankstesnę teismo išvadą, kad L. E. mirtis buvo G. V. veikos atsitiktinė pasekmė, taip pat į jau aptartą teoriją, pagal kurią gyvybės atėmimas sudavus ranka į galvą tik vieną smūgį laikomas ne dėsningu, o tik atsitiktiniu tokios veikos padariniu. Tačiau šios aplinkybės jau buvo aptartos ir šiame nuosprendyje kolegija jau padarė išvadą, kad tarp G. V. suduoto smūgio ir L. E. mirties buvo ne atsitiktinis, o dėsningas, t. y. vadinamasis būtinasis priežastinis ryšys. Jau buvo nurodyta, kad suduodamas smūgį L. E. į veidą ir numatydamas, kad gali padaryti nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą, tuo pat metu jis numatė ir galimybę, kad nukentėjusiajai bus atimta gyvybė. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad ir nurodyto AT senato nutarimo 27 punktą teismas šioje byloje taikė nepagrįstai.
Tai, kas jau buvo išdėstyta, vis dėlto labiau yra bendro ir teorinio pobūdžio pamąstymai. Tuo tarpu tikrąjį G. V. kaltės turinį atskleidžia nustatytos konkrečios šios bylos aplinkybės. To paties AT senato nutarimo 6 punkte nurodyta, į kokias aplinkybes teismas atsižvelgia spręsdamas apie tyčios turinį. Tačiau tos pačios aplinkybės leidžia nustatyti bei atriboti ir pačias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. Kadangi G. V. L. E. į galvą sudavė tik vieną smūgį, kuris ir tapo nukentėjusiosios mirties priežastimi, visos šios aplinkybės kaltės formos ir rūšies nustatymui turi labai svarbią reikšmę. Iš nuosprendžio matosi, kad daugelio iš tų aplinkybių teismas tinkamai neįvertino. Nuosprendyje nurodoma, jog byloje nėra įrodymų, kad G. V. turėjo sumanymą L. E. nužudyti ir norėjo jos mirties. Ši išvada teisinga, tokių duomenų byloje tikrai nėra, tačiau tai tik paneigia galimybę, kad nužudymas buvo padarytas tiesiogine tyčia. Dar nurodoma, kad sudavęs vieną smūgį, G. V. smurtinių veiksmų netęsė, nors tokią galimybę turėjo. Ši aplinkybė faktiškai irgi tik patvirtina, kad nuteistasis nužudyti nukentėjusiąją neturėjo tikslo, tačiau nepaneigia jo veikimo netiesiogine tyčia. Dar kitas teismo argumentas apie tai, kad byloje nėra duomenų apie suduoto smūgio stiprumą, jau buvo aptartas. Dar kartą pažymėtina, kad bylose dėl gyvybės atėmimo smūgio stiprumas kokiais nors dydžiais iš viso nepamatuojamas, o apie jo stiprumą sprendžiama pagal tai, kokie sužalojimai padaromi nukentėjusiajam. Jau buvo nurodyta, ir tai patvirtino ekspertai, kad G. V. smūgis buvo pakankamai stiprus tam, kad dėl jo įvyktų galvos smegenų rotacija ir dėl to plyštų smegenų arterija bei išsilietų kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Kad šis smūgis buvo pakankamai stiprus, patvirtino ir kraujosruva L. E. kairės akies viršutiniame voke. Nuosprendyje nurodoma ir apie ekspertų paaiškinimus, kad nuo to paties stiprumo smūgio sudavimo galvos smegenų rotacija bei kraujagyslių plyšimas gali ir įvykti, bet gali ir neįvykti. Šie ekspertų paaiškinimai irgi nepatvirtina nuteistojo neatsargios kaltės. Tyčios atveju kaltininkas irgi numato tik gyvybės atėmimo galimybę. Be to, tie patys ekspertų paaiškinimai tik dar kartą patvirtina, kad gyvybės atėmimas sudavus ranka į galvą net ir vieną smūgį, yra ne atsitiktinis, o pakankamai dėsningas padarinys. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad teismas atsižvelgė į nusikaltimo padarymo įrankį, būdą (smūgis suduotas ranka, o ne kokiu nors grėsmingu įrankiu), smurto intensyvumą (suduotas tik vienas smūgis) ir to smurto pobūdį. Tikrai nustatyta, kad G. V. L. E. į kairės akies sritį sudavė tik vieną smūgį ranka. Tačiau vien tik šios aplinkybės dar nepatvirtina teismo išvados, jog nuteistasis nesuprato, kad savo veika kėsinasi į L. E. gyvybę, ir nenumatė, kad gali jai gyvybę atimti. Priešingai, visos kitos, ir netgi pačiame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, tokią teismo išvadą paneigia. Nuosprendyje nurodyta, kad G. V. , įvertinant jo gyvenimišką patirtį ir profesiją, jeigu būtų elgęsis apdairiau, tai pagal bylos aplinkybes savo veikos pasekmes galėjo ir turėjo numatyti. Iš bylos matosi, kad nuteistasis daug metų dirbo policijoje, pats dirbo tyrėju, todėl akivaizdu, kad jis žinojo, kokios gali būti smūgio sudavimo į galvą pasekmės. Todėl jo supratimą, kad suduodant smūgį ranka į galvą kyla pavojus žmogaus gyvybei, taip pat jo numatymą, kad suduodant tokį smūgį gali kilti tokie padariniai, iš tikrųjų patvirtina ne tik gyvenimiška, bet ir G. V. profesinė patirtis. Teismas padarė išvadą, kad nuteistasis turėjo elgtis apdairiau, tačiau nuosprendyje neaptarė ir neįvertino G. V. ir L. E. tarpusavio santykių, konflikto eigos ir paties smūgio į galvą sudavimo aplinkybių. Byloje nustatyta, kad G. V. su L. E. jos namuose kartu gyveno jau keletą metų. Nors pats G. V. neigia anksčiau L. E. mušęs, tačiau ir jis pats pripažino, kad jų tarpusavio konfliktai būdavo dažni, jų metu būdavo ir apsistumdoma. Tai patvirtina, kad tarpusavio konfliktai tarp G. V. ir L. E. jau buvo tapę įprastu dalyku, taigi ir 2005 m. gruodžio 31 d. įvykęs konfliktas nuteistajam nebuvo netikėtumas. Todėl G. V. , prieš pavartodamas smurtą, tikrai turėjo galimybę įvertinti situaciją ir apgalvoti savo veiksmus. Tai patvirtina ir jo paties parodymai apie konflikto eigą. Jis pats parodė, kad pabudęs pamatė L. E. girtą, dėl to supyko, tačiau jokių smūgių L. E. nesudavė. Po to neblaivi L. E. dar bandė orkaitėje kažką kepti, elgėsi isteriškai, verkė ir keikėsi, o jis ją ramino paimdamas rankomis už pečių ir pastumdamas ant sofos. Nors nuteistasis kaltu neprisipažįsta, bylos duomenys leidžia teigti, kad kaip tik tuo metu G. V. ir sudavė L. E. kumščiu į veidą. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadą apie G. V. nepakankamą apdairumą. Konfliktui tęsiantis gana ilgą laikotarpį ir nesant jokio netikėtumo momento, nuteistojo suduotas smūgis nebuvo koks nors staigus veiksmas, šis smūgis negalėjo būti ir staigaus pykčio jausmo proveržio išraiška. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad smūgį į veidą L. E. nuteistasis sudavė sąmoningai ir numatydamas visas galimas to smūgio sudavimo pasekmes. Nuosprendyje nurodyta, kad teismas atsižvelgė ne tik į panaudoto smurto intensyvumą, tačiau ir į jo pobūdį, tačiau šios aplinkybės iš viso neaptarė, nors ji irgi turi svarbią reikšmę. Specialistų ir ekspertizių išvados patvirtina, kad kitose L. E. kūno vietose, išskyrus kraujosruvas žaste ir kelyje, daugiau jokių sužalojimų nenustatyta, o tai paneigia abipusių grumtynių, kurios dažniausiai kyla buitinių ir šeimyninių konfliktų metu, galimybę. G. V. sudavė L. E. ne delnu ir ne į kokias nors gyvybiškai mažiau svarbias kūno vietas, o sudavė vieną, tačiau tiesioginį smūgį kumščiu į gyvybiškai svarbiausią kūno dalį – galvą (kairės akies sritį). Todėl toks smurto pobūdis irgi patvirtina, kad nuteistasis ir suprato savo pavojingos veikos pobūdį, ir numatė galimus tos veikos padarinius. Nuosprendyje dar nurodoma, kad L. E. buvo pakankamai jauna darbinga moteris, todėl ir dėl šios priežasties negalima teigti, kad G. V. numatė jos mirtį. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė turi būti įvertinta kaip tik priešingai. Apie tai, kad L. E. buvo pakankamai jauno amžiaus, nors vartojo vaistus nuo kraujospūdžio, tačiau nesirgo tokiomis lėtinėmis ligomis, kurios bent iš dalies būtų įtakojusios jos mirtį, šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Kita vertus, būtina įvertinti paties G. V. parodymus ir netgi jo apeliacinio skundo argumentus, kuriuose jis pats apibūdina L. E. sveikatos būklę. G. V. visų apklausų metu aiškino apie tai, kad L. E. sveikatos būklė buvo itin bloga, kad ji sirgo arterine hipertenzija, buvo nesveika jos širdis ir kad ji tik prieš keletą dienų iki šio konflikto grįžo iš ligoninės. Pažymėtina, kad viena iš G. V. gynybos versijų kaip tik ir buvo siejama su bloga L. E. sveikatos būkle. Nuteistasis ir apeliaciniame skunde nurodinėja, kad L. E. galėjo mirti netgi ne dėl to, kad griūdama susitrenkė galvą, o dėl to, kad jos organizmas tiesiog neatlaikė ilgalaikio alkoholio ir vaistų vartojimo. Visa tai leidžia teigti, kad nors blogos L. E. sveikatos būklės nepatvirtino netgi lavono vidinio tyrimo rezultatai, tačiau pats nuteistasis dėl tokios nukentėjusiosios sveikatos būklės buvo įsitikinęs. Nuteistasis taip pat visų apklausų metu parodė, kad L. E. konflikto metu buvo neblaivi. Šie jo parodymai nebuvo paneigti ir šią aplinkybę pripažino pats teismas, nustatęs, kad L. E. girtumas kaip tik ir buvo konflikto priežastimi ir pačios nusikalstamos veikos motyvu. Tačiau šios aplinkybės labai svarbios ir sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. G. V. , žinodamas, kad L. E. tik prieš keletą dienų grįžo iš ligoninės, būdamas įsitikinęs, kad jos sveikatos būklė labai bloga, taip pat matydamas, kad ji dar ir neblaivi, o tai irgi padidina pargriuvimo, atsitrenkimo į kokius nors daiktus ir panašiai, galimybę, visa tai suvokdamas sudavė moteriai kumščiu tiesioginį smūgį į kairės akies sritį. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės irgi tik dar kartą patvirtina, jog nuteistasis suprato, kad suduodamas šį smūgį jis kėsinasi į L. E. gyvybę ir numatė, kad gali jai gyvybę atimti. Paskutinė aplinkybė, į kurią buvo atsižvelgta nuosprendyje, yra nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo. Nuosprendyje nurodyta, jog kitą dieną pastebėjęs, kad L. E. kraujuoja, G. V. pranešė apie tai jos seseriai J. J. ir iškvietė medicininę pagalbą. Tai teismas įvertino kaip aplinkybę, patvirtinančią, kad G. V. nenumatė L. E. mirties ir atėmė jai gyvybę dėl neatsargumo. Tačiau akivaizdu, kad ir šios aplinkybės įvertinimas yra neteisingas, o teismo išvada apie tariamą G. V. bandymą suteikti nukentėjusiajai pagalbą aiškiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tai patvirtina jau aptarti nukentėjusiosios J. J. , liudytojo S. J. ir paties nuteistojo parodymai bei kiti bylos duomenys. Nors ir neprisipažinęs kaltu, kad sudavė L. E. smūgį į kairės akies sritį, pats G. V. parodė, kad po konflikto 2005 m. gruodžio 31 d. vakare L. E. užlipo į namo antrą aukštą ir daugiau iš ten negrįžo. Jis išgirdo tik kažkokį panašų į griuvimo garsą. Jis pats pasiliko pirmame aukšte, čia miegojo ir į antrą aukštą iš viso nebuvo užlipęs. Ten užlipo tik kitą rytą, apie 9 val., ir pamatė, kad L. E. nuoga guli dukters kambaryje ant grindų. Jis jos net nebandė įkelti į lovą, o tik užklojo antklode ir paliko ją toliau gulėti ant grindų, jos sveikatos būkle nesidomėjo. Jau maždaug vidurdienį kelis kartus skambino J. J. , bet jai jis sakydavo, kad L. E. pasigėrusi miega. Ir tik po vidurdienio vėl priėjęs prie L. E. pamatė, kad jai iš nosies ar burnos bėga kraujas. Tik tada pats paskambino J. J. ir S. J. , paskambino greitajai pagalbai ir L. E. buvo išvežta į ligoninę. Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji J. J. bei liudytojas S. J. . Jie dar parodė, kad atvažiavę rado L. E. gulinčią ant grindų, o visas jos veidas buvo kruvinas. S. J. dar parodė, kad būtent jis liepė G. V. skambinti greitajai pagalbai, o pats su žmona plovė L. E. veidą ir ją aprenginėjo. Pats G. V. , neprisipažinęs, kad L. E. sumušė, parodė, kad jai iš burnos bėgantį kraują pastebėjo tik apie vidurdienį, tada ir paskambino J. J. . Dar parodė, kad net nebandė L. E. pakelti nuo grindų, nes tai jam būtų buvę per sunku. Tačiau visos nuteistojo versijos dėl galimo L. E. susižalojimo pagriūnant arba kitokių jos mirties priežasčių šioje byloje jau buvo paneigtos. Įrodyta, kad dar 2005 m. gruodžio 31 d. vakare G. V. sudavė L. E. kumščiu į veidą, todėl jo elgesys po nusikaltimo padarymo turi būti vertinamas visiškai priešingai, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas. Sudavęs nukentėjusiajai smūgį į galvą ir matydamas jos pasikeitusį elgesį, nes prieš tai buvusi agresyvi (apie tai parodė pats nuteistasis) L. E. nurimo, užlipo į antrą aukštą, be to, dar ir išgirdęs iš ten panašų į kūno griuvimo garsą, G. V. visą naktį prabuvo vienas pirmame namo aukšte ir net nepasidomėjo, kokia L. E. sveikatos būklė. Net ir kitą dieną pamatęs L. E. gulinčią ant grindų ir išgirdęs, kad ji gargaliuoja, vėl net nebandė pasidomėti jos sveikatos būkle maždaug iki 13 val., nors L. E. tuo metu jau buvo komoje, o vėliau ekspertizių metu buvo nustatyta, kad tuo metu nukentėjusiosios smegenyse jau buvo išsivystę negrįžtami gyvybei pavojingi pakitimai. Neįtikėtina, kad net ir nesumušęs nukentėjusiosios, nuteistasis daugiau negu pusę paros laiko būtų nepasidomėjęs jos būkle. Juo labiau neįtikėtina, kad jis nebūtų jautęs pareigos tai padaryti pats prieš tai sudavęs nukentėjusiajai smūgį kumščiu į galvą. Jau buvo nurodyta, kad neatsargios kaltės atveju asmuo baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių nenori. Todėl natūralu, kad nusikalstamą veiką dėl neatsargumo padaręs asmuo išnaudotų visas galimybes kuo skubiau užkirsti kelią nepageidaujamų padarinių kilimui arba bandytų tuos padarinius pašalinti. G. V. to padaryti net nemėgino. Tuo tarpu nusikalstamą veiką padaręs tyčia, kaltininkas baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių arba nori, arba, jei ir nenori, bet sąmoningai leidžia tiems padariniams atsirasti, jis jiems tiesiog abejingas. G. V. aiškinimai apie tai, kad kritinę L. E. būklę jis pastebėjo tik praėjus daugiau negu pusei paros laiko po smūgio sudavimo jai į galvą, yra neįtikinantys. Taip pat akivaizdu, kad ir iki tol, matydamas ją nuogą pargriuvusią ant grindų ir nerodančią gyvybės požymių, jis suprato, kad jo paties sumuštai moteriai reikalinga skubi pagalba. Tačiau jis nieko nepadarė tam, kad ta pagalba nukentėjusiajai būtų suteikta, o J. J. paskambino tik tada, kai išgelbėti L. E. gyvybę faktiškai jau nebuvo galimybės net ir suteikiant kvalifikuotą medicininę pagalbą. Tokiu būdu nuteistasis aiškiai pademonstravo abejingumą galimam nukentėjusiosios gyvybės atėmimui, o tai reiškia, kad jo psichinis santykis su nusikalstamos veikos padariniais atitinka ne nusikalstamo nerūpestingumo, o būtent netiesioginės tyčios požymius. Be to, santykis su veikos padariniais tuo pačiu atskleidžia ir tikrąjį nuteistojo psichinį santykį su pačia pavojinga veika bei priežastinio ryšio vystymusi. Išnagrinėtų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismo išvadą, kad G. V. atėmė L. E. gyvybę dėl neatsargumo paneigia. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, nes įrodyta, kad suduodamas ranka smūgį L. E. į kairės akies sritį G. V. suprato, kad jis savo veika kėsinasi į L. E. gyvybę, numatė, kad gali jai atimti gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tokiu būdu jis nužudė L. E. veikdamas netiesiogine tyčia. Šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 1 d. numatė švelnesnę bausmę, todėl, vadovaujantis BK 3 str., nuteistajam turi būti taikomas būtent šios redakcijos baudžiamasis įstatymas. G. V. nusikalstama veika iš BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. perkvalifikuojama į BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją).
Dėl neteisėto trijų šaunamųjų ginklų ir didelio kiekio šaudmenų įgijimo ir laikymo G. V. kaltu irgi neprisipažino. Tačiau šioje bylos dalyje teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis G. V. teisme parodė, kad dirbdamas policijoje turėjo tarnybinį pistoletą „Makarov“, šiam pistoletui išduotus 16 šovinių, taip pat turėjo leidimą ir buvo teisėtai įsigijęs pistoletą „FEG SMC 380“ ir medžioklinį šautuvą „TOZ 34R“. Apie kaltinime kitus nurodytus šaunamuosius ginklus ir granatą jis nieko nežino, nes jų neturėjo ir nematė. Gyvendamas pas L. E. tikrai turėjo polietileninį maišą, kuriame laikė įvairius savo daiktus. Į tą maišą buvo sudėjęs keletą peilių, aukso dirbinius, jame saugojo ir savo pinigus. Kaip jo maiše galėjo atsirasti kaltinime nurodyti ginklai ir šaudmenys, negali paaiškinti. Tačiau nuteistasis pripažino, kad šovinius jam davė kažkokia jo draugė. Taip pat nurodė, kad ginklus L. E. namuose galbūt galėjo palikti kokie nors kiti asmenys, kurie tame name gyveno dar prieš L. E. . G. V. taip pat parodė, kad pas juos su L. E. į svečius užeidavusiems svečiams jis yra rodęs savo peilių kolekciją, pripažįsta, kad yra jiems siūlęs ir pašaudyti, tačiau tik tarnybiniu ir teisėtai įsigytu kitu pistoletu.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad šio nusikaltimo nepadarė, o jo gynėjas savo skunde nurodo, kad išnagrinėti įrodymai nepaneigė paties G. V. parodymų. Kolegija šiuos argumentus atmeta, nes G. V. parodymus paneigia ir jo kaltę patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai: liudytojų S. J. , R. S. , E. Z. , M. G. , R. B. , taip pat nukentėjusiosios G. E. parodymai, S. J. parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados ir kiti nuosprendyje aptarti bylos duomenys.
Liudytojas S. J. parodė, kad po L. E. nužudymo , kai G. V. jau buvo suimtas, kartu su žmona tvarkė L. E. namus. Užėjo į lauke esantį sandėliuką ir ten tarp netvarkingai sumestų kitokių daiktų pamatė maišą, iš kurio kyšojo kažkoks ilgas popieriumi apvyniotas daiktas. Atvyniojęs tą popierių pamatė, kad ten yra šautuvas, o po to pažiūrėjęs į maišą ir išvyniojęs kažkokį skudurą, pamatė, kad ten yra pistoletas. Daugiau to maišo turinio netikrino, o pernešė jį iš sandėliuko į namo rūsį ir kitą dieną apie radinį pranešė prokurorui. Atvykusi policija jo surastus maiše buvusius ginklus ir šovinius paėmė. Dar po kelių dienų L. E. namuose, sekcijoje, rado du šovinius, apie juos irgi pranešė policijai. S. J. taip pat parodė, kad dar esant gyvai L. E. su ja gyvenęs G. V. jam yra rodęs įvairius peilius, bet apie ginklus jis nieko nežinojo. Savo parodymus liudytojas S. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, jis parodė, kur sandėliuke rado polietileninį maišą su šautuvu, ginklais ir šaudmenimis, ir vietą namo rūsyje, kur tą maišą pernešė. Dar parodė vietą sekcijoje, kur po kelių dienų kartoninėje dėžutėje rado dar du šovinius. Policijos pareigūnai liudytojai M. G. ir R. B. parodė, kad 2006 m. sausio 16 d. gavę pranešimą apie surastus ginklus nuvyko į (duomenys neskelbtini) esantį namą. Juos pasitiko S. J. su žmona, pasakė, kad tvarkydamas sandėliuką rado maišą su ginklais. S. J. iš rūsio atnešė juodos spalvos polietileninį maišą, o rankoje dar atnešė į popierių susuktą šautuvą. Pradėję apžiūrinėti, kas yra tame maiše, rado peilius, į atskirus polietileninius maišelius suvyniotus pistoletus ir šovinius. Išsamiai visko apžiūrėti nesuspėjo, nes maiše rado granatą, kurią skubiai išnešė į kiemą ir paliko ant sniego. Daugiau nieko neapžiūrinėjo, o tik saugojo vietą ir iškvietė policijos operatyvinę grupę. Liudytojas R. S. parodė, kad maždaug prieš keturis metus buvo svečiuose pas L. E. . Tuomet su ja gyvenęs G. V. rodė jam savo peilių kolekciją, o po to atsinešė du pistoletus ir pasiūlė lauke pašaudyti, bet jis jį atkalbėjo. Tų pistoletų gerai neįsidėmėjo, bet jie nebuvo panašūs į senus muziejinius eksponatus. Pistoletai nebuvo tepaluoti, jis pagalvojo, kad G. V. , dirbantis policijoje, tuos ginklus laiko teisėtai. Teismo posėdžio metu parodžius įvykio vietos apžiūros metu paimtų ginklų nuotraukas R. S. parodė, kad vienas iš jų jam panašus į tą, kuriuo jam siūlė pašaudyti G. V. . Liudytoja E. Z. parodė, kad maždaug prieš tris mėnesius iki įvykio (L. E. nužudymo) ji buvo pas L. E. svečiuose. Tada G. V. , būdamas išgėręs, rodė peilių kolekciją, po to atsinešė pistoletus ir siūlė pašaudyti, bet ji atsisakė. G. V. sakė, kad peilius jam kažkas padovanojo, o pistoletai yra iš policijos. Ji tų ginklų gerai neįsidėmėjo, bet jie buvo nedideli ir netepaluoti. Ji tuomet pamanė, kad tai tarnybiniai ginklai ir juos G. V. laiko teisėtai. Nukentėjusioji G. E. parodė, kad kai G. V. jų namuose gyveno su jos motina L. E. , jis turėjo tarnybinį ginklą ir asmeninį pistoletą. Dar turėjo medžioklinį šautuvą ir peilių kolekciją. Visa tai ji yra mačiusi, o iš pistoleto ir medžioklinio šautuvo G. V. jai netgi yra leidęs pašaudyti. Be to, virtuvės spintelėje ji dar buvo mačiusi granatą, bet ji buvo tuščia. Maišo su ginklais ir šoviniais ji nėra mačiusi. Iš įvykio vietos apžiūrų protokolų matosi, kad 2006 m. sausio 16 d. (duomenys neskelbtini) esančiame gyvenamajame name, svetainės kambaryje buvo rastas ir paimtas juodas polietileninis maišas, šautuvas, 9 peiliai, pistoletas, du revolveriai, du dėklai pistoletams ir daug dėžučių su įvairiais šoviniais. Taip pat dvi geltonos monetos, geltono metalo lydinukai, laikrodis, žiedai ir kitokie smulkūs daiktai. Tikslus rastų ir paimtų daiktų sąrašas pridėtas prie įvykio vietos apžiūros protokolo. Namo kieme ant sniego rasta žalsvos spalvos granata su sprogdikliu. Iš kito įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad 2006 m. sausio 18 d. tame pačiame name sekcijoje buvo rasti ir paimti dar du šoviniai. Specialistų išvadomis buvo nustatyta, kad rasta granata yra mokomoji, joje ir jos sprogdiklyje nėra sprogstamosios medžiagos ir tai nėra sprogmuo. Tačiau tarp kitų paimtų daiktų buvo rasti kiti ginklai ir šoviniai, kurie, remiantis specialistų išvadomis, pripažinti šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Tai graižtvinis 5,6 mm kalibro medžioklinis karabinas „TOZ 16“, pusiau automatinis 6,35 mm kalibro pistoletas „Walther“, 32-o kalibro revolveris „Smith & Wesson“ ir iš viso 403 vnt. įvairių rūšių ir kalibrų šovinių. Tikslus šaunamųjų ginklų ir šaudmenų sąrašas išdėstytas nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Kitomis specialistų išvadomis nustatyta, kad ant granatos rastas piršto pėdsakas yra ne G. V. , ne L. E. , o kito asmens. Ant revolverio, pistoleto ir šautuvo rasti biologiniai pėdsakai irgi priklauso ne G. V. ir L. E. . Ant vieno pistoleto odinio dėklo rasti biologiniai pėdsakai priklauso G. V. .
Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendyje neteisingai išdėstyta, kad ginklai ir šaudmenys buvo surasti įvykio vietos apžiūrų metu, nes iš tikrųjų juos policijos pareigūnams pateikė S. J. . Šie argumentai pagrįsti tik iš dalies. Iš byloje esančių dokumentų, policijos tarnybinių pranešimų ir jau išdėstytų liudytojų S. J. , M. G. bei R. B. parodymų matosi, kad polietileninį maišą su šautuvu, kitais šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir įvairiais asmeniniais G. V. daiktais namo kieme esančiame sandėliuke tikrai surado ne policija, o S. J. . Jis tą maišą iš pradžių pernešė į namo rūsį, o po to atnešė į namo kambarį ir pateikė atvykusiems policijos pareigūnams. Šie dalį daiktų iš polietileninio maišo išėmė, išdėliojo kambaryje, bet radę maiše granatą, daiktų apžiūrą nutraukė, granatą išnešė į kiemą ir apie radinius pranešė Kauno m. Centro PK. Tik tada, atvykus tyrėjai ir specialistui, buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas. Iš jo matosi, kad buvo apžiūrėtas gyvenamasis namas, sandėliukas, aprašyti namo viduje jau išdėlioti daiktai, tai pat ir ginklai bei šaudmenys, į namo kiemą prieš tai pareigūnų jau išnešta ir ant sniego padėta granata. Atlikus apžiūrą visi tie daiktai buvo paimti, jie išvardinti apžiūros protokole ir jo priede, protokolą pasirašė visi apžiūros metu dalyvavę asmenys. Taigi galima sutikti su gynėjo argumentais apie tai, kad maišą su ginklais, šaudmenimis ir kitais daiktais surado ir pareigūnams pateikė būtent liudytojas S. J. . Kita vertus tų daiktų paėmimas įvyko atliekant įvykio vietos apžiūrą. Tokiu pačiu būdu, atliekant dar vieną įvykio vietos apžiūrą, 2006 m. sausio 18 d. buvo paimti L. E. namuose S. J. surasti dar du šoviniai. Tai reiškia, kad ginklai ir šaudmenys buvo paimti nepažeidžiant BPK reikalavimų ir galėjo būti pripažinti įrodymais. Patys surasti ir paimti šaunamieji ginklai bei šaudmenys, taip pat tai patvirtinančios specialisto išvados bet kuriuo atveju patvirtina pačią pavojingą veiką, t. y. neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Ant ginklų ir šaudmenų tikrai buvo surasta ne G. V. ir ne L. E. , o kitų, nenustatytų asmenų biologiniai pėdsakai, ant mokomosios granatos surastas piršto pėdsakas irgi paliktas ne G. V. , o nenustatyto asmens. Galima sutikti su nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentais, kad šios specialistų išvados G. V. kaltės nepatvirtina, tačiau jos nuteistojo dalyvavimo nusikaltimo padaryme ir nepaneigia. Pirštų arba biologinių pėdsakų ant šaunamųjų ginklų bei šaudmenų, ypač jeigu asmuo juos buvo lietęs seniai, galėjo ir nelikti. Be to, iš pačios specialisto išvados matosi, kad ant daugelio tirtų objektų biologinių pėdsakų buvimo ar nebuvimo iš viso nepavyko nustatyti nesusidarius amplikacijos produktams. Tuo tarpu kitų, nenustatytų asmenų biologinių pėdsakų suradimas ant ginklų ir nenustatyto asmens piršto pėdsako suradimas ant mokomosios granatos paaiškinamas jau išdėstytomis tų daiktų suradimo aplinkybėmis. Tuos daiktus surado ir galėjo liesti S. J. , nors policijos patrulis R. B. parodė, kad dirbo su pirštinėmis, daiktus galėjo liesti ir daug daugiau įvykio vietoje buvusių asmenų. Tačiau ant vieno maiše surasto odinio pistoleto dėklo vis dėlto buvo rasti būtent G. V. biologiniai pėdsakai ir ši specialisto išvada yra kategoriška. Nuteistasis savo skunde nurodo, kad jis tuo dėklu naudojosi, tačiau šis dėklas buvo laikomas namo kambaryje ir jį kažkas tiesiog įdėjo į maišą su ginklais ir šaudmenimis. Nuteistojo versijos dar bus aptartos, tačiau dėklo su nuteistojo biologiniais pėdsakais suradimas tame pačiame maiše, kuriame buvo ir šaunamieji ginklai bei šaudmenys, yra G. V. apkaltinantis įrodymas ir apie tai pagrįstai yra nurodyta nuosprendyje. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad G. V. kaltės nepatvirtina ir liudytojų, kuriems nuteistasis anksčiau buvo siūlęs pašaudyti, parodymai. Jie neparodė, kad būtų matę ar ką nors žinoję apie ginklus ir šaudmenis, kurie išvardinti kaltinime. Iš tų ginklų dėl jų techninės būklės netgi nebuvo įmanoma šaudyti. Šie apeliantų argumentai irgi pagrįsti tik iš dalies. Jau buvo išdėstyti liudytojų S. J. , R. S. ir E. Z. parodymai apie tai, kad išgertuvių metu G. V. buvo atsinešęs du pistoletus ir siūlė jiems pašaudyti. Liudytojai tikrai negalėjo tiksliai apibūdinti jų matytų ginklų, nors R. S. teisme nurodė, kad vienas iš pistoletų jam lyg ir panašus į vieną nuotraukose parodytą ginklą, tai tik šio liudytojo spėlionės. Nukentėjusioji G. E. irgi parodė, kad ji netgi pati šaudė iš G. V. šautuvo ir pistoleto, tačiau ir ji parodė, kad tai buvo nuteistojo teisėtai laikomi ginklai. Tai reiškia, kad nei liudytojai R. S. bei E. Z. , nei nukentėjusioji G. E. neteisėtai laikomų ginklų tikriausiai nematė. Bet kuriuo atveju tikrai nepaneigti G. V. parodymai, kad jiems jis siūlė arba leido pašaudyti iš teisėtai laikomų ginklų – tarnybinio pistoleto „Makarov“, savigynai teisėtai įsigyto pistoleto „Feg“ ir teisėtai laikomo medžioklinio šautuvo „TOZ 34R“. Tačiau tie patys liudytojai R. S. ir E. Z. parodė, kad G. V. pats jiems demonstravo keleto peilių kolekciją. Tą patį parodė ir liudytojas S. J. bei nukentėjusioji G. E. . Be to, G. E. parodė, kad ji virtuvės spintelėje buvo mačiusi ir ten padėtą granatą. Kad turėjo peilių kolekciją ir ją laikė polietileniniame maiše, pripažįsta pats G. V. . O byloje nustatyta, kad peilių kolekcija (iš viso 9 peiliai) bei mokomoji granata irgi buvo surasti tame pačiame maiše kartu su šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Todėl išvardintų liudytojų ir nukentėjusiosios G. E. parodymai bet kuriuo atveju yra G. V. apkaltinantys įrodymai. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad rašytiniai įrodymai, t. y. pats ginklų ir šaudmenų perdavimas policijai, specialistų išvados abejonių nekelia, tačiau neįrodyta, kad ginklais ir šaudmenimis disponavo būtent G. V. . Gynėjo nuomone, nuosprendis grindžiamas tik L. E. artimųjų parodymais. Tuo tarpu pats nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad ginklus ir šaudmenis į maišą su jo daiktais galėjo specialiai sudėti S. J. . Nuteistasis nurodo, jog taip jis mano todėl, kad L. E. artimieji, pirmiausia jos sesuo J. J. , suinteresuoti, kad jis būtų nuteistas, be to, jie bijo, kad jis nepareikštų pretenzijų į L. E. turtą ir nepareikalautų grąžinti pinigus, išleistus L. E. namo remontui.
Tokius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus kolegija irgi atmeta. Byloje tikrai nustatyta, kad apie ginklų bei šaudmenų suradimą pranešė ir juos policijai pateikė nužudytosios L. E. sesers sutuoktinis S. J. . G. V. įtaria, kad S. J. ginklus ir šaudmenis specialiai sudėjo į maišą su asmeniniais nuteistojo daiktais. Galima sutikti su nuteistojo nuomone, kad nužudytosios L. E. artimųjų požiūris į G. V. tikrai neigiamas ir tai yra visiškai natūralu ir paaiškinama pirmiausia ne kokiais nors turtiniais interesais, o tuo, kad G. V. buvo kaltinamas L. E. nužudymu. Kita vertus, neigdamas savo kaltę ir dėstydamas įvairias versijas, pats G. V. irgi yra suinteresuotas bylos baigtimi, jis bando išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir patikėjo liudytojo S. J. parodymais. Nuosprendyje išdėstyti įtikinantys tokio sprendimo motyvai, kurie, kolegijos nuomone, yra visiškai pagrįsti. Netikėti liudytojo S. J. parodymais apie tai, kad jis sandėliuke surado maišą su G. V. asmeniniais daiktais, o kartu ir su šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, teismas neturėjo jokio pagrindo. Natūralu, kad mirus L. E. , jos artimieji tvarkė jos namus ir maišas su ginklais ir šaudmenimis buvo surastas būtent tuo metu. Tai, kad S. J. apie šaunamųjų ginklų bei šaudmenų suradimą pranešė policijai, irgi visiškai suprantama. Tai negali būti aiškinama noru pakenkti G. V. , nes apie tai pranešti buvo S. J. pareiga, priešingu atveju jis pats galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Įtarti S. J. arba kitus L. E. artimuosius tuo, kad jie galėjo specialiai sudėti ginklus bei šaudmenis į maišą su G. V. daiktais, nėra pagrindo ir dėl kitų priežasčių, kurios tokią galimybę netgi paneigia. Pirmiausia, neįtikėtina, kad S. J. arba kiti L. E. artimieji patys būtų galėję kur nors neteisėtai įgyti ir į G. V. maišą sudėti tokį didelį šaunamųjų ginklų ir ypač šaudmenų (daugiau negu 400 šovinių) kiekį. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad niekas iš L. E. artimųjų asmenų neparodė, kad jie patys matė kaltinime nurodytus ginklus ir šaudmenis. Ir pats liudytojas S. J. parodė tik apie maišo su įvairiais daiktais, taip pat ir ginklais bei šaudmenimis, suradimą, tačiau pripažino, kad tų ginklų ir šaudmenų pas G. V. nebuvo matęs. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad S. J. parodymai teisingi ir jais abejoti pagrindo nėra. Taip pat vertintini ir kitų liudytojų R. S. , E. Z. ir nukentėjusiosios G. E. parodymai. Tačiau šie asmenys, o taip pat liudytojas S. J. parodė, kad ir anksčiau buvo matę G. V. peilių kolekciją.Ypač svarbūs taip pat G. E. parodymai apie tai, kad ji virtuvės spintelėje anksčiau yra mačiusi granatą. Nors ši granata ir nebuvo pripažinta sprogmeniu, tačiau ji, o taip pat 9 peiliai, irgi buvo surasti tame pačiame maiše su ginklais ir šaudmenimis. Tame pačiame maiše rasta ir daugiau daiktų: pistoletų odiniai dėklai, ant vieno iš kurių rasti G. V. biologiniai pėdsakai, taip pat auksinės monetos, aukso lydinių gabalėliai, laikrodis, žiedai ir kt. Pažymėtina, kad pats G. V. pripažino, kad visi šie daiktai, taip pat ir peiliai, priklausė jam ir visus juos jis tikrai saugojo surastame polietileniniame maiše. Tai reiškia, kad liudytojo S. J. parodymus šioje byloje patvirtina ir kiti išnagrinėti įrodymai. Tuo tarpu G. V. parodymai dėl šios kaltinimų dalies yra prieštaringi, be to, juos paneigia pirmiausia paties nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tie parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Apklaustas įtariamuoju 2006 m. sausio 17 d. (t. 4, b. l. 37-39), G. V. parodė, kad atsikraustęs gyventi pas L. E. , maždaug 2001 m. rudenį, apžiūrinėjo ūkines patalpas ir vieno ūkinio pastato antrame aukšte rado sintetinio pluošto maišą. Jis jį pakilnojo, bet į vidų nežiūrėjo. Tą maišą parsinešė į gyvenamąjį namą. Po to visą to maišo turinį, nežiūrėdamas kas ten buvo, perpylė į savo juodą polietileninį maišą, kuriame jis laikė savo daiktus ir pinigus. Ten jis laikė apie 6000 litų, dvi carines auksines monetas, žiedus, laikrodį, 9 peilius ir kitus daiktus. Po to tą maišą įdėjo į patalynės dėžę ir laikė ten. Maždaug prieš pusę metų jis tą juodą maišą su visais daiktais pernešė į kieme esantį sandėliuką ir paliko tarp sienos ir sukrautų malkų. Kad tame maiše buvo ginklai ir šaudmenys, nežinojo, nes to maišo turinio taip ir nebuvo apžiūrėjęs. Maišą iš namo į sandėliuką pernešė pasižiūrėjęs televizijos laidą apie gaisrus ir pagalvojęs, kad jeigu degtų namas, tai nesudegs bent jo santaupos. G. V. du kartus atsisakė patvirtinti savo parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu, pirmą kartą nurodydamas apie blogą savo sveikatos būklę, o kitą kartą – kad bijo neigiamos L. E. artimųjų reakcijos (t. 4, b. l. 41-42,49). Tačiau tai negali būti pagrindu suabejoti jo parodymais apie tai, kur jis paliko polietileninį maišą su daiktais. Nuteistasis ilgą laiką gyveno L. E. namuose, todėl apklausos metu nurodė tikslią to maišo palikimo vietą, o ši vieta sutapo su vieta, kurioje tą maišą vėliau surado liudytojas S. J. . Papildomai apklaustas įtariamuoju 2006 m. vasario 21 d. (t. 4, b. l. 47-48) jis dar kartą patvirtino savo ankstesnius parodymus, o papildomai parodė tik apie tai, kad sandėliuke rastame maiše matė kažkokias automobilio detales, laidus ir veidrodėlį. Tačiau kas yra maišo viduje giliau nežiūrėjo. Paskutinį kartą apklaustas įtariamuoju 2006 m. balandžio 26 d. (t. 4, b. l. 51) jis nurodė tik apie tai, kad jo ankstesni parodymai teisingi, o papildomus parodymus jis duos teisme. Parodymai, kuriuos G. V. davė teisiamajame posėdyje, jau buvo išdėstyti. Jis parodė, kad apie maišą su ginklais ir šaudmenimis jis nieko nežino, o perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismui paaiškino, kad tuo metu buvo pasimetęs. Tačiau ir šios apklausos metu G. V. nekaltino nei S. J. , nei kitų L. E. artimųjų, o kaip maiše su jo asmeniniais daiktais atsirado šaunamieji ginklai ir šaudmenys tiesiog negalėjo paaiškinti. Tačiau teisme jis jau pats parodė, kad šovinius jam davė kažkokia draugė. Taigi šovinių ar bent jų dalies neteisėtą įgijimą ir laikymą nuteistasis teisme pripažino pats. Apie savo įtarimus, kad ginklus ir šaudmenis kažkas galėjo specialiai sudėti į jo maišą, nuteistasis pirmą kartą nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis vėl parodė, kad 2001 m. L. E. namo kieme esančioje ūkinėje patalpoje rado kažkokį maišą, matė jame automobilių detales, o kas jame buvo daugiau nežiūrėjo, po to perpylė to maišo turinį į kitą maišą, kuriame laikė savo asmeninius daiktus. Kad galėjo į savo maišą perpilti ir šaunamuosius ginklus bei šaudmenis, jis nežinojo.
BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas kaip tik taip ir įvertino jau išdėstytus perskaitytus G. V. parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog G. V. versija, kad ginklus ir šaudmenis ūkiniame pastate galėjo palikti kažkokie nežinomi teisti asmenys, yra nereali ir neįtikėtina. Taip pat neįtikėtina jo versija, kad perpildamas daiktus iš vieno maišo į kitą, nuteistasis nematė ginklų ir šaudmenų. Tokius parodymus teismas pagrįstai įvertino tik G. V. bandymu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Papildomai apklausus G. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kolegija daro tokią pačią išvadą. Nuteistasis vėl pats pripažino, kad rado kažkokį maišą, perpylė jo turinį į maišą su savo daiktais ir laikė tą maišą sandėliuke. Taigi faktiškai jis netgi neneigia, kad tame maiše galėjo būti ir šaunamieji ginklai, ir šaudmenys, kuriais disponuoti jis neturėjo teisės. Tuo tarpu apelianto aiškinimai, kad jis per keletą metų, dar ir perpildamas daiktus iš vieno maišo į kitą, nematė, kokie daiktai tame maiše yra sudėti, yra visiškai neįtikinantys ir netgi nereikalauja detalesnio paneigimo. Pažymėtina tik tai, kad nuteistasis, net ir nežiūrėdamas į maišo vidų, vis tiek negalėjo nematyti į tą patį maišą įdėto į popierių susukto šautuvo.
Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad G. V. kaltė neteisėtai disponavus šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis yra įrodyta ir teismas jį pagrįstai pripažino kaltu. Iš bylos matosi, kad G. V. turėjo tarnybinį ginklą pistoletą „Makarov“, šiam pistoletui išduotus 16 šovinių, dar turėjo teisėtai įsigytus pistoletą „Feg SMC 380“ ir medžioklinį šautuvą „TOZ 34R“. Dėl šių ginklų ir šaudmenų nuteistasis nebuvo kaltinamas. Taip pat iš bylos matosi, kad į kaltinimą nebuvo įtraukti ir G. V. tarnybiniam ginklui pistoletui „Makarov“ išduoti 16 šovinių, jie iš viso nebuvo pridėti prie bylos (t. 3, b. l. 155-158), o kaltinime buvo nurodyta tik apie kitus neteisėtai įgytus ir laikytus 39 „Makarov“ šovinius. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo iškilę kai kurių abejonių, ar pagrįstai šaunamuoju ginklu buvo pripažintas šaudymui netinkamas revolveris „Smith & Wesson“, dėl to buvo paskirta teismo balistinė ekspertizė. Tačiau ekspertizės išvados dar kartą patvirtino specialisto išvadą apie tai, kad šis revolveris, nors ir yra netinkamas šaudyti, tačiau turi būti laikomas šaunamuoju B kategorijos ginklu. Ekspertizės išvados išsamios, motyvuotos, todėl jomis abejoti nėra pagrindo. G. V. neprisipažinus kaltu, nepavyko tiksliai nustatyti neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimo laiko, vietos ir šaltinių, tačiau akivaizdu, kad šiuos ginklus ir šaudmenis G. V. tikrai įgijo neteisėtai. Įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo šaunamuosius ginklus ir šaudmenis gauna. Tai gali būti pirkimas, mainai, skolos atsiėmimas arba gavimas, taip pat radinio pasisavinimas ir kt. Todėl net ir tikint paties G. V. parodymais apie tai, kad jis maišą, kuriame buvo ginklai ir šaudmenys, rado kažkieno paliktą L. E. ūkiniame pastate, tai vis tiek reiškia, kad ginklus ir šaudmenis jis neteisėtai įgijo. Tuo tarpu ginklų ir šaudmenų laikymas yra jų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Pats G. V. parodė, kad maišą laikė L. E. gyvenamajame name, o po to pernešė jį ir toliau laikė lauko sandėliuke. Todėl neteisėtas šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymas taip pat įrodytas. BK 253 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą ne mažiau kaip trimis šaunamaisiais ginklais arba dideliu kiekiu šaudmenų. G. V. neteisėtai įgijo ir laikė būtent tris šaunamuosius ginklus. Tuo tarpu didelio šaudmenų kiekio sąvoka įstatyme nepateikta. Teismų praktikoje nustatant, ar šaudmenų kiekis yra didelis, įvertinamas ne tik jų kiekybinis dydis, bet ir kokybinės charakteristikos, paskirtis, kalibras, smogiamoji galia ir kt. G. V. neteisėtai įgijo ir laikė daugiau negu 400 šaudmenimis pripažintų šovinių, daugelis jų skirti šaudyti iš graižtvinių šaunamųjų ginklų – šautuvų, karabinų, pistoletų, taip pat ir revolverių. Todėl šis šaudmenų kiekis pagrįstai įvertintas dideliu. Todėl nuteistojo G. V. nusikalstama veika neturint leidimo, neteisėtai įgyjant ir laikant tris šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį šaudmenų teisingai kvalifikuota pagal BK 253 str. 2d.
Nuteistasis G. V. , jo gynėjas ir nukentėjusiosios J. J. bei G. E. savo apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad bylą išnagrinėjęs teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus. Nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų skunduose nurodoma, kad teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nes išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, o kai kurias išvadas pagrindė ne įrodymais, bet samprotavimais ir prielaidomis. Gynėjas skunde dar nurodo, kad dėl tų pačių priežasčių teismas pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas apie tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visus šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta. Nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė. Iš bylos matosi, kad teismas išnagrinėjo visas tiek G. V. apkaltinančias, tiek ir jį teisinančias bylos aplinkybes, tenkino teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymus ir nagrinėjo papildomus įrodymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi apeliantai kaltina teismą dėl neišsamaus ir netgi šališko tų pačių bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tuo tarpu nukentėjusiosios J. J. ir G. E. nurodo, kad teismas nepagrįstai G. V. veiką iš BK 129 str. 1 d. perkvalifikavo į BK 132 str. 1 d. ir BK 135 str. 1 d. Visi šie argumentai susiję tik su išnagrinėtų įrodymų vertinimu ir visi jie jau buvo išnagrinėti ir aptarti šiame nuosprendyje. Nors išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka kai kurios bylos aplinkybės buvo įvertintos skirtingai ir nuosprendis pakeistas, tai šiuo atveju nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne pagal savo vidinį įsitikinimą arba, kad šis teismas buvo šališkas. Tokių duomenų byloje nėra. Surašant skundžiamą nuosprendį teismas BPK 305 str. reikalavimų irgi nepažeidė. Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nurodo dar ir papildomas aplinkybes. Jis nurodo, kad ikiteisminį tyrimą ir ekspertizių išvadas galėjo įtakoti L. E. sesuo nukentėjusioji J. J. . Be to, jis mano, kad jeigu L. E. nebūtų dirbusi teisėja, tai šios bylos iš viso nebūtų buvę. Visi šie nuteistojo argumentai irgi neatitinka bylos aplinkybių ir yra tik niekuo nepagrįsti apelianto samprotavimai. Dėl komisijinės teismo medicinos ekspertizes atlikusių ekspertų išvadų objektyvumo bei pagrįstumo šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta, tuo tarpu apelianto spėliojimai apie nukentėjusiosios J. J. įtaką ikiteisminiam tyrimui iš viso niekuo nepagrįsti. Tai nepasitvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Nužudytoji L. E. iš tikrųjų dirbo Kauno m. apylinkės teismo teisėja, tačiau kaip tik dėl šios priežasties, siekiant užtikrinti teisingumo interesus, vadovaujantis BPK 229 str. nuostatomis, byla buvo perduota nagrinėti iš Kauno apygardos Vilniaus apygardos teismui. Bylą išnagrinėjusiems teisėjams nušalinimai nebuvo pareikšti, BPK 58 str. numatytų pagrindų tokiam nušalinimui nenustatyta ir jų nenurodo pats apeliantas. Išnagrinėjus bylą taip pat nustatyta, kad ir jokių kitų BPK reikalavimų pažeidimų, juo labiau tokių, kurie būtų suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises arba būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, irgi nebuvo padaryta.
Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose prašoma nuosprendį pakeisti ir dėl neteisingai paskirtos bausmės. Nukentėjusiosios prašo G. V. pripažinti kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir paskirti jam pirmosios instancijos teisme prokuroro pasiūlytą bausmę. Tuo tarpu prokuroras savo skunde dar nurodo, kad teismas paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę pagal BK 253 str. 2 d. Šiame skunde prašoma G. V. pagal BK 253 str. 2 d. paskirti laisvės atėmimą 6 metams, pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimą 9 metams, o vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 10 metų. Prokuroro ir nukentėjusiųjų skundai šioje dalyje tenkinami iš dalies.
Bausmės skyrimo motyvai išdėstyti atskirame skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies skyriuje. Jame nurodoma, kad skiriant G. V. bausmę teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, numatytas BK 41 ir 54 straipsniuose. Teismas jokių G. V. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatė. Buvo įvertinti duomenys, apibūdinantys kaltininko asmenybę ir atsižvelgta į tai, kad G. V. anksčiau nebuvo padaręs jokių nusižengimų teisėtvarkai bei teigiamai charakterizuojamas savo darbovietėje. Tačiau visi kiti teismo išdėstyti motyvai jau susiję tik su bausmių pagal BK 132 str. 1 d. bei BK 135 str. 1 d. skyrimu, tuo tarpu bausmės pagal BK 253 str. 2 d. paskyrimas nuosprendyje daugiau niekuo nemotyvuotas. BK 253 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 8 metų. Teismas G. V. paskyrė laisvės atėmimą 4 metams, tačiau šio savo sprendimo paskirti minimalią bausmę niekuo nepagrindė. Kolegijos nuomone, paskirdamas šią bausmę teismas nesivadovavo bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, o pagal BK 253 str. 2 d. G. V. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni. BK 61 str. 1, 2 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šioje byloje jokių G. V. atsakomybę pagal BK 253 str. 2 d. lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl net ir įvertinus bylos duomenis, teigiamai apibūdinančius nuteistojo asmenybę, vien dėl to paskirti jam bausmę, atitinkančią sankcijos žemutinę ribą, nebuvo pagrindo. Tokia išvada daroma ir atsižvelgus į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Jau buvo nurodyta, kad BK 253 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą ne mažiau kaip trimis šaunamaisiais ginklais arba dideliu kiekiu šaudmenų. Tuo tarpu G. V. neteisėtai įgijo bei laikė ir tris šaunamuosius ginklus, ir didelį kiekį, daugiau negu 400 vnt. šaudmenų. Šios aplinkybės tikrai neparodo mažesnio jo padarytos šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio. Dėl išdėstytų aplinkybių G. V. pagal BK 253 str. 2 d. paskirta minimali bausmė laikoma aiškiai per švelnia, šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės, o nuteistajam skiriama bausmė, artimesnė BK 253 str. 2 d. sankcijos vidurkiui.
Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant G. V. bausmes pagal BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. teismo motyvuose irgi yra prieštaravimų. Tačiau šioje dalyje nuosprendis keičiamas, G. V. nusikalstama veika perkvalifikuojama į BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) ir pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistajam skiriama nauja bausmė. Skiriant bausmę už nužudymą kolegija vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.), kitomis bausmės skyrimo taisyklėmis, tai pat esminėmis susiformavusios teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nuostatomis. Taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgos išvadomis. Skiriant G. V. bausmę pagal BK 129 str. 1 d. atsižvelgiama į tai, kad jo atsakomybę už šią nusikalstamą veiką lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių irgi nėra. Vertinant šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsižvelgiama į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes: nužudymo padarymo būdą, smurto naudojimo intensyvumą ir jo pobūdį, tyčios rūšį, nusikaltimo motyvus ir kt. Nustatyta, kad G. V. panaudotas prieš L. E. smurtas nebuvo intensyvus, jis sudavė nukentėjusiajai tik vieną smūgį ranką į veidą ir tai tapo nukentėjusiosios mirties priežastimi. Nužudymas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, o nusikaltimo motyvu buvo asmeninio tarpusavio konflikto metu kilęs nuteistojo pyktis. Nepaneigti G. V. parodymai apie tam tikrą netinkamą pačios nukentėjusiosios elgesį. Nors pačios L. E. elgesį vertinti provokuojančiu ar rizikingu, o taip pat nustatyti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., pagrindo nėra, vis dėlto yra pagrindas manyti, kad pati nukentėjusioji irgi buvo aktyvi konflikto dalyvė. Visos šios aplinkybės parodo mažesnį šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad nusikaltimas buvo baigtas, L. E. buvo atimta gyvybė ir tai sukėlė itin sunkias, neatstatomas pasekmes bei padarė didelę žalą visuomenei ir nužudytosios artimiesiems. Ypatinga žala buvo padaryta be tėvo, o tik su motina gyvenusiai, tuo metu dar nepilnametei nužudytosios L. E. dukrai G. E. . Vertinant kaltininko asmenybę, kolegija atsižvelgia į jau aptarus bylos duomenis, apibūdinančius G. V. teigiamai. Nuteistasis dirbo, darbovietėje buvo gerai charakterizuojamas, anksčiau nebuvo baustas už jokius teisėtvarkos pažeidimus. Vis dėlto kolegija atsižvelgia ir į kitas aplinkybes, ypač į apibūdinančias nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Šios aplinkybės jau buvo aptartos nustatant faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nustatyta, kad sudavęs L. E. smūgį į galvą, G. V. daugiau negu pusę paros net nepasidomėjo nukentėjusiosios būkle, kitą dieną pamatęs ją gulinčią ant grindų net nebandė jai suteikti jokios pagalbos. Tik įsitikinęs, kad komoje esančios L. E. būklė jau kritinė, jis paskambino nukentėjusiosios artimiesiems, tačiau ir jiems, ir atvykusiems greitosios pagalbos medikams melavo apie galimas L. E. sąmonės praradimo priežastis. Ekspertizių išvadose buvo nurodyta, jog tikėtina, kad kelių valandų laikotarpyje po mirtinos galvos traumos suteikus tinkamą medicininę pagalbą L. E. gyvybę būtų buvę galima išsaugoti. L. E. iš karto netgi nebuvo nuvežta į KMUK, o buvo nuvežta į kitą ligoninę. Taip buvo prarastas laikas, galėjęs kaip tik ir nulemti nukentėjusiosios mirtį. Tokį G. V. elgesį galima paaiškinti tik baime atsakyti už savo padarytą nusikalstamą veiką ir būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau toks tik savo interesų paisymas ir bendražmogiškųjų vertybių pamynimas, jokios pagalbos moteriai, su kuria nuteistasis keletą metų kartu gyveno, nesuteikimas matant, kad jos sveikatai ir gyvybei iškilusi reali grėsmė, parodo G. V. vertybinę orientaciją. Tuo pačiu tai atitinkamai apibūdina ir jo asmenybę.Kolegijos nuomone, į šias aplinkybes irgi turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 1 d. sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Atsižvelgiant į visas jau išdėstytas aplinkybes, taip pat paduotų apeliacinių skundų nustatytas ribas, G. V. už nužudymą turi būti paskirta artima sankcijos vidurkiui, tačiau kiek artimesnė jos žemutinei ribai bausmė. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma bausmė, kolegijos nuomone, atitinka nuteistojo padaryto nusikaltimo aplinkybes ir jo asmenybę.
BK 253 str. 2 d. ir BK 129 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms BK 11 str. numatytoms nusikaltimų kategorijoms, vienas nusikaltimas yra sunkus, o kitas labai sunkus. Tačiau lyginant šių nusikalstamų veikų kėsinimosi objektus ir kilusius padarinius, nužudymą ir neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis, kolegijos nuomone, yra pagrindas laikyti nusikalstamomis veikomis, kurios labai skiriasi pagal pavojingumą. Todėl galutinė subendrinta bausmė G. V. skiriama, vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę.
Iš bylos matosi, kad nukentėjusiosios J. J. ir G. E. buvo pareiškusios bendrą civilinį ieškinį, kuriame prašė iš G. V. priteisti 14749,92 Lt dydžio turtinės žalos ir 500 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį teismas priteisė iš nuteistojo visą prašomą turtinės žalos atlyginimo sumą nukentėjusiajai J. J. . Tuo tarpu civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas patenkino tik iš dalies ir priteisė 50000 Lt G. E. bei 1000 Lt J. J. . Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde prašo jų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti pilnai. Šioje dalyje jų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.
Nagrinėdama neturtinės žalos atlyginimo klausimą kolegija vadovaujasi BPK 109 str., CK 6.250 str. nuostatomis, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadomis. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio ir dvasinio pobūdžio vertybes. CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. L. E. nužudymas sukėlė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją nužudytosios artimiesiems, todėl nuteistasis privalo atlyginti šiuo nusikaltimu padarytą ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą. Nukentėjusioji G. E. yra L. E. dukra, ji su savo motina gyveno ir buvo jos išlaikoma. Todėl jos teisė gauti neturtinės žalos atlyginimą nekelia jokių abejonių. Tuo tarpu nukentėjusioji J. J. yra nužudytosios sesuo. Pagal galiojančią teisminę praktiką šios eilės artimiesiems giminaičiams kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, priteisiama tais atvejais, kai juos su nukentėjusiuoju iki jo mirties siejo itin artimi santykiai ir glaudūs dvasiniai ryšiai. Nuteistasis G. V. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad J. J. su savo seserimi mažai bendravo, o maždaug prieš pusmetį pasakė, kad iš viso nutrauks su ja santykius, jeigu L. E. ir toliau piktnaudžiaus alkoholiu. Tačiau šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, nes nustatytos bylos aplinkybės leidžia padaryti visai priešingas išvadas. Byloje nustatyta, kad L. E. ir J. J. siejo itin artimi santykiai bei dvasiniai ryšiai. Būtent J. J. palaidojo nužudytą seserį savo lėšomis, o po to savo namuose augino ir rūpinosi nepilnamete nužudytosios dukra G. E. . Negalima atmesti galimybės, kad tarp seserų galėdavo kilti nesutarimų dėl L. E. piktnaudžiavimo alkoholiu, J. J. taip pat nepritarė L. E. bendram gyvenimui su G. V. . Tačiau tai nepaneigia seserų artimumo. Pažymėtina, kad tai patvirtina netgi paties nuteistojo parodymai. G. V. pats parodė, kad 2005 m. gruodžio 31 d. pamatęs L. E. išgėrusią jis skambino telefonu ir dėl to guodėsi būtent J. J. . Kitą dieną irgi būtent jai paskambinęs pranešė apie L. E. sveikatos būklę ir paprašė atvažiuoti. L. E. gydymu irgi rūpinosi J. J. . Įvertinus visas šias aplinkybes daroma išvada, kad nukentėjusiajai J. J. sesers L. E. mirtis irgi sukėlė dideles dvasines kančias, todėl ji taip pat turi teisę gauti ir neturinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai išdėstyti CK 6.250 str. 2 d. Čia nurodoma, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo ,teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš nuosprendžio matosi, kad iš dalies patenkindamas nukentėjusiųjų civilinį ieškinį ir nustatydamas G. E. bei J. J. padarytos neturtinės žalos dydį teismas labiausiai atsižvelgė į G. V. kaltę. Neturtinės žalos atlyginimai buvo priteisti atsižvelgiant į tai, kad G. V. atėmė L. E. gyvybę dėl neatsargumo. Todėl nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 129 str., priteisti nukentėjusiosioms didesnį neturtinės žalos atlyginimą yra pagrindas jau vien tik dėl šios priežasties. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą kolegija atsižvelgia į tai, kad G. V. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą. Nužudydamas L. E. jis sukėlė nukentėjusiosioms ypač didelius dvasinius išgyvenimus. Ypatingai didelė neturtinė žala buvo padaryta nužudytosios dukrai G. E. , kuri tuo metu buvo dar nepilnametė moksleivė, gyveno su motina ir buvo jos išlaikoma, su savo tėvu niekada nepalaikė jokių ryšių, o po motinos nužudymo netgi turėjo persikraustyti gyventi pas motinos seserį J. J. . Iš nuteistojo jau priteistas turtinės žalos atlyginimas, tačiau jį sudarė vien tik nukentėjusiosios J. J. išlaidos L. E. laidotuvėms. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad civilinis ieškinys buvo pareikštas žinant apie jo turimą nekilnojamąjį turtą. Tačiau jau buvo nurodyta, kad vienu iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų CK 6.250 str. 2 d. kaip tik ir nurodyta žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Iš bylos matosi, kad G. V. Kauno m. turi namą, žemės sklypą ir butą, turi ir kitokio turto, todėl turi galimybę sumokėti ir didesnius žalos atlyginimus už tuos, kurie iš jo priteisti skundžiamu nuosprendžiu. Nustatydama nukentėjusiosioms padarytos neturtinės žalos dydį, kolegija atsižvelgia į visas jau išdėstytas aplinkybes. Šis klausimas sprendžiamas taip pat laikantis teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų, taip pat siekiant užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, didesnis neturtinės žalos atlyginimas iš nuteistojo priteisiamas nužudytosios dukrai nukentėjusiajai G. E. .
Nukentėjusioji J. J. teismo posėdžio metu dar pareiškė prašymą išieškoti iš nuteistojo G. V. 2000 Lt išlaidų advokato, dalyvavusio nukentėjusiųjų atstovu apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, paslaugoms apmokėti. Šis prašymas tenkinamas. J. J. turėtas išlaidas patvirtina jos pateiktas ir prie bylos pridėtas pinigų priėmimo kvitas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užsitęsė ilgą laiką dėl nuo nukentėjusiųjų nepriklausančių priežasčių, nukentėjusiųjų atstovas advokatas A. Bauža dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, išlaidos šio advokato paslaugoms apmokėti realios, todėl, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., jos turi būti išieškotos iš nuteistojo G. V. .
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3, 4 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo G. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d., dėl paskirtos pagal BK 253 str. 2 d. bei galutinės subendrintos bausmės ir dėl iš nuteistojo priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžio pakeisti.
Nuteistojo G. V. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.
Nuteistajam G. V. pagal BK 253 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo G. V. priteisti 200 000 (du šimtus tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. E. ir 30000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. J. .
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo G. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Iš nuteistojo G. V. išieškoti 2000 (du tūkstančius) litų nukentėjusiajai J. J. jos turėtoms išlaidoms advokato, dalyvavusio nukentėjusiųjų atstovu apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, paslaugoms apmokėti.