- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-26
- Bylos Nr.
- N-444-4127-09
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Stasys Gagys, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. P. ir D. A. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nutarimo ir 2009 m. sausio 12 d. nutarties D. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šilutės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2008 m. gruodžio 8 d. surašė D. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 11.38 val., vairavo automobilį, kai teisė vairuoti transporto priemones atimta, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2009 m. sausio 5 d. nutarimu D. P. pripažino kaltu padarius ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką konstatavęs, jog tokios išvados priėjo įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Teismas nurodė, jog D. P. paaiškinimus, jog automobilio jis nevairavo, o jame tik sėdėjo vairuotojo vietoje, laiko gynybine pozicija, o kitų liudytojų, tarp kurių yra pastarojo brolis, sesuo bei draugai, parodymus vertina kritiškai kaip priemonę išvengti atsakomybės. Teismas pabrėžė, jog neturi jokio pagrindo netikėti policininkų parodymais, kurie buvo nuoseklūs, aiškiai suformuluoti, neprieštaraujantys vienas kitam, tuo tarpu iš kitos administracinės bylos medžiagos, kurioje teismas aiškinasi D. P. pasipriešinimo pareigūnams faktą, pastarasis paaiškinime nurodė, kad automobilį 2008 m. gruodžio 8 d. vairavo jo brolis D. P., be to, neaišku, kodėl liudytoja D. A. atvežusi brolį į mišką, pati paliko automobilį ir pėsčiomis nuėjo pas tėvus į namus, nors, pasak jos pačios, iki tėvų yra maždaug pusę kilometro atstumas, kas žinant tai, kad veiksmas vyko žiemos metu, esant blogam orui, neįtikinama. Parinkdamas konkrečią nuobaudą – 2300 Lt baudą – teismas pažymėjo, jog atsižvelgia į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, jog asmuo artimiausiu metu turi vykti į darbą Didžiojoje Britanijoje. Teismas nutarime taip pat nurodė, jog paimtas automobilis bus grąžintas jo teisėtam valdytojui tik sumokėjus paskirtą baudą.
II.
D. A. 2009 m. sausio 8 d. pateikė Šilutės rajono apylinkės teismui prašymą grąžinti jai sulaikytą dėl D. P. padaryto pažeidimo automobilį. Nurodė, jog ji yra automobilio savininkė, transporto priemonė jai nuolat reikalinga, nes turi neįgalią dukrą, kurią vežioja pas gydytojus, pati yra neįgali (nustatytas 30 procentų darbingumo lygis).
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs tokį prašymą, 2009 m. sausio 12 d. nutartimi jį atmetė pažymėjęs, jog automobilio grąžinimo klausimas, vadovaujantis ATPK 269 straipsniu, buvo išspręstas 2009 m. sausio 5 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad paimta transporto priemonė bus grąžinta teisėtam jos valdytojui sumokėjus nutarime paskirtą baudą, todėl pakartotinai šis klausimas nebenagrinėjamas.
III.
Nesutikdamas su Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nutarimu, D. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, jog teismas skyrė nuobaudą remdamasis tik policijos pareigūnų parodymais ir visiškai neatsižvelgė į kitų liudytojų parodymus. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas neišsiaiškino tokių aplinkybių: 1) kol policijos pareigūnai privažiavo prie jo mašinos, kurioje jis su R. L., G. Ū. ir D. P. sėdėjo ir valgė, mašina nei kiek nepajudėjo ir stovėjo pakraštyje taip, kad pro ją galėjo pravažiuoti kitas transportas; 2) policijos pareigūnai nepakėlė mašinos kapoto ir neįsitikino, jog automobilio variklis šaltas, o tik vėliau ėmė tvirtinti, jog matė, kaip jis vairavo; 3) pareigūnai neatkreipė dėmesio į tai, kad mašina stovėjo prie biržės, kurioje jis su pasamdytais darbininkais kirto malkas; 4) pareigūnų parodymai neteisingi ir neišsamūs, nei vienas jų nenurodė, kuris jį vairuojantį stabdė.
Nesutikdama su Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartimi, D. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį pakeisti ir grąžinti jai priklausančią transporto priemonę. Nurodydama tas pačiais, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui išdėstytas, transporto priemonės reikalingumą pagrindžiančias aplinkybes kartu pažymi, jog ji už savo brolių veiksmus nei moraliai, nei materialiai neatsako, todėl jos turto – automobilio – sulaikymas pažeidžia Konstitucijos nuostatas dėl nuosavybės teisių gynimo.
Atsiliepdama į apeliacinius skundus, Institucija prašo juos atmesti palaikydama Šilutės rajono apylinkės teismo procesinių sprendimų motyvus.
Atsiliepdamas į D. A. apeliacinį skundą, D. P. prašo jį tenkinti, nes jis visiškai pagrįstas. Pažymi, jog sesuo su įvykusiu tarp jo ir policijos pareigūnų incidentu neturi nieko bendra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės
Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog D. P. kaltė, padarius ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, pilnai įrodyta, ir mano, jog veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai.
D. P. jam inkriminuotą pažeidimą neigia teigdamas, jog 2008 m. gruodžio 8 d. automobilio nevairavo, o kitokios išvados teismas priėjo netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principai įtvirtinti ATPK 257 straipsnyje, kuriame numatyta, jog organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl D. P. kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė liudytojais policijos pareigūnus R. J. ir Ž. M., administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodytus asmenis R. L., G. Ū., D. P. ir D. A., kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija. Pabrėžtina, kad šiuo atveju kertiniai yra policijos pareigūnų, betarpiškai stebėjusių daromą pažeidimą, parodymai. Pastarieji nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes, tiksliai apibūdino vairuotoją nusakydami net jo aprangą, kas, įvertinus kitą byloje esančią medžiagą, pakankama teigti, jog abejonių dėl tikrojo vairuotojo nustatymo nėra. Jokių prieštaravimų tarp šio liudytojų ir kitos bylos medžiagos nenustatyta, pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nepatvirtintas, todėl jais pagrįstai remtasi nustatant nuoseklią įvykio seką. Apeliantas teigia, jog policijos pareigūnų parodymai neteisingi ir neišsamūs, nes jie nepakėlė mašinos kapoto ir netikrino, ar automobilio variklis buvo šiltas, neatkreipė dėmesio į tai, kad automobilis, kuriame jis sėdėjo, buvo prie biržės, be to, nei vienas jų nenurodė, kuris jį vairuojantį stabdė. Tokie D. P. tvirtinimai nepaneigia bylos įrodomosios medžiagos išsamumo ir jokios reikšmės šiuo atveju neturi, nes policijos pareigūnai matė vairuojantį D. P., jis sustabdytas nebuvo, nes pamatęs policijos pareigūnų tarnybinį automobilį pats transporto priemonę staiga sustabdė (b. l. 3 – 4, 18 – 19).
Liudytojų R. L. ir G. Ū. (iš apelianto žodžių, kartu su juo pažeidimo dieną dirbę asmenys), D. P. ir D. A. (apelianto brolis ir sesuo) parodymais bei paties D. P. paaiškinimais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė, teisėjų kolegija nutarime išdėstytus jų atmetimo motyvus palaiko ir jų nebekartoja. Nagrinėjamu atveju pridurtina, jog apelianto teikiamos versijos nepatikimumą patvirtina ir tai, jog pasiaiškindamas dėl pažeidimo administracinio teisės pažeidimo protokole jis nurodė visai kitą sėdėjimo automobilyje tikslą – magnetolos reguliavimas, jokių teiginių apie tai, kad dirbo biržėje su konkrečiais darbuotojais, o automobilį atvairavo į vietą sesuo, neįrašė (b. l. 2).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nutarimas, kiek liečia padarytos veikos kvalifikavimą ir nuobaudos už jį skyrimą, teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.
Dėl transporto priemonės grąžinimo
Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 5 d. nutarime nurodė, jog paimta transporto priemonė – automobilis Honda Civic - grąžintina teisėtam valdytojui tik sumokėjus paskirtą baudą, atsižvelgiant į tai, automobilio savininkės D. A. prašymą grąžinti jai automobilį, vadovaujantis ATPK 269 straipsniu, 2009 m. sausio 12 d. nutartimi netenkino.
ATPK 269 straipsnio 7 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo nutarimo ir nutarties priėmimo metu) numatė, jog nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas. Išnagrinėjęs šios nuostatos konstitucingumą, Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu konstatavo, jog ji prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes, tačiau priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimu tam tikrą laikotarpį iš esmės siekiama užtikrinti ne saugų transporto ir pėsčiųjų eismą, viešąją tvarką, bet už padarytą administracinį teisės pažeidimą skirtos nuobaudos – baudos ar administracinio arešto įvykdymą. Tokiu atveju asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso priverstinai nuvežta transporto priemonė (arba jis yra teisėtas jos valdytojas), negali laisvai savo nuožiūra jos naudoti, be to, priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (teisėtas valdytojas) ir asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio priverstinai nuvežta transporto priemonė, gali būti skirtingi.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nutarimo dalis, kurioje nurodyta, kad paimta transporto priemonė grąžintina jos teisėtam valdytojui tik sumokėjus paskirtą baudą, naikintina, o 2009 m. sausio 12 d. nutartis atitinkamai keistina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais,
nutaria:
D. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nutarimo panaikinimo iš dalies tenkinti ir nutarimą pakeisti: nutarimo dalį, pagal kurią automobilis (duomenys neskelbtini) grąžinamas teisėtam valdytojui po to, kai bus sumokėta paskirta bauda, panaikinti, likusią nutarimo dalį palikti nepakeistą.
D. A. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 12 d. nutarties tenkinti ir teismo nutartį pakeisti: D. A. 2009 m. sausio 8 d. prašymą tenkinti.
Nutartis neskundžiama.