Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. N. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirta laisvės atėmimo 2 metams 6 mėnesiams bausmė, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. N. paskirta subendrinta laisvės atėmimo 2 metams 6 mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, prie naujuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta neatlikta bausmė – 38 MGL, t. y. 1 430,70 Eur bauda, pagal 2019 m. vasario 7 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendį ir A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams ir 38 MGL, t. y. 1 430,70 Eur, bauda.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. N. sulaikymo atlikti bausmę pagal šį nuosprendį dienos.

Baudos bausmės vykdymą nuspręsta tęsti pagal 2019 m. vasario 7 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendį.

A. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta taikyti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę, kardomąją priemonę panaikinti.

Tenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas ir valstybei priteista iš nuteistojo A. N. 600,25 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu buvo nuteistas D. S., tačiau dėl jo apeliacinio skundo negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. N. ir D. S. nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpas, ir už tai, kad sugadino svetimą turtą, o būtent už tai, kad: jie 2021 m. spalio 5 d., laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 16.30 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, D. S. vairuojant automobilį „Skoda Superb“, valstybinis numeris tyrimo metu nenustatytas, atvyko prie sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., A. N. likus sėdėti automobilyje ir stebint, kad niekas neateitų ir nepamatytų, D. S. nuėjo prie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r. sav., priklausančio G. B., sulaužęs gyvenamojo namo lango rėmą, kurio vertė 249 Eur, ir įsibrovęs į gyvenamojo namo vidų, pagrobė nukentėjusiajai G. B. priklausantį monitorių DELL, kurio vertė 180 Eur, procesorių INTEL COREI3 su optiniu diskų skaitytuvu, kurių bendra vertė 200 Eur, nešiojamąjį kompiuterį TOSHIBA, kurio vertė 100 Eur, išorinį kietąjį diską WD su USB laidu, kurių bendra vertė 130 Eur, skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą CANON su objektyvu, kurių bendra vertė 700 Eur, kuriame buvo įdėta 4 GB atminties kortelė, kurios vertė 15 Eur. Tokiu būdu bendrais veiksmais A. N. ir D. S. pagrobė nukentėjusiajai G. B. priklausantį 1 325 Eur vertės turtą ir sugadino 249 Eur vertės turtą, tuo padarė nukentėjusiajai G. B. bendrą 1 574 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

panaikinti 2023 m. vasario 15 d. apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, prašo priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti;

jeigu teismas padarytų išvadą, kad nėra pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, prašo pakeisti 2023 m. vasario 15 d. apylinkės teismo nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

2.1. Teismas, apelianto vertinimu, netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas, neteisėtas išvadas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį. Teismas netinkamai taikė baudžiamajame įstatyme numatytas bausmės skyrimo taisykles ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teismas nepagrįstai priteisė iš jo proceso išlaidas valstybei, neatsižvelgdamas į jo turtinę padėtį.

2.2. Nesutinka su nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina A. N. kaltę padarius jam inkriminuotas idealiąja sutaptimi nusikalstamas veikas. Teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrindžiančia jo kaltę, dalyvavimą padarant BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o teismo padaryta išvada dėl jo kaltės, dalyvavimo pagrobiant nukentėjusiajai G. B. priklausantį turtą įsibrovus į gyvenamąjį namą prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tokia veika yra netinkamai kvalifikuota. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jis buvo susitaręs su D. S. dėl svetimo turto sugadinimo, kad turto sugadinimas buvo padarytas jų abiejų bendra tyčia. Teismo išvada dėl jo kaltės, dalyvavimo pabrobiant svetimą, nukentėjusiajai G. B. priklausantį turtą, įsibraunant į gyvenamąjį namą, taip pat kelia rimtų abejonių, nes tokią išvadą teismas grindė prieštaringais, nenuosekliais ir neteisingais kaltinamojo (nuteistojo) D. S. parodymais. Jo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai ir laikyti niekuo nepagrįstais ir byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančiais teiginiais apie tai, kad jis (A. N.) neva žinojo, kur gyvena nukentėjusioji, kada ji išvyksta iš namų ir kada grįžta, kur yra padėti kokie daiktai, kad jis apie tai pasakė D. S..

2.3. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Tačiau padarydamas išvadą, kad jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, teismas nesilaikė įstatyme numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidė in dubio pro reo principą. Net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad byloje esantys įrodymai vis dėlto leidžia daryti išvadą, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, mano, kad teismas netinkamai nustatė bendrininkavimo požymius.

2.4. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą, o vykdytojais laikomi asmenys, tiesiogiai atlikę BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus (kasacinė nutartis Nr. 2K-247-719/2019). Teismų praktikoje žinoma ir prisidėjimo prie nusikalstamos veikos situacija, kai nepakanka duomenų padarytus veiksmus vertinti kaip bendrininkavimą. Šiuo atveju teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad jo dalyvavimas padarant šią nusikalstamą veiką pasireiškė tuo, kad jis sėdėjo automobilyje ir stebėjo, kad niekas neateitų ir nepamatytų. Nukentėjusiosios G. B. pamąstymus apie tai, kad jis žinojo, kur ji gyvena, kada išeina iš namų ir kada grįžta, ir kaltinamojo (nuteistojo) D. S. parodymus apie tai, kad jis jam papasakojo, kur kas nukentėjusiosios name yra, nes sakė, kad tai jo brolio namas, laikant pagrįstais ir įrodytais, galima būtų daryti išvadą, kad jis suteikė tam tikrą informaciją. Tačiau jokių veiksmų, sudarančių BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, jis neatliko. Teismas tokiu atveju nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Tačiau šiuo atveju BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta tik vieno vykdytojo D. S. aktyviais veiksmais, jam vienam atliekant veiksmus, numatytus šio normos dispozicijoje. Taigi, akivaizdu, kad bendrininkų grupės požymio šiuo atveju nėra ir baudžiamasis įstatymas jam (apeliantui) pritaikytas netinkamai.

2.5. Dėl bausmės. Nors nuosprendyje nėra nuorodos į BK straipsnius, reglamentuojančius bendrininkavimą, bendrininkavimo rūšis ir formas, tačiau iš jo turinio akivaizdu, kad teismas padarė išvadą, jog abi nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant, ir skirdamas bausmes jam (apeliantui) ir D. S. bendrininkavimą pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas skyrė visiškai vienodas bausmes kaltinamiesiems, todėl akivaizdu, kad bausmes skyrė formaliai. Be to, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus teigia, jog bausmė pagal BK 187 straipsnio 3 dalį jam paskirta visiškai nepagrįstai, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (padarius išvadą, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką) – akivaizdžiai neteisinga.

2.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad bendrininkų nusikalstamų veiksmų pobūdis nėra svarbus visiems bendrininkams kvalifikuojant veiką pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, bet į minėtas aplinkybes turi būti atsižvelgta skiriant bausmę (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-67-511/2016). Taigi, net ir nustačius bendrininkavimą, bausmė turi būti paskirta kiekvienam bendrininkui individualiai. O šiuo atveju teismas tiek jam, tiek D. S. paskyrė visiškai vienodas bausmes, neatsižvelgdamas į tai, kad jis (A. N.) tik sėdėjo automobilyje ir stebėjo, kad niekas neateitų ir nepamatytų, t. y. jo vaidmuo buvo antraeilis. Be to, bendrininkavimas šiuo atveju apskritai negalėjo būti pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes bendrininkų grupės nebuvo, kadangi visus veiksmus atliko vienas vykdytojas – D. S.. Teismas, skirdamas jam bausmę, visiškai neatsižvelgė į tai, kad apeliantas turi du nepilnamečius vaikus – D. N., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. N., gim. (duomenys neskelbtini), kad jo sugyventinė I. K. laukiasi jų vaiko, kuris gims šių metų birželio pabaigoje. Esant tokioms aplinkybėms teismas neturėjo skirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, o galėjo spręsti dėl skirtos bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio 2, 4, 8 dalys). Tačiau teismas bausmės vykdymo atidėjimo klausimo net nesvarstė, nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, netaiko bausmės vykdymo atidėjimo. Todėl akivaizdu, kad jam skirta bausmė prieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintiems bausmės tikslams, yra aiškiai per griežta.

2.7. Dėl proceso išlaidų. Teismas, priimdamas sprendimą tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš jo 600,25 Eur proceso išlaidų valstybės naudai, visiškai nevertino jo turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, kad jis šiuo metu niekur nedirba, neturi jokio turto. Be to, teismas, nenurodydamas jokių motyvų, iš nuteistojo D. S. proceso išlaidų valstybės naudai nepriteisė, nors, kiek apeliantui yra žinoma, jį byloje taip pat gynė valstybės paskirtas advokatas. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas vertintų, kad nėra pagrindo priimti apelianto atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nuosprendžio dalis dėl 600,25 Eur proceso išlaidų atlyginimo priteisimo valstybės naudai yra akivaizdžiai neteisėta ir nepagrįsta.

3. Teismo posėdyje apygardos teisme nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdama paduoto apeliacinio skundo ribų, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad A. N. inkriminuotos veikos yra įrodytos ir atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje bei 187 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis pagal idealiąją sutaptį.

5. Iš apeliaciniame skunde nurodytų teiginių matyti, kad apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl, jo manymu, netinkamo teisės normų, reglamentuojančių bendrininkavimo institutą, taikymo, teigdamas, jog nusikalstamą veiką teismas turėjo kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Apeliantas neigia dalyvavęs kartu su D. S. svetimo turto pagrobimo įsibraunant į patalpas ir sugadinant svetimą turtą veikoje, nes, jo manymu, nusikalstamą veiką aktyviais veiksmais padarė tik vienas vykdytojas – D. S.. Taip pat apeliantas teigia, jog jo vaidmuo šioje veikoje buvo antraeilis, todėl teismas neturėjo skirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, o galėjo spręsti dėl skirtos bausmės vykdymo atidėjimo.

6. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Be to, susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant bendrininkų susitarimo buvimą, kaip teisingai motyvavo apylinkės teismas, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales, pažįsta vienas kitą, palaiko tarpusavio ryšius ir panašiai, o pakanka abipusio supratimo, kad nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai.

7. Apeliantas, kvestionuodamas savo, kaip kvalifikuotos vagystės ir svetimo turto sugadinimo bendrininko, vaidmenį, nepagrįstai neįvertina logiškų, su aktualios veikos padarymo mechanizmu derančių pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų dėl jo ir D. S. tyčios ir susitarimo veikti bendrai buvimo šioje veikoje. Apylinkės teismas, išsamiai išanalizavęs ir sugretinęs kaltinamųjų A. N. ir D. S. duotų parodymų tyrėjams ir teisme turinį, kartu pagrįstai remdamasis nukentėjusiosios G. B. parodymais (parodė, jog A. N. jai sakė, kad pagrobti daiktai yra ne pas jį, o „Škodos“ bagažinėje, jis paskambino L., leido jai pakalbėti su L., pasakė, kad daiktai pas Deividą), liudytojo L. V. parodymais (parodė, kad vakare paskambino iš A. N. telefono kažkokia moteris, sakė, kad apvogtas namas, ir klausė, ar jis pažįsta D. Pokalbio metu girdėjosi ir A. N. balsas; pasakė, kad D. pažįsta ir paklaus, ar nepavogė daiktų; paskambino D. S., šis sakė, kad daiktų nevogė, kad pasiėmė daiktus pagąsdinti) ir kitais byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais rašytiniais duomenimis, pagrįstai motyvavo, jog A. N. gyveno nukentėjusiosios G. B. kaimynystėje, žinojo, kur ji gyvena, kada išvyksta ir kada grįžta į namus, o D. S. 2022 m. spalio 20 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad A. N. jam papasakojo, kas ir kur šios nukentėjusiosios name yra, pagal A. N. nupasakojimą išlaužė langą, atjungė elektrą ir pavogė kaltinime nurodytus daiktus.

8. Įvykio vietos apžiūros protokole ir jo priede (fotolentelėje) užfiksuoti duomenys patvirtina kaltinime nurodytą aplinkybę, jog į G. B. namą D. S. įsibrovė būtent sulaužęs lango rėmą. Vagystės metu buvo paimti konkretūs daiktai, o iš jų būtent nešiojamojo kompiuterio TOSHIBA, kaip nurodė kaltinamasis D. S. 2022 m. spalio 20 d. teisiamojo posėdžio metu, A. N. norėjo savo vaikui, o pagrobtus daiktus su A. N. norėjo parduoti ir šiuos daiktus nusivežė į jo garažą. Kaltinamasis D. S. 2022 m. spalio 20 d. teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, taip pat parodė, kad: sodybą, kurią apvogė, jam parodė A. N.; važiavo dviese jo automobiliu, abu buvo apsvaigę nuo alkoholio; nuvažiavus prie sodybos, A. N. pasiliko automobilyje, o jis nuėjo prie gyvenamojo namo; kas kur yra, jam pasakė A. N.; vogtus daiktus su A. N. norėjo parduoti, daiktus nusivežė į jo garažą; A. N. prašė nešiojamojo kompiuterio, sakė, kad jis turi vaiką, ir prašė vaikui kompiuterio, tačiau jokių daiktų jis A. N. nedavė, davė 10 ar 20 Eur ir paleido A. N. prie parduotuvės „Maxima“ Plungėje; grąžindamas daiktus nukentėjusiajai melavo, kad ne jis įvykdė vagystę, o A. N.. Kaltinamasis A. N. apylinkės teismo posėdyje parodė, kad paskambino D. S., pasakė, kad reikia atiduoti daiktus, nes šeimininkai sakė, kad jeigu atiduos daiktus, tai nerašys pareiškimo policijai, o ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog apie tai, kad D. S. eina vogti daiktų, žinojo. 2023 m. vasario 1 d. teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. S. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir 2022 m. spalio 20 d. teisiamojo posėdžio metu davė melagingus parodymus, o A. N. apkalbėjo, nes ant jo pyko, kam šis pasakė nukentėjusiajai apie vagystę ir pas jį esančius vogtus daiktus.

9. Kaltinamieji procese keitė savo pirminius parodymus. D. S. 2023 m. vasario 1 d. teisiamajame posėdyje tai grindė tuo, kad neva A. N. apkalbėjo iš pykčio, nes pastarasis pasakė nukentėjusiajai apie vagystę ir pas jį esančius vogtus daiktus. A. N. teigė, kad neva policijos tyrėjai jam grasino, jog uždarys į kalėjimą, nes jis turėjo dar vieną baudžiamąją bylą. Tačiau apylinkės teismas pagrįstai vertino, kad toks kaltinamųjų pirminių parodymų keitimas ir nenuoseklumas rodo D. S. siekį sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę ir norą padėti jos išvengti bendrui A. N., taip pat A. N. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, kaip motyvavo apylinkės teismas, nėra byloje jokių duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti išgauti iš A. N. vienokius ar kitokius parodymus, nes jie įvykio aplinkybių nežino. Todėl, kartu vertindamas kaltinamojo D. S. parodymus, teismas pagrįstai motyvavo, jog tiki jo 2022 m. spalio 20 d. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kurie atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus, taip pat A. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nukentėjusiosios G. B. duotus parodymus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog apylinkės teismas jo kaltę grindė prieštaringais, nenuosekliais ir neteisingais kaltinamojo D. S. parodymais, jog jo kaltės ir apskritai dalyvavimo šioje veikoje neįrodo jokie byloje surinkti įrodymai.

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, įvertinus kaltinamųjų D. S. ir A. N., nukentėjusiosios G. B., liudytojo L. V., Įvykio vietos apžiūros protokole ir jo priede (fotolentelė) užfiksuotus duomenis ir kitus faktinius bylos duomenis, kaip visumą, nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – kaltinamųjų tyčia ir susitarimas veikti bendrai. Nuosprendyje patikimai atskleistas tiek intelektualusis, tiek valinis A. N., kaip vagystės bendrininko, tyčios turinys. Byloje surinkta ir apylinkės teismo posėdyje ištirta faktinė medžiaga atskleidžia būtino bendrininkavimo subjektyviojo požymio – susitarimo veikti bendrai tarp D. S. ir A. N. buvimą.

11. Nors apeliantas neigia tarp jo ir D. S. buvus išankstinį susitarimą vogti iš nukentėjusiosios namo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Toks susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdžiai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-5/2009, 2K-214/2011). Kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu.

12. Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje. Aptartos ir apylinkės teismo išsamiau nuosprendyje išdėstytos aktualios veikos padarymo aplinkybės atskleidžia tokį bendrininkų veikimo mechanizmą. D. S. ir A. N. kartu atvyko automobiliu prie norimo apvogti namo. Šį kaimynės namą nurodė A. N., jis pats gyveno netoliese ir neabejotina, jog gerai žinojo kaimynės dienotvarkę. D. S. ir A. N. kartu aptarė patekimo į namą būdą, tarėsi, kokius daiktus iš ten vogti, kartu nusprendė iš ten pagrobtus daiktus laikyti garaže, o vėliau parduoti. Šios aplinkybės ir D. S. ir A. N. veiksmai po vagystės – abu išvyko vienu automobiliu su pagrobtu svetimu turtu, rodo jų veiksmų bendrumą vagystės metu. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad aptariamą nusikalstamą veiką aktyviais veiksmais įvykdė tik vienas D. S.. Likdamas automobilyje ir laukdamas savo bendro, A. N. suprato, kad D. S. išėjo realizuoti jų bendro nusikalstamo sumanymo, matė, kaip jis grįžo su pagrobtu turtu. Todėl dabar apelianto išsakoma pozicija, kad jis apskritai nedalyvavo jam inkriminuotoje veikoje, o kaltas dėl vagystės ir turto sugadinimo yra tik D. S., jo teiginiai, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio per visą vagystę ir neva nieko apie vagystę nežinojo, vertinami kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nepaneigia jo dalyvavimo aktualioje veikoje kartu su D. S..

13. Vertindama bendrininkų subjektyviąją pusę, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors bendravykdžių veika pasireiškia tik tyčia ir kiekvienas iš jų siekia nusikalstamos veikos padarinių, tačiau jų nusikalstamo elgesio paskatos neprivalo sutapti, o vykdytoju gali būti pripažintas asmuo, realizavęs tik dalį sudėties požymių. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Įrodinėjant tokio susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad A. N. dalyvavimas vagystėje buvo būtinas tam, kad bendrininkų nusikalstamas sumanymas butų įgyvendintas ir įgyvendintas iki galo – pagrobtas svetimas turtas sėkmingai užvaldytas, įgyjant realią galimybę neteisėtai jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Įvertinęs šias aplinkybes apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. N. yra kvalifikuotos vagystės ir turto sugadinimo bendrininkas. Todėl, priešingai, nei teigia apeliantas, jis nėra padėjėjas bendroje nusikalstamoje veikoje BK 24 straipsnio 6 dalies prasme – jo sąmoningai ir valingai atlikti veiksmai (tai jis nurodė, kurį namą apvogti, prieš vagystę instruktavo D. S., kaip patekti į namą, kartu jie aptarė grobtinų daiktų sudėtį ir ką su jais darys po vagystės, išėjus D. S., sėdėjo automobilyje, stebėjo aplinką ir kartu su D. S. išvažiavo po vagystės tuo pačiu automobiliu, su kuriuo atvyko, išsiveždami pagrobtą turtą) atitinka vykdytojo funkcijas. Todėl apelianto pozicija, kad jis su įvykdyta vagyste nėra susijęs, dėl jos įvykdymo nesitarė ir joje nedalyvavo, laikytina tik jo išgalvota gynybine versija, pateikta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl bausmės

14. Nuteistajam A. N. nuosprendžiu skirta bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra individualizuota tinkamai ir nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam A. N. bausmės rūšį ir dydį, įsigilino į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistajam A. N. paskirta bausmė padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės kontekste nelaikytina aiškiai per griežta ar neatitinkančia proporcingumo, protingumo principų reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų ir pirmosios instancijos teismui nežinomų aplinkybių, sudarančių pagrindą paskirti švelnesnę bausmę nuteistajam A. N..

15. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį A. N. skirtos šių normų sankcijų vidurkiui artimos bausmės, kurias teismas teisingai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrino bausmių apėmimo būdu ir skyrė A. N. subendrintą laisvės atėmimo 2 metams 6 mėnesiams bausmę, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai šią bausmę subendrino su neatlikta baudos bausme, skirta 2019 m. vasario 7 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendžiu. Skirdamas A. N. bausmę, apylinkės teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, laikėsi bausmių skyrimą ir jų subendrinimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

16. Apylinkės teismas motyvavo, kodėl skiria A. N. būtent laisvės atėmimo bausmę. Todėl tai, kad teismas nuosprendyje nenurodė bausmės vykdymo atidėjimo motyvų, savaime nereiškia, kad teismas tokio instituto taikymo galimybės nesvarstė. Apeliantas, akcentuodamas, neva byloje neįrodyta jo dalyvavimo bendrininkų grupe aplinkybė, nutyli, jog apylinkės teismas jo bei D. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė būdami recidyvistai. Be to, skirdamas bausmę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino ir tai, kad nėra A. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog jis nusikalto ne pirmą kartą, neatlikęs bausmės pagal 2021 m. balandžio 14 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendį ir baudos bausmės pagal 2019 m. vasario 7 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendį, po šių nusikalstamų veikų padarymo vėl yra teistas už svetimo turto pagrobimą, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Šios aplinkybės, kaip teisingai motyvavo apylinkės teismas, rodo, kad A. N. nėra linkęs laikytis įstatymų, visuotinai pripažintų gero elgesio normų, išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, todėl švelnesne negu laisvės atėmimas bausme nėra galimybės pasiekti bausmės tikslų.

17. Apeliantas nepagrįstai idealiąja sutaptimi padarytas dvi nusikalstamas veikas, kurias padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. S., vertina kaip dvi atskiras. Akivaizdu, jog, neįsibrovus į namą, pagrobti iš ten daiktų bendrininkams (nuteistiesiems) nebūtų pavykę. Galiausiai, apelianto nurodoma aplinkybė, jog jis turi du nepilnamečius vaikus, o sugyventinė laukiasi jų vaiko, nešalina ir savaime nemažina jo asmenybės ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Prieš darydamas nusikalstamas veikas, apeliantas neabejotinai žinojo, kad turi šeiminių įsipareigojimų, tėvo pareigas. Tačiau nei tai, nei ankstesniais nuosprendžiais jam skirtos laisvės atėmimo bausmės nesustabdė ir neatgrasė nuo pavojingo ir priešingo teisei elgesio.

Dėl proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme

18. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog apylinkės teismas neįvertino jo turtinės padėties, priteisdamas iš jo valstybei 600,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Nuosprendyje teismas motyvavo, jog A. N. yra jaunas ir darbingas, o ši valstybės išlaidų suma yra protinga ar proporcinga šio kaltinamojo turtinei padėčiai. Beje, akivaizdu, jog, turėdamas du nepilnamečius vaikus ir tėvo pareigas jais rūpintis, juos išlaikyti, apeliantas pajamų turėjo, nes teisėtai vykdė individualią veiklą. Todėl, vadovaudamas BPK 106 straipsnio 2 dalimi, apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė iš kaltinamojo A. N. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

19. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. N. pritaikytas tinkamai. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė A. N. pareikštą kaltinimą, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatyta tvarka ir visi įrodymai yra ištirti ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl pakeisti ar panaikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų apeliacinė instancijos teisme

20. Klaipėdos apygardos teisme 2023 m. balandžio 26 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. ADP-2023-07358 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kurioje nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. N. apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos 106,67 Eur dydžio išlaidos ir šios išlaidos priteistinos valstybei.

21. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Dėl gynėjo parinkimo nuteistajam A. N. apygardos teismas 2023 m. balandžio 6 d. raštu kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių. 2023 m. balandžio 7 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyriaus gautas atsakymas, jog nuteistąjį A. N. parinktas ginti advokatas Z. Pocius (t. 3, b. l. 146).

22. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.

23. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalvos išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. N., atsižvelgiama į tai, kad apeliacinis procesas vyko išimtinai pagal šio nuteistojo 2023 m. kovo 13 d. skundą, o 2023 m. balandžio 20 d. jis pasisamdė gynėją advokatę L. Sereckę, kuri dalyvavo teismo posėdyje apygardos teisme (t. 3, b. l. 131, 148, 155). Apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymo ir jam iš valstybės priteisti jo turėtas išlaidas gynėjos advokatės teisinėms paslaugoms apmokėti.

24. Taip pat nėra teisinio pagrindo priteisti valstybei iš nuteistojo A. N. 106,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Faktiškai šios tarnybos parinktas advokatas Z. Pocius vieną valandą skyrė pasirengimui bylos nagrinėjimui teisme (t. 3, b. l. 151–153), tačiau nerengė apeliacinio skundo, jam nereikėjo dalyvauti teismo posėdyje, nes, kaip minėta, nuteistasis jau turėjo minėtą gynėją advokatę L. Sereckę. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam A. N. nuosprendžiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nors iki nusikaltimo padarymo jis vertėsi individualia veikla, tačiau, kaip matyti iš skundo argumentų, savo turtinę padėtį, atsižvelgdamas į tai, kad turi du vaikus ir laukiasi trečiojo, vertina kaip sudėtingą. Būdamas laisvės atėmimo vietoje, nuteistasis bus bedarbis ir darbo pajamų negaus, o tai apsunkins jo galimybes sumokėti 38 MGL (1 430,70 Eur) baudą pagal 2019 m. vasario 7 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendį, o kartu apsunkins ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytų antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidų apmokėjimą.

25. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nusprendžia, jog šiuo atveju nėra tikslinga iš nuteistojo A. N. išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apskaičiuotas 106,67 Eur išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti nuteistojo A. N. prašymo dėl išlaidų, turėtų gynėjos advokatės teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Neišieškoti iš nuteistojo A. N. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.