- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-02
- Bylos Nr.
- 1A-486-361-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Linas Pauliukėnas, Arvydas Daugėla
- Nuteistasis
- V. P., E. P.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir E. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo
V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
E. P. (E. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. P. ir E. P. nuteisti už tai, kad 2009 m. lapkričio 26 d., apie 19.40 val., autobusų stotelės paviljone, prie prekybos pasažo (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, V. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, E. P. stovint šalia, pareikalavo D. L. duoti savo mobiliojo ryšio telefoną. D. L. atsakius, kad telefono neturi, V. P. pagrasino apieškoti nukentėjusiojo drabužių kišenes. Po pakartotinio reikalavimo atiduoti telefoną, išsigandęs D. L. padavė V. P. motinai L. L. priklausantį 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6230i“.
Be to, V. P. ir E. P. nuteisti ir už tai, kad 2009 m. lapkričio 26 d., apie 21 val., autobusų stotelėje, prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, V. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, E. P. stovint šalia, paprašė A. G. duoti savo mobiliojo ryšio telefoną SMS žinutei parašyti. A. G. padavus savo 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Express Music“ su ausinėmis, V. P. ir E. P. įlipo į autobusą. A. G., siekdamas atgauti telefoną, įlipo į tą patį autobusą ir kartu su E. P. ir V. P. atvažiavęs iki autobusų stotelės, (duomenys neskelbtini), nuėjęs iki parduotuvės (duomenys neskelbtini), paprašė V. P. ir E. P. telefoną grąžinti. V. P. iš mobiliojo ryšio telefono išėmė ir A. G. grąžino SIM kortelę, o telefoną pagrobė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, nurodo, kad įtikino nukentėjusįjį D. L. bei A. G. duoti mobiliojo ryšio telefonus, niekas nukentėjusiesiems negrasino, tačiau telefonų taip pat negrąžino. Autobusų stotelėje pastebėjo stovintį D. L., E. P. paprašė palaukti ir pats vienas nuėjo paprašyti D. L. telefono, pastarasis niekieno neverčiamas davė. Apeliantas teigia, kad išėję su E. P. iš „(duomenys neskelbtini)“ pamatė einantį A. G., jis, V. P., paprašė duoti mobilųjį telefoną, šis neverčiamas telefoną davė. Apeliantas teigia, jog tuo telefonu skambino, tačiau A. G. negrąžino, jie kartu su E. P. ir nukentėjusiuoju A. G. visi kartu nuvyko iki „(duomenys neskelbtini)“ turgavietės, išgėrė alaus, tada nukentėjusysis pats savo noru jam, V. P., padovanojo savo laikrodį. Nuteistasis pažymi, kad ketino telefoną grąžinti A. G., tačiau nespėjo, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, prisipažino nusikaltęs, geranoriškai davė parodymus, nukentėjusiųjų atsiprašė, gailisi. Mano, kad trumpesnė laisvės atėmimo bausmė leistų pradėti gyvenimą iš naujo, įsidarbinti, išlaikyti nepilnametę dukrą, sutinka, kad pasirinko netinkamą būdą spręsti finansines problemas.
Apeliaciniu skundu E. P. prašo jį išteisinti, nurodo, jog su V. P. vaikščiojo po miestą, bet nežinojo, jog V. P. padarė nusikaltimus, be to, V. P. visiškai prisipažino ir teisme teigė, kad jis, E. P., nieko nepadarė. Vien ta aplinkybė, jog asmuo praeityje teistas, nereiškia, jog jis vėl darys nusikaltimus. Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, kad nukentėjusieji sakė, jog jis į pokalbį tarp pačių nukentėjusiųjų ir V. P. nesikišo, be to, jis net negirdėjo, apie ką buvo pastarųjų pokalbis. Nukentėjusysis sakė, jog matė einančius jį, E. P. ir V. P. ir išsigando galimo susidorojimo, todėl atidavė telefoną, tačiau teismas negali nuteisti asmens vien už tai, kad nukentėjusysis išsigando ir atidavė telefoną V. P..
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl V. P. apeliacinio skundo
Nors V. P. tik nesutinka su paskirta bausme ir neginčija teismo išvadų dėl jo kaltės, tačiau užsimena, jog nukentėjusiesiems negrasino ir jie patys savo noru niekieno neverčiami jam atidavė savo mobiliuosius telefonus. Tokie V. P. teiginiai ne visai teisingi. Nukentėjusysis D. L. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai teigė, jog telefoną atidavė ne savo noru, o išsigandęs grėsmingos situacijos, kadangi tamsiu paros metu, kai aplink buvo nedaug žmonių, prie jo priėjo du asmenys, kurie prašė duoti telefoną, nors negrasino, bet vartojo keiksmažodžius (b. l. 31, 32, t. 3). Tiesa, jog nuteistieji D. L. žodžiu grasinimų ir neišsakė, tačiau sudarė nerimą keliančią situaciją, dėl kurios D. L. nedrįso prieštarauti nuteistiesiems, o davęs savo mobilųjį telefoną bijojo reikalauti pastarąjį grąžinti. Be to, nors nukentėjusysis A. G. pripažino, jog pats davė telefoną V. P., tačiau vėliau nors ir prašė telefoną grąžinti, šio vis dėlto neatgavo (b. l. 33, t. 3). Ir pats V. P. pripažįsta, jog nukentėjusiesiems iš jų paimti daiktai nebuvo grąžinti,. Todėl nekyla abejonių, jog V. P. pagrobė kitiems asmenims priklausantį turtą.
Nėra pagrindo manyti, jog V. P. skirtos bausmės būtų aiškiai per griežtos. Jis nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, yra recidyvistas, naujus tyčinius savanaudiškus apysunkius nusikaltimus, dėl kurių jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas nuosavybei. Tokiu savo elgesiu nuteistasis demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų, piktybinį polinkį daryti baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie norą pradėti naują gyvenimą vertintini kaip deklaratyvūs. Be to, nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nori auginti savo mažametę dukrą, akivaizdu, jog faktas, kad jis turi vaiką (b. l. 40, t. 3), nebuvo pakankamas sulaikyti nuo nusikaltimų padarymo. Paskirdamas V. P. už tyčinius nusikaltimus mažesnes už sankcijos vidurkį bausmes, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą, nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas, tarp jų ir galinčias turėti įtakos nuteistojo padėties lengvinimui, bylos aplinkybes. Skirdamas V. P. bausmes, teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, todėl laikyti skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bei galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis ir jas švelninti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad dėl padarytų nusikaltimų prisipažino, gailisi. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertino galimybę V. P. pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau padarė išvadą, jog V. P. prisipažino siekdamas sušvelninti savo atsakomybę ir kritiškai savo elgesio nevertina, sprendimą pakankamai motyvavo. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Vien formalus kaltės pripažinimas nelaikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaltininkas savo elgesiu turi parodyti, jog nuoširdžiai gailisi dėl to, ką padarė. Šiuo atveju V. P. tyrimo metu netgi nebuvo nuoseklus. 2009-11-27, 2009-12-03 apklausų metu savo kaltę dėl A. G. telefono vagystės neigė (b. l. 62; 113–114, t. 1), tačiau teisiamajame posėdyje jau teigė, kad kaltę dėl L. ir G. epizodo pripažįsta (b. l. 35, t. 3). Toks V. P. elgesys nerodo nuoširdaus jo gailėjimosi dėl padarytų veikų, o priešingai, leidžia manyti, jog kaltę jis pripažino tik suvokęs atsakomybės neišvengiamumą. Todėl apylinkės teismas pagrįstai V. P. nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Dėl E. P. apeliacinio skundo
E. P. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę, tačiau apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nuosprendžio.
E. P. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad negirdėjo, ką V. P. sakė nukentėjusiesiems, ir nusikaltimų padaryme nedalyvavo. Tačiau tokia E. P. pateikiama įvykių versija vis dėlto neįtikinanti. Tiesa, jog teisiamajame posėdyje V. P. parodė, kad jiems su E. P. būnant prie „(duomenys neskelbtini)“, jis paprašė E. P. palaukti ir nuėjo prie D. L. paprašyti telefono, įvykio metu E. P. stovėjo toliau (b. l. 35, t. 3). Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, V. P. parodymai ne visada proceso metu būdavo nuoseklūs, todėl kelia abejonių. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu V. P. teigė, jog bebūdami prie „(duomenys neskelbtini)“, jie su E. P. pamatė autobusų stotelėje stovintį vaikiną ir nutarė prieiti ir paprašyti mobiliojo telefono, abu prie pastarojo priėjo ir tada jis, V. P., paprašė to vaikino duoti mobilųjį telefoną (b. l. 109, t, 1). Taigi V. P., pasakodamas apie įvykį su D. L., vis dėlto teigia, jog prie nukentėjusiojo priėjo ne jis vienas pats, o su E. P., o į D. L. kreipėsi jau tik V. P.. Priešingai nei V. P., nukentėjusysis D. L. viso proceso metu buvo nuoseklus, paaiškino, kad 2009-11-26, apie 19 val. 40 min., tuo metu jau buvo tamsu, jam stovint šalia autobusų stotelės prie „(duomenys neskelbtini)“ pasažo, aplink nesant daug žmonių, priėjo du nepažįstami vaikinai, vienas jų paprašė telefono, žadėjo apieškoti kišenes, jei neduos, todėl iš baimės ir davė savo telefoną, sakė, kad sugedęs garsiakalbis, tačiau tie nepažįstami asmenys pasišalino negrąžinę telefono (b. l. 70–71, 73–74, t. 1; b. l. 32, t. 3). Analogiškas aplinkybes jis perpasakojo savo mamai L. L., iš kurios apklausos matyti, jog jai sūnus pasakė, kad prie jo priėjo du asmenys, paprašė telefono, jei neduos, žadėjo patikrinti kišenes, todėl išsigando ir telefoną atidavė (b. l. 75–76, t. 1), šiuos parodymus L. L. patvirtino teisiamajame posėdyje (b. l. 32, t. 3).Taigi matyti, jog D. L. po įvykio tiek mamai, tiek pareigūnams, tiek duodamas parodymus teisme, nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, todėl abejoti jo parodymų teisingumu nėra pagrindo.
Iš bylos aplinkybių matyti, jog E. P. vis dėlto nebuvo atsitiktinis įvykio dalyvis ir negalėjo nesuprasti, jog V. P. daro nusikaltimą. Tiek pats V. P., tiek abu nukentėjusieji pripažino, jog telefonų prašė būtent V. P.. Apylinkės teismas E. P. ir V. P. dėl padarytų veikų nuteisė kaip bendrininkus. Nors E. P. nurodo, kad nesikišo į pokalbį ir negirdėjo, ką V. P. kalbėjo su nukentėjusiaisiais, tačiau tai, kad E. P. nukentėjusiesiems nieko nesakė, nereiškia, jog jis nedalyvavo nusikaltimų padaryme. D. L. paaiškino, jog telefoną atidavė iš baimės, nes prie jo priėję nepažįstami asmenys buvo dviese, nors daugiausia kalbėjo ir telefono prašė tik V. P., tačiau situacija atrodė grėsminga, buvo tamsu (b. l. 31, 32, t. 3). Pažymėtina, jog E. P. neneigia, jog įvykio vakarą buvo prie nukentėjusiojo D. L., tačiau teigia, kad iš pradžių prie D. L. priėjo V. P., o tada pastarieji grįžo prie jo, E. P., ir D. L. pats padovanojo mobilųjį telefoną su SIM kortele, nors V. P. ir užsiminė, jog telefonas reikalingas tik paskambinti (b. l. 34, t. 3). Toks E. P. aiškinimas naivus ir nelogiškas, kadangi visiškai nesuprantama, kodėl nepažįstamas paauglys E. P. be jokios priežasties būtų padovanojęs mobilųjį telefoną ir dar su SIM kortele, kurioje gali būti saugoma skambinančiam asmeniui reikalinga informacija (pvz., kitų adresatų telefono numeriai), juolab, jog, pasak paties E. P., V. P. D. L. paaiškino, kad dovanoti telefono nereikia, nes pastarasis reikalingas tik paskambinti. Beje apie jokį D. L. telefono dovanojimą E. P. neužsiminė ir V. P., kuris netgi teigia, jog D. L. ne kam kitam, o jam, V. P., atidavė telefoną (b. l. 35, t. 3). Taigi nekyla abejonių, jog E. P. nuo V. P. ir D. L. nebuvo nutolęs tokiu atstumu, jog visiškai nebūtų galėjęs suprasti, jog V. P. iš nepažįstamo paauglio primygtinai reikalauja duoti telefoną, taip pat nuo įvykio vietos nebuvo nutolęs tiek, jog nukentėjusiajam būtų buvęs nepastebimas, kadangi D. L. abu nuteistuosius suvokė kaip bendrai veikusius asmenis.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. P. ir E. P. dėl telefono pagrobimo iš D. L. yra nuteisti pagal BK 180 str. 1 d. Pagal BK 180 str. 1 d. dispoziciją laikoma, kad plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Iš bylos aplinkybių matyti, jog prieš D. L. tiesiogiai fizinis smurtas nebuvo vartojamas, tačiau D. L. vis dėlto pakluso V. P. ir jam davė savo mobilųjį telefoną. Tuo metu nors ir nieko nukentėjusiajam nesakydamas, bet netoli nuo V. P. buvo ir E. P.. Plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, pavartojant fizinę ar psichinę prievartą. Taigi plėšimo objektyviąją pusę charakterizuoja ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto pavartojimas. Buvimas šalia nukentėjusiajam suvokiant, kad stovintis šalia asmuo yra bendrininkų grupės narys, atitinka grasinimo, t. y. psichinio smurto, vieno iš plėšimo požymių. Įstatymas nereikalauja, kad keliems asmenims padarant nusikaltimą bendrininkaujant (BK 24 str. 1 d.), visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 str. dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku ir, skyrium imant, vykdytoju laikomas ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (grobė turtą ir naudojo smurtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, aprašytus BK 180 str. 1 d. (tik grobė turtą arba tik vartojo smurtą). Nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymais nustatyta, jog su D. L. tiesiogiai bendravo tik V. P., kuriam D. L. ir padavė savo telefoną. Taigi V. P. faktiškai aktyviais veiksmais realizavo BK 180 str. 1 d. aprašytą plėšimo sudėtį. Tuo metu E. P. nors ir nieko nesakė, tačiau buvo netoli nuo V. P.. Buvimas šalia tuo metu, kai kitas asmuo primygtinai prašo perduoti turtą, nukentėjusiojo suprantamas kaip antro bendrininko buvimas, kaip psichinis smurtas, t. y. grasinimas nukentėjusiajam, kad nevykdant reikalavimo ir priešinantis, gali būti panaudotas fizinis smurtas. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu netgi pats E. P. užsiminė, jog galbūt nukentėjusysis ir galėjo išsigąsti (b. l. 32, t. 3). Taigi nuteistieji sukūrė tokią nerimą keliančią situaciją, kuri D. L. leido pagrįstai manyti, jog nepaklusus V. P. prašymui, gali būti pavartota fizinė jėga, kadangi įvykis vyko lapkričio mėnesio gale, apie 19 val. 40 min., t. y. tamsiu paros metu, pasak D. L., aplink nebuvo daug žmonių, be to, nuteistieji buvo dviese ir vyresnio amžiaus nei nukentėjusysis, V. P. pasakė, jog gali apieškoti kišenes, jei neduos telefono. Esant tokioms aplinkybėms, E. P., stovėdamas netoli nuo nukentėjusiojo, kitam asmeniui prašant perduoti turtą, taip grasino D. L., t. y. iš dalies realizavo plėšimo objektyviuosius požymius. Todėl apylinkės teismas pagrįstai E. P. pripažino plėšimo nusikaltimo vykdytoju, nors jis nukentėjusiajam D. L. tiesiogiai nieko ir nesakė.
Dėl A. G. mobiliojo telefono vagystės nuteistieji pripažinti kaltais pagal BK 178 str. 2 d. Šiame epizode E. P. kaltė taip pat įrodyta. Nukentėjusysis A. G. viso proceso metu nuosekliai nurodydavo esmines aplinkybes, t. y., kad einant iš „(duomenys neskelbtini)“ į autobusų stotelę, priėjo E. P. ir V. P., pastarasis paprašė mobiliojo telefono ir jis, A. G., V. P. telefoną geranoriškai davė, tačiau šiuo pasinaudojęs V. P. telefono vis dėlto negrąžino ir jie visi trys važiavo prie „(duomenys neskelbtini)“ turgavietės, kur atsigėrė alaus, dar prašė grąžinti telefoną, tačiau šio taip ir neatgavo. Kaip minėta, V. P. nebuvo nuoseklus, iš pradžių kaltę neigė, teisiamajame posėdyje pripažino, tačiau šis pripažinimas nepaneigia E. P. kaltės. E. P., aiškindamas, kaip pas jį atsirado A. G. telefonas, iš pradžių teigė, kad įvykio vakarą prie „(duomenys neskelbtini)“ jie susitiko su A. G., V. P. su pastaruoju kalbėjosi, apie ką, negirdėjo, todėl manė kad jiedu yra draugai, visi kartu nuėjo į autobusų stotelę, iš kurios autobusu nuvažiavo iki „(duomenys neskelbtini)“ turgavietės, ten gėrė alaus, begeriant A. G. jam, E. P., atidavė savo telefoną, kadangi pralaimėjo lažybas (b. l. 66, t. 1). Kitoje apklausoje savo parodymus pakeitė ir teigė, jog jiems beeinant į stotelę, V. P. paprašė A. G. telefono ir pastarasis šį V. P. davė, tada atvažiavo autobusas ir jie visi trys įlipo, A. G. kartu važiavo turbūt dėl telefono, nes V. P. jo A. G. neatidavė, visi išlipo prie „(duomenys neskelbtini)“ turgavietės, V. P., nešdamasis telefoną, nuėjo nupirkti alaus, jo belaukiant A. G. užsiminė, jog bijo, kad V. P. su telefonu pabėgs, tačiau jis, E. P., ramino, kad nepabėgs, grįžus V. P. visi atsigėrė alaus, tada jis, E. P., nuėjo į kazino palošti, tuo metu V. P. jam perdavė telefoną, neatsimena, su A. G. susilažinęs nebuvo (b. l. 142–143, t. 1). Teisiamajame posėdyje E. P. parodė, jog jiems su V. P. einant iš „(duomenys neskelbtini)“, V. P. užkalbino A. G., paprašė mobiliojo telefono ir pastarasis šį V. P. davė, po to visi važiavo autobusu, išlipę atsigėrė alaus, tuomet V. P. atidavė A. G. SIM kortelę, pastarasis prašė V. P. grąžinti telefoną, kuris žadėjo telefoną tuoj grąžinti, netrukus jis, E. P., nuėjo į kazino, o išėjęs pastebėjo, jog nėra V. P., todėl nuėjo pažiūrėti, kur jis yra, bet prie parduotuvės sulaikė pareigūnai, policijos mašinoje jam V. P. perdavė A. G. telefoną, jog jis, E. P., šį grąžintų nukentėjusiajam (b. l. 34, t. 3).Taigi iš E. P. parodymų matyti, jog jis aiškiai suprato, kad A. G., geranoriškai davęs V. P. telefoną, prašė šį grąžinti, o V. P. vengė tai daryti, tačiau dėl to jokių veiksmų nesiėmė, buvo abejingas nukentėjusiojo norui susigrąžinti turtą, be to, netgi negalėjo tiksliai paaiškinti, kodėl A. G. telefonas, kurį pastarasis norėjo atgauti, atsirado pas patį E. P., nes iš pradžių teigė, jog laimėjo per lažybas, vėliau negalėjo prisiminti, kaip telefonas pas jį atsirado, galiausiai paaiškino, jog gavo iš V. P., kad grąžintų nukentėjusiajam.
Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog E. P. ne atsitiktinai tapo V. P. veiksmų liudytoju, o vis dėlto sąmoningai prie jų prisidėjo. Abiejų nusikaltimų dalykas yra tas pats – mobilieji telefonai, abiejuose nusikaltimuose dalyvavo abu nuteistieji, veikos sekė viena po kitos, jų eiga netgi leidžia pastebėti, jog V. P. ir E. P. naudojo tam tikrą kitų asmenų turto užvaldymo modelį. Jie prieidavo prie nepažįstamų asmenų, šiuos užkalbindavo, paprašydavo trumpam paskolinti mobilųjį telefoną, kuris neva yra reikalingas paskambinti draugams, tačiau paimtų telefonų taip ir negrąžindavo. Nors aktyviausias veikų dalyvis būdavo V. P., kadangi būtent jis daugiausia bendraudavo su nukentėjusiaisiais, prašydavo telefonų, tačiau E. P. visada būdavo netoliese, ilgesniam laikui neatsiskirdavo, o epizode dėl A. G. turto vagystės netgi kartu bendravo, gėrė alų ir, paties teigimu, netgi girdėjo, kaip A. G. prašė V. P. grąžinti telefoną. Šios aplinkybės leidžia abu nuteistuosius traktuoti kaip veikusius duetu, o ne visiškai atskirai. Be to, nors V. P. kreipdavosi į nukentėjusiuosius su prašymais duoti mobiliuosius telefonus, tačiau galiausiai abu pagrobti telefonai vis dėlto rasti pas E. P. (b. l. 32, t. 1), kuris negalėjo logiškai ir nuosekliai paaiškinti, kodėl prarastas nukentėjusiųjų turtas atsirado pas jį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo manyti, jog E. P. vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo visiškai atsitiktinis, tiesa, jog jis nebuvo aktyvus dalyvis, tačiau savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė aiškų pritarimą tam, ką darė V. P., šio ne tik kad nesustabdė, bet net pasiėmė iš nukentėjusiųjų pagrobtus mobiliuosius telefonus. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. P. pagrįstai pripažintas kaltu dėl D. L. apiplėšimo bei vagystės iš A. G.. Apylinkės teismo E. P. paskirtų bausmių dydis ir rūšis abejonių nekelia, be to, įvertintas ir ne toks aktyvus E. P. vaidmuo nusikaltimų padaryme ir jam skirtos šiek tiek mažesnės nei V. P. laisvės atėmimo bausmės.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
n utaria:
nuteistųjų V. P. ir E. P. apeliacinius skundus atmesti.