Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Arūno Paštuolio, Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Ievai Jegorovaitei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam L. L., jo gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK LR BK 138 str.1 d. laisvės apribojimu vieneriems /1/ metams, uždraudžiant turėti šaunamuosius ginklus ir įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti trisdešimt /30/ valandų per tris /3/ mėnesius sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš nuteistojo Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 2128 Lt bei nukentėjusiam S. K. -1000 Lt..

Kolegija, išnagrinėjusi skundą, išklausiusi pranešėjos pranešimo, proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. L. pagal BK 138 str. 1d. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 14 d. apie 22 val. Kaune, V. K. pr. prie namo Nr. xA, konflikto su S. K. metu, iššovęs vieną kartą iš revolverio „Alfa 640“ S. K. į krūtinę, nesunkiai sutrikdė nukentėjusio sveikatą.

Jo nuomone, teismas nepagrįstat tik vienpusiškai vertino situaciją ir neįvertino tos aplinkybės, kad jam buvo iškilęs pavojus nukentėti nuo neblaivaus ir agresyvaus S. K.. Nenustatė teismas ir to, kad iš jo pusės buvo būtinoji gintis. Jam, kaip visuomenės nariui, buvo realus pavojus, nes S. K. elgesys buvo neprognozuojamas, ir jeigu jis šūviu nebūtų sustabdytas, neaišku kokios šiandien būtų pasekmės. Teisme jam buvo priekaištas, kad jis galėjo pabėgti, nuvažiuoti automobiliu, prieštarauja teorijai apie būtinąją gintį. Niekas neprivalo bėgti, o turi teisę gintis nuo užpuoliko. S. K. neneigia apelianto nurodytų aplinkybių, kad grasino jam ir įžeidinėjo. Pavojus jam buvo realus, nes toje situacijoje buvo susidariusi reali grėsmė nukentėti nuo S. K. ir buvo visos aplinkybės, patvirtinančios būtinąją gintį. Jis elgėsi teisėtai, adekvačiai jam gresiančiam pavojui ir todėl jis be pagrindo ir įrodymų pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo.

Motyvuojamoji dalis

Apelianto skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d., tad pagrindo skundo tenkinimui, nėra.

Skundo turinys akivaizdžiai rodo, kad apeliantas savo skundą grindžia ne faktais, bet savo pamąstymais ir nuomone. Faktiškai įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes bei įrodymuss, akivaizdžiai matyti, kad L. L. veiksmai būtinosios ginties sąlygų neatitiko.

L. L. parodymai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nepastovūs ir nuolat kito. Ikiteisminio tyrimo pradžioje jis aiškino, kad konflikto metu nukentėjęs S. K. tik plūdo jį ir grasino, tačiau stovėjo per atstumą, fizinio kontakto tarp jų nebuvo. Papildomai apklaustas įtariamuoji, jis jau parodė, kad jam prėjus ir sustojus prie mašinos durelių, S. K. norėjo jį sugriebti abiem rankomis, bet jis nustūmė jį kaire ranka, o dešinėje turėtu ginklu šovė į S. K.. Teisme nagrinėjant bylą pirmą kartą jis parodė, jog K puolį jį, todėl jis iššovė, bet ir po šūvio nukentėjusysis jį puolė. Nagrinėjant bylą teisme antrą kartą, L. L. parodė, kad jis tik iš agresyvios K veido išraiškos suprato, kad šis jį puls ir todėl šovė. Esant tokiems prieštaringiems nuteistojo parodymams, jais galima tikėti tik tiek, kiek juos patvirtina kiti faktiniai duomenys byloje, tad teismas pagrįstai apelianto parodymus, prieštaraujančius faktiniams bylos duomenims vertino kritiškai ir pagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d.

BK 28 str. 1 d. tikrai suteikia asmenims teisę į būtinąją gintį ir šia teise asmenys pasinaudoti gali nepriklausomai nuo to ar galėjo jie išvengti kėsinimosi ir kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios instucijas. Būtinąja gintimi įstatymai laiko tokią situaciją, kai baudžianojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį ir kitas teises ar teisėtus interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui, tačiau šis žalos padarymas pripažįstamas teisėtu tik esant trim būtinom sąlygom : žala užpuolikui padaroma siekiant apsisaugoti nuo jo 1) pavojingo, 2) realaus ir 3) akivaizdaus kėsinimosi. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik baudžianojo įstatymo numatytos veikos. Kėsinimasis realus yra tik tada, kai jis egzistuoja realiai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams Įvykio aplinkybės šių reikalaujamų sąlygų buvimo nepatvirtina.

Nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu duoti parodymai yra nuoseklūs, pastovūs ir rodo, kad tikrai, įvykio dieną jis, eidamas paskui apeliantą, kuris nesakė jam kur yra jo brolis, grasino apeliantą ir sumušiąs, ir užmušiąs. Akivaizdu, kad grasinimas sumušti bei užmušti visada kelia pavojų asmens sveikatai ar gyvybei, tačiau vien tik tai apeliantui teisės į būtinąją gintį nesuteikė.

Pasak nukentėjusiojo, išsakomų grasinimų metu jis nuo apelianto visą laiką buvo už 2-3 metrų. Netikėti šiais nukentėjusio parodymais pagrindo nėra, nes šiuos jo parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytoja M. V.. Tokius pat faktus pirmose ikiteisminio tyrimo apklausose nurodė ir pats apeliantas.

Pasak nukentėjusiojo, išsakydamas grasinimus, jis jokių veiksmų ar gestų, leidžiančių įtarti galimą apelianto užpuolimą, taip pat neatliko. Tokius pat faktinius įvykio duomenis taip pat patvirtino ir liudytoja M. V.. Liudytoja M. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir abu kartus nagrinėjant bylą teisme,taip pat patvirtino ir tai, kad šūvio metu tarp apelianto ir nukentėjusio buvo 2-3 metrų atstumas. Pagrindo šiais nukentėjusiojo bei liudytojos parodymais netikėti, nėa. Jų parodymai visą laiką vienodi ir nuoseklūs. Būtent tokias įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu pirmose apklausose nurodė ir pats apeliantas.

Aptarti faktiniai duomenys akivaizdžiai rodo, kad šiuo konkrečiu atveju kėsinimasis nei realus, nei akivaizdus tikrai nebuvo ir nukentėjusiojo veiksmai apeliantui teisės į būtinąją gintį nesuteikė. Realiai jokio kėsinimosi nebuvo. L. L. iš nukentėjusiojo S. K. pusės negrėsė akivaizdus ir realus pavojus ir nebuvo realios ir akivaizdžios grėsmės nei jam, nei aplinkai, tad konflikto metu L. L. šaunamąjį ginklą prie S. K. panaudojo neteisėtai, todėl jo veiksmai teisingai įvertinti kaip nusikalstami ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d., nes šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiajam S. K. šūviu į krūtinę sveikata sutrikdyta buvo nesunkiai.

Apelianto skundo teiginiai, kad S. K. jo nesužalojo tik todėl, kad jis stengėsi išlaikyti tarp jų saugų atstumą, jog šis apelianto nepasiektų ir nesuduotų smūgio, kad jei jis nebūtų šūviu sustabdęs S. K., dar neaišku, kokios būtų pasekmės, nes nukentėjusysis buvo neprognozuojamas, kad pastarasis galėjo jam trenkti bei nukritusį suspardyti ir pan., yra deklaratyvūs, nes faktiniais duomenimis jie nepatvirtinti ir paremti išimtinai vien tik paties apelianto išmąstymais, todėl neanalizuojami ir nevertinami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį apeliacinio skundo ribose palikti nepakeistą.