Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-391/2013

Teisėjas Marjan Gerasimovič Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00697-2011-4

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu devyniems mėnesiams su įpareigojimu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, bausmė.

Taip pat jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., ir nubaustas laisvės apribojimu trims mėnesiams su įpareigojimu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 3 d. d., taikant visiško bausmių sudėjimo būdą, I. Š. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojans be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. I. Š. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p).

Tuo pačiu nuosprendžiu A. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p).

Nuosprendžiu iš I. Š. nukentėjusiojo A. B. naudai priteista 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti taip pat iš I. Š. nukentėjusiojo A. B. naudai priteista 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) išlaidų, susijusių su advokato darbo apmokėjimu.

Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys A. Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo ir išlaidų, susijusių su advokato darbo apmokėjimu atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Š. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 25 d., apie 01.00 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini)-ojo pastato, Šalčininkų mieste, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, be priežasties sudavė A. B. tris kartus kumščiu į veidą, padarydamas pastarajam poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimus dešiniajame skruoste, apatinio žandikaulio dešinės pusės projekcijoje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, pjautines žaizdas ir odos įbrėžimus dešinėje plaštakoje, odos nubrozdijimus kairėje alkūnėje, dėl ko nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. B. sveikatą.

Taip pat I. Š. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 28 d., apie 18.00 val., mobilaus ryšio telefonu paskambinęs nukentėjusiajam A. B., žodžiu grasino nužudyti, o būtent: suras, užmuš ir užkas į žemę, taip sudaręs pakankamą pagrindą nukentėjusiajam A. B. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, pareikalavo atsiimti 2011 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato įregistruotą pareiškimą dėl I. Š. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. B., liudytojų T. A. ir E. Z. parodymais, nes minėtų asmenų parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs. Kaip pavyzdys būtų šių asmenų aiškinimas dėl A. B. blaivumo ar neblaivumo būsenos. T. A. parodė, kad A. B. nebuvo alkoholio vartojęs. Pats A. B. parodė, kad kažkiek atsigėrė alaus. O E. Z. parodė, kad Arvydas buvo truputį girtas, bet ne toks, kad nepastovėtų ant kojų. Pats A. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad jam išėjus iš diskotekos pastato, jį pasivijo I. Š. ir sudavė smūgius, o teismo posėdžio metu parodė, kad tik priėjus prie diskotekos pastato įėjimo, jam sudavė smūgius. Analogiškai, A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į diskoteką nuėjo be konkretaus tikslo, pažiūrėti, kiek žmonių diskotekoje, tuo tarpu teisme aiškino, kad gimtadienyje nebuvo vienos merginos, ir jie nuėjo į diskoteką, galvodami, kad ji nežino, kur turėjo atvykti. A. B. ir T. A. teigė, kad A. B. po smūgių nukrito, tuo tarpu E. Z. paliudijo, kad Arvydas liko ant kojų stovėti. Minėti pavyzdžiai patvirtina, kad šių asmenų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, nepatikimi. Apeliaciniame skunde pažymima, kad minėti asmenys prieš konfliktą vartojo alkoholinius gėrimus, šventė gimtadienį. Taip pat atkreipiamas dėmesys į A. B. ir T. A. artimus draugiškus ryšius, nes, nuteistojo teigimu, jie kartu švenčia šventes, abu yra vienas kito liudytojai atskirose bylose. Byloje, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas T. A., liudija A. B., o šioje byloje, kurioje nekentėjusysis A. B., liudytoju yra T. A..

Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. Nurodo iš tiesų skambinęs A. B. sužinojęs, kad minėtas asmuo nepagrįstai kaltina jį sumušimu. Tačiau jokių grasinimų nebuvo. Nuteistasis teigia tik aiškinęsis, kodėl nukentėjusysis kaltina jį tuo, ko jis nepadarė. Jokių objektyvių parodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę grasinus A. B., išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, byloje nėra. Nuteistajam nesuprantama, kodėl teismas A. B. parodymus vertina aukščiau, kaip patikimesnius, negu jo parodymus. Šioje byloje taip pat buvo kaltinamas ir teismo nuosprendžiu išteisintas A. Š.. Teismas padarė išvadą, kad vien nukentėjusiojo A. B. parodymų nepakanka pripažinti kaltu A. Š.. Tuo tarpu nuteistasis pripažintas kaltu vien A. B. parodymų pagrindu.

Nuteistasis nurodo, kad nedarė Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos ir turi būti išteisintas, o atitinkamai turi būti atmestas ieškovo civilinis ieškinys bei prašymas apmokėti advokato darbo išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, neva Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdė D. I.. Šia versija verčia abejoti ne tik ta aplinkybė, kad ji iškilo tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet ir liudytojų bei nuteistojo I. Š., bandžiusių patvirtinti iškeltą versiją, parodymų prieštaringumas.

Liudytojas D. I. apklaustas teisme parodė, kad jis su kaltinamaisiais broliais Š. yra draugai. Tą vakarą Šalčininkų miesto šokiuose, prie stoties, prie įėjimo A. B. buvo girtas, triukšmavo, prisikabino prie jo, todėl jis sudavė pastarajam į nosį vieną kartą. Tuo metu A. B. buvo vienas, o su juo buvo E. S.. Lauke dar buvo I. Š., S. I., N. T.. Arvydas liko lauke, o jis nuėjo į klubą. Vėliau A. B. atėjo į klubą su T. A.. Iš išvaizdos buvo matyti, kad jie abu girti, vingiavo (t. 1 b. l. 135-136). Kadangi liudytojas nurodė, jog nukentėjusysis liko lauke, minėti jo parodymai nepaneigia fakto, jog nukentėjusysis galėjo būti sumuštas ir I. Š., kuris, remiantis liudytojo parodymais, taip pat buvo lauke. Be to, liudytojo D. I. nurodyta smūgių sudavimo A. B. priežastis, taip pat nesutampa su ta, kurią nurodė nuteistasis I. Š., nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nurodė neva nukentėjusįjį sumušė D. I., ir jam pasakojo, kad tai padarė dėl merginos (t. 1, b. l. 107). Galutinai liudytojo D. I. iškeltą versiją paneigia 2011 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. B. nustatyti šie kūno sužalojimai: poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste, apatinio žandikaulio dešinės pusės projekcijoje, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, pjautinės žaizdos ir odos įbrėžimas dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, pjautinės žaizdos ir odos įbrėžimas dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietu buku (pvz. ranka, koja) bei smailiu, aštriabriaunių savybių turinčiu (pvz. stiklo šukės) daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2011 m. rugsėjo 25 d.). Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais kietu, buku bei smailiu, aštriabriaunių savybių turinčiu daiktu (daiktais). Konkretizuoti kokiu daiktu buvo padaryti sužalojimai nėra galimybės, nes konkretus traumavusio daikto (daiktų) kontaktavęs paviršius liko neužsifiksavęs. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 33-35). Specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais, tuo tarpu D. I. nurodė, kad nukentėjusiajam sudavė vieną kartą. Liudytojo E. S. parodymai taip pat nesutampa su D. I. duotais parodymais. Minėtas liudytojas teigė, kad po D. I. smūgio nukentėjusysis dar ir parkrito, nors pats D. I. to nenurodė. Minėtas liudytojas taip pat apsiriko ne tik dėl metų, kada buvo įvykis, apie kurį jis liudijo, bet net ir dėl metų laiko, teigdamas, kad tai buvo vasara. Liudytojas taip pat teigė nematęs I. Š., nors D. I. nurodė, kad nuteistasis, kaip ir A. B., jiems užėjus į klubo vidų, liko lauke. Pažymėtina, kad liudytojo D. I. teiginių apie smūgio sudavimą A. B. daugiau nepatvirtina jokia baudžiamosios bylos medžiaga, išskyrus prieštaringus E. S. parodymus. Liudytojo A. M. parodymai, kad I. Š. visą laiką buvo su juo, nėra pagrindas konstatuoti, jog nuteistasis nesumušė nukentėjusiojo. Liudytojo E. B. parodymai, kad jie su I. Š., J. N. ir A. M. buvo atvykę į diskoteką ir visą laiką sėdėjo šalia didžėjaus, paneigti A. M. parodymais, kur jis nurodė, kad su I. Š. išeidavo į lauką. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai kritiškai įvertino liudytojų D. I., A. M., E. B. ir E. S. parodymus.

Pažymėtina, kad I. Š. kaltę padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką patvirtina nukentėjusiojo A. B., liudytojų T. A. ir E. Z. parodymai, 2011 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 33-35), 2011 m. rugsėjo 26 d. pareiškimas (b. l. 4), 2012 m. vasario 24 d. išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 88). Aplinkybė, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad jam išėjus iš diskotekos pastato, jį pasivijo I. Š. ir sudavė smūgius, o teismo posėdžio metu parodė, kad tik priėjus prie diskotekos pastato įėjimo, pastarasis jam sudavė smūgius, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, kaip ir tai, kad jis yra liudytoju T. A. byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. B., liudytojų T. A. ir E. Z. parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka specialisto išvadoje nurodytą sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Taigi, abejoti jais nėra jokio pagrindo. Be to, aplinkybė, ar nukentėjusysis buvo blaivus ar neblaivus nusikalstamos veikos padarymo metu, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui ir įrodymų vertinimui neturi.

Vis dėl to sutiktina su apeliacinio skundo motyvais, kad I. Š. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. Minėtame straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis nurodė, kad I. Š., paskambino jam telefonu ir grasino, kad su juo susidoros – pagaus, nužudys, užkas. Po grasinimų, jis paskambino T. A. tėvui, jie nuvyko į policiją ir parašė dar vieną pareiškimą dėl grasinimų. Nurodė, kad skambutis jį išgąsdino. Nuteistasis patvirtino, kad skambino nukentėjusiajam, tačiau nurodė jam negrasinęs, o tik klausęs, kodėl šis parašė pareiškimą policijai. Byloje taip pat yra 2011 m. rugsėjo 28 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 5), kuriame nurodyta, kad yra gautas J. A. telefoninis pranešimas, kuriame nurodyta, kad Š. šeimos nariai grasina fiziniu susidorojimu pil. A. B., kuris yra liudytojas jos byloje. Pažymėtina, kad J. A. nei pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu apklausta nebuvo, todėl minėtu tarnybiniu pranešimu, kaip nuteistojo kaltės įrodymu, vadovautis nėra jokio pagrindo. Daugiau jokia baudžiamosios bylos medžiaga, išskyrus paties nukentėjusiojo teiginius, nepatvirtina, kad I. Š. skambino ir grasino nukentėjusiajam. Akcentuotina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis vien tik nukentėjusiojo parodymais. Be to, iš nukentėjusiojo parodymų turinio nėra pagrindo konstatuoti, kad jis manė, ar turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad neva I. Š. išsakytas grasinimas bus realiai įvykdytas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, I. Š. išteisintinas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nors apeliantas išteisintinas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., tai nėra pagrindas mažinti A. B. naudai priteistą civilinį ieškinį. Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. 1 d.). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Žmogaus sveikata neabejotinai yra tokia vertybė ir nuteistasis savo neteisėtais veiksmais šį teisinį gėrį pažeidė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl I. Š. neteisėtų veiksmų A. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. pažeista viena iš svarbiausių žmogaus vertybių - žmogaus sveikata. Po įvykių nukentėjusįjį kamuoja galvos skausmai, jis išgyveno depresiją. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai nebuvo priteista turtinė žala, susijusi su patirtomis gydymo išlaidomis, atsižvelgta į nuteistojo turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistojo naudai priteista 2000,00 Lt dydžio neturtinė žala nėra laikytina per didele. Akcentuotina, kad nuteistasis yra pagrįstai nuteistas už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, o nukentėjusysis byloje pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad jis turėjo 1000,00 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, todėl šių išlaidų atlyginimas pagrįstai priteistas iš I. Š..

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas pagrįstai pripažino I. Š. padarius nusikalstamą veika, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tačiau nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

I. Š. skundą tenkinti iš dalies. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendį dalyje dėl I. Š. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

I. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p).

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.