- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-21
- Bylos Nr.
- AN2-367-891/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02235-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Arūnas Budrys (pirm.)
- Pažeidėjas
- M. Š.
- Institucija
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Š. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria netenkintas apelianto skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau ir – Institucija) 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-12889-2020, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 70 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-12889-2020 M. Š. nubaustas už tai, kad 2020 m. kovo 1 d., 19.03 val., Vilniuje, Ukmergės g. 282, vairuodamas automobilį HYUNDAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo ant pėsčiųjų perėjos, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 150.4 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartimi apelianto skundo netenkino ir skundžiamą Institucijos 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą paliko nepakeistą. Konstatavo, kad Institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu M. Š. prašo panaikinti skirtą baudą. Nurodo nesutinkantis su Vilniaus miesto apylinkės teismo nuomone, kad jis stovėjo ant pėsčiųjų perėjos, o ypač su teismo argumentu, kad „Stovėti šalia perėjos nedraudžiama (tik joje ir 5 metrai prieš ją), todėl toks stovėjimo vietų įrengimas atitinka KET“. Anot apelianto, jo automobilis stovėjo tarpe tarp kitų transporto priemonių, o ne pėsčiųjų perėjoje, nes, jeigu jis būtų stovėjęs perėjoje, žymėjimas turėjo būti kitoks. Skunde teigiama, kad teismas ėmėsi plečiamąja prasme aiškinti įstatymų leidėjo valią ir tai, kas yra perėja, sakant, kad „stovėti šalia perėjos nedraudžiama“, nors toks stovėjimo būdas visiškai KET neapibrėžtas. Atvirkščiai, pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių. Apeliantas taip pat nurodo, kad negalima sutikti su Institucijos ir apylinkės teismo teiginiais, kad KET draudimas buvo akivaizdus, kad jis (apeliantas), kaip eismo dalyvis, turėjo vadovautis savo nuovoka, turėjo suprasti, abejoti ir suvokti draudimą elgtis atitinkamai. Apelianto teigimu, ten, kur stovėjo jo automobilis, taip pat nėra ir pėsčiųjų takas, nes nėra atitinkamo nukreipiamojo ženklo (412) ir ne eina „išilgai kelio, kuriuo pėstieji privalo eiti“. Pasak, apelianto, transporto priemonė nekliudė pėsčiųjų eismui, kurių judėjimas kieme galimas visomis kryptimis, kiek tai nedraudžiama. Be to, nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ženklinimas Ukmergės g. 282 yra neteisėtas, kadangi neatitinka KET 1.13.2 „Zebras“ žymėjimo.
4. Dėl paskirtos baudos dydžio apeliantas skunde nurodo, jog pagal jam surašytą administracinio nusižengimo protokolą buvo siūloma sutikti su pažeidimu ir sumokėti ne mažesnę, ne pusę minimalios baudos, bet minimalią ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą – 30 Eur. Jam nesutikus ir siekiant ginčyti skirtą baudą Institucija nutarimu skyrė 70 Eur baudą, kurią apylinkės teismas paliko nepakeistą. Anot apelianto, tai reiškia, kad jei asmuo nori įgyvendinti savo teisę į gynybą, jam yra skiriama didesnė bauda nei ta, kuri būtų buvusi skirta, jei asmuo savo teisių negintų. Apelianto įsitikinimu, mažų mažiausiai, skiriant pirminę baudą turėjo būti įvertintos nusižengimą lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės ir Institucija neturėjo teisės keisti baudos dydžio po jos paskyrimo.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė Nomeda Jakuškaitė prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį nepakeistą ir M. Š. apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, taip pat ANK 569 straipsniu, įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovavosi įstatymu ir priėmė teisėtą bei teisingą nutartį. Nurodo, kad Institucija sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo argumentais, jog eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, KET, todėl M. Š., kaip atidus ir rūpestingas eismo dalyvis, turėjo pareigą įsitikinti, kad sustoja ir palieka automobilį vietoje, kur pagal KET reikalavimus leidžiama tai daryti. Tačiau, anot Institucijos, akivaizdu, kad M. Š. to nepadarė, vairuodamas automobilį HYUNDAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo KET draudžiamoje vietoje – ant pėsčiųjų perėjos. Institucijos teigimu, apelianto skunde nurodyta aplinkybė, jog toks pėsčiųjų perėjos ženklinimas yra neteisėtas, neturi reikšmės administracinio nusižengimo, dėl kurio jis buvo pripažintas kaltu, kvalifikavimui bei nepaneigia pareiškėjo padaryto konstatuoto KET pažeidimo. Institucijos manymu, administracinio nusižengimo protokolas M. Š. surašytas teisėtai, nusižengimo esmė bei sudėtis įrodyta protokolu ir surinkta medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
M. Š. apeliacinis skundas netenkinamas.
6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ginčija kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, nesutinka su jam skirta bauda.
7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo nutartį, Institucijos nutarimą, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad nors M. Š. savo kaltę neigia, jo kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje, neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
8. ANK 417 straipsnio 2 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė vairuotojams už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal KET draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Kaip matyti iš šios teisės normos dispozicijos, ji yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo konkrečiu atveju į KET.
9. Nagrinėjamu atveju M. Š. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį patrauktas dėl to, kad jis, vairuodamas automobilį, sustojo ir stovėjo ant pėsčiųjų perėjos, tai yra pažeidė KET 150.4 punkto, numatančio, kad sustoti ir stovėti draudžiama pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 m atstumu prieš jas, o keliuose, kuriuose yra po vieną kiekvienos krypties eismo juostą, ir arčiau kaip 5 m atstumu už pėsčiųjų perėjų, reikalavimus. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad M. Š. protokole nurodytu laiku ir vietoje buvo pastatęs savo vairuojamą transporto priemonę, tačiau apeliantas teigia, kad jokio KET punkto jis nepažeidė, jo automobilis stovėjo ne pėsčiųjų perėjoje, o tarpe tarp kitų transporto priemonių, kad toks nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ženklinimas toje vietoje neatitinka KET 1.13.2 „Zebras“ žymėjimo, klaidina vairuotojus ir kitus eismo dalyvius, be to, jo transporto priemonė netrukdė pėsčiųjų eismui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais M. Š. teiginiais nesutinka, nagrinėjamu atveju jis pagrįstai nubaustas dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo.
10. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 50 punkte pėsčiųjų perėja apibrėžiama kaip perėjimo per važiuojamąją kelio dalį vieta, pažymėta kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Pėsčiųjų perėjos ribas žymi ženklinimo linijos, o jeigu jų nėra, – įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo kelio ženklų statmenai per kelią. KET 3 priedo 1.13. punkte įtvirtintas pėsčiųjų perėjų horizontalusis ženklinimas, t. y. kokiais simboliais gali būti pažymėtos pėsčiųjų perėjos ant važiuojamosios dalies, kuris vairuotojams turi būti žinomas. Pats M. Š. savo skunduose patvirtina, kad jam yra žinomas pėsčiųjų perėjų horizontalusis ženklinimas. Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 20–22) nematyti, kad vieta, kurioje M. Š. paliko stovėti automobilį, būtų pažymėta kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“, tačiau matyti, kad ta vieta buvo pažymėta horizontaliuoju pėsčiųjų perėjos ženklu, įtvirtintu KET 1.13.1 papunktyje, t. y. „zebru“, kuris šiuo atveju kerta automobilių stovėjimo aikštelę, kad pėstieji galėtų ją saugiai pereiti. Kaip matyti iš minėtų fotonuotraukų, kaip nurodoma ir skunde, ten, kur yra pastatytas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilis, pėsčiųjų perėją įrėmina iš šonų esančios ištisinės linijos. Apylinkės teismas teisingai pastebėjo, kad šiomis išilginėmis linijomis abipus pėsčiųjų perėjos yra pažymėtos būtent automobilių stovėjimo vietų ribos, kadangi KET 153 punkte nurodyta, jog transporto priemonių stovėjimo vietos ženklinamos siaura ištisine horizontaliojo ženklinimo linija. Šios linijos, priešingai nei teigia apeliantas, nedaro pėsčiųjų perėjos ženklinimo toje vietoje neteisėtu ar neatitinkančiu „zebro“ žymėjimo, tai yra prie pėsčiųjų perėjos pažymėtos baltos ištisinės linijos nekeičia pačios pėsčiųjų perėjos statuso. Tuo labiau, kad tos linijos eina ne per visą pėsčiųjų perėjos ilgį, o tik tose vietose, kur šalia pėsčiųjų perėjos stovi transporto priemonės.
11. Kita vertus, apeliantas teigia, jog toks stovėjimo vietų įrengimas neatitinka KET, nes pažeidžia 150.4 punkto nuostatas tuo aspektu, kad sustoti ir stovėti draudžiama arčiau kaip 5 m atstumu prieš pėsčiųjų perėjas, nes šiuo atveju, esant tokiam ženklinimui, transporto priemonės gali stovėti prie pat pėsčiųjų perėjos, 5 m atstumas nepaliekamas. Su tokiu apelianto argumentu galima sutikti tik iš dalies. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pėsčiųjų perėja yra specialioje vietoje – prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelėje ir toje pėsčiųjų perėjos vietoje, kurioje ji yra įrėminta ištisinėmis juostomis, priešingai nei toje vietoje, kur tokių juostų nėra, transporto priemonių eismas per pėsčiųjų perėją nevyksta. Kita vertus, apelianto manymas, kad nurodytoje vietoje stovėjimo vietų įrengimas neatitinka KET ar kad kitos toje vietoje stovinčios transporto priemonės taip pat pažeidžia KET, nesuteikia jam teisės pažeidinėti KET, nes vairuotojas turi pareigą laikytis KET ir elgtis taip, kad jos nebūtų pažeistos, taip pat gerbti kitus eismo dalyvius. Analizuojamu atveju nei Institucija, priėmusi nutarimą, nei bendrosios kompetencijos teismas neprivalo įrodinėti pėsčiųjų perėjos ar transporto priemonių stovėjimo vietos suprojektavimo pagrįstumo bei teisėtumo, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Aukštesnysis teismas vertina, ar buvo laikytasi KET, tačiau neanalizuoja norminių teisės aktų, nustatančių vieną ar kitą kelio ženklinimą, pagrįstumo, kadangi tai yra administracinių teismų, kurių tikslas apsaugoti asmens teises ir laisves nuo neteisėtų viešosios valdžios veiksmų, kompetencija. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. Š. savo vairuojamą automobilį paliko ant horizontalaus kelio ženklinimo, atitinkančio pėsčiųjų perėjos ženklinimą (visiems eismo dalyviams žinomą kaip „zebras“), tai yra ne šalia, bet ant pačios pėsčiųjų perėjos, ką draudžia KET 150.4 punktas. Pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju pėsčiųjų perėjos žymėjimas galėjo suklaidinti vairuotoją, leisti jam manyti, kad toje vietoje yra automobiliui stovėti skirta vieta, nėra. Nors toje vietoje nebuvo jokio kelio ženklo, tačiau esant horizontaliam kelio ženklinimui, galioja būtent jis, o kelio ženklinimas toje vietoje buvo pakankamai aiškus vairuotojams, privalantiems žinoti KET, kad jie galėtų greitai suprasti draudžiamo ir leistino elgesio ribas. Ta aplinkybė, kad pėstiesiems yra palikta vietos praeiti (anot apelianto, taip pastatytas automobilis netrukdo pėstiesiems) nešalina M. Š. atsakomybės, nes automobilis yra pastatytas ne automobiliams statyti skirtoje vietoje. Minėti M. Š. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį.
12. Apeliaciniu skundu M. Š. nesutinka ir su jam skirta bauda. Teigia, kad pagal jam surašytą administracinio nusižengimo protokolą jam buvo siūloma sutikti su pažeidimu ir sumokėti ne pusę minimalios baudos, bet minimalią ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą – 30 Eur. Be to, apelianto įsitikinimu, Institucija, skirdama nutarimu jam baudą, turėjo įvertinti lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir neturėjo teisės keisti baudos dydžio. Šie apelianto teiginiai yra visiškai nepagrįsti.
13. ANK 610 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nurodymas – į administracinio nusižengimo protokolą įrašomas pasiūlymas asmeniui per 15 kalendorinių dienų nuo administracinio nusižengimo protokolo įteikimo dienos, o kai administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu surašomas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant, – per 30 kalendorinių dienų nuo administracinio nusižengimo protokolo su administraciniu nurodymu išsiuntimo dienos savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, o jei asmuo padarė pakartotinį administracinį nusižengimą, numatytą ANK 415 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse, 416 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse, 417, 418, 419 straipsniuose, 420 straipsnio 1 dalyje, 421 straipsnyje, 432 straipsnio 1 dalyje, 459 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse, 463 straipsnyje, – minimalią baudą, nustatytą šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje (straipsnio dalyje), kuriame (kurioje) nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį nusižengimą. Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu M. Š. surašytas jam nedalyvaujant. Be to, nustatyta, kad M. Š. per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos padarė tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą (Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenimis, 2019 m. rugsėjo 26 d. jis buvo nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį 60 Eur bauda, kurią sumokėjo tą pačią dieną), tai yra padarė pakartotinį administracinį nusižengimą, kaip jis yra apibrėžiamas ANK 40 straipsnyje. Padarius pakartotinį administracinį nusižengimą, administraciniu nurodymu siūloma sumokėti ne pusę minimalios, bet minimalią atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą baudą. ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia baudą nuo 30 iki 90 Eur, todėl M. Š. surašytu administracinio nusižengimo protokolu jam pagrįstai buvo siūloma per 30 kalendorinių dienų sumokėti būtent minimalią ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą, tai yra 30 Eur.
14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tą patvirtina ir apeliantas, jis administracinio nurodymo neįvykdė, tai yra jam siūlomos sumokėti 30 Eur baudos nesumokėjo, todėl, vadovaujantis ANK 613 straipsnio 1 dalimi, šis nurodymas buvo laikomas negaliojančiu ir nustatyta tvarka M. Š. surašytas administracinio nusižengimo protokolas buvo pateiktas institucijai, kurios pareigūnas įgaliotas nagrinėti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka. Tokiu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, administraciniame nurodyme nurodyta bauda neįpareigoja administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos, išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, skirti pažeidėjui tą pačią baudą. Išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą ANK XXXIII ir XXXV skyriuose nustatyta tvarka, administracinė nuobauda parenkama ir jos dydis nustatomas vadovaujantis ANK 34 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis. Administracinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).
15. Institucija nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-12889-2020 paskyrė M. Š. 70 Eur baudą, tai yra didesnę nei ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas vidurkis baudą. Byloje nustatyta viena M. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punkte (pakartotinumas), ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pastebėtina, kad apeliantas nusižengimą padarė būdamas baustas administracine tvarka, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų, be to praeityje yra ne kartą baustas už KET pažeidimus, taip pat ir už stovėjimo tvarkos pažeidimus (b. l. 23-25), kas rodo, kad jis nėra drausmingas vairuotojas, negerbia visuomenėje nusistovėjusių taisyklių, o praeityje skirtos nuobaudos teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Įvertinęs tai, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad M. Š. paskirta bauda nėra aiškiai per griežta, yra proporcinga ir teisinga. Ji atitinka ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatytus administracinės nuobaudos skyrimo tikslus bei byloje nustatytas nuobaudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kurias apylinkės teismas tinkamai nustatė ir į jas motyvuotai atsižvelgė. Išimtinių pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, byloje neįžvelgiama.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.