- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-26
- Bylos Nr.
- 2A-1323-260/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Raimondas Buzelis, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- S. J.
- Trečiasis asmuo
- V. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-184-877/2013 pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovei S. J. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl kompensaciją darbo metu nukentėjusiai pareigūnei išmokėjusio Policijos departamento atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į žalą padariusį asmenį (atsakovę), dydžio.
Šalies argumentai
Ieškovai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3-5) ir prašė Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos priteisti iš atsakovės S. J. 32 205,72 Lt sumą. Ieškinyje nurodė, kad 2008 m. gruodžio 3 d. atsakovė pasipriešino policijos pareigūnei V. M. ir ją sužalojo, padarydama lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą. Atsakovei dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams buvo iškelta baudžiamoji byla dėl BK 286 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo. Kauno apskrities VPK, teisės aktų nustatyta tvarka atlikęs tyrimą ir pripažinęs, kad pareigūnės sužeidimas tiesiogiai susijęs su tarnybos pareigų vykdymu, vadovaudamasis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau Sąlygos) 20 punktu bei Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 4 punktu, išmokėjo nukentėjusiai pareigūnei 12 mėnesių darbo užmokesčių dydžio – 32205,72 Lt – kompensaciją. Tokiu būdu Kauno apskrities VPK, vadovaujantis CK 6.280 straipsniu ir minėtų Sąlygų 26 punktu, įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš policijos pareigūnei pasipriešinusio asmens, t. y. iš atsakovės S. J..
Atsiliepimas
Atsakovė S. J. su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime į ieškinį (b. l. 46-50) prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo išmokėta maksimali kompensacija buvo skirta nemotyvuotai, nedetalizuojant jos paskyrimo pagrindo ir motyvų. Be to, ieškovai turi pareigą įrodyti realiai patirtą trečiojo asmens žalos dydį, o ne formaliai vadovautis Vidaus tarnybos statutu. Taip pat nurodė, kad žalą nukentėjusiai pareigūnei atlygino baudžiamojo proceso metu sumokėjusi 2000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 124-129) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš S. J. 2586,80 Lt žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinį atmetė, atsakovei S. J. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisė 1931 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš S. J. valstybei priteisė 92,72 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, jog būtent dėl 2008-12-03 įvykio ir atsakovės veiksmų buvo sutrikdyta trečiojo asmens V. M. sveikata, dėl ko ši 49 dienas buvo nedarbinga, tačiau objektyvių duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai spręsti, kad trečiajam asmeniui būtent dėl šio sužalojimo yra liekamieji reiškiniai sveikatos būklei, nėra. Vadovaudamasis išreikalautais asmens sveikatos dokumentais apie tai, jog 2007 m. trečiasis asmuo buvo susižalojusi kairės rankos petį, o prieš 5 savaites per šaudymo varžybas su diržu užsiveržė kairiąją plaštaką ir skundėsi kairės plaštakos bei riešo skausmu, teismas laikė patvirtintu, kad trečiasis asmuo turėjo ir kitų traumų, dėl ko teismui kilo abejonių, ar trečiojo asmens dabartinės kairės rankos plaštakos sveikatos problemos yra atsakovės jai padaryto sužalojimo pasekmė. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, ekspertizės skirti neprašė, todėl šią aplinkybę laikė neįrodyta. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 40 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusia 2008-12-03, teismas atmetė atsakovės argumentą, jog 32 205,72 Lt dydžio kompensacija trečiajam asmeniui paskirta nemotyvuotai ir nepagrįstai. Teismas pažeidimų apskaičiuojant kompensaciją nenustatė.
Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tik tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, išskyrus žalos dydį. Teismas atsakovės civilinės atsakomybės apimtis nustatinėjo CK 6.283 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju. Sprendime nurodoma, jog aplinkybė, kad trečiasis asmuo buvo nedarbinga 49 dienas, kelia abejonių, ar jai išmokėta draudimo išmoka atitinka jos realiai patirtą žalą ir jos neviršija, bei paneigia kompensacijos atitikties realiai patirtai žalai prezumpciją. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir CPK 178 straipsnį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, jų dydį nustato teismas, t. y. žala nepreziumuojama, jos dydį turi įrodyti ją patyręs asmuo. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad nei ieškovai, nei trečiasis asmuo jokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė, tuo tarpu atsakovė savo atsikirtimus grindė trečiojo asmens išduotu pakvitavimu, kad visa jai padaryta žala atlyginta. Teismas pažymėjo, kad ieškovai neigė savo pareigą įrodinėti realų nuostolių dydį ir nurodyti, kokią atlygintinos žalos dalį sudaro turtinė, o kokią – neturtinė žala. Dėl to atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką ir vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, nuostolių dydį nustatė byloje surinktų įrodymų pagrindu: atsižvelgė į tai, kad trečiojo asmens vidutinis vienos darbo dienos užmokestis sužalojimo metu buvo 129,34 Lt, ji nedarbinga buvo 49 kalendorines dienas (iš septynių dienų penkios yra darbo dienos – 35 darbo dienas), sveikatos istorijose nėra duomenų, kad trečiajam asmeniui buvo paskirti kokie nors vaistai ir ji būtų juos įsigijusi, patyrusi kitų su sveikatos atstatymu susijusių išlaidų, žala jai 2008-12-23 pakvitavimu atlyginta, tačiau po šio pakvitavimo išdavimo dar 28 kalendorines dienas buvo nedarbinga, t. y. turėjo su negautu darbo užmokesčiu susijusių nuostolių. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad pakvitavimu atlygintos žalos dydis neapima po jo išdavimo trečiojo asmens dėl nedarbingumo negautus 2 586,80 Lt darbo užmokesčio (28/7 x 5 x 129,34), šią žalą laikė realiai patirta, todėl nurodytą sumą regreso tvarka priteisė iš atsakovės.
Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovui priteisė proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b. l. 135-137) ieškovai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skunde apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai nepateikė teismui jokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų ir apskritai neigė savo pareigą įrodinėti realų nuostolių dydį, nurodyti kokią atlygintinos žalos dalį sudaro turtinę, o kokią – neturtinė žala. Teismui buvo pateikti visi dokumentai, patvirtinantys ieškovų reikalavimus atlyginti žalą, taip pat konkrečiai ir tiksliai nurodytas žalos dydis. Todėl nagrinėjamu atveju CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria vadovavosi teismas, ieškovų atžvilgiu netaikytina. Sprendime teismas nenurodė, kad trečiajam asmeniui kompensacija buvo išmokėta neteisėtai ar jos dydis apskaičiuotas netinkamai, pažeidžiant specialiųjų teisės aktų reikalavimus, todėl neaišku ir nesuprantama, kokius žalos dydį patvirtinančius dokumentus ieškovai turėjo pateikti teismui. Ieškinys buvo pareikštas tik dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl nesuprantama, kodėl ieškovai turėjo įrodinėti neturtinės žalos dydį. Tai, kad atsakovė atlygino žalą trečiajam asmeniui, nesusiję su ieškovų pareikštu ieškiniu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 143-146) atsakovė S. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantai privalo pagrįsti trečiojo asmens patirtos žalos dydį, kadangi pareiškė ieškinį dėl žalos priteisimo regreso tvarka. Įrodyti realiai padarytą žalą įpareigoja CPK 178 straipsnis, šią pareigą pagrindžia ir kasacinio teismo praktika. Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį, asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo pradinis kreditorius. Žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo privalo įrodyti patirtų nuostolių dydį CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, tuo tarpu apeliantai nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde neįrodinėja trečiojo asmens patirtos žalos dydžio. Apeliantai tik formaliai remiasi Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatytas fiksuotos mokėtinos kompensacijos dydis. Tokiu būdu apeliantai netinkamai taiko materialinės teisės normas, reguliuojančias civilinės atsakomybės pagrindus bei reikalavimų, kylančių iš regreso teisės, pagrindimą. Apeliantai ignoruoja esminę tokio pobūdžio bylose taikomą taisyklę, kad siekiant tinkamai pagrįsti tokį ieškinį, būtina įrodyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant ir žalos dydį. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kad atsakovė geranoriškai atlygino trečiajam asmeniui visą patirtą turtinę ir neturtinę žalą (2 000 Lt), 2008-12-23 pakvitavime trečiasis asmuo nurodė, kad dėl sužalojimų pretenzijų neturi, atsakovė jos atsiprašė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Nagrinėjamos bylos bei prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 25-1-01570-08 duomenimis nustatyta, kad 2008-12-03 trečiajam asmeniui policijos pareigūnei V. M. buvo sutrikdyta sveikata , t.y. buvo sužalota kairės rankos plaštaka. Tai nutiko jai atliekant tarnybines pareigas, kada jai, kaip policijos pareigūnei, pasipriešino atsakovė S. J.. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2009-05-20 nutraukė ikiteisminį tyrimą, įtariamiesiems J. K. ir S. J. susitaikius su nukentėjusiaisiais V. M. ir G. J., prokurorui nutarus S. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už padarymą veikos, numatytos BK 286 str. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų trečiasis asmuo V. M. kurį laiką buvo nedarbinga. Vidaus reikalų ministerijos medicinos centro centrinė medicinos ekspertizės komisija 2009 m. kovo 24 d. nustatė, kad pareigūnei V. M. padarytas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgiant į tai, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. rugsėjo 16 d. išvados ir Kauno apskrities VPK viršininko 2009 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 20-TE-194 pagrindu šiai pareigūnei išmokėta dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, t. y. 32205,72 Lt. Ši kompensacija buvo išmokėta remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d., kuri nustatė, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 12 mėnesinių jos darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Ieškovai, išmokėję nukentėjusiai pareigūnei šią kompensaciją, vadovaudamiesi CK 6.280 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 12 05 nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis, prašė regreso tvarka išieškoti šią sumą iš kaltos dėl pareigūnės sužalojimo atsakovės. Kauno apylinkės teismas apskųstuoju 2013 03 19 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2586,80 Lt žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip suformuluotas apeliacinio skundo dalykas, ieškovams skunde nenurodžius ginčijamos sumos, leidžia vertinti, kad ieškovai nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesta ieškinio dalis, taip pat priklausomai nuo to paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai nepateikė teismui jokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų, kadangi teismui buvo pateikti visi dokumentai, patvirtinantys ieškovų reikalavimus atlyginti žalą, taip pat konkrečiai ir tiksliai nurodytas žalos dydis. Todėl nagrinėjamu atveju CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria vadovavosi teismas, ieškovų atžvilgiu neturėjo būti taikoma.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais, vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik iš dalies patenkino ieškinį, aiškiai ir teisingai motyvavo, kodėl ieškinį tenkina tik iš dalies.
Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas nustato, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Tačiau Policijos departamento prievolė sumokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsirado viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybei savanoriškai prisiėmus pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Taigi ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama Civilinio kodekso normų. Dėl to negalima pripažinti, kad būtent tokio dydžio žalą privalo atlyginti ir atsakovas. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 str.).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog policijos įstaigos specialiųjų įstatymų pagrindu vykdo socialinio draudimo funkciją, konstatuotina, kad Policijos departamentas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina CK 6.290 straipsnio, reglamentuojančio socialinio draudimo išmokų įskaitymą į žalos atlyginimą ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisę, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).
Ieškovas Policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. ieškovo atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovaudamasis susiformavusia teismų praktika, vertino, jog kai pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Todėl, ieškovams neįrodinėjant trečiojo asmens patirtos žalos dydžio, teismas, vadovaudamasis duomenimis apie trečiojo asmens netektą dėl sužalojimo darbo užmokestį, 2586,80 Lt nuostolius, patirtus negavus darbo užmokesčio, laikė realiai patirta žala, kuri ieškovui priteistina regreso tvarka iš atsakovės (CK 6.290 straipsnio 3 dalis). Ieškovams nepateikus kitokių įrodymų, nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atlygintinos žalos dydį ir nepagrįstai ieškovų ieškinį patenkino tik iš dalies.
Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Sprendimo dalis, kuria iš dalies buvo patenkintas ieškovų ieškinys, priteista iš atsakovės 2586,80 Lt žalai atlyginti, atsakovės apskųsta nebuvo. Todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gautas atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Šiame prašyme ieškovė prašė priteisti 4300 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 str. 1 d. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas ir už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
CPK 98 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo šalis teismui pateikia prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovė pateikė tik prašymą priteisti jai 4300 Lt išlaidų už advokato teisines paslaugas, pačiame prašyme nurodydama, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato atstovavimą teismo posėdžiuose, taip pat prie prašymo pridėjo du mokėjimo pavedimus, iš kurių matyti, kad atsakovė 4310 Lt sumokėjo „už visas likusias neapmokėtas sąskaitas: SJ NIP 12652, SJ NIP 12907, SJ NIP 13237“. Kadangi byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta rašytinio proceso tvarka, t.y. nedalyvaujant teismo posėdyje atsakovės atstovui advokatui, už kokias advokatų paslaugas sumokėti 4300 Lt atsakovė duomenų nepateikė, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovė nepateikė prašomų priteisti išlaidų paskaičiavimo ir pagrindimo. Dėl šios priežasties atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.