Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių T. M. M. M., M. M. M. M. ir H. N. N. N., O. M. M. M. ir T. M. M. M., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą M. M. M. M. ir H. N. N. N., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. M. M. M., M. M. M. M. ir H. N. N. N., O. M. M. M. ir T. M. M. M., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą M. M. M. M. ir H. N. N. N., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

37. Bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento 2023 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 23M45701 ir 2023 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 23S44511, kuriais pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams T. M. M. M., M. M. M. M. ir H. N. N. N., O. M. M. M. ir T. M. M. M., atstovaujamiems atstovų pagal įstatymą M. M. M. M. ir H. N. N. N., nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga), pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjai skunde taip pat yra suformulavę reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

38. Departamentas Sprendime Nr. 1, įvertinęs pareiškėjų apklausos duomenis, taip pat surinktą kilmės valstybės informaciją, konstatavo, kad M. M. M. M. pateikti įrodymai (nuotraukos, kuriose jis yra su (duomenys neskelbtini) kariais; pagyrimo raštai; medicinos dokumentai) patvirtina jo pasakojimą apie tai, jog jis, turėdamas nuosavą kepyklą, kepė ir dalijo kariniams padaliniams duonos gaminius, bei kad M. M. M. M. ir H. N. N. N. nepilnamečiam vaikui O. M. M. M. nustatyti (duomenys neskelbtini) spektro sutrikimai. Departamentas sprendė, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad M. M. M. M. bendradarbiavo su (duomenys neskelbtini) organizacijomis, bei vertino, jog pareiškėjų baimė būti persekiojamiems (duomenys neskelbtini) už bendradarbiavimą su (duomenys neskelbtini) organizacijomis, jiems grįžus į (duomenys neskelbtini), nėra pagrįsta, nes realios grėsmės M. M. M. M. nepatyrė ir nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jam buvo grasinta telefonu ir laiškais. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

39. Departamentas Sprendime Nr. , įvertinęs pareiškėjos T. M. M. M. 2023 m. kovo 9 d. apklausos duomenis, surinktą kilmės valstybės informaciją ir Sprendimo Nr. 1 turinį, padarė išvadą, kad prieglobsčio prašymą ji grindžia tomis pačiomis priežastimis, kaip ir jos tėvai (M. M. M. M. ir H. N. N. N.). Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimu Nr. 1 atsisakyta suteikti prieglobstį M. M. M. M. ir H. N. N. N., taip pat įvertinęs tai, kad T. M. M. M. kitų aplinkybių, nei išdėstė jos tėvai, nenurodė, Departamentas konstatavo, kad T. M. M. M. baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, o nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad minėti Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, nes pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

43. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

44. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

45. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

46. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

47. Pažymėtina, jog pagrįsta persekiojimo grėsmės tikimybė turi būti nustatoma, jei ji yra daugiau nei tik hipotetinė, teorinė, menka ar neapibrėžta (Tvarkos aprašo 99.1 p). Įrodinėjimo lygis yra pakankamas, jeigu įrodoma nors ir labai maža, tačiau galinti realiai nutikti persekiojimo grėsmės tikimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2847-520/2022; kt.).

48. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

49. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Direktyvos 2011/95/ES 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4854-415/2019 ir kt.).

50. EŽTT 2022 m. kovo 22 d. sprendime byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą byloje (pareiškimo Nr. 55978/20) pažymėjo, kad nors iš tiesų praeityje nutikęs persekiojimas ar netinkamas elgesys stipriai pakreipia vertinimą, kad asmeniui iš tiesų gali kilti grėsmė būti persekiojamam ir ateityje, tokios informacijos nebuvimas nėra lemiamas kriterijus. Dėl to tai, kad patikimai nebuvo nustatyta, jog praeityje su asmenimis buvo netinkamai elgiamasi arba grasinama jų kilmės valstybėje, nėra lemiama, sprendžiant dėl tikros grėsmės patirti netinkamą elgesį asmens išsiuntimo atveju (sprendimo 81–82 p.). Šioje byloje EŽTT taip pat akcentavo, kad tikros grėsmės buvimo vertinimas privalo būtinai būti griežtas ir jis turi koncentruotis į numatomas pasekmes, kurias sukeltų asmens išsiuntimas (minėto sprendimo 88 p.). Šios pasekmės vertintinos bendros situacijos ir pareiškėjo individualių aplinkybių kontekste (EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimas byloje F. G. prieš Švediją (pareiškimo Nr. 43611/11)).

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros parengtose 2022 metų gairėse „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta, jog 2020–2021 metais buvo pranešama apie grasinimus asmenims, dirbantiems su (duomenys neskelbtini) pajėgomis, dirbantys su tarptautine bendruomene jautė stiprų visuomenės priešiškumą, taip pat buvo pranešama, kad ginkluotos grupuotės (duomenys neskelbtini), įskaitant oficialias ginkluotas grupes, kelia grėsmę ir humanitariniams darbuotojams.

52. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjai prašymą suteikti jiems prieglobstį grindė tuo, jog jie yra nesaugioje padėtyje, nes H. N. N. N. tėvas dirbo vairuotoju amerikiečių kariuomenėje, karo metu M. M. M. M. gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, dirbo kepykloje, jis yra duonos kepėjas, jis vaišino duona (duomenys neskelbtini) armiją (teikė humanitarinę pagalbą). Departamento surengtoje 2022 m. rugpjūčio 31 d. apklausoje M. M. M. M. taip pat nurodė, kad jam buvo grasinama dėl to, jog jis teikė humanitarinę pagalbą (duomenys neskelbtini) organizacijai, (duomenys neskelbtini) kariams, H. N. N. N. 2022 m. rugpjūčio 31 d. apklausoje patvirtino M. M. M. M. pateiktą informaciją. Pareiškėjai teigė, kad bijo patirti persekiojimo veiksmus dėl M. M. M. M. priskyrimo krikščioniams ir dėl jo teiktos humanitarinės pagalbos grupėms, kurios priskirtos padidintos rizikos grupėms patirti persekiojimo veiksmus ((duomenys neskelbtini)), M. M. M. M. buvo gavęs laiškus su grasinimais, taip pat buvo grasinama ir skambučiais.

53. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip matyti iš nurodytos EŽTT praktikos (šio sprendimo 50 p.), atsakovo ir pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, jog pareiškėjai nebuvo patyrę realaus persekiojimo, nėra esminis vertinimo kriterijus, todėl būtina atsižvelgti ir į kitas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės patvirtina, kad M. M. M. M. vykdė humanitarinę veiklą, bendradarbiavo su (duomenys neskelbtini) kariais, jį siejo glaudūs ryšiai su (duomenys neskelbtini) organizacija. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje (2009 m. vasario 17 d. sprendimas byloje Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, C-465/07, EU:C:2009:94) pripažįstama, kad (duomenys neskelbtini) atstovai priskiriami prie padidintos rizikos asmenų profilio, taip pat M. M. M. M. priskirtinas prie humanitarinės pagalbos darbuotojų, o šios asmenų grupės atstovai, vadovaujantis nurodyta ESTT praktika, taip pat priskiriami padidintos rizikos asmenų grupėms.

54. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų argumentais, kad aplinkybė, jog prieglobsčio prašyme pareiškėjai nurodė vieną prieglobsčio prašymo pagrindą (H. N. N. N. tėvas dirbo vairuotoju amerikiečių kariuomenėje, todėl jiems kyla grėsmė), o apklausų Departamente metu papildė savo prašymą ir pateikė dar vieną prieglobsčio prašymo pagrindą (dėl M. M. M. M. humanitarinės veiklos jiems kyla grėsmė), nesuteikia pagrindo teigti, jog pareiškėjų pasakojime yra prieštaravimų, nes nurodytos priežastys neprieštarauja viena kitai, priešingai, patvirtina pareiškėjų teiginius, kad pareiškėjų giminė bendradarbiavo su (duomenys neskelbtini) organizacijomis.

55. Akcentuotina, kad Sprendime Nr. 1 nėra pateikta jokio vertinimo dėl asmenų, susijusių su (duomenys neskelbtini), tikimybės patirti persekiojimo veiksmus, nėra surinkta jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) oganizacijos veiklą. Pareiškėjų pasakojimas atitinka kilmės valstybės informaciją, jame nėra prieštaravimų, pareiškėjų teiginiai apie M. M. M. M. gautus grasinimus taip pat atitinka kilmės valstybės informaciją, todėl atsakovo išvada, kad pareiškėjų baimė būti persekiotiems nėra pagrįsta, padaryta neįvertinus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, be to, kaip nustatyta, nepagrįsta atsakovo išvada, kad pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas tinkamai nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, būtinų siekiant tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymus.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).

57. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, Direktyvos 2011/95/ES ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

58. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

59. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

60. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

61. Pareiškėjai kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini) miesto stovykloje. Iš viešai prieinamų šaltinių (žr., pvz., (duomenys neskelbtini)), matyti, kad gyvenimo sąlygos (duomenys neskelbtini) miesto stovyklose nėra tinkamos šeimoms su vaikais, todėl, turint omenyje aplinkybę, kad pareiškėjai yra šeima su nepilnamečiais vaikais, o O. M. M. M. yra konstatuoti (duomenys neskelbtini), Departamentas, vertindamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą, nenustatė, kokios yra gyvenimo sąlygos (duomenys neskelbtini) miesto stovykloje, taip pat nenustatė, ar būtent šioje vietovėje bus prieinamos tinkamos gydymo paslaugos O. M. M. M..

62. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymams suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl Sprendimas Nr. 1 yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas Nr. 2 priimtas vadovaujantis iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir Sprendimas Nr. 1, taip pat tiesiogiai ir Sprendimu Nr. 1, Sprendimas Nr. 2 naikintinas tuo pačiu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimų išvadoms, netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimai yra panaikinami ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl prieglobsčio suteikimo.

63. Kaip jau minėta, pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – laiškus su grasinimais M. M. M. M. ir jų vertimą. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymai perduodami nagrinėti Departamentui iš naujo, teisėjų kolegija dėl šių papildomų įrodymų nepasisako, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymus iš naujo, turėtų pateiktus įrodymus vertinti kartu su kitais įrodymais.

64. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, todėl jiems atlygintinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal bylos duomenis mokėjimus atliko pareiškėjai W. M. M. M. ir M. M. M., todėl jiems ir atlyginamos išlaidos.

65. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai tiek skundą, tiek apeliacinį skundą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, o tai reiškia, kad pareiškėjai, vadovaudamiesi ABTĮ 35 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, turėjo sumokėti 22,50 Eur žyminio mokesčio už skundą ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Nustatyta, kad už skundą sumokėta 46 Eur žyminio mokesčio, o už apeliacinį skundą – 11 Eur žyminio mokesčio, todėl pareiškėjams iš atsakovo priteisiama 33,75 Eur žyminio mokesčio suma (22,50 Eur + 11,25 Eur), o permokėta žyminio mokesčio suma (23,25 Eur) grąžinama. Šiuo aspektu primintina, kad permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

66. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjams priteistinų advokato atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

67. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

68. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Rekomendacijose nustatyta, kad už skundo parengimą maksimalus užmokestis – 2,5 (8.2 p.).

69. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktas išankstinio mokėjimo sąskaitas, mokėjimų nurodymus, pareiškėjų atstovės suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas teisme, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, taip pat bylos trukmę ir jos procesinę baigtį, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjams priteisia jų prašomą 1 000 Eur sumą už advokatės suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme.

70. Apibendrinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjams W. M. M. M. ir M. M. M. M. priteistina iš atsakovo po 516,87 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų W. M. M. M., M. M. M. M. ir H. N. N. N., O. M. M. M. ir T. M. M. M., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą M. M. M. M. ir H. N. N. N., apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų T. M. M. M., M. M. M. M. ir H. N. N. N., O. M. M. M. ir T. M. M. M., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą M. M. M. M. ir H. N. N. N. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 23M45701 ir 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 23S44511, įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų T. M. M. M., M. M. M. M. ir H. N. N. N., O. M. M. M. ir T. M. M. M., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą M. M. M. M. ir H. N. N. N., prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjams T. M. M. M. ir M. M. M. M. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos po 516,87 Eur (po penkis šimtus šešiolika eurų ir 87 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Grąžinti pareiškėjams T. M. M. M. ir M. M. M. M. žyminio mokesčio permoką – 23,75 Eur (dvidešimt tris eurus ir 75 centus).

Sprendimas neskundžiamas.