Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. IR-238 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Taikomas teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Nagrinėjamoje byloje vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje esančių miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 8 būryje G. D. (G. D.) bausmę atliko nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. (b. l. 19). Šio būro 3 miegamojo plotas yra 52,79 m², jame įrengta 17 miegamųjų vietų (b. l. 20). Taigi, vienam asmeniui patalpoje teko 3,1 m² ploto. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus, miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Pažymėtina, jog skunde pareiškėjas taip pat nurodė, jog gyvenamosios patalpose gyveno iš viso 17 asmenų (b. l. 2-5). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 m² gyvenamojo ploto norma,

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog 7-ajame lokaliniame sektoriuje įrengtais sanitariniais mazgais ir prausyklomis naudojosi 150-200 žmonių, todėl tekdavo laukti eilėse, prausykloje nebuvo galimybės kasdien nusiprausti šiltu vandeniu.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d., bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais dėl prausyklų ir sanitarinių mazgų skaičiaus numatytam kiekiui nuteistųjų, jie laikomi nustatytais. Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių mazgų ir prausyklų skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

G. D. (G. D.) skunde nurodė ir tai, kad prausykloje nebuvo galimybės kasdien nusiprausti šiltu vandeniu, tai galėjo padaryti tik vieną kartą per savaitę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Paminėti teisės aktai yra galiojantys, sprendimo, kad jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/ar kitiems įstatymams bei tarptautinėms teisės normoms nėra. Iš Alytaus PN nuteistųjų maudymosi duše grafiko matyti, jog 7 lokaliniame sektoriuje bausmę atliekantys nuteistieji duše lankosi kiekvieną penktadienį nuo 15 val. 00 min. iki 18 val. 00 min. (b. l. 35). Pareiškėjas iš esmės neneigia šios aplinkybės, nurodo, jog galimybė nusiprausti duše buvo sudaryta kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Be to, papildomai teismas pažymi, jog, kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo, 8 būrio nuteistieji yra dirbantys, todėl jiems suteikiama nusiprausti po šiltu vandeniu duše kiekvieną dieną, taigi, iš to darytina išvada, jog pareiškėjas turi galimybę nusiprausti po šiltu dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę.

G. D. (G. D.) teigė, jog prausyklų, kriauklių ir lovų būklė yra tragiška, todėl nuolat patiria diskomfortą ir nepatogumus.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN netinkamų naudojimui baldų ar kietojo inventoriaus. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl prausyklų, kriauklių ir lovų būklės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismo nuomone, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų atsakovės atstovui, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.

Anot pareiškėjo, šalia prausyklos yra įrengta patalpa rūkymui, kurios plotas – 8,8 m², todėl dideliam rūkančiųjų kiekiui toks patalpų plotas yra per mažas.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad būriuose įrengtos vietos, skirtos rūkymui, uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu (b. l. 76-78). Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini). Patikrinimų metu pažeidimų dėl patalpų, skirtų rūkymui, kompetentinga institucija nenustatė, todėl pareiškėjo teiginys dėl per mažo šių patalpų ploto atmetamas kaip deklaratyvus ir prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams.

G. D. (G. D.) skunde nurodė, jog išduodama patalynė nuo senumo buvo sutrūkinėjusi, purvina, nedezinfekuojama, pilna parazitų, kas yra nehigieniška ir kenksminga.

Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas).

Pagal Higienos normos HN 134:2015 43 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Iš atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos cento pateiktų patikrinimo aktų matyti, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dėl skalbinių skalbimo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su (duomenys neskelbtini) dezinfekavimo kamera veikia, pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas (b. l. 76-79, 96-98). Iš Alytaus PN Ūkio skyriaus dezinfekuoamo minkštojo inventoriaus apskaitos žurnalo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog čiužiniai pagalvės ir antklodės šioje pataisos įstaigoje yra reguliariai dezinfekuojami (b. l. 108-130). Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją skundais dėl nekeičiamų lovos skalbinių ar jų būklės, taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui išduodama patalynė yra purvina, nedezinfekuojama ar nuo senumo sutrūkinėjusi.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte.

Į bylą pateiktos sutartys su (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu minėta įmonė pagal poreikį atlieka (atliko) dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus Alytaus PN (b. l. 31-33, 34, 73-74, 75). Byloje pateiktos paslaugų atlikimo pagal sutartį kvitų kopijos patvirtina, jog Alytaus PN nuolat vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas (b. l. 42-70). Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad angliarūgštės balionai sandėliuojami tik 7 lokaliniame sektoriuje, atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje, ir atsinešami į dirbtuves tik darbams atlikti. Dirbtuvės, kuriose vykdomi suvirinimo darbai, yra įrengtos ne po gyvenamomis patalpomis, o toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir virš jų nuteistieji negyvena.

Pastebėtina, kad Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui atlikus Alytaus PN patikrinimus, higienos reikalavimų pažeidimų, susijusių su po gyvenamosiomis patalpomis veikiančiu gamybos baro veikla (oro užterštumas, netinkama ventiliacija, gamybinės dulkės ir pan.) nebuvo nustatyta (b. l. 76-78, 96-98).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad po gyvenamosiomis patalpomis, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, nebuvo pareiškėjo nurodytų dirbtuvių ar propano dujų bei deguonies balionų. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad ne po gyvenamosiomis patalpomis atliekami darbai būtų kėlę pavojų pareiškėjo sveikatai, todėl konstatuoti šio pobūdžio pažeidimų nėra jokio teisinio pagrindo.

G. D. (G. D.) nurodė ir tai, kad Alytaus PN neleidžiama nusipirkti natūralaus medaus, karamelinių saldainių, apribotas įsigyjamų vaisių ir daržovių kiekis, kas, anot pareiškėjo, yra žmogaus teisių pažeidimas.

Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra nustatytas Taisyklėse (18 priedas). Medus ir karameliniai saldainiai nėra priskiriami prie Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 1.10 punkte įtvirtintų produktų. Šis sąrašas yra baigtinis. Minėtame teisės akte taip pat nustatytas konkretus vaisių ir daržovių kiekis, kurį leidžiama įsigyti. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją su individualiomis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjo liga ar pan.) paremtu prašymu leisti įsigyti medaus, karamelinių saldainių ar padidinti leidžiamų įsigyti vaisių ar daržovių kiekį ir kad Alytaus PN administracija tokio prašymo būtų netenkinusi, t. y. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui konkrečiu atveju nebuvo sudaryta galimybė įsigyti medaus, karamelinių saldainių ar didesnio kiekio vaisių bei daržovių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad Alytaus PN veikė neteisėtai ar neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (anksčiau – Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprašas). Aprašas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 buvo išdėstytas nauja redakcija, ši nauja redakcija įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pagal Aprašo 5 punktą, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. Apraše nebuvo nustatyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018).

Aprašo 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Šio aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“, pagal kurį vyrams, laikomiems laisvės atėmimo vietose vieną kartą per mėnesį išduodamas 100 g tualetinio muilo, 3 tualetinio popieriaus ritinėliai, 1 dantų šepetėlis bei 4 vienetai skutimosi peiliukų, kartą per du mėnesius – dantų pasta, bei kartą per 3 mėnesius 400 g skalbimo miltelių ir dezodorantas arba antiperspirantas. Aprašo, 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo išduotos higienos priemonės, tačiau iš atsakovės atstovės pateiktų dokumentų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo mokus (b. l. 23-30), todėl, vadovaujantis aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu, higienos priemonės G. D. (G. D.) nebuvo išduodamos. Esant aptartoms, aplinkybėms, byloje konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus neišduodant pareiškėjui higienos priemonių nėra jokio teisinio pagrindo.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - ir Maitinimo organizavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo.“ Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Maitinimo organizavimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras (3 priedas), panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščių prieduose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į suimtųjų ir nuteistųjų (dirbančių ir nedirbančių) skaičių. Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 12 punktą, šiluma apdorojamo maisto (patiekalo) temperatūra jo viduje turi būti ne žemesnė kaip +75 °C. Maistas turi būti pagamintas likus 20–30 minučių iki išdavimo ar supylimo į šilumą palaikančius įrenginius. Jeigu nuteistieji ir suimtieji maitinami 2 arba 3 pamainomis, pagamintas maistas turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip +68 °C temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną. Išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama (Maitinimo organizavimo taisyklių 20 punktas). Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte nurodyta, jog kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo vykdoma išduodamo maisto kontrolė ir maistas nuteistiesiems patiekiamas tinkamos kokybės. Pareiškėjas, teikdamas skundą, privalėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimus, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. G. D. (G. D.) skunde nurodytų aplinkybių apie jam tiektą netinkamos kokybės maistą objektyviais įrodymais nepagrindė, nenurodė, kokie įrodymai galėtų patvirtinti jo teiginius, kad 2018 m. balandžio 4 d. bei 2018 m. rugpjūčio 22 d. jam buvo patiektos sušvinkusios dešrelės, pareiškėjo teiginiai grindžiami tik subjektyviais pojūčiais. Teismas vertina, jog vien pareiškėjo skundo teiginių apie patiektą sugedusį maistą nepakanka įrodyti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų/neveikimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl G. D. (G. D.) teiginys dėl ginčo laikotarpiu patiektų sugedusių dešrelių atmetamas kaip nepagrįstas.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, todėl konstatuotina, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovės atstovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą praustuvių ir tualetų skaičių), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias, papildomus nepatogumus, jautė pažeminimą, tačiau įrodymų, jog būdamas Alytaus PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. G. D. (G. D.) nenurodė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta medicininė pagalba. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista G. D. (G. D.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose techniškai tvarkingai įrengtose patalpose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. gegužės 27 d.

Kitą skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.