Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas G. V., rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimo A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis, 2015 m. balandžio 11 d. 19 val. 15 min., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas 1,27 promilės neblaivumas (girtumas). Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus. Tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 1 d.

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariatas skundžia Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėjo 2015-06-04 nutarimą Nr. A2.6-330-523/2015 ir prašo jį panaikinti bei paskirti A. G. nuobaudą ATPK 126 str. 1 d. sankcijos ribose. Skunde nurodo, kad nors Jurbarko r. apylinkės teisme liudytojai D. K. ir E. G. teigė, kad automobilio A. G. nevairavo, jų parodymus reikėtų vertinti kritiškai, kaip gynybinę poziciją, nes šie asmenys buvo kartu su A. G., yra jo draugai. Taip pat nutartyje rašoma, kad D. K., E. G. ir R. K. paaiškinimai paneigia prielaidą, kad A. G. vairavo automobilį O. V. būdamas neblaivus, jų teigimu alkoholiniai gėrimai buvo vartojami automobilį pastačius ir prieš atvykstant policijos pareigūnams.

Iš Policijos registruojamų įvykių registro matyti, kad pranešimas gautas 2015-04-11 19.17 val., policijos pajėgos išsiųstos 19.19 val., kurios įvykio vietoje buvo 19.27 val. Iš alkoholio kiekio matuoklio Lion alcolmeter 500 Nr. 18815 asmens blaivumo testo Nr. 0978 matyti, kad A. G. 2015-04-11 19.37 val. buvo nustatytas 1.27 prom. girtumas. O tai reiškia, kad nuo pranešimo gavimo iki blaivumo testo A. G. atlikimo yra pakankamai mažas laiko tarpas, 18 minučių, nors pasak liudytojų D. K., E. G. ir R. K., tik tada buvo vartojami alkoholiniai gėrimai.

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015-06-04 nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ str. 1 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariatas nesutinka su pirmos instancijos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimu, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena A. G. atžvilgiu nutraukta, neesant jo veiksmuose ATPK 126 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), – užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki keturių šimtų trisdešimt keturių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, t. y. būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu.

Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams. Be to, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių manyti, kad A. G. automobilį vairavo būdamas neblaivus.

Iš bylos medžiagos matyti, jog A. G. nuosekliai laikėsi versijos, jog automobilį įvykio dieną vairavo ne jis, o jo draugė D. K.. Pastebėtina, jog jo paaiškinimai buvo nuoseklūs, esminių prieštaravimų juose nenustatyta, juos patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai D. K. bei E. G., kurių parodymai taip pat nebuvo prieštaringi. Kitą versiją savo ruožtu kėlė K. S., tvirtindamas, jog už vairo matė A. G. (b.l. 32). Taigi, byloje iš esmės buvo keliamos dvi priešingos su įvykiu susijusių dalyvių versijos, tačiau jokių tiesioginių bei objektyvių įrodymų, neabejotinai įrodančių A. G. vairavimo neblaiviam faktą, byloje nėra. Pastebėtina, jog tiesioginiu įrodymu negali būti laikomi Institucijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 6-9) bei teismo posėdžiu metu liudytojais apklaustų pareigūnų Š. P. ir P. R. parodymai, nes jie grindžiami K. S. paaiškinimais apie eismo įvykio aplinkybes, taigi savo pobūdžiu yra išvestiniai. Pridurtina, jog tai, kad nuo pat pradžių buvo keliamos dvi iš esmės priešingos versijos, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti Institucijos pareigūnai Š. P. ir P. R.. Pažymėtina ir tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę jam inkriminuojamo pažeidimo padarymu turi įrodyti būtent Institucija, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių kitų objektyvių įrodymų, galinčių pagrįsti minėtąjį faktą, kurie galėtų paneigti arba patvirtinti K. S. nurodytą aplinkybę, jog automobilį O. V. vairavo neblaivus A. G.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojas K. S. nei savo rašytiniame paaiškinime, nei teismo posėdyje nenurodė jokių A. G. neblaivumo požymių. Pirminiame paaiškinime K. S. (b.l. 10) apskritai nenurodė aplinkybės, jog A. G. buvo neblaivus, o teismo posėdyje apklaustas liudytoju parodė, jog „atrodė,, kad važiuoja greitai ir yra neblaivus“ (b.l. 31). Tokie K. S. parodymai nesuteikia pagrindo vienareikšmiai išvadai, jog automobilį A. G. vairavo neblaivus. Be to, pažymėtina, jog tiek pirminiuose paaiškinimuose, tiek teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo bei liudytojai D. K., E. G. bei R. K. tvirtino, jog alkoholį A. G. vartojo po to, kai buvo ištrauktas užklimpęs automobilis ir jie nuėjo žvejoti. Institucija nepagrindė, kodėl liudytojų D. K. ir E. G. parodymus reikia vertinti kritiškai kaip gynybinę poziciją, nes vien tik esanti faktinė aplinkybė, kad jie yra draugai, nesuponuoja išvados, jog jų parodymais tikėti negalima. Be to, teismo vertinimu, yra logiškas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens tvirtinimas, kad automobilį vairavo jo draugė, kuri buvo blaivi ir juolab, jog, D. K. tvirtinimu, automobilis priklausė jai (b.l. 11, 32). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad K. S. nebuvo šalia automobilio ir automobilis pro jį nepravažiavo, jis teigė, kad su žmona vaikščiojo po Jurbarką ir pastebėjo dideliu greičiu po Nemuno upės lanką važinėjantį tamsios spalvos O. V. automobilį, po to automobilis dar kelias minutes važinėjo po Nemuno upės pakrantę šalia vandens ir užklimpo apie 10 metrų atstumu nuo vandens telkinio. Tai pamatęs jis pribėgo (b.l.10). Priėjo apie 10 metrų atstumu iki automobilio. Užėjo iš galo iš šono. Vairuotoją matė pro langą (b.l. 32). Tačiau įvertinus tai, jog automobilio O. V. galiniai stiklai ir šoniniai stiklai buvo tamsinti, ir atstumą, kuriuo K. S. priėjo prie automobilio, teismui kyla abejonė, ar tikrai jis esant tokioms sąlygomis galėjo matyti, kas vairavo automobilį, o tai, kad priėjus nematė D. K., nereiškia, jog jos ir nebuvo įvykio vietoje, nes, kaip jau minėta, automobilis buvo tamsintasis stiklais, o liudytojas K. S. stovėjo nuo jo tikrai nemažu atstumu.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog A. G. buvo nustatytas 1,27 prom. girtumas, kai nuo pranešimo gavimo iki blaivumo testo A. G. yra pakankamai mažas laiko tarpas, 18 minučių. Tačiau, kaip jau minėta, A. G. bei liudytojai D. K., R. G. ir P. K. visą laiką nuosekliai tvirtino, jog vartojo alkoholinius gėrimus būtent po to, kai ištraukė užklimpusį automobilį ir nuėjo žvejoti. Įvertinus tai, jog iš karto po alkoholio vartojimo papūtus į alkotesterį, alkoholio kiekio koncentracija yra didesnė nei praėjus kuriam tai laiko tarpui bei atsižvelgus į tai, jog neaišku koks kiekis ir kokio stiprumo alaus buvo išgerta, todėl spręsti, jog per Institucijos nurodytą laiko tarpą A. G. girtumas negalėjo būti 1,27 prom. teismas vienareikšmiai spręsti negali, o visos kilusios abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad A. G. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, todėl remiantis in dubio pro reo principu, laikytina, kad A. G. kaltė padarius jam inkriminuojamą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad rinkti byloje naujus įrodymus nėra jokios protingos galimybės.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir teismo nutarimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Atsižvelgus į tai, Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimas yra paliekamas nepakeistas, o Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

A. G. skundo netenkinti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015m. birželio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.