Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė T. K. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš T. K. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai priteista 978,29 Lt.

Iš T. K. V. K. naudai priteista 900 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš T. K. nukentėjusiojo E. M. naudai priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Iš T. K. nukentėjusiojo J. K. naudai priteista 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 10 d., apie 16.40 val., viešoje vietoje – prie „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su nenustatytu asmeniu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. nenustatytam asmeniu priėjus prie nepilnamečių nukentėjusiųjų E. M. ir J. K. ir pareikalavus cigarečių, o šiems atsakius, kad neturi, pribėgęs kaltinamasis T. K. aplinkinių akivaizdoje tyčia vieną kartą smogė E. M. į kairę veido pusę, nuo ko nukentėjusiajam nukrito akiniai ir buvo padarytas odos nubrozdinimas ir muštinė žaizda kairės akies vokuose, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu, kaltinamasis T. K., veikdamas bendrai su nenustatytu asmeniu, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Be to, jis nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 10 d., apie 16.40 val., prie „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su nenustatytu asmeniu, nenustatytam asmeniui priėjus prie nepilnamečių nukentėjusiųjų E. M. ir J. K. ir pareikalavus cigarečių, o šiems atsakius, kad neturi, po to, kai kaltinamasis T. K. sumušė nukentėjusįjį E. M. ir nukentėjusiesiems pradėjus bėgti, nenustatytas asmuo pasivijęs sugriebė nukentėjusiajam J. K. už džemperio, o tuo metu pribėgęs kaltinamasis T. K. pareikalavo parodyti, ką pastarasis turi kelnių kišenėje. Nukentėjusiajam J. K. atsakius, jog kišenėje turi mobilaus ryšio telefoną, kaltinamasis T. K. kišo ranką į nukentėjusiojo kišenę, tačiau J. K. kaltinamąjį nuo savęs atstūmus, kaltinamasis T. K. kartu su nenustatytu asmeniu rankomis sudavė nukentėjusiajam J. K. ne mažiau penkių smūgių, pataikydami į dešinę veido pusę ir padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą bei sugadindami akinius. Tokiu būdu, kaltinamasis T. K., veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, pasikėsino pagrobti nukentėjusiojo J. K. motinai V. K. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 3510i“, kurio vertė 100 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė pasipriešinus nukentėjusiajam.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą A. M. ir V. K. prašo atmesti nuteistojo T. K. skundą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-02 nuosprendį. Nurodo, kad teismas nuosprendį priėmė išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą, kad T. K. kaltė grindžiama nukentėjusiųjų E. M., J. K., liudytojų L. M., N. K., policijos pareigūnų R. P., K. S. parodymais, akistatų protokolais bei specialisto išvadomis. Mano, kad BPK 191 str. nuostatos nebuvo pažeistos, kadangi liudytojai N. K. ir L. M. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė įvykio aplinkybes, įtariamų asmenų skaičių, kūno sudėjimą, aprangą, galimą jų buvimo vietą. Be to nukentėjusieji tuo metu buvo nepilnamečiai ir bijodami galimo keršto vengė tiesioginės akistatos su sulaikytais įtariamaisiais, todėl mano, kad ir BPK 192 str. 2 d. numatyti veiksmai buvo atklikti teisėtai. Įtariamųjų vardai ir pavardės buvo sužinotos ne sulaikymo dieną, o po apklausų iš apklausą vykdžiusios pareigūnės, o nuteistojo vardas ir pavardė buvo įvardinti akistatos metu. Teigia, kad nukentėjusysis E. M. akinius nešioja regos korekcijos tikslais, t.y. gydosi astigmatizmą, gerai mato ir su akiniais ir be jų. Dėl to teigia, kad nuteistojo T. K. skundo argumentas, jog be akinių E. M. neįsidėmėjo jam sudavusio asmens dėl to, kad blogai mato, nepagrįstas. Nurodo, kad nesutinka, jog liudytojo M. J. parodymai yra patikimi, kadangi šis liudytojas įvykį matė 55-60 m atstumu, o liudytojai L. M. ir N. K. buvo įvykio vietoje. Taip pat teigia, kad T. K. buvo sulaikytas netoli nuo nusikaltimo vietos, jų pabėgimo iš nusikaltimo vietos krypties vietoje, praėjus labai trumpam laikui po nusikalstamos veikos įvykdymo, buvo apsirengęs apibūdintais drabužiais, apibūdintų asmenų draugijoje, be to, tarp sulaikytųjų buvo broliai dvyniai V. ir A. G., o tai palengvino įtariamųjų suradimą, nes liudytojų ir nukentėjusiųjų buvo paminėta, jog du iš užpuolikų labai panašūs vienas į kitą. Tvirtina, kad liudytojai V. ir A. G. taip pat atliko nusikalstamus veiksmus, tačiau būdami identiški dvyniai, išvengė baudžiamosios atsakomybės, nes nebuvo galima įrodyti, kuris iš jų smūgiavo nukentėjusiajam J. K. į veidą. Be to teigia, kad šie liudytojai akistatos metu aktyviai psichologiškai terorizavo nukentėjusiuosius ir jų atstoves.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, tačiau nuosprendį pakeisti dėl netinkami pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir įskaityti į paskirtą bausmę nuteistojo sulaikymo laiką nuo 2009-09-10 iki 2009-09-11.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apelianto kaltę teismas grindė būtent byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, t. y. vertino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tiriant byloje esančią rašytinę medžiagą, buvo garsinami nukentėjusiųjų ir liudytojų bei paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiesiems, liudytojams buvo užduodami klausimai, tokiu būdui tikslinant jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį įvertino ne tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, bet ir duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat nuosprendyje teismas nurodė išvadas ir motyvus, kodėl apelianto kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas grindžia būtent nukentėjusiųjų ir liudytojų L. M. bei N. K., K. S., G. Š. parodymais, akistatų protokoluose užfiksuotais duomenimis, o paties nuteistojo, liudytojų V. ir A. G., M. J. ir L. V. parodymus vertina kritiškai. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus, BPK 20 str., 301 str. nuostatų nepažeidė.

Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad nukentėjusieji ir liudytojai L. M. ir N. K. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti kažkokių išskirtinių ar veido bruožų pagal kuriuos jį atpažino, nors jiems jau buvo parodytas atpažinti iš 10 metrų atstumo bei parodyta jo fotonuotrauka. Iš bylos duomenų matyti, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. M. apibūdindamas kaltininką parodė, kad vaikinas, kuris jam sudavė smūgį, vilkėjo baltos spalvos trumpomis rankovėmis marškinėlius su užrašu „Emporio Armani“, tamsios spalvos kelnes, buvo tamsių trumpų plaukų, apie 20 metų amžiaus, apie 175 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, taip pat teigė, kad šio vaikino veidą įsidėmėjo ir atpažintų (1 t. 31 b. l.). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. M. kategoriškai patvirtino įsidėmėjęs vaikiną, kuris jam sudavė smūgį, pagal aprangą, sudėjimą, didelę nosį, kad jo vilkėta maikutė buvo su sidabrinėmis „Emporio Armani“ raidėmis (1 t. 37 b. l.). Akistatos su T. K. metu E. M. taipogi kategoriškai nurodė, kad prieš jį sėdintis vaikinas sudavė jam smūgį, nurodė požymius, pagal kuriuos jį atpažįsta (2 t. 62-63 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. M. taip pat nurodė, pagal kokius požymius jis atpažino nuteistąjį – iš sudėjimo, ūgio, rūbų, nes T. K. vilkėjo maikutę su sidabriniu užrašu „Emprio Armani“, jo veido bruožų – ilga kreiva nosis, juodų plaukų. Įvertinus nukentėjusiojo E. M. parodymus matyti, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė tuos pačius požymius, pagal kuriuos jis atpažino T. K.. Taigi, netikėti šio nukentėjusiojo duotais parodymais nėra pagrindo.

Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. K. parodė, kad vaikinas, kuris perlindo per tvoros tarpą ir kišo ranką į jo kelnių kišenę, vilkėjo vilkėjo baltos spalvos trumpomis rankovėmis marškinėlius, buvo sportiško kūno sudėjimo, žemesnis už vaikiną, kuris laikė jį už bliuzono, tačiau jo veido neįsidėmėjo, atpažinti jo negalėtų, nes matė labai trumpai, t. y. tą vaikiną atpažino tik iš aprangos (1 t. 52 b. l.). Taip pat šis nukentėjusysis buvo kategoriškas atpažindamas T. K., ir tai patvirtino akistatos su apeliantu metu bei teisminio nagrinėjimo metu, nurodė, kad jį atpažino pagal veido bruožus, išvaizdą, jo rūbus, bei paaiškino, kad veidą įsidėjo tuomet, kai T. K. lindo per tvorą.

Tokius nukentėjusiųjų E. M. ir J. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojais apklausti L. M. ir N. K., kurie betarpiškai, kaip ir nukentėjusieji, buvo įvykio vietoje ir kaltininkus matė iš labai arti. Liudytojas L. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. M. į veidą smogė vaikinas, kuris vilkėjo baltos spalvos trumpomis rankovėmis marškinėlius, daugiau to vaikino apibūdinti negali, jo veido bruožų neįsidėmėjo, vėliau tą vaikiną atpažino iš aprangos, bendros išvaizdos ir tai patvirtino policijos pareigūnams (1 t. 73-74, 75-76 b. l.). Teisme liudytojas N. K. patvirtino, kad iš karto atpažino vaikinus, kai jie buvo išrikiuoti prie mokyklos bei policijos komisariate iš jam pateiktų fotonuotraukų. Liudytojas L. M. ikiteisminio tyrimo metu vaikiną, kuris sudavė smūgį E. M., apibūdino taip: „buvo apie 20 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų plaukų, spalvos tiksliai negali nurodyti, gal rudi, vilkėjo baltos spalvos trumpomis rankovėmis marškinėlius, daugiau aprangos detalių neįsidėmėjo, jo veido apibūdinti negali, iš veido atpažinti negalėtų“ (1 t. 83-84, 85-86 b. l.). Pastebėtina, kad plaukų spalva yra subjektyvus dalykas, ypač kai plaukai yra trumpai kirpti, todėl apklausos metu liudytojas L. M. parodė, kad plaukų spalvos tiksliai negali nurodyti, „gal rudi“. Teisme šis liudytojas kategoriškai patvirtino neapsirikęs atpažinęs jam parodytus vaikinus tiek prie mokyklos, tiek ir policijos komisariate iš pateiktų vaikinų fotonuotraukų.

Vertinant nukentėjusiųjų ir šių liudytojų parodymus, juos sugretinus su byloje esančiomis sulaikytų vaikinų fotonuotraukomis, matyti, jog nukentėjusieji ir liudytojai gana tiksliai apibūdino visus sulaikytuosius vaikinus, ne tik nuteistąjį, taip pat nurodė, kad du vaikinai buvo panašūs vienas į kitą. Taigi, ir nukentėjusieji ir liudytojai L. M. ir N. K. apeliantą atpažino ne tik pagal jo vilkėtus šviesius marškinėlius, bet ir pagal veido bruožus, kūno sudėjimą, ūgį, plaukus. Dėl to nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad jis buvo atpažintas tik pagal tą dieną vilkėtus šviesius marškinėlius.

Be to, nukentėjusieji ir liudytojai L. M. ir N. K. visas esmines įvykio aplinkybes – įvykio eigą, kuris asmuo kuomet prie jų pribėgo, kaltinamojo ir kitų asmenų konkrečius veiksmus, jų apimtį, įvykių eigą po nusikalstamos veikos – itin detaliai, visiškai analogiškai nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme, kuomet po nusikalstamos veikos jau buvo praėjęs pakankamas laiko tarpas, dėl ko pirmosios instancijos padarė išvadą, kad įvykio aplinkybes nukentėjusieji ir liudytojai įsidėmėjo itin gerai. Dėl to nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų L. M. bei N. K. duotais parodymais. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų nuoseklumą, identiškumą, kategoriškumą ir konkretumą vertino kaip šių asmenų parodymų teisingumą ir atitikimą tikrąsias įvykio aplinkybes.

Taip pat nustatyta, kad nukentėjusieji ir liudytojai atvykusiems policijos pareigūnams pateikė vaikinų apibūdinimus, pagal kuriuos policijos pareigūnai netoli nuo mokyklos sulaikė vaikinus. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad pagal nukentėjusiųjų ir liudytojų L. M. bei N. K. pateiktus vaikinų apibūdinimus, jie sulaikė keturis vaikinus, kuriuos vėliau nukentėjusieji ir liudytai atpažino, kad atpažinimo metu jie buvo konkretūs. Liudytojai K. S. ir R. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tuo metu, kai jie ieškojo nurodytų keturių vaikinų, kitų asmenų – vaikinų toje vietoje visai nebuvo (1 t. 119, 123 b. l.). Taigi, šiais policijos pareigūnų parodymais yra paneigtas nuteistojo T. K. skundo teiginys, jog jo paties ir jo draugų apranga niekuo nesiskyrė nuo šimtų tuo metu vaikščiojančių po miestą vaikinų, kadangi buvo apsivilkę džinsais ir striukėmis.

Taip pat nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą, dalyvavusios visų procesinių veiksmų atlikimo metu, parodė, kad jų sūnūs itin kategoriškai ir tvirtai patvirtino atpažįstantys ir nurodantys į T. K. bei kitus asmenis, buvo visiškai tikri nuo pat pirmojo vaikinų parodymo prie mokyklos. Šiuos liudytojomis apklaustų A. M. ir V. K. parodymus patvirtina ir policijos pareigūno K. S. parodymai, jog atpažįstant prie mokyklos sustatytus vaikinus nukentėjusieji ir liudytojai L. M. ir N. K. neabejojo atpažindami vaikinus, kaip tuos pačius, kurie sužalojo nukentėjusiuosius. Taipogi, teisme buvo apklausta ir ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusi policijos pareigūnė G. Š., kuri patvirtino, jog nukentėjusieji ir liudytojai nuosekliai išdėstė visas įvykio aplinkybes, konkrečiai apibudino vaikinus, buvo įsitikinę dėl atpažintų vaikinų, todėl jai nekilo jokių įtarimų, jog nukentėjusieji ir liudytojai gali klysti dėl įvykio aplinkybių ar dėl atpažintojo T. K..

Nors nuteistasis nurodo, kad nukentėjusieji turi regėjimo negalią, kad be akinių nieko nemato, tačiau nukentėjusiajam E. M. akiniai nebuvo sulaužyti, o tik nuo suduoto smūgio jie nukrito ant žemės, o iš gyd. I. M. okulisto konsultacijos matyti, jog J. K. vienodai mato tiek su akiniais, tiek ir be akinių, kad jam nustatytas – astigmatizmas (3 t. 101 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo teiginys, jog nukentėjusieji be akinių nieko nematė, ir dėl to, nuteistojo manymu, jų parodymai yra nepatikimi, yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant, kad tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų L. M. bei N. K. parodymai yra nuoseklūs dėl esminių įvykio aplinkybių, tiek dėl atpažintojo T. K. veiksmų, kad šiuos nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus patvirtina akistatos su T. K. metu užfiksuoti duomenys, liudytojų K. S., R. P., G. Š., atstovių pagal įstatymą parodymai, daroma išvada, kad netikėti betarpiškai įvykio vietoje buvusių nukentėjusiųjų ir liudytojų L. M. ir N. K. parodymais nėra pagrindo. Taip pat nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija nenustatė, kad nukentėjusių ir liudytojų apklausos būtų atliktos nesilaikant baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, todėl pagrįstai E. M., J. K., N. K., L. M. parodymus pirmosios instancijos teismas laikė tinkamu įrodymų šaltiniu BK 20 str. prasme.

Nuteistasis nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus bando paneigti remdamasis liudytojo M. J. ir brolių G. parodymais. Iš bylos matyti, kad liudytojams V. ir A. G. šioje byloje taip pat buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, kad jie su T. K. yra draugai, todėl šie liudytojai yra suinteresuoti duoti T. K. naudingus parodymus. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertini kritiškai. Nors liudytoju apklaustas M. J. parodė, kad per mokyklos langą matė, kaip buvo mušami jo klasiokai, pateikė kaltininkų apibūdinimus bei nurodė, kad nei vienas iš jam parodytų vaikinų – nei T. K., nei broliai G. neatitinka jo matytų vaikinų, tačiau šis liudytojas įvykį matė iš gana didelio atstumo, vaikinus įsidėmėjo tik pagal jų aprangą, todėl logiška, kad vėliau iš arti pamatęs jam parodytus tris vaikinus, jis jų neatpažino. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. J. įvykį ir vaikinus matė iš gana didelio atstumo, priešingai, nei betarpiškai įvykio vietoje buvę nukentėjusieji ir liudytojai L. M. ir N. K., pagrįstai pirmosios instancijos teismas liudytojo M. J. parodymų nelaikė patikimais ir paneigiančiais nuoseklius ir išsamius nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus.

Taipogi nuteistasis savo kaltę neigia tuo, kad jis įvykio metu, kaip ir jo draugai, vilkėjo bliuzoną, kurį nusiėmė lipdamas iš policijos automobilio. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu niekur nėra užfiksuota, jog T. K. buvo sulaikytas vilkintis bliuzoną, net jo draugai ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog T. K. vilkėjo bliuzoną. Tik teisme liudytojai V. ir A. G. parodė, kad T. K. vilkėjo bliuzoną. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai G. gali būti suinteresuoti padėti savo draugui, jų parodymai dėl aplinkybės, jog T. K. taip pat vilkėjo bliuzoną, nepaneigia nukentėjusiųjų ir liudytojų L. M., N. K., K. S., R. P. parodymų.

Esminis nuteistojo skundo teiginys, jog buvo iš esmės pažeistos BPK 191–192 str. nuostatos, t. y. jo atpažinimas buvo atliktas nesilaikant tam skirtos procedūros. BPK 191 str. 1 d. nurodyta, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Iš bylos matyti, kad policijos pareigūnams sulaikant asmenis buvo reikalinga įsitikinti, jog sulaikomi galimai nusikalstamą veiką padarę asmenys, todėl sulaikytų asmenų parodymas nukentėjusiesiems ir liudytojams mokykloje bei vėliau sulaikytųjų asmenų fotonuotraukų parodymas buvo atlikti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl tai nėra ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti veiksmai BPK 191-195 straipsnių tvarka. Be to, pažymėtina, kad teismas šių veiksmų metu gautų duomenų nelaikė įrodymais ir jais nepagrindė nuosprendžio, o išvadas dėl nuteistojo kaltės padarė remdamasis kitais bylos duomenimis – nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, akistatų ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis. Taigi, nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad teismas padarė išvadas dėl jo kaltės remdamasis įrodymais, gautais pažeidžiant BPK 191 str. ir 192 str. nuostatas.

Įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas įrodymus nepadarė esminių procesinių pažeidimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas teisingai kvalifikavo T. K. nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str., 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., nes T. K. įžūliu elgesiu – suduodant nukentėjusiesiems E. M. ir J. K. smūgius viešoje vietoje be rimtos priežasties, matant pašaliniams asmenims, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, tokie veiksmai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo, numatyto BK 284 str. 1 d., požymius, o taip pat nuteistasis su nenustatytu asmeniu pasikėsino pagrobti iš nukentėjusiojo J. K. kišenės mobiliojo ryšio telefoną, sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius, tačiau nukentėjusiajam pasipriešinus, nusikalstamos veikos nebaigė, ir tokie veiksmai atitinka BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo principų, atsižvelgęs į tai, kad nenustatytos T. K. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, kad padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, bei pasikėsinta padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą, kad nusikalstamos veikos padarytos šviesiu paros metu, prie mokyklos, prieš nepilnamečius asmenis, jų atžvilgiu panaudojant fizinį smurtą, kad T. K. anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, pagrįstai apeliantui paskyrė laisvės atėmimo bausmes, jų dydžius nustatydamas žemiau straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkio. Taip pat teismas teisingai taikė BK 63 str. nuostatas subendrindamas apėmimo būdu paskirtas bausmes. Teismas, įvertinęs, kad T. K. anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir dėl to nuteistajam atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Kadangi T. K. apeliacinio skundo argumentai yra paneigti byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, veikos kvalifikuotos teisingai, nėra pagrindo nuteistojo apeliacinio skundu argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Tačiau apylinkės teismo nuosprendis keistinas, kadangi apylinkės teismas į bausmės laiką T. K. neįskaitė laikotarpio, jo išbūto laikiname sulaikyme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. K. buvo laikinai sulaikytas nuo 2009-09-10 17 val. iki 2009-09-11 16.20 val. (2 t. 48, 68 b. l.). Pagal BPK 140 str. 9 d., bei BK 66 str. nuostatas, laikinas sulaikymas privalo būti įskaitytas į bausmės laiką. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 4 p.), į T. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytinas laikino sulaikymo laikas nuo 2009-09-10 iki 2009-09-11.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. 1 d. į T. K. paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką nuo 2009-09-10 iki 2009-09-11.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.