- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-15
- Bylos Nr.
- 2A-1293-390/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03012-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Algimantas Kukalis (pran.)
- Ieškovas
- R. R.
- Atsakovas
- UAB „Swedspan Girių Bizonas“
- Kategorijos
- 16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pranešėjas), Virginijos Lozoraitytės ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-108-91/2014 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovui UAB „Swedspan Girių Bizonas“ ir trečiajam asmeniui ieškovo pusėje Lietuvos baldų ir medžio apdirbimo įmonių darbuotojų profesinei sąjungai, dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. R. ieškiniu prašo panaikinti 2013 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 13/10DSN, kuriuo ieškovas buvo atleistas nuo 2013 m. liepos 1 d. iš darbo, grąžinti ieškovą į darbą UAB „Swedspan Girių Bizonas“ medienos džiovintoju ir išmokėti už visą prastovos laiką darbo užmokestį. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2013 m. balandžio 30 d. atsakovas UAB „Swedspan Girių Bizonas“ ieškovą įspėjo, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. bus atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 129 str. 1 d. Ieškovas mano, kad jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes įspėjimas atleisti iš darbo pateiktas pažeidžiant D K 135 straipsnį, ieškovo kvalifikacija aukštesnė arba vienoda su visų tose pareigose dirbančių darbuotojų. Ieškovas turi daugiau kaip 30 metų darbo stažą vienoje darbovietėje ir jis turėjo pirmumo teisę likti dirbti šioje bendrovėje prieš kitus darbuotojus. Tačiau po 2013 m. balandžio 30 d. įspėjimo Įsakymu potvarkiu dėl darbo sutarties nutraukimo 2013 m. birželio 26 d., ieškovas nuo 2013 m. liepos 1 d. buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 129 str. 1 d. darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Atleidimo dieną ieškovui buvo išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė darbo išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atleidus ieškovą pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 129 str. 1 d. buvo pažeistas įstatymas nors darbuotojai, kurie neturėjo pirmumo teisės likti dirbti liko dirbti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo kaip nepagrįstą ir neteisėtą, priteisė iš ieškovo R. R. atsakovo UAB „Swedspan Girių Bizonas" dalį turėtų išlaidų už pasinaudojimą kvalifikuota teisine pagalba ruošiant procesinius dokumentus ir atstovavimą teisme.
Teismas nustatė, kad ieškovas 2013 m. balandžio 30 d. buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą ir pranešta, kad dėl darbo organizavimo ir struktūrinių pakeitimų bus mažinamas darbuotojų skaičius, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis Nr. 6 bus nutraukta 2013 m. liepos 1 d. pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodekso 129 str. 1 dalį ir bus išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas (b. l. 8). Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad buvo nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos DK 47 straipsnis.
Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad technologiniai, organizaciniai pokyčiai bendrovėje buvo ir tai buvo teisėta ir pagrįsta priežastis atleisti darbuotoją, kurio darbas nebėra reikalingas darbdaviui.
Teismas darė išvadą, kad atsakovas UAB “Swedspan Girių Bizonas” atleisdamas ieškovą ir nustatęs, kad ieškovas nėra socialiai pažeidžiamas DK prasme, nėra aukštesnės kvalifikacijos už kitus pirmenybės teisę būti paliktam darbe DK 135 straipsnio pagrindu prieš turinčius medienos džiovintojus, pagrįstai nutraukė darbo sutartį su ieškovu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. R. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (2 t. 1–5)
Teismas neteisingai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nesurinko ir nepagrįstai atmetė ieškovo atstovo prašymus dėl liudytojo, atsakovo gamybos vadovo G. S. iškvietimo, t. y. teismas ieškovui nepagrįstai apribojo įrodinėjimo teisę.
Praėjus trumpam laikotarpiui po atsakovo atleidimo iš darbo į A pamainą buvo priimtas dirbti naujas darbuotojas. Nors šis darbuotojas priimtas dirbti presavimo linijos derintojo pareigose, tačiau jis atlieka tas pačias medienos džiovintojo funkcijas, kurias atliko ieškovas. Po minėto darbuotojo priėmimo visose pamainose darbuotojų skaičius vėl tapo vienodas, kaip ir iki 2013 07 01 (ieškovo atleidimo iš darbo) - po penkis darbuotojus kiekvienoje pamainoje. Tik A pamainą (kurioje dirbo ieškovas), priešingai nei visas kitas pamainas, be 2 (dviejų) presavimo linijos operatorių, sudaro 1 (vienas) medienos džiovintojas ir 2 (du) presavimo linijos derintojai. Kai tuo tarpu B,C ir D pamainas, be 2 (dviejų) presavimo linijos operatorių, sudaro 2 (du) medienos džiovintojai ir 1 (vienas) presavimo linijos derintojas. Nėra jokio pagrindo teigti, kad vienintelės A pamainos darbas kuo nors skiriasi nuo kitų trijų pamainų, visos pamainos dirba vienodomis sąlygomis, viena įranga ir režimais. Atsakovo vykdyti darbo organizavimo pakeitimai ir struktūriniai pertvarkymai jo MDP tarnybos presavimo linijos pamainose nebuvo realūs, todėl ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 129 str. 1 d. nepagrįstas, kadangi nebuvo visų būtinų sąlygų tokiam atleidimui. Teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, todėl šioje esminėje savo dalyje skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Taip pat pažymėtina, kad vietoje ieškovo naujai priimtas darbuotojas prieš keletą metų jau dirbo šioje linijoje jos operatoriumi. Tačiau 2009 m., kuomet pamainos trukmė vietoje 12 valandų buvo sutrumpinta iki 8 valandų, jis nutraukė darbo santykius, kadangi toks grafikas buvo netinkamas dėl to, kad jo gyvenamoji vieta yra Marijampolėje. Linijos pamainų darbo grafikui grįžus prie 12 valandų darbo grafiko, šis darbuotojas vėl buvo įdarbintas vietoje ieškovo.
Taip pat skundžiamame sprendime pirmos instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta atsakovo 2013 06 26 įsakymo 13/10DSN, kurio pagrindu ir buvo nutraukta ieškovo darbo sutartis. Tačiau jo neišreikalavo, neįpareigojo šalių jį pateikti, bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą.
Teismas neįsigilino į bylos medžiagą, įrodymus ir visas aplinkybes. Tai parodo, kad ir konstatavimas, jog atsakovas dirbo MDP skyriaus C pamainoje (teismo sprendimo 5 p.), kuomet gi teismo posėdžio metu atsakovas įrodinėjo esmines aplinkybes būtent dėl A pamainos, kurioje jis dirbo, bei jos skirtumus darbuotojų skaičiaus mažinimo dalyje lyginant su likusiomis trejomis kitomis pamainomis.
Atsakovo neinformavimas ir nesikonsultavimas su pas jį veikiančia Lietuvos baldų ir medžio apdirbimo įmonių darbuotojų profesinė sąjunga ir buvo ta priežastis, kuri lėmė neteisėtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų, dėl ko pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 4 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „IKEA Industry Lieuva“ (buvęs pavadinimas UAB „Swedspan Girių Bizonas“) prašo 2014-02-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo R. R. visas atsakovo UAB „IKEA Industry Lietuva“ patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas (2 t. b. l. 14–16). Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo argumentai dėl liudytojo G. S. apklausos buvo iškelti nesavalaikiai, be to, šio liudytojo parodymai apskritai nėra reikšmingi tinkamam bylos išnagrinėjimui.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad atsakovas neva turėjęs į bylą pateikti atsakovo 2013 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 13/10DSN, kurio pagrindu ieškovas buvo atleistas iš darbo. Apeliantas, atstovaujamas advokato, turėjo galimybę, bet kuriuo metu pakartotinai kreiptis į atsakovą su prašymu pateikti įsakymo kopiją, jo negavus, pasinaudoti CPK 112 straipsnio 3 punkto suteikta galimybe prašyti įsakymą išreikalauti teismo, tačiau to nedarė.
Šalies argumentai
Ieškovas, reikšdamas ieškinį, atleidimą iš darbo prašė pripažinti neteisėtu DK 135 straipsnio pagrindu - nurodė dirbęs pas atsakovą daugiau nei dešimt metų, todėl turėjo pirmenybės teisę būti paliktas darbe. Vėliau ieškovas kėlė naujus argumentus dėl neva neatliktų konsultacijų, atleidimo priežasčių realumo, pakeitė ieškinio dalyką ir pagrindą. Nors proceso eigoje ieškovo atstovui ne kartą buvo siūlyta pateikti teismui patikslintą ieškinį, tai padaryta nebuvo.
Ieškovas kelia klausimą dėl pamainos pavadinimo, kurioje jis, tačiau dirbo tačiau, visų pirma, toks pamainų pavadinimas yra nustatytas tik atsakovo organizaciniais tikslais, antra, pamainos pavadinimas neturi jokios teisinės reikšmės šiam konkrečiam ginčui tinkamai išnagrinėti.
Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo keliamas klausimas dėl šio naujo darbuotojo pareigų, funkcijų, buvo svarstoma dėl įrodymų (darbo sutarties, pareiginių nuostatų) pateikimo į bylą, tačiau pats ieškovo atstovas nurodė, kad tokius įrodymus teikti į bylą nėra tikslinga.
Darbo organizavimas, reikalingų darbuotojų skaičiaus nustatymas yra darbdavio kompetencija, todėl tik pats atsakovas gali įvertinti, kaip ir kokiomis sąnaudomis jam vykdyti veiklą, kiek ir kokių darbuotojų reikalinga tam tikroms darbo funkcijoms vykdyti.
Šiuo metu atsakovas yra įvykdęs ženklius struktūrinius pokyčius, pakeitęs pavadinimą, organizacinę struktūrą, planuoja savo veiklą į ateitį, tuo tarpu tokia situacija, kuomet galbūt net kelis metus atsakovas būtų priverstas laukti galutinio teismo sprendimo ir galbūt net priimti atgal ieškovą į darbą, akivaizdžiai pažeistų atsakovo teises, kenktų jo verslui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (C P K 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad darbo bylų ypatumus nustatančiame CPK XX skyriuje yra įtvirtintos taisyklės reikalaujančios teismo aktyvumo renkant įrodymus, kai tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad darbo bylų nagrinėjimo ypatumus nustatančios proceso teisės normos nustato teismo pareigą patikrinti ieškinyje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, bet susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu. Tačiau šioje konkrečioje byloje akcentuotina, kad procesinė teismo pareiga patikrinti ieškovo ieškinyje dėl atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį pripažinimo neteisėtu, jo ieškinyje nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, negali būti aiškinama kaip taisyklė, leidžianti apskritai nepaisyti ieškinio ribų, kurios buvo nustatytos paties ieškovo ieškinyje kreipiantis į teismą teisminės gynybos. Tokios pozicijos laikosi teismai, o taip pat ir Kasacinės instancijos teismas ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007m. rugsėjo 29d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2007).
Iš ieškovo pateikto ieškinio turinio ( t 1., b. l. 1-2) aiškiai matyti, kad ieškovas ginčidamas atleidimą iš darbo nurodė, kad atleidžiant ieškovą įspėjimas buvo pateiktas pažeidžiant DK 135 straipsnio reikalavimus, nes ieškovo kvalifikacija buvo aukštesnė arba vienoda iš visų aštuonių pas atsakovą dirbančių darbuotojų – medienos džiovintojų, turi daugiau kaip dešimties metų nepertraukiamą darbo stažą, todėl turėjo pirmumo teisę prieš kitus darbuotojus. Nagrinėjant bylą ieškovas bei jo atstovas – advokatas rėmėsi tokiais argumentais bei davė paaiškinimus teisme. Nustatyta, kad ieškovas ir jo atstovas nagrinėjant bylą apylinkės teisme žodžiu išplėtė ieškinio pagrindą ( faktines aplinkybes) nurodydamas, kad atleidžiant ieškovą iš darbo nebuvo realaus darbuotojų skaičiaus mažinimo, kad buvo priimta naujų darbuotojų ir nebuvo atlikta darbo organizavimo pakeitimų, tačiau ieškinio raštu netikslino nors tokią galimybę turėjo. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai konstatuoja, kad rinkti naujus įrodymus ir aiškintis naujas aplinkybes, kurios ieškovo nebuvo nurodytos ieškinyje nėra teisinio pagrindo. Dėl to apeliacinio skundo argumentai susiję su bylos aplinkybių neišsiaiškinimu pripažintini nepagrįstais ir atmestini.
Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai. Įstatymas ( DK 130 straipsnio 1 dalis) numato, kad darbdavys nutraukdamas aukščiau nurodytais pagrindais darbo sutartį turi raštu pasirašytinai įspėti darbuotoją prieš du mėnesius.
Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2013m. balandžio 30d. rašytiniu įspėjimu ( t. 1., b. l. 8) buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį nuo 2013m. liepos 1d. Iš įspėjimo turinio aiškiai matyti darbo sutarties nutraukimo pagrindas – darbo organizavimo ir struktūriniai pakeitimai bendrovėje, dėl ko ir mažinamas darbuotojų skaičius. Nustatyta, kad su ieškovu darbo sutartis nutraukta nuo 2013m. liepos 1d. ( įsakymo Nr. 13/10DSN), todėl ieškovo tvirtinimas, kad atleidžiant jį iš darbo buvo pažeistas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, nepagrįstas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pas atsakovę buvo atliekami technologijų darbo organizavimo pokyčiai ir dėl to sumažėjo darbuotojų poreikis. Buvo mažinamas darbuotojų skaičius ir iš pas atsakovę buvusių aštuonių medienos džiovintojų pareigybių liko septynios. Ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį dėl darbovietėje įvykusių darbo organizavimo ir struktūrinių pertvarkymų. Atleidžiant ieškovą iš darbo tuo pagrindu, kad buvo mažinamas darbuotojų skaičius dėl darbo organizavimo ir struktūrinių pertvarkymų, darbdavys privalėjo laikytis DK 135 straipsnyje nustatytos pirmenybės teisės pasilikti dirbti darbe prieš kitus tos pačios specialybės darbuotojus, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už jo kvalifikaciją ( DK 135 straipsnio 2 dalis). DK 135 str. 1 dalies 2,3,4 ir 5 punktuose numatyta darbuotojo pirmenybė ją turintiems darbuotojams kvalifikacijos kriterijaus pagrindu taikoma tiek prieš kitus tos pačios specialybės darbuotojus, turinčius pirmenybės teisę pagal šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktus, tiek ir prieš pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti neturinčius tos pačios specialybės darbuotojus. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti palikti dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, kurių kvalifikacija yra vienoda, tai dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas. Pagal suformuotą teisminę praktiką ir Kasacinio teismo išaiškinimus ginčą nagrinėjęs teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją ( ieškovą) iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, turėjo nustatyti: a) ar ieškovas turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį DK 135 str. 1 dalies punktą; b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti įstaigoje, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą ar jos neturėjo; d) ar ieškovui turėjo būti taikoma jos turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė D K 135 straipsnio nuostatas. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad trys iš aštuonių pas atsakovą dirbusių medienos džiovintojų: S. V., Ž. B. ir D. K. turi vaikų iki 14 metų, todėl turi pirmenybę pasilikti dirbti prieš kitus darbuotojus, tarp jų ir prieš tuos, kurie turi garantijas numatytas 135 straipsnyje, tiek aukštesnės, tiek tos pačios kvalifikacijos. Darydamas tokią išvadą teismas vadovavosi suformuota Aukščiausiojo Teismo praktika bei išaiškinimais, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje numatytos garantijos darbuotojui taikomos pirmiau nei įtvirtintos DK 135 straipsnio 2-5 punktuose. Įvertinęs, kad ieškovui yra likę daugiau kaip penkeri metai iki senatvės pensijos, jis neturi vaikų iki 14 metų, nėra neįgalus, teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovui negali būti taikoma DK 129 straipsnio 4 dalyje numatyta apsauga. Vertinant pagal DK 135 straipsnyje nurodytus pagrindus, suteikiančius teise likti darbe, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad medienos džiovintojas A. Č. yra profesinės sąjungos pirmininkas ir turi pirmenybės teisę būti paliktas dirbti pagal DK135 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Kiti darbuotojai dirbantys medienos džiovintojais: G. G., V. B., Z. B. turi šeštą darbuotojo kategoriją. Ieškovas turi tik penktą kategoriją, todėl visiškai pagrįstai konstatuota aplinkybė, kad paminėti darbuotojai turi pirmumo teisę pasilikti darbe prieš ieškovą. Ieškovas yra žemesnės kvalifikacijos darbuotojas prieš kitus aptartus darbuotojus, todėl jam negali būti suteiktas pirmumas pasilikti darbe ir pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Esant nustatytoms aplinkybės pripažintini nepagrįstais ir atmestini apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą buvo pažeistos ar netinkamai taikytos DK 135 straipsnio nuostatos.
Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai galutiniam ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės, todėl neanalizuotini.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą atskleidė jos esmę, išaiškino ir nustatė reikšmingas ginčui spręsti aplinkybes. Priimdamas sprendimą teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Taigi, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą pagal CPK 93, 98 straipsnių taisykles tarp šalių turi būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą prie jo nepateikė įrodymų patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų turėjimą, jai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.