Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal BK 149 str. 4 d. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, M. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.

Taikant BK 92 str. 1 d., M. Š. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 92 str. 2 d., 85 str., 87 str., nuteistajam M. Š. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: paskirti nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, turinčiose auklėjamąjį pobūdį; paskirtas elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., mokytis ar tęsti mokslą, ar dirbti, uždrausta bendrauti su S. K..

Iš nuteistojo M. Š. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę S. K.. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

M. Š. 2014 m. liepos 16 d., laikotarpyje tarp 18 val. ir 20 val., turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete S. K., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, apgaule priviliojo ją į nebaigtą statyti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kur rankomis glostė mažametės tarpkojį, o taip pat, panaudodamas nukentėjusiosios atžvilgiu psichologinį smurtą, t. y. grasindamas susidorojimu, bei fizinį smurtą, t. y. jėga prirėmęs mažametę prie sienos, viena ranka laikydamas suspaudęs jos rankas, kita ranka numovė kelnaites ir varpa lietė jos išeinamąją angą, ir taip seksualiai prievartavo S. K. kitokio fizinio sąlyčio būdu.

M. Š. taip pat nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 17 d., dienos metu, tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete S. K., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, apgaule priviliojo ją į sodą, esantį (duomenys neskelbtini), kur, panaudodamas S. K. atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. jėga paguldęs ją ant žemės bei prispaudęs ir taip atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, numovė mažametei kelnaites, užgulė ją iš viršaus ir įvedė varpą S. K. į makštį, ir taip ją išžagino.

Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis M. Š. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

M. Š. nuteistas už tai, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis padarė dvi nusikalstamas veikas – seksualia prievartavo ir išžagino mažametę S. K.. Pats nuteistasis ir jo gynėjas, mažametės nukentėjusiosios atstovai nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė. Paduotas tik prokuroro apeliacinis skundas, kuriame su nuosprendžiu nesutinkama tik dėl, apelianto nuomone, nuteistajam paskirtos aiškiai per švelnios bausmės, dėl nepagrįsto bausmės vykdymo atidėjimo taikant BK 92 str., taip pat dėl neteisingo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo. Vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. ir 4 d. nuostatomis, teisėjų kolegija šią bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Šioje byloje nustatyta, kad nors nuteistasis M. Š. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu buvo jau 19 metų amžiaus, tačiau abi pripažintas įrodytomis nusikalstamas veikas jis padarė dar būdamas nepilnametis.

Skundžiamu nuosprendžiu M. Š. pagal BK 149 str. 4 d. paskirtas laisvės atėmimas 4 metams, o pagal BK 150 str. 4 d. – paskirtas laisvės atėmimas 2 metams. Taigi už abi nusikalstamas veikas paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, savo dydžiu mažesnės už sankcijų vidurkį ir artimesnės tų sankcijų minimumams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., M. Š. paskirta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė irgi mažesnė už sankcijų vidurkį.

Bausmių skyrimo motyvai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Joje nurodoma, kad M. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Nurodoma, kad M. Š. teisiamas už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą, praeityje teistas, bet teistumas išnykęs, vieną kartą buvo baustas administracine nuobauda. Kaltinamasis buvo auginamas ir auklėjamas šeimoje, kuri 2007 m. įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl alkoholio vartojimo. Nustatyta, kad kaltinamojo santykiai su tėvu buvo prasti, šeimos materialinė padėtis irgi prasta. Nuosprendyje nurodoma, kad Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovas kaltinamojo M. Š. šeimą apibūdino neigiamai, nurodė, kad jo tėvo elgesys buvo seksualizuotas ir kad kaltinamasis galėjo matyti neslepiamus savo tėvų lytinius santykius, o tai galėjo turėti įtakos ir jo paties polinkiui daryti seksualinius nusikaltimus. Nuosprendyje dar nurodoma, kad seniūnijos, kur kaltinamasis gyveno iki suėmimo, charakteristikoje nurodyta, kad dėl jo elgesio rašytinių ir žodinių skundų nebuvo gauta. Iki suėmimo M. Š. mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, 2014 m. rugsėjo 1 d. išbrauktas iš mokinių sąrašų. Specialisto psichiatro išvadoje nurodoma, kad M. Š. 2012 m. buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu. Teismas nurodė ir apie tai, kad kaltinamojo motina savo sūnų charakterizuoja teigiamai ir pripažįsta, kad jos šeima dėl alkoholinių gėrimų vartojimo buvo stebima socialinių darbuotojų. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad skiriant M. Š. bausmes už jo padarytus nusikaltimus, teismas atsižvelgia į jo padarytų nusikaltimų sunkumą ir mano, kad jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Nustatant tokių bausmių trukmę, teismas atsižvelgia į jo padarytų nusikaltimų pobūdį, į tai, kad tuos nusikaltimus jis padarė būdamas nepilnametis, taip pat į kaltinamąjį apibūdinančius jau minėtus bylos duomenis. Dėl to teismas padarė išvadą, kad M. Š. skirtinos laisvės atėmimo bausmės, savo trukme mažesnės už sankcijų vidurkius. Kadangi du M. Š. padaryti nusikaltimai sudaro realiąją sutaptį, bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 1 d., 4 d.).

Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes M. Š., iš tikrųjų atsižvelgė ne į visas įstatyme numatytas aplinkybes arba kai kurias iš jų nuosprendyje paminėjo tik formaliai.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes M. Š., atsižvelgęs į aplinkybes, pirmiausia susijusias su nepilnamečio kaltinamojo gyvenimo ir auklėjimo sąlygomis, neatsižvelgė į kitas, BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, pirmiausia į jo padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, taip pat tų nusikaltimų padarinius, mažametei nukentėjusiajai padarytą žalą.

Skundžiamame nuosprendyje teismas paminėjo, kad M. Š. praeityje teistas, tačiau nurodęs, kad teistumas išnykęs, išsamiau šios aplinkybės irgi neįvertino. M. Š. ankstesni teistumai naujų nusikaltimų padarymo metu tikrai jau buvo išnykę, tačiau teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad į šią aplinkybę teismas vis tiek turėjo atsižvelgti. Tai, kad asmuo naujus nusikaltimus padaro jau būdamas atlikęs anksčiau jam paskirtas bausmes arba pasibaigus jų vykdymo atidėjimo laikotarpiams ir tie ankstesni teistumai jau išnykę, be abejonės turi svarbią reikšmę, nes tokiam asmeniui negali būti taikomos BK 64 str. nuostatos, negali būti konstatuojamas nusikaltimų recidyvas (BK 27 str.) ir pan. Kita vertus, ankstesni, nors ir išnykę, teistumai, vis tiek atitinkamai apibūdina kaltininko asmenybę. Tuo tarpu šioje byloje į šią aplinkybę teismas, kolegijos nuomone, atsižvelgti turėjo dar ir todėl, kad M. Š. per kelių metų laikotarpį padarė net keletą nusikaltimų, ir visi jie buvo nusikaltimai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, be to, visi nukentėjusieji ankstesnėse bylose taip pat buvo mažamečiai asmenys. Iš bylos matosi, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu M. Š. buvo nuteistas pagal BK 150 str. 4 d., Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu („Liteko“ sistemoje dėl techninės klaidos šio nuosprendžio priėmimo metai klaidingai nurodyti – 2012 m.) nuteistas pagal BK 153 str., 162 str. 1 d., 309 str. 2 d. Pirmuoju nuosprendžiu M. Š. buvo paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, antruoju – subendrinus bausmes, paskirtas ir ankstesniu nuosprendžiu, irgi paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė. Abiems šiais nuosprendžiais paskirtų M. Š. bausmių vykdymą teismai atidėjo taikydami BK 92 str. 1 d., o atidėjus bausmių vykdymą, abiem nuosprendžiais nuteistajam buvo paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės. Bausmių vykdymo atidėjimo terminas M. Š. pasibaigė 2014 m. gegužės 20 d., ir pagal BK 97 str. 3 d., 6 d., M. Š. teistumai išnyko. Tačiau jau 2014 m. birželio 23 d. M. Š. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str., o 2014 m. liepos 16 d. ir 17 d., t. y. po teistumų išnykimo praėjus nepilniems dviems mėnesiams, vėl padarė du naujus, šį kartą tyčinius labai sunkius nusikaltimus, numatytus BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas apie tai nieko nepaminėjo, nepaisant to, kad ankstesni M. Š. teistumai jau išnykę, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad šios aplinkybės tikrai leidžia padaryti išvadą apie jau susiformavusias M. Š. nuostatas daryti nusikalstamas veikas, taip pat apie jo polinkį daryti nusikaltimus, kuriais kėsinamasi būtent į mažamečių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Visa tai, kas jau buvo išdėstyta, iš tikrųjų rodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę M. Š., tikrai neatsižvelgė į dalį BK 54 str. 2 d. ir BK 91 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, taip pat neišdėstė tų aplinkybių įvertinimo motyvų. Jas kolegija įvertino šiame nuosprendyje. Nepaisant to, M. Š. paskirtos bausmės, net ir atsižvelgiant į šiame nuosprendyje jau paminėtas aplinkybes, kolegijos nuomone, savo rūšimi ir dydžiu negali būti laikomos aiškiai per švelniomis. Įvertinus tai, kad M. Š. nusikalto dar būdamas nepilnametis, taip pat į skundžiamame nuosprendyje jau išsamiai išdėstytas aplinkybes apie M. Š. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, jam pagal BK 149 str. 4 d. ir BK 150 str. 4 d. paskirtos mažesnės už sankcijos vidurkį, tačiau ne minimalios terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kolegijos nuomone, ne per švelnios. Tokia pati išvada daroma ir dėl nuteistajam dalinio sudėjimo būdu paskirtos galutinės subendrintos bausmės. Pažymėtina dar ir tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką, bylas nagrinėjant apeliacine tvarka, bausmės keičiamos, t. y. švelninamos arba griežtinamos tik tada, kai jos savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per švelnios arba aiškiai per griežtos. Pačiame prokuroro apeliaciniame skunde M. Š. pagal BK 149 str. 4 d. ir BK 150 str. 4 d. prašoma paskirti nors ir griežtesnes, tačiau vis tiek sankcijų vidurkių besiekiančias bausmes. Skunde prašoma ir galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę M. Š. paskirti tik 1 metais griežtesnę už bausmę, kuris paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Dėl viso to daroma išvada, kad ir už atskiras nusikalstamas veikas, ir galutinė subendrinta bausmė, kurios paskirtos M. Š., savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per švelnios ir jas keisti, t. y. griežtinti, pagrindo nėra.

Tačiau prokuroro apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nes teismas, kolegijos nuomone, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 92 str., ir nepagrįstai atidėjo M. Š. paskirtos bausmės vykdymą.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai tiek dėl M. Š. paskirtų bausmių dydžio, tiek ir dėl teismo sprendimo atidėti paskirtos bausmės vykdymą tarpusavyje glaudžiai susiję ir didžiąja dalimi pasikartojantys. Todėl į aplinkybes, kurios jau buvo išdėstytos šiame nuosprendyje irgi atsižvelgiama sprendžiant ir klausimą dėl bausmės M. Š. vykdymo atidėjimo.

Taigi įstatyme numatytos pagrindinės sąlygos, kurioms esant bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, yra dvi: nepilnametis nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus. Be to, teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmoji sąlyga priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės ir formos ir rūšies, tikslų bei motyvų ir kitų BK 54 ir 91 str. išvardintų aplinkybių, susijusių su tinkamu veikos kvalifikavimu ir bausmės paskyrimu. Antroji sąlyga priklauso nuo nepilnamečio asmenybės, jo gyvenimo ir auklėjimo aplinkybių. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, turi apsvarstyti šios priemonės taikymo tikslingumą. Ankstesni asmens teistumai, net ir neišnykę, teoriškai BK 92 str. taikymui nėra kliūtis. Vis dėlto, kaip jau buvo nurodyta, ir skiriant bausmę nepilnamečiui, pagal 91 str. 2 d. 3 p., 4 p., turi būti atsižvelgiama į nepilnamečiui jau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą. Taip pat į nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Į šias aplinkybes atsižvelgiama ir sprendžiant BK 92 str. taikymo klausimą, Pagal galiojančią teisminę praktiką, jei nepilnamečiui anksčiau jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, bet jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, pakartotinai taikyti tas pačias poveikio priemones nėra tikslinga, nes pirmesnis nuosprendis nebuvo geras įspėjimas ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad sprendimą atidėti M. Š. paskirtos bausmės vykdymą teismas motyvavo keletu aplinkybių. Teismas vėl paminėjo, kad M. Š. praeityje buvo teistas už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei, bet teistumas yra išnykęs. Atsižvelgus į jo jauną amžių, į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, į tai, kad nukentėjusiosios S. K. atstovė pagal įstatymą prašo neskirti kaltinamajam realios laisvės atėmimo bausmės, teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis gali būti pataisytas ir be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas dar ir į tai, kad M. Š. yra suimtas nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir tokia daugiau negu vienerių metų izoliacija, teismo nuomone, buvo pakankama kaltinamajam pervertinti savo elgesį, padaryti tinkamas išvadas ir savo elgesį pakeisti. Todėl teismas taikė M. Š. BK 92 str., atidėjo jam paskirtos bausmės vykdymą maksimaliam įstatyme numatytam terminui, taip pat paskyrė M. Š. auklėjamojo poveikio priemones.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išdėstytos aplinkybės ir motyvai dėl BK 92 str. taikymo M. Š. yra nepagrįsti ir neįtikinantys. Nuteistasis M. Š. tikrai yra jauno amžiaus, nusikaltimus padarė būdamas nepilnametis, tačiau kaip tik dėl to bausmės vykdymo atidėjimas jam ir įmanomas taikant ne BK 75 str., o 92 str. Be to, kolegija jau buvo pažymėjusi, kad M. Š. mažametės išžaginimą ir seksualinį prievartavimą padarė jam iki pilnametystės likus tik keletui dienų laiko. Teismas, kolegijos nuomone, taip pat pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą nuomonę dėl M. Š. skiriamos bausmės ir jos vykdymo atidėjimo. Juo labiau, kad šios atstovės pozicija nurodytu klausimu teisminio nagrinėjimo metu buvo tikrai nevienareikšmė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje nedalyvaujant pačiai mažametei nukentėjusiajai S. K., jos motina ir atstovė pagal įstatymą A. K. baigiamųjų kalbų metu (2 t., 207 b. l.) tikrai nurodė, jog ji nenorinti, kad M. Š. būtų griežtai nuteistas. Ji nurodė, kad kaltinamasis greta gyvena, tikisi, kad M. Š. pasitaisys, todėl mano, kad jam gal geriau paskirti viešuosius darbus, tokiu atveju nuteistasis greičiau atlygins padarytą žalą. Tačiau pažymėtina tai, kad įrodymų tyrimo metu apklausta ta pati A. K. buvo parodžiusi apie kitas aplinkybes, o taip pat ir išdėsčiusi kitokią nuomonę dėl M. Š. nubaudimo. Teisme ji parodė (2 t., 147-151 b. l.), kad jos dukra S. K. po išžaginimo ir išprievartavimo dažnai verkdavo, neturi nuotaikos, dabar jaučiasi geriau, bet greit susinervuoja, pradeda verkti, užsidaro savo kambaryje, anksčiau taip nebūdavo. Naktį sapnuoja košmarus ir atbėga pas ją. Ketino vežti dukrą į sanatoriją reabilitacijai, bet negavo siuntimo. Dabar mokykloje dukrą kiti vaikai pravardžiuoja ir iš jos juokiasi. Pradžioje ji dėl to nenorėjo eiti į mokyklą. A. K. parodė, jog nenori, kad M. Š. būtų nuteistas labai griežtai, nes jie gyvena kaimynystėje ir ji bijo, kad gali kas nors atsitikti ir vaikams, ir jai pačiai. Nukentėjusiosios atstovė teisme taip pat parodė, kad maždaug prieš mėnesį M. Š. tėvas jai grasino, jos draugui liepė ,,išvažiuoti gražiuoju“, o dėl jos pareikšto civilinio ieškinio pasakė, kad ji ,,už 14000 eurų tegu sau nusiperka karstą“.

Pagal galiojančią teisminę praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006) teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nei vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinės reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais sprendimais formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus.

Šioje kasacinėje teismo nutartyje dėstomos išvados dėl tinkamo BK 54 ir 41 straipsnių taikymo paskiriant teisingą bausmę. Kita vertus, tų pačių nuostatų, kolegijos nuomone, turi būti laikomasi ir sprendžiant klausimą dėl BK 92 str. taikymo. Apie M. Š. padarytų labai sunkių nusikaltimų, numatytų BK 149 str. 4 d. ir BK 150 str. 4 d., pavojingumo laipsnį, jų pobūdį ir konkrečias aplinkybes, vos 10 metų amžiaus mažametei nukentėjusiajai tais nusikaltimais padarytą žalą šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta. Tai įvertinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti BK 92 str. ir atidėti M. Š. paskirtos bausmės vykdymą, nepaisant prieštaringų nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą nuomonių, sumenkintų pačios mažametės nukentėjusiosios interesus ir pažeistų jos orumą. Tuo pačiu, sprendimas atidėti paskirtos bausmės vykdymą pažeistų ir BK 41 str. 2 d. 5 p., reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą.

Byloje nustatyta, kad M. Š. buvo suimtas nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir paleistas iš suėmimo tik paskelbus skundžiamą teismo nuosprendį 2015 m. rugpjūčio 26 d.

Tačiau teismo argumentą dėl BK 92 str. taikymo M. Š. atsižvelgiant į suėmime jo išbūtą laiką kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal BK 66 str. kardomasis kaltinimas (suėmimas) įskaitomas į paskirtą bausmę, ir tai jau padarė pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Tačiau tai, kad asmuo ikiteisminio tyrimo, o ypač teisminio nagrinėjimo metu buvo suimtas, negali būti laikomas ta aplinkybe, dėl kurios turi būti švelninama bausmė arba tik dėl kurios atidedamas paskirtos bausmės vykdymas. Tai, kad asmeniui iki nuosprendžio paskelbimo ilgą laiką buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė, leidžia padaryti netgi priešingą išvadą, nes pats teismas, ne kartą pratęsdamas M. Š. suėmimo terminą, ne kartą ir padarė išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo galima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad ilgą laiką buvęs suimtas M. Š. tariamai turėjo pervertinti savo elgesį ir padaryti atitinkamas išvadas, kolegijos nuomone, yra ne tik nepagrįsta, bet ir prieštaraujanti bylos duomenims. Nuosprendyje teismas nenustatė jokių M. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat ir jo pripažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teisminio nagrinėjimo metu M. Š. kaltu neprisipažino, kaltino liudytojus, netgi pačią mažametę nukentėjusiąją, o apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė visuma kitų išnagrinėtų įrodymų. Visa tai paneigia teismo išvadas ir rodo, kad po nusikaltimų padarymo, taip pat ir būdamas suimtas M. Š. jokių išvadų dėl savo elgesio nepadarė, atkakliai neigė ir neigia savo kaltę, o nukentėjusiosios net neatsiprašė. Todėl teismo paminėtas M. Š. suėmime išbūtas laikas, kaip vienas iš BK 92 str. taikymo pagrindų, kolegijos nuomone, nurodytas taip pat nepagrįstai.

Vis dėlto pati svarbiausia aplinkybė, dėl kurios teismas, kolegijos nuomone, M. Š. nepagrįstai taikė BK 92 str., yra netinkamas ir nepilnas bylos duomenų, apibūdinančių kaltininko asmenybę, įvertinimas. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad nors ankstesni M. Š. teistumai tikrai išnykę, tačiau tai vis tiek atitinkamai apibūdina kaltininko asmenybę, ir į tuos duomenis teismas privalėjo atsižvelgti tiek skiriant bausmę, tiek ir sprendžiant klausimą dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu (2 t., 59-68 b.l.) M. Š. buvo nuteistas pagal BK 150 str. 4 d. 1 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Taikant BK 92 str., šios bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 metams, o, vadovaujantis BK 87 str. 2 d. 2 p., nuteistajam buvo paskirta auklėjamojo pobūdžio priemonė – elgesio apribojimas 6 mėn., įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslą. Šiuo nuosprendžiu M. Š. buvo nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 7-8 d. gimnazijos bendrabučio kambaryje seksualiai prievartavo mažametį asmenį, gim. (duomenys neskelbtini), analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Sprendimą atidėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą teismas ir tuomet motyvavo jaunu M. Š. amžiumi, tuo, kad jis teisiamas pirmą kartą, o taip pat M. Š. diagnozuotu lengvu protiniu atsilikimu bei tuo, kad jis augo šeimoje, priklausančioje socialinės rizikos ir nedarnių šeimų grupei.

Byloje nustatyta, kad pirmą kartą atidėjus bausmės vykdymą, M. Š. jokių išvadų nepadarė ir, netgi nepasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, vėl padarė naujas nusikalstamas veikas. Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu (2 t., 70-73 b.l.) M. Š. nuteistas pagal BK 153 str., 162 str. 1 d. ir 309 str. 2 d. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus, o taip pat, vadovaujantis BK 64 str. 2 d., pridėjus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą neatliktą bausmę, M. Š. buvo paskirta galutinė subendrinta 1 metų 7 mėn. ir 15 d. laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, taikant BK 92 str., šios bausmės vykdymas vėl buvo atidėtas 1 metams. Vadovaujantis BK 87 str. 2 d. 2 p., nuteistajam vėl buvo paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 6 mėn., įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslus. Šiuo nuosprendžiu jis buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 31 d. tvirkino kelis mažamečius asmenis, išnaudojo mažametį vaiką pornografijai, taip pat disponavo pornografinio turinio dalykais. Nors pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, teismas antrą kartą atidėjo bausmės vykdymą, šį sprendimą vėl motyvuojant jaunu nuteistojo amžiumi, o taip pat tuo, kad nuteisus realia laisvės atėmimo bausme, nuteistasis gali prarasti gyvenimo vertybes, be to, jis planuoja toliau mokytis ir įgyti specialybę.

Antruoju nuosprendžiu paskirtos bausmių vykdymo atidėjimo terminas pasibaigė 2014 m. gegužės 20 d., tuo pat metu išnyko ir ankstesni M. Š. teistumai. Tačiau praėjus nepilniems dviems mėnesiams, t. y. 2014 m. liepos 16 d. ir 17 d., jis vėl padarė du, šį kartą labai sunkius tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 149 str. 4 d. ir BK 150 str. 4 d.

Bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75, 92 straipsniai) taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą teismo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-386-746/2015). Tačiau sprendimą atidėti bausmių vykdymą ir BK 75 arba 92 straipsnius taikyti teismas privalo pagrįsti konkrečiais bylos duomenimis ir nuosprendyje išdėstyti išsamius tokio sprendimo motyvus.

Ir BK 92 str. 1 d. yra nurodyta, ir tas pats pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse (kasacinės nutartis Nr. 2K-7-87/2014 ir kt.), kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas visada susijęs su teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-36-677/2016 kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas.

Šioje byloje skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės ir teismo argumentai, dėl kurių nuteistajam M. Š. jau trečią kartą nuspręsta taikyti BK 92 str., jau buvo paneigti. Kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai atidėjo M. Š. paskirtos bausmės vykdymą ne tik dėl jo padarytų naujų labai sunkių nusikaltimų pobūdžio bei pavojingumo laipsnio, bet ir dėl duomenų, apibūdinančių nuteistojo asmenybę. Per kelių metų laikotarpį M. Š. padarė net keletą nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, visi nukentėjusieji dėl jo padarytų nusikaltimų yra mažamečiai asmenys. Ankstesniais nuosprendžiais teismai M. Š. jau du kartus atidėjo bausmių vykdymus taikydami BK 92 str., abu kartus paskyrė jam auklėjamojo pobūdžio priemones, tačiau iš to nuteistasis nepadarė jokių išvadų, toliau darė analogiškas nusikalstamas veikas, o šį kartą pripažintas kaltu vėl padaręs du tyčinius labai sunkius nusikaltimus. Anksčiau taikytos auklėjamojo poveikio priemonės šiam nuteistajam visiškai nepasiteisino. Todėl skundžiamame nuosprendyje padaryta pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai ir šį kartą bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kolegijos nuomone, nepagrįsta ir neatitinkanti bylos aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį keičia dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 92 str. 1 d.). Nuosprendžio dalis, kuria M. Š. paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas atidėtas taikant BK 92 str. 1 d. ir nuteistajam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės, naikinama. M. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis jau pilnametis, skiriama atlikti pataisos namuose.

Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka ir su civilinio ieškinio klausimo išsprendimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydį ir prašo priteisti iš nuteistojo M. Š. nukentėjusiajai S. K. 14 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Šioje dalyje teisėjų kolegija prokuroro apeliacinio skundo argumentus atmeta. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu mažametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą – jos motina A. K. pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti iš M. Š. 14 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 44-45 b.l.). Skundžiamu nuosprendžiu teismas šį civilinį ieškinį patenkino tik iš dalies ir iš nuteistojo M. Š. nukentėjusiajai S. K. priteisė tik 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Tokį sprendimą teismas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad nėra įrodymų, jog nukentėjusiosios fizinė ar psichinė būklė būtų pašlijusi. Atsižvelgta ir į kaltinamojo finansines galimybės atlyginti padarytą žalą. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde su tokiais argumentais nesutinka, nes, pasak apelianto, teismo išvada dėl nukentėjusiosios S. K. sveikatos būklės yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegijos nuomone, keisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pagrindo nėra. Galima sutikti su tuo, kad kai kurie civilinio ieškinio sumažinimo argumentai nėra visiškai pagrįsti. Pavyzdžiui, nepagrįstas teismo argumentas mažinti šį ieškinį atsižvelgiant į dabartinę nuteistojo finansinę padėtį. Pagal galiojančią teisminę praktiką, teismas turi įvertinti ne tik dabartinę kalto asmens turtinę padėtį, bet ir į jo galimybę atlyginti visą nusikaltimu padarytą žalą ateityje. Tačiau, kita vertus, nustatydamas S. K. padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė iš esmės į visas CK 6.250 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, o nuosprendžiu iš nuteistojo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis, kolegijos nuomone, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškusi 14 000 eurų dydžio civilinį ieškinį, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą teisminio nagrinėjimo metu dėl šio ieškinio dydžio irgi nebuvo nuosekli. Nors apklausta teisiamajame posėdyje ir pasisakydama baigiamųjų kalbų metu A. K. prašė civilinį ieškinį patenkinti pilnai, ji pati posėdžio metu (2 t., 150 b.l.) yra teismui parodžiusi, kad 14 000 eurų civilinio ieškinio sumą jai nurodė advokatė, o ji pati norėtų, kad būtų priteista bent 5 000 eurų žalos atlyginimo. Būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas ir buvo priteistas skundžiamu nuosprendžiu. Teisėjų kolegija šios nuosprendžio dalies nekeičia dar ir todėl, kad civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė ne prokuroras, o nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą. Ji šio nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Šio nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam M. Š. paskirtos galutinės subendrintos 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas, taikant BK 92 str. 1 d., atidėtas 3 (trejiems) metams, vadovaujantis BK 92 str. 2 d., 85 str., 87 str., M. Š. bausmės vykdymo laikotarpiu paskirtos auklėjimo poveikio priemonės: paskirti nemokami auklėjimo pobūdžio darbai 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, turinčiose auklėjamąjį pobūdį; paskirtas elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., mokytis ar tęsti mokslą, ar dirbti, uždrausta bendrauti su S. K., – panaikinti.

Nuteistajam M. Š. paskirtą galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmę įskaityti M. Š. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d.

Bausmės atlikimo laiką skaičiuoti nuo nuteistojo M. Š. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.