- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-17
- Bylos Nr.
- ATP-129-380/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-42-3-00746-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Aurelija Sadauskaitė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal K. V. ir V. A. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarimo, kuriuo K. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio 7 dalį 579 Eur bauda, atimant teisę medžioti vieneriems metams; V. A. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį 579 Eur bauda, atimant teisę medžioti vieneriems metams, konfiskuojant V. A. priklausantį automobilį „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ginklą TIKKA T3 3006, 7,62 kal., Nr. 416435, ir vieną 3006 kalibro šovinį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarimu K. V. ir V. A. nubausti už tai, kad: K. V., medžiotojo bilieto Nr. (duomenys neskelbtini), ir V. A., medžiotojo bilieto Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. lapkričio 13 d., apie 17 val., būdami medžiotojais ir priklausantys (duomenys neskelbtini), neteisėtai, draudžiamu būdu medžiojo iš V. A. vairuojamo pilkos spalvos automobilio „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio plotuose. Medžioklei vadovavo K. V.. Medžioklės lape Nr. 097-15, išduotame 2015-10-07, medžiojimo data įrašyta 2015-11-13. Neteisėtos medžioklės metu iš minėto automobilio Šilalės r., Laumenų k., K. V. ir V. A. iš pastarajam priklausančio ginklo TIKKA T3 3006, 7,62 kal., Nr. 416435,435, nušovė vieną stirną. Tokiu būdu K. V. ir V. A. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-06-27 įsakymu Nr. 258 su vėlesniais pakeitimais, 58.5.5 punkto, 74.1 punkto reikalavimus. Apeliaciniu skundu K. V. ir V. A. prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, o ginklą ir vieną šovinį grąžinti V. A. arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, įpareigojant nustatyti, ar 2015-11-13 rasta stirna galėjo būti nušauta ne tik byloje paimtu ginklu ir šoviniu, bet ir kito modelio ginklu bei kito kalibro šoviniu; gauti duomenis iš UAB „Tele2“ apie tai, ar gali būti taip, kad viename kaime skirtingose vietose skambučiai gali jungtis per kelias celes; kokias tiksliai vietoves apima Jucaičių k., Kalnyškių I k. ir kitos celės (pvz., Didkiemio); esant Laumenų k., kokia celė fiksuoja skambučius; taip pat paskirti papildomą ekspertizę, siekiant nustatyti, kiek laiko po šaudymo išlieka aitrus ginklo kvapas, ar įmanoma žmogaus uosle nustatyti laiką, kuomet buvo paskutinį kartą šaudyta iš ginklo. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai, nesant absoliučiai jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų, juos pripažino kaltais dėl vienos stirnos nušovimo iš V. A. priklausančio ginklo draudžiamu būdu, t. y. šaunant iš automobilio „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šilalės r., Laumenų k. Nutarime pažymėta, kad iš sertifikuoto (duomenys neskelbtini) eksperto G. S. pažymos nustatyta, jog stirnos galėjo būti nušautos iš ginklo, kurio kalibras yra 7,62 mm. Tačiau teismas nutarime aprašydamas jo parodymus, duotus teisme, nepažymėjo, kad šis ekspertas teismui nurodė, jog dėl to, kad 99 procentai medžiotojų ginklų yra tokio kalibro, jis taip ir nurodė savo pažymoje. Taip pat šis ekspertas nurodė, kad kulkos įėjimo ir išėjimo angos dydžiui skirtumo nėra, ar yra šauta iš 7,62 mm kalibro ar 8 mm kalibro ginklo, tačiau teismas nevertino šio teiginio. Jų atstovė prašė teismo ekspertui užduoti klausimą: „Ar nušautose stirnose rastos kiaurinės žaizdos galėjo būti padarytos panaudojant tik išimto šioje byloje modelio šaunamąjį ginklą ir išimto kalibro šovinį, ar galėjo būti padarytos ir kito modelio ginklu bei kalibro šoviniu?“. Tačiau teismas nutartimi uždavė ekspertui tik tendencingą klausimą, ar stirnų kūnuose padarytos kulkų įėjimo angos (apie 8 mm) ir išėjimo angos (3 cm, 10 cm) galėjo būti padarytos V. A. ginklu, panaudojant tokius pat šovinius kaip ir tyrimui pateikta šovinio tūtelė. O klausimo dalį, ar stirnose rastos žaizdos galėjo būti padarytos ir kito modelio ginklu bei kito kalibro šoviniu, atmetė. Teismas uždavė ekspertui tokį klausimą, kad būtų galima iš karto apkaltinti juos dėl neteisėtos medžioklės. Todėl byloje liko neatsakytas klausimas, ar 2015-11-13 rasta stirna galėjo būti nušauta ne tik byloje paimtu ginklu ir šoviniu, bet ir kito modelio ginklu bei kito kalibro šoviniu. Teismas savo nutarimą grindė inspektorių V. M. bei P. S. parodymais, tačiau inspektoriai V. M., P. S. surašė protokolus nesurinkę jokių objektyvių įrodymų dėl pačios medžioklės, taip pat teismui melavo, kad paimtas naktinio matymo prietaisas yra naktinio matymo taikiklis, o IR spindulių šviestuvas yra lazerinis taikiklis, kurie yra draudžiami civilinėje apyvartoje, siekdami pateisinti protokolų surašymą, kas rodo jų parodymų neobjektyvumą. Inspektorius V. M. teismui melavo ir dėl kitų aplinkybių, liudytojas J. N. kategoriškai paneigė V. M. parodymus, kad neva jam pirmas paskambino, liudytojas J. N. teigė, kad jis jokių šūvių negirdėjo ir tikrai nematė, iš kokio automobilio šaudo, todėl tokių aplinkybių V. M. nenurodė. Taip pat inspektorius V. M. teigė, kad jis su J. N. apžiūrėjo vietą, kur jis girdėjo 7 šūvius, t. y. prie pirmos stirnos, o inspektorius P. S. nurodė, kad, būnant policijos komisariate, V. M. paskambino J. N. ir nurodė, kad rado stirną, nors to nenurodė nei V. M., nei J. N., priešingai, pastarasis teisme paneigė šiuos teiginius, nurodė, kad jis pareigūnams parodė tik vietą, apie kurią jam sakė žmona, o ši vieta yra priešingoje pusėje, nei buvo rasta nušauta stirna. Todėl teismas visiškai nepagrįstai inspektoriaus V. M. parodymus laikė patikimais, o liudytojo J. N. parodymus vertino kritiškai. Jeigu V. M. būtų sakęs tiesą, tai jis būtų pateikęs ir savo telefoninių pokalbių išklotines, iš kurių būtų buvę nustatyta, kas ir kada tiksliai jam pirmas pranešė apie šaudymą. V. M. teismui melavo ir tai, kad jam A. P., privažiavęs prie jo, kai buvo sustabdytas V. A. vairuotas automobilis, patvirtino, kad Laumenų k. buvo tas pats automobilis, kadangi net du kartus teisme apklaustas A. P. nurodė, kad buvo tamsu, todėl negali pasakyti, ar tą patį automobilį sustabdė inspektoriai. V. M. teismui melavo, todėl teismas jo parodymais neturėjo remtis, turėjo jo parodymus vertinti kritiškai, be to, jis tiesiogiai yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes pats rašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, neturėdamas absoliučiai jokių įrodymų dėl stirnų nušovimo 2015-11-13. Stirnos, kurios neteisėtu nušovimu yra apkaltinti, vieno šono dalis buvo išgriaužta laukinių žvėrių ir ji jau buvo sustingusi, nors inspektorius V. M. teigia, kad šios stirnos šone buvo ne griaužimo žymė, o išpjovimo ir stirna buvo nesustingusi. Nėra jokios logikos, kad jie būtų nušovę stirną ir nuėję išpjauti jos šoną, nes ir liudytoja K. P. nurodė, kad nuo pirmo pilkos spalvos automobilio pamatymo iki jo nuvažiavimo praėjo apie 10 min., tai reškia, kad per tokį trumpą laiką nebūtų įmanoma pribėgti prie nušautos stirnos, ją išpjauti ir vėl sėsti į automobilį, važiuoti šaudyti į kitas stirnas, o ir pjaustyti tikslo nebūtų buvę, nes jie turėjo teisę medžioti. Tiek jie, tiek inspektorius V. M. patvirtino, kad 2015-11-13 rastos stirnos šone buvo arba laukinių žvėrių išgriaužimo, arba išpjovimo žymės, tačiau tyrimui buvo pateikta ne 2015-11-13 rasta nušauta stirna, bet visiškai kita stirna, nes nė vienas iš specialistų nekonstatavo išpjovimo ir išgriaužimo žymių, G. S. teismui nurodė, kad rasta stirnos patelė buvo idealiai sveika, tik nušauta, nė vienoje stirnoje pjovimo požymių nebuvo. Iš byloje esančios 10 fotonuotraukos matyti, kad 2015-11-13 rastos stirnos vieno šono labai didelis plotas yra išgriaužtas laukinių žvėrių. Be to, byloje esančioje 1 fotonuotraukoje matosi nušauta stirna, ant kurios kūno uždėtas lapelis su skaičiumi 1, tačiau šalia jos matosi kitos stirnos galva, dėl ko tikėtina, kad Pažiuržmočio k. 2015-11-14 buvo rastos ne dvi stirnos, o trys, o gal trečia stirna inspektorių buvo atvežta iš dar kur nors, nes rastoji 2015-11-13 stirna buvo visiškai sustingusi, kas įrodo, kad ji buvo daug seniau nei prieš 17 val. nušauta ir apgriaužta laukinių žvėrių. Kadangi 2015-11-13 rastoji stirna buvo visiškai sustingusi, tam, kad įrodytų, jog jie 2015-11-13 nušovė ir kitas dvi stirnas, specialistai pateikė dar visiškai nesustingusias stirnas. 2015-11-13 rastoji jau sustingusi stirna galėjo būti nušauta 2015-11-12. Byloje nebuvo užfiksuoti automobilio, kurį matė K. P., padangų pėdsakai, nors inspektorius P. S. nurodė, kad jie matė automobilio apsisukimo žymes ant kelio. Jeigu pareigūnai būtų tinkamai tai užfiksavę ir sulyginę su V. A. automobilio padangų protektoriumi, būtų papildomas įrodymas, kad jų Laumenų k. nebuvo. Teismas aprašydamas liudytojo A. P. parodymus neteisingai nurodė, jog šis liudytojas teigė, kad Spraudaičių k. jis pamatė tą patį automobilį „Toyota Avensis Verso“ prie Gamtos apsaugos inspekcijos automobilio, nes pirmosios apklausos metu jis teigė, kad buvo tamsu, todėl negali pasakyti, ar tą patį automobilį sustabdė inspektoriai, o antrosios apklausos metu jis nurodė, kad jis negali pasakyti 100 procentų, ar tą patį automobilį sustabdė inspektoriai. Taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi šio liudytojo duotais parodymais ir nevertino to, jog jo parodymai paneigti kitais įrodymais. Teisme šis liudytojas nurodė, kad 2015-11-13, apie 17 val., jis maždaug 300 m atstumu matė pamiškėje stovintį automobilį „Toyota Avensis Verso“, tačiau šie jo parodymai paneigti jo dukters K. P. parodymais, kuri paneigė, kad jos tėtis buvo tą vakarą atėjęs į naujai statomą sodybą. Jie pateikė fotonuotrauką, darytą 2016-10-31 10 val., esant giedram orui. Fotonuotrauka įrodo, kad netgi esant giedram orui atpažinti tikslios automobilio markės neįmanoma. Liudytoja K. P. taip pat patvirtino, kad buvo tamsu. Be to, nuo kelio, kur neva stovėjo A. P., iki vietos, kur neva stovėjo automobilis, yra ne 300 m, o 487 m. Pažymi ir tai, kad K. P. nurodė, jog ji girdėjo kelis šūvius toje vietoje, kur vieną šūvį girdėjo ir J. N., tačiau ji automobilio nematė, nors atkreipė dėmesį į tą vietą, nes ten buvo šauta, todėl kyla klausimas, kaip A. P. galėjo matyti automobilį pamiškėje, jei K. P. nematė. Be to, A. P. teigia, kad apie 17 val. tik matė pamiškėje automobilį, tačiau šūvių negirdėjo, o tuo pačiu laiku J. N. girdėjo vieną šūvį, K. P. – du šūvius. Be to, liudytojas A. P. nurodė, kad jam dukra K. P. sakė, jog šaudė iš automobilio, tačiau ši liudytoja paneigė šiuos jo parodymus ir teismui kategoriškai nurodė, kad buvo tamsu ir ji nematė, ar šaudė iš automobilio, ar prie automobilio. Be to, liudytojas A. P. nurodė matęs, kaip automobilis „Toyota Avensis Verso“ apsisukęs grįžo nuo Didkiemio k., bet kad jis to negalėjo matyti, byloje įrodyta pateiktais žemėlapiais, iš kurių matosi, kad tą kelią Didkiemio k. užstoja miškas. Teismo buvo prašoma vykti į įvykio vietą, siekiant nustatyti, ar įmanoma buvo A. P. matyti tokiu atstumu automobilį iš jo nurodytų buvimo vietų, tačiau šį prašymą teismas atmetė, teigdamas, kad tai yra vertinimo dalykas. Taip pat liudytojas A. P. teigė, kad po to, kai jam dukra pranešė apie šaudymą, jis buvo išėjęs į kelią ir pamatė parvažiuojantį nuo Didkiemio k. minėtą automobilį, įsidėmėjo valstybinio numerio skaičius 411, o jo dukra K. P. pasakė, kad tai tas pats automobilis, iš kurio šaudė, tačiau teisme apklausta K. P. paneigė savo tėčio parodymus, teigė, kad su juo po to, kai pranešė jam apie šaudymą, ji prie kelio nebuvo nuėjusi, o tėtis netrukus kažkur išvažiavo, todėl negalėjo patvirtinti tėčiui, kad tai tas pats automobilis. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausos metu šis liudytojas nurodė, jog nematė, kiek minėtame automobilyje sėdėjo žmonių, nes buvo tamsu ir 300–400 m atstumas, o apklausiamas antrą kartą jau nurodė, kad buvo 2 ar 3 žmonės ir automobilį matė iš 2–3 m. atstumo, kas rodo, jog šio liudytojo parodymai nėra nuoseklūs, yra prieštaringi. Teismas, aprašydamas liudytojos K. P. parodymus, nenurodė esminio jos teiginio, kad visi šūviai galėjo būti iš automobilio arba išlipus iš automobilio – šalia automobilio. Teismas vienintelės liudytojos, kuri matė šūvius, parodymus vertino subjektyviai ir juos tiesiog interpretavo taip, kad juos apkaltintų dėl to, ko jie nepadarė. Tai, jog ši liudytoja nurodė, jog automobilis sustojo, šovė, pavažiavo, sustojo ir vėl šovė, visiškai nereiškia, kad asmuo, kuris šovė iš automobilio, negalėjo automobiliui sustojus iš jo staiga išlipti ir tada šauti. Esminė aplinkybė, kurią būtina buvo įrodinėti, siekiant įrodyti neteisėtą medžioklės faktą, t. y. šovimas iš automobilio, o ne iš jo išlipus, tačiau vienintelė šūvius mačiusi liudytoja K. P. nepatvirtino teismo nurodyto ATPK 85 straipsnio 7 dalyje numatyto pažeidimą kvalifikuojančio požymio – šovimo iš automobilio fakto, todėl byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo šauta iš automobilio. Be to, teismas nevertino fakto, kad liudytoja K. P. apklausos metu buvo įsijungusi telefoną ir jos apklausą girdėjo po jos apklaustas liudytojas A. P., kuris per dukros apklausą vaikščiojo lauke, prisidėjęs telefoną prie ausies, ir tik po to, kai jų atstovė paprašė teismo paprašyti liudytojos K. P. padėti ant stalo telefoną, patikrinti, ar tas telefonas yra įjungtas ar išjungtas, teismas paprašė liudytojos, kad ji padėtų ant stalo telefoną ir jį išjungtų, ką ji ir padarė. Tokie A. P. veiksmai turėjo sukelti teismui abejonių dėl jo geranoriškumo duoti teismui teisingus parodymus. Teismas nevertino aplinkybės, kad liudytojas A. P. nurodė, kad jis matė minimą automobilį nuvažiuojant link medžiotojų namelio, tai yra į visiškai priešingą pusę, nei tuo laiku buvo sustabdytas V. A. vairuojamas automobilis, kas paneigia, jog būtent jie buvo Laumenų k. Jų pakviestų liudytojų R. S., R. A. ir R. Ž., G. N. parodymų teismas nutarime net neaprašė, nors jie yra nuoseklūs, patvirtinantys jų nurodytas aplinkybes. Teismas visiškai nevertino G. N. parodymų, kuris vyko kartu su jais ir kuris teismui patvirtino, kad jie nešaudė ir ginklo jų rankose nematė. Teismas nepagrįstai jų kaltę grindė duomenimis, gautais iš UAB „Tele2“. Teismas visiškai neteisingai, neturėdamas detalios informacijos, visiškai neinformatyvius duomenis iš UAB „Tele2“ laikė jų kaltės įrodymais. Taip pat byloje nėra pateikta nei V. M., nei J. N. skambučių išklotinių.
2.10. Teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi inspektorių V. M. ir P. S. parodymais, jog V. A. ginklas buvo šiltas ir jautėsi aitrus parako kvapas. Šie inspektoriai nėra kompetentingi nustatyti šias aplinkybes. O į klausimą, ar įmanoma žmogaus uosle nustatyti laiką, kuomet buvo paskutinį kartą šauta iš šaunamojo ginklo, iš viso byloje nebuvo imtasi priemonių atsakyti, nors jų atstovė to prašė. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad 2015-11-12 V. A. buvo medžioklėje, ginklo po medžioklės nevalė, todėl galėjo iš jo sklisti parako kvapas.
2.11. VĮ „Regitra“ duomenimis, gana daug yra registruota pilkos spalvos automobilių „Toyota Avensis Verso“, kurių valstybinio numerio skaičiai (duomenys neskelbtini), tačiau teismas, vertindamas šiuos duomenis, nurodė tik tai, kad Šilalės r. yra įregistruotas tik vienas toks automobilis ir jis priklauso V. A.. Šiais duomenimis įrodyta, kad Lietuvoje yra gana daug įregistruota tokių automobilių ir tokiu automobiliu į Laumenų k. galėjo atvykti asmenys, kurie negyvena Šilalės r., arba asmenys, kurie gyvena Šilalės r., tačiau anksčiau gyveno kitame rajone ir ten buvo priregistruotas automobilis.
2.12. Nė vienas byloje apklaustas liudytojas nenurodė matęs, jog buvo šaudoma iš V. A. automobilio. Ne tik dėl to, kad byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų, jog jie iš viso 2015-11-13 buvo Laumenų k., bet ir dėl to, kad nėra absoliučiai jokių įrodymų, jog iš viso buvo šaudyta iš automobilio, o ne šalia jo (vienintelė liudytoja K. P., mačiusi šaudymą, negalėjo pasakyti, ar buvo šauta iš automobilio, ar išlipus iš automobilio, šalia automobilio), priimtas nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apeliacinio skundo netenkinti, Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
K. V. ir V. A. skundžiamu nutarimu nubausti už tai, kad 2015 m. lapkričio 13 d., apie 17 val., medžiodami draudžiamu medžiojimo būdu, t. y. medžiodami iš automobilio, nušovė vieną stirną. Apeliantai savo kaltės nepripažįsta, kategoriškai neigia padarę jiems inkriminuotą pažeidimą, neigia 2015 m. lapkričio 13 d., apie 17 val., medžioję Laumenų k. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir joje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas ir įrodymais pagrįstas išvadas dėl K. V. ir V. A. kaltės, o tai, kad apeliantai nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas įstatymas. K. V. ir V. A. laikosi pozicijos, kad jie kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2015 m. lapkričio 13 d., apie 17 val., Šilalės r., Laumenų k., iš automobilio „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nemedžiojo, teigia tą vakarą tik važiavę apžiūrėti, kur statyti medžiotojų bokštelį. Tačiau ši pažeidėjų versiją visiškai paneigta byloje surinktais įrodymais. Savo pirminiuose paaiškinimuose (1 t., b. l. 8, 9, 10, 11), rašytuose tą patį įvykio vakarą, tiek K. V., tiek V. A. nurodė, kad jie 2015-11-13, apie 16 val., užsipildę medžioklės lapą, išvyko į medžioklę. Jie taip pat nurodė, kad medžioklei vadovavo K. V.. Pastebėtina, jog pirminiuose paaiškinimuose nei K. V., nei V. A. neužsiminė apie tai, kad būtų važiavę apžiūrėti vietos, kur statyti medžiotojų bokštelį. Kita vertus, jei jie šios aplinkybės ir nenurodė, nepaneigta jų versija, kad tą vakarą jie iš tiesų apžiūrinėjo ir vietą bokštelio statymui, tačiau tai nebuvo jų pagrindinis to vakaro tikslas, kadangi patys pripažino, kad važiavo medžioti. Kad K. V. ir V. A. 2015-11-13 vakaro tikslas buvo medžioti, įrodo aplinkybės, jog jie užsipildė medžioklės lapą, pasiėmė užtaisytą šautuvą, žiūronus, turėjo peilį, plastikinę vonelę. Be to, liudytojas G. N., kuris kartu važiavo su K. V. ir V. A., savo pirminiame paaiškinime (1 t., b. l. 12) nurodė, kad K. pasiūlė važiuoti pasižvalgyti. Šio liudytojo pasakymas – važiuoti pasižvalgyti, vertinant jį su minėtais K. V. ir V. A. pirminiais paaiškinimais, neabejotinai reiškia važiuoti pasižvalgyti laukinių gyvūnų ir medžioti. Pareigūnas V. M. savo paaiškinime (1 t., b. l. 74–75) taip pat nurodė, jog sustabdžius V. A. vairuojamą automobilį ir paklausus, ar medžioja, buvo atsakyta, jog važiuoja į medžioklę. Teismo posėdžio metu (3 t., b. l. 30–31) liudytojas V. M. patvirtino, jog V. A. ir K. V. patvirtino medžiojantys, paklausus, kaip ir kur medžioja, atsakė, kad tykodami. Paklausus, kaip ruošiasi medžioti su vienu šoviniu, nutylėjo ir nieko nesakė. Ginklo vamzdis buvo šiltas, jautėsi parako kvapas. Nors vėliau K. V. ir V. A. pradėjo kategoriškai neigti, kad įvykio vakarą važiavo medžioti, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aptartais įrodymais, konstatuoja, jog K. V. ir V. A. 2015-11-13 vakare važiavo medžioti (ir medžiojo), o jų versija, kad nemedžiojo, o tik važiavo apsižvalgyti, kur statyti bokštelį, yra gynybinio pobūdžio, pateikta siekiant išvengti itin griežtos administracinės atsakomybės.Apylinkės teismas, remdamasis liudytojų K. P., A. P., V. M., P. S., J. N. parodymais, pripažino, jog įrodyta, kad 2015-11-13 vakare Laumenų k. K. V. ir V. A., važiuodami automobiliu „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo medžiojo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, o tam tikri neatitikimai jų parodymuose, kurie nėra esminiai (pavyzdžiui, kas pirmas paskambino inspektoriams ir pranešė apie šaudomas stirnas, kokiu atstumu liudytojai matė automobilį, kurioje vietoje jie tuo metu buvo ir panašiai), neduoda pagrindo minėtų liudytojų parodymais netikėti ir nesivadovauti. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog praėjęs laiko tarpas nuo įvykio 2015-11-13 iki bylos nagrinėjimo teisme (iš naujo byla apylinkės teisme pradėta nagrinėti praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio) turėjo įtakos tam, kad liudytojai galėjo nebeprisiminti įvykio detalių, kurios nėra esminės, arba suklysti jas nurodydami. Tačiau tai nedaro jų parodymų melagingų ar nepatikimų. Liudytoja K. P. teismo posėdžio metu parodė (3 t., 55–57), jog matė, kad pilkos spalvos automobilis važiavo lėtai, sustojo, šovė, vėl pavažiavo, sustojo, šovė. Teismui detaliai žemėlapyje nurodė, kuria kryptimi minėtas automobilis važiavo, kuriose vietose buvo sustota ir šauta (3 t., b. l. 49). Liudytojas A. P. nuo pat įvykio pradžios teigė (1 t., b. l. 13, 57–59), jog iš pradžių matė, kad tai pilkos (sidabrinės) spalvos automobilis „Toyota Avensis Verso“, o vėliau, stovėdamas nuo kelio 3–4 m atstumu, įsidėmėjo ir jo valstybinio numerio skaičius (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis nustatyta, jog V. A. automobilis, kuris įvykio vakarą buvo sustabdytas inspektorių, yra „Toyota Avensis Verso“, jo valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) automobilis pilkos spalvos. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios duotų pagrindą įtarti, kad minėti liudytojai nori melagingai apkalbėti K. V. ir V. A., apkaltinti tokio šiurkštaus pažeidimo padarymu. Jokių asmeninių konfliktų tarp šių asmenų nenustatyta. Todėl nors tarp A. P. ir K. P. parodymų yra nesutapimų, tačiau jie nėra esminiai, todėl teismas šių liudytojų parodymais remiasi. Apeliantai teigia, jog liudytoja K. P. nepatvirtino, kad buvo šaudoma iš automobilio, nurodo, jog šaudantysis galėjo išlipti iš automobilio, iššauti, po to vėl įlipti, pavažiavęs vėl išlipti, iššauti. Liudytoja K. P. iš tiesų nurodė nemačiusi, ar buvo šaudoma iš automobilio, ar šalia jo (3 t., b. l. 55–57), tačiau išvadą, kad buvo šaudoma iš automobilio, o ne išlipus iš jo, teismas daro remdamasis tuo, kad liudytoja K. P. nenurodė, jog būtų girdėjusi atidaromų ir uždaromų durelių garsą, ką, akivaizdu, ji būtų girdėjusi, jeigu šaudantysis iš automobilio būtų išlipęs, po to vėl įlipęs ir taip daręs kelis kartus, nes šūvius K. P. girdėjo ne vieną kartą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2015-11-13 vakare Laumenų k. buvo šaudoma iš automobilio „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o ne stovint šalia jo. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.5.5 punkte nustatyta, jog draudžiama medžioti draudžiamais medžioklės būdais – iš transporto priemonių. Remiantis šių taisyklių 74.1 punktu, toks medžioklės taisyklių pažeidimas laikomas šiurkščiu pažeidimu. K. V. ir V. A. taip pat kategoriškai neigia nušovę 2015-11-13 vakarą vieną stirną. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad 2015-11-13 rasta stirna buvo nušauta nagrinėjamo įvykio metu ir ją nušovė būtent K. V. su V. A.. Įvykio metu liudytoja K. P. nurodė (3 t., b. l. 55–57) mačiusi pro jų sodybą pravažiuojančius du automobilius, tačiau taip pat nurodė, kad pirmasis automobilis nuvažiavo nesustodamas, o antrasis – pilkas – važiavo lėtai, stoviniavo, šaudė. 60 m už šaudymo vietos pievoje buvo rasta nušauta stirna (1 t., b. l. 25, 3 t., b. l. 20). Kitų automobilių ir medžiotojų liudytojai tą vakarą nematė. Tad darytina išvada, kad 2015-11-13 rastą stirną nušovė būtent K. V. ir V. A. iš automobilio. Tokią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, jog apžiūrint įvykio vietą, kurioje buvo tikrinamas sustabdytas automobilis „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) gyvulių ganykloje esančioje girdykloje, vandenyje, buvo rasta varinė šovinio tūtelė (1 t., b. l. 19, 47, 48, 49). V. A. prisipažino (1 t., b. l. 51, 3 t., b. l. 28–29), kad toje vietoje, kurioje buvo sustabdytas jo automobilis, šovinio tūtelę išmetė būtent jis. Nors jis taip pat nurodė, kad minėtas šovinys buvo iššautas 2015-11-12 medžioklės metu, tačiau toks jo paaiškinimas apie šovinio iššovimo laiką atmetamas, kadangi jeigu iš tiesų jis būtų buvęs iššautas 2015-11-12 medžioklės metu, V. A. nebūtų jokio tikslo slėpti tuščią tūtelę, kadangi 2015-11-12 medžioklė vyko teisėtai, jis turėjo leidimą medžioti. Todėl toks V. A. elgesys – šovinio tūtelės 2015-11-13 išmetimas į gyvulių girdyklą jį sustabdžius – tik dar kartą patvirtina, kad V. A. 2015-11-13 medžiojo pažeisdamas nustatytas taisykles, o siekdamas paslėpti bet kokius šį faktą patvirtinančius įrodymus, jis išmetė šovinio tūtelę. Specialistai ir ekspertas patvirtino (1 t., b. l. 27, 3 t., b. l. 32–34, 95–97), jog pagal kulkų padarytas žaizdas stirnos galėjo būti nušautos iš 7,62 mm kalibro medžioklinio šautuvo TIKKA T3 3006 30-06 (7,62x63) kalibro „Springfield“ medžiokliniais šoviniais, kurių viena tūtelė pateikta tirti, iš 60 m atstumo, stirnų kūnuose galėjo būti padarytos apie 8 mm kulkų įėjimo bei apie 3 cm ir apie 10 cm kulkų išėjimo angos. Apeliantai akcentuoja, jog teismas neįvertino, kad 99 procentai medžiotojų ginklų yra tokio kalibro, todėl stirną galėjo nušauti bet kuris kitas medžiotojas, o, be to, nebuvo aiškintasi, ar šautinė žaizda stirnoje negalėjo būti padaryta šaunant iš kito modelio ginklo bei kito kalibro šoviniu. Tačiau pažymėtina, jog įvykio vietoje kitų medžiotojų ir kitų transporto priemonių nebuvo, liudytojai matė ir girdėjo, kaip K. V. ir V. A., važiuodami automobiliu „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) šaudė, tad visiškai pagrįstai teismas tyrė, ar stirna galėjo būti nušauta šaudant iš 7,62 mm kalibro medžioklinio šautuvo TIKKA, rasto pas V. A., o ne spėliojo, kokio dar kito modelio ginklu bei kito kalibro šoviniu galėjo būti šaudoma. Kadangi liudytojai matė įvykio vietoje besivažinėjantį V. A. automobilį ir girdėjo, kaip buvo šaudoma iš jo, be to, 2015-11-13 rastoje stirnoje šautinė žaizda galėjo būti padaryta šaudant iš 7,62 mm kalibro medžioklinio šautuvo TIKKA T3 3006 30-06 (7,62x63) kalibro „Springfield“ medžiokliniais šoviniais, todėl daroma abejonių nekelianti išvada, jog 2015-11-13 rastą stirną nušovė būtent K. V. ir V. A.. Apeliantai kelia versiją, kad 2015-11-13 rasta stirna galėjo būti nušauta 2015-11-12 vykusios medžioklės metu, nes, kaip matyti iš fotonuotraukų, ji galbūt buvo apdraskyta laukinių gyvūnų. Tačiau pastebėtina, jog, pagal liudytojų parodymus, šaudoma buvo 2015-11-13, apie 17 val. (laikas apytikslis), o stirna rasta tik apie 21.20 val., t. y. daugiau nei po 4 valandų. Tai buvo pakankamas laiko tarpas, per kurį laukiniai gyvūnai galėjo apgriaužti minėtą stirną. Kartu pastebėtina, jog liudytojas P. S. nurodė (3 t., b. l. 29–30), jog stirna žvėrių nebuvo pažeista, šonas galėjo būti išpjautas. Liudytojas V. M. taip pat parodė (3 t., b. l. 30–31), kad stirnos šone buvo pjautinė žaizda, ne žvėrių išgriaužta, galbūt dėl to, kad nesimatytų, jog nušauta. Taip pat parodė, kad sulaikytame automobilyje rastas peilis buvo išteptas gyvūno riebalais. Nagrinėjamu atveju nebuvo ekspertų nustatinėjama, kas iš tiesų buvo padaryta stirnai, ar jos šonas buvo apdraskytas laukinių gyvūnų, ar apipjaustytas peiliu, nė viena versija nebuvo paneigta ar patvirtinta, tačiau apeliantų versija, kad stirna dėl matomų sužalojimų buvo nušauta 2015-11-12, atmetama, nes ją nušovus 2015-11-13 vakare ir suradus tik po 4 val. buvo pakankamai laiko padaryti jai fotonuotraukose matomus sužalojimus. Be to, specialistai, įvykio liudytojai, apžiūrėję stirną, patvirtino, kad ji galėjo būti nušauta 2015-11-13, surastos stirnos gaišena buvo šviežia, šilta, buvo neseniai sumedžiota, dar ir po 3 val. nuo sumedžiojimo gaišena būna šilta, nors ir pradėjusi stingti, sustingusi nebūtinai gali būti šalta (3 t., b. l. 29–30, 32–33, 33–34). Taigi, nors 2015-11-13 rastai stirnai iki jos suradimo ir buvo padaryti nenustatyto pobūdžio apdraskymai / apipjaustymai, tai neduoda pagrindo teigti, kad stirna buvo nušauta 2015-11-12, o ne 2015-11-13. Apeliantų nuomone, specialistams nebuvo pateikta 2015-11-13 rasta stirna, jų nuomone, specialistams buvo pateikta visai kita stirna, siekiant juos apkaltinti medžiojus draudžiamu būdu. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog 2015-11-13 buvo rasta viena stirna, o 2015-11-14 – dvi stirnos. Daugiau stirnų rasta nebuvo. Trys stirnos ir buvo pateiktos specialistams apžiūrėti. Liudytojas G. S. parodė (3 t., b. l. 33–34), kad stirnos apžiūrėti buvo atvežtos 2015-11-14. Tad apeliantų versija, kad stirnos galėjo būti sumaišytos ir pateikta specialistams apžiūrėti ne ta stirna, atmetama. Pastebėtina, jog viena stirna buvo fotografuojama 2015-11-13 (1 t., b. l. 44), o 2015-11-14 buvo fotografuojamos jau visos trys stirnos (1 t., b. l. 35, 36, 37). Be to, 2015-11-13 stirna nufotografuota iš dešinės pusės, o 2015-11-14 – iš kairės pusės, todėl ir nesimato anksčiau aptartų jos sužalojimų, užfiksuotų dešinėje pusėje. Kartu pastebėtina, jog pateikiant specialistams užduotį ir stirnas, buvo prašoma jų nustatyti ginklo kalibrą pagal nušautų stirnų kūnuose rastus kulkų įėjimo ir išėjimo angų skersmenis (1 t., b. l. 26), ką sertifikuotas (duomenys neskelbtini) ekspertas G. S. ir padarė (1 t., b. l. 27), jis įvertino kulkų įėjimo ir išėjimo angų skersmenis, kulkų padarytas žaizdas. Detaliai kiekvienos stirnos išvaizdos ir sužalojimų jis neaprašinėjo, nes, kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų (3 t., b. l. 90), ir antroji stirna turėjo ne tik kulkos padarytą žaizdą, bet ir jos pilvo ertmė buvo pradraskyta. Nors 2016-09-28 teismo posėdžio metu liudytojas G. S. parodė (3 t., b. l. 33–34), kad viena stirna buvo idealiai sveika, tik nušauta, tačiau dėl praėjusio laiko (beveik metų laiko) šis liudytojas galėjo suklysti duodamas tokius parodymus ir tiksliai neprisiminti, nes liudytojas M. D. nurodė nepamenantis, ar kuri stirna buvo apipjaustyta ar apdraskyta (3 t., b. l. 32–33). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis anksčiau aptartais įrodymais, pripažįsta, jog K. V. ir V. A. kaltė padarius jiems inkriminuotą pažeidimą visiškai įrodyta. Papildomai tirti bylą ir rinkti įrodymus nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, įrodinėjimo procesas negali tęstis iki begalybės. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju buvo surinkta pakankamai abejonių nekeliančių įrodymų, kurie pagrindžia K. V. ir V. A. kaltę. Apylinkės teismas įrodymų tyrimą atliko išsamiai, tenkino tiek kaltinimo, tiek gynybos prašymus renkant papildomus įrodymus, dėl tų prašymų, kurie buvo netenkinti, motyvuotai pasisakė, kodėl juos atmeta. Apylinkės teismas pasisakė, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Dėl gynybos liudytojų R. S., R. A. ir R. Ž. pastebėtina, jog bylą nagrinėjant kitam teisėjui iš naujo apylinkės teisme, šie liudytojai nebebuvo apklausiami, todėl priimant skundžiamą nutarimą pagrįstai šių liudytojų parodymai aprašomojoje nutarimo dalyje ir nebuvo aptariami. Teismas aprašomojoje dalyje neaptarė liudytojo G. N. teismo posėdžio metu duotų parodymų, tačiau šis teismo padarytas pažeidimas nėra esminis ir nedaro skundžiamo nutarimo neteisėto bei nepagrįsto, teismas motyvuojamojoje dalyje pasisakė, kodėl šio liudytojo parodymais nesivadovauja. Remdamasis aptartų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. V. ir V. A. kaltė, padarius jiems inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, yra visiškai įrodyta. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai ir motyvuotai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie duomenys atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Apylinkės teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad K. V. ir V. A. medžiojo draudžiamu būdu – iš automobilio ir nušovė stirną, tuo pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.5.5 punkto, 74.1 punkto reikalavimus. Tokie K. V. ir V. A. veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantų skundas netenkinamas, o skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
K. V. ir V. A. apeliacinio skundo netenkinti ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.