- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- e2A-1377-603/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09269-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Bujokaitė, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Zenipa“
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Visvaldo Kazakiūno ir Žilvino Terebeizos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Zenipa“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „UPPS.LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Zenipa“ 18315,64 Eur skolą, 4285,28 Eur delspinigių ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. kovo 30 d. su atsakove sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 17/03/30. Sutartimi ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei spygliuočių ir lapuočių apvalius rąstus (medieną), o atsakovė įsipareigojo už perkamas prekes atsiskaityti. Šalys susitarė, jog laikomos galiojančiomis elektroniniu paštu atsiųstos sąskaitos – faktūros be parašo. Laikotarpiu nuo 2017-11-24 iki 2018-01-11 ieškovė pristatė prekių už 44315,64 Eur. Tokias aplinkybes patvirtina atsakovės apyvartos pažyma, ieškovės medienos pirkimo ir pardavimo žiniaraštis už 2017 m. gruodžio mėnesį, aštuoni medienos perdavimo – priėmimo aktai ir PVM sąskaitos – faktūros. Atsakovė iš viso yra sumokėjusi 2600,00 Eur, atsakovė liko skolinga ieškovei 18315,64 Eur skolą bei 4285,28 Eur delspinigių. Atsakovė ieškovo siunčiamų PVM sąskaitų – faktūrų neginčijo, jokių pretenzijų nereiškė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškinio reikalavimais nesutinka. Paaiškino, jog atsakovės pagrindinė veikla susijusi su medienos gaminių apdirbimu, komercinių padėklų gamyba. Atsakovės užsakomos medienos kiekis yra pastovus ir ženkliai nekintantis, nes atsakovė turi tik vieną užsakovą. Ieškovė medieną pristatydavo į atsakovės gamyklos uždarą teritoriją. Priimant medieną buvo nustatinėjama jos kokybė (šakotumas, diametras ir pan.), buvo pasirašomas važtaraštis, kuris atlikdavo prekių priėmimo – perdavimo funkciją. 2017 m. pabaigoje ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl papildomos medienos priėmimo, tačiau atsakovė su tuo nesutiko. Vėliau šalys susitarė dėl didesnio medienos kiekio įsigijimo už jį sumokant 2018 m. vasario – kovo mėnesiais. Pagal buhalterinius dokumentus atsakovė ieškovei skolinga 837,54 Eur, o su ieškove susijusiai įmonei yra susidariusi 538,88 Eur permoka. Atsakovė gavusi 2018-01-02 skolų suderinimo aktą su nurodytu 39270,24 Eur įsiskolinimu, kreipėsi į ieškovę dėl galimų klaidų ir neatitikimų, nes tokio medienos kiekio iš ieškovės nebuvo gavusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš ieškovės priteisė atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bei valstybės naudai priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
5. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl prekių (medienos) perdavimo atsakovei ir atsakovės pareigos atsiskaityti už gautas prekes. Ieškovė šioje byloje turi įrodyti aplinkybes, kad atsakovė gavo prekes ir už jas neatsiskaitė.
6. Teismas vertino, jog ieškovės pateikti įrodymai apie susidariusią skolą, tai yra abiejų šalių nepasirašyti krovinio važtaraščiai Nr. 222, 225, 227 ir 230, kurių pagrindu išrašytos, bet atsakovės nepasirašytos PVM sąskaitos – faktūros Nr. 431, 434, 435 ir 440, nepagrindžia, kad ieškovė pristatė atsakovei medieną sutartyje nustatytomis sąlygomis.
7. Teismas nurodė, jog iš sutartinių šalių santykių matyti, kad krovinių važtaraščiuose, kuriuos atsakovė apmokėdavo, būdavo padaryti įrašai ranka ir parašai. Be to, ieškovės pateikiami įrodymai medienos priėmimo – perdavimo aktai iš valstybinių miškų urėdijų neįrodo aplinkybės, jog mediena buvo pristatyta atsakovei.
8. Įvertindamas prieštaravimus ir neaiškumus dėl ieškovės pateiktų nepasirašytų krovinių važtaraščių, paaiškinimus kodėl pristačius prekes nebuvo padarytos nuotraukos, teismas sprendė, jog tarp šalių vykęs susirašinėjimas patvirtina atsakovės dėstomas aplinkybes. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog atsakovė iš ieškovės gavo medieną ir sąmoningai vengia už ją atsiskaityti. Teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad mediena pagal nepasirašytus krovinio važtaraščius nebuvo tinkamai pristatyta atsakovei, todėl jai nekyla įstatyminė bei sutartinė prievolė sumokėti ieškovės prašomą skolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
9. Ieškovė UAB „UPPS.LT“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-12-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog prekės (rąstai) buvo pristatyti atsakovei sutartyje numatytomis sąlygomis ir vietoje. Tokie įrodymai yra: ieškovės darbuotojo – vairuotojo A. P. siųstos nuotraukos ir susirašinėjimas, patvirtinantys, kad ieškovės vairuotojas vienas pats vežė medieną atsakovei 2018 m. sausio 10-11 dienomis; ieškovės kviestų liudytojų parodymai; atsakovės darbuotojo R. teismo posėdžio metu duoti parodymai; atsakovės darbuotojo R. 2018 m. sausio 29 d. siųsta žinutė ir nuotraukos, kuriose matosi atsakovės medienos sandėlis ir ieškovės pristatyta mediena; ieškovės direktoriaus 2017 m. gruodžio 21 d. siųsta SMS žinutė atsakovės direktoriui: „Išvažiavom, gali užsidaryti vartus“, ir nuotraukos dėl medienos pristatymo atsakovei iš ieškovės direktoriaus telefono 2017 m. gruodžio 22 d.
9.2. Skundžiamame sprendime dėl visų į bylą pateiktų įrodymų nepasisakyta. Įrodymų ignoravimas yra nesąžiningas ieškovės atžvilgiu bei neatitinkantis teisingumo kriterijų. Norint nesivadovauti ieškovės pateiktais įrodymais, jie turėjo būti paneigti kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais.
9.3. Tarp šalių buvo susiklosčiusi faktinė praktika, kai medienos priėmimo procese dažnai nedalyvavo jokie atsakovės atstovai, o ieškovė tiesiog atveždavo medieną pagal atsakovės užsakymą ir su atsakovės žinia, iškraudavo atvežtą medieną atsakovės nurodytoje vietoje ir išvykdavo. Ieškovė vėliau atsakovei elektroniniu paštu atsiųsdavo krovinio važtaraščius bei PVM sąskaitas – faktūras. Atsakovė priimdavo nepasirašytus dokumentus, laikė juos pateiktais tinkamai bei apmokėdavo pateiktas sąskaitas.
Žemesnės instancijos teismas
9.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog anksčiau šalių sutartiniuose santykiuose yra buvę tik du atvejai, kai su atsakovės žinia prekės buvo pristatytos nepasirašius krovinio važtaraščio.
Atsiliepimas
9.5. Atsakovė nurodo vieną kitam prieštaraujančius teiginius dėl medienos pristatymo ir jos poreikio laikotarpiu nuo 2017-11-24 iki 2018-01-11. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad 2017 metų pabaigoje ieškovė intensyviai gabeno jai medieną ir buvo dideli vežimų kiekiai, neva atsakovas neturėjo tokio poreikio, bet ieškovė „įkalbėjo atsakovę priimti ženkliai didesnį nei reikia medienos kiekį“, tačiau tame pačiame atsiliepime atsakovė nurodo, kad 2018 metų sausį jai pradėjus pjauti medieną pastebėjo, kad medienos trūksta, ir todėl buvo priversta užsisakyti medieną iš kitų tiekėjų apie 282 kubinių metrų.
9.6. Dėl atvežamos medienos priėmimo procedūrų ir šios medienos patikrinimo jos priėmimo metu atsakovės paaiškinimai prieštaringi. Duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu atsakovės direktorius patvirtino, kad priimant ieškovės jai atvežtą medieną ji nebuvo matuojama ar tikrinama, tačiau vėliau atsakovės direktoriaus sutuoktinė duodama parodymus teismo posėdžio metu tvirtino, neva medienos priėmimo metu buvo naudojamos ruletės ir kitos priemonės, mediena buvo tikrinama.
9.7. Atsakovė neįrodė, jog ieškovė buvo sutikusi ar leidusi nekreipti dėmesio į siunčiamų sąskaitų apmokėjimo terminus. Ieškovė yra pelno siekianti įmonė, todėl jai būtina, kad klientai atsiskaitytų su ja laiku.
9.8. Du mėnesius po ginčijamų šioje byloje PVM sąskaitų – faktūrų už laikotarpį nuo 2017-11-24 iki 2018-01-11 gavimo atsakovė nereiškė ieškovei jokių prieštaravimų dėl šių jai elektroniniu paštu atsiųstų sąskaitų bei važtaraščių. Atsakovė neginčijo ir jai atsiųsto 2018-01-02 skolų suderinimo akto, kuriame yra nurodyta bendra atsakovės skola ieškovei.
10. Atsakovė UAB „Zenipa“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Per šalių bendradarbiavimo praktiką buvo tik 2 atvejai, kai ieškovei buvo leista pristatyti medieną, nesant atsakovės atstovų. 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. atsakovė išimties tvarka leido ieškovei pristatyti medieną nurodytą dieną, atidariusi įvažiavimo į teritoriją vartus nuotoliniu būdu, tačiau atsakovės vadovas visą pristatymo procesą stebėjo per vaizdo stebėjimo kameras, esančias atsakovės teritorijoje.
10.2. 2017 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais itin suintensyvėjo medienos pristatymai iš ieškovės ir su juo susijusios įmonės UAB „Irlita“. Ieškovės ir UAB „Irlita“ faktinis vadovas V. M., matydamas, kad nesugebės įvykdyti Valstybinių miškų urėdijų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų dėl sutarto išvežti medienos kiekio ir norėdamas išvengti jam už tai gresiančių baudų, primygtinai pradėjo reikalauti, kad atsakovė priimtų iš jo didesnį nei įprastai medienos kiekį.
10.3. Ieškovė atsiuntė atsakovei 2018 m. sausio 2 d. skolų suderinimo aktą, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovės skola yra 39 270,24 Eur. Kadangi nurodytą dieną atsakovė savo sandėlyje medienos kiekio už tokią sumą neturėjo, ji iš karto atsakė, kad pateikti duomenys yra netikslūs ir klaidingi ir kelis kartus prašė peržiūrėti vidinius apskaitos dokumentus.
10.4. Atsakovė niekuomet nepripažino ieškovės atsiųstų suderinimo aktų, atsisakė įtraukti nepagrįstai išrašytas PVM sąskaitas – faktūras UPPS Nr. 431, UPPS Nr. 434, UPPS Nr. 435 ir UPPS Nr. 440 į apskaitą, kadangi jos buvo išrašytos, nesant jose nurodytų prekių perdavimo atsakovei fakto patvirtinimų (šalių pasirašytų krovinio važtaraščių).
10.5. Ieškovės teikiami įrodymai susiję ne su ieškovės įmone, bet su UAB „Irlita“, kuri nėra šioje byloje dalyvaujantis asmuo. Todėl pateikti įrodymai niekaip nepaneigia atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų teiginių.
10.6. Teismui nusprendus priimti ieškovės teikiamus dokumentus, atsakovė taip pat teikia papildomus įrodymus, įrodančius, jog ieškovės teikiamos sąskaitos buvo pasirašytos atsakovės ir UAB „Irlita“ atstovo.
10.7. Tarp šalių susiklosčiusioje praktikoje prekių priėmimo – perdavimo akto funkciją atitiko krovinio važtaraštis, kurį prekių priėmimo metu pasirašydavo įgalioti ieškovės ir atsakovės atstovai, taip patvirtindami tiek prekių priėmimo-perdavimo faktą, tiek perduotų prekių kokybę. Dėl šios priežasties būtent krovinio važtaraštis buvo tas įrodymas, kuris patvirtino ieškovės pareigos perduoti prekes tinkamą įvykdymą.
10.8. Ieškovės apeliaciniame skunde minimos nuotraukos negali pagrįsti medienos perdavimo fakto, kadangi jos yra darytos kitą dieną, nei ieškovė teigia pristačius medieną atsakovei. Dalis nuotraukų susijusios ne su ieškovės, o su UAB „Irlita“ atsakovei atvežta mediena.
10.9. Tokia situacija, jog darbo metu ieškovė būtų atvežusi medieną ir ją palikusi be atsakovės žinios yra negalima, kadangi: (i) atvežus medieną, visuomet vykdavo griežta perdavimo procedūrą, (ii) atsakovės atstovai atvykdavo priimti atvežtą medieną net ir nedarbo metu, o atsakovės vadovas ir jo žmona gyvena toje pačioje teritorijoje; (iii) nesant atsakovės išankstinio leidimo ir sutikimo, ieškovė negalėtų atvežti medienos, kadangi negalėtų patekti į rakinamą teritoriją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. 2017 m. kovo 30 d. tarp apeliantės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 17/03/30, kuria apeliantė įsipareigojo parduoti atsakovei spygliuočių ir lapuočių apvalius rąstus, medieną. Nurodytos sutarties 2.1 punkte numatyta, jog prekės perkamos – parduodamos, įforminus kiekvienos prekės pirkimą – pardavimą PVM sąskaita – faktūra, kurioje fiksuojamas prekių ir paslaugų asortimentas, kiekis, kaina. Apvalių rąstų priėmimas pagal kiekį ir kokybę vykdomas pirkėjos (atsakovės) sandėlyje (sutarties 3.1 punktas). Kiekybę ir kokybę nustatys įgaliotas pirkėjos (atsakovės) atstovas (sutarties 4.1 punktas). Pirkėja (atsakovė) privalo sumokėti už apvalius rąstus per 14 kalendorinių dienų nuo medienos priėmimo ir visų teisingai užpildytų dokumentų pateikimo (sutarties 5.1 punktas).
14. Apeliantės teigimu, atsakovės įsiskolinimas susidarė, nes ji neatsiskaitė už apeliantės atvežtą medieną laikotarpiu nuo 2017-11-24 iki 2018-01-11. Pateikė važtaraščius Nr. 222, 225, 227, 230, kurių pagrindu išrašė PVM sąskaitas – faktūras Nr. 431, 434, 435, 440. Atsakovė nagrinėjamoje byloje ginčijo apeliantės įrodymus, teigdama, jog važtaraščiuose nurodyto medienos kiekio iš apeliantės ji nurodytu laikotarpiu nebuvo gavusi.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas, tai jog pateikti važtaraščiai ir PVM sąskaitos – faktūros yra nepasirašytos, nurodė, kad apeliantė neįrodė pateikto ieškinio reikalavimų. Priimtu sprendimu nebuvo vertinti kiti byloje buvę įrodymai, kurie galėjo turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl apeliantės atvežtų rąstų. Teismas sprendė, jog apeliantė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų nurodytus teiginius dėl atsakovei pristatyto medienos kiekio. Tačiau visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų: apeliantės darbuotojo – vairuotojo A. P. siųstos nuotraukos ir susirašinėjimo 2018 m. sausio 10-11 dienomis; ieškovės kviestų liudytojų parodymų; atsakovės darbuotojo R. teismo posėdžio metu duotų parodymų; atsakovės darbuotojo R. 2018 m. sausio 29 d. siųstos žinutės ir nuotraukų; apeliantės direktoriaus 2017 m. gruodžio 21 d. siųstos SMS žinutė atsakovės direktoriui: „Išvažiavom, gali užsidaryti vartus“, ir nuotraukos. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė jokių įrodymų nepateikė, kai teismo sprendimu apeliantės pateikti įrodymai nebuvo nagrinėjami, nėra pagrįsta bylos medžiaga.
16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl fakto – ar buvo atsakovei pristatytas ieškovės nurodomas kiekis medienos. Ieškovė, siekdama įrodyti pareikštus reikalavimus, teismui teikė įrodymus (foto nuotraukas, tarp šalių vykusį susirašinėjimą, byloje buvo apklausti liudytojai, išklausyti šalių paaiškinimai), kurių pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė.
17. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai)
18. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30).
19. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai visų reikšmingų bylos aplinkybių neišnagrinėjo. Priimtame sprendime teismas aptarė tik krovinio važtaraščius Nr. 222, 225, 227 ir 230, kurių pagrindu išrašytos PVM sąskaitos – faktūros Nr. 431, 434, 435 ir 440, dėl kitų įrodymų teismo sprendime nepasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas, atmesdamas šalies pateiktus įrodymus, pirmiausia turi juos išanalizuoti, įvertinti bei motyvuoti, kodėl pateiktas įrodymas yra atmetamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, neatskleidė visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikalingų aplinkybių.
20. Atsakovė savo atsiliepime į ieškinį buvo nurodžiusi, kad laikotarpiu nuo 2017-11-24 iki 2018-01-11 apeliantė intensyviai vežė jai medieną. Tačiau tame pačiame atsiliepime atsakovė taip pat nurodė, jog 2018 metų sausį jai pradėjus pjauti medieną pastebėjo, kad medienos trūksta, todėl buvo reikalinga užsisakyti medieną iš kitų tiekėjų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios atsakovės dėstomos aplinkybės yra prieštaringos. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino tikrosios situacijos, nesistengė pašalinti prieštaravimus tarp atsakovės nurodomų aplinkybių.
21. Iš esmės atsakovė pripažino, jog ieškovė jai vežė medieną didesniais kiekiais nei įprasta, tačiau vėliau nurodo, jog jai medienos trūko. Byloje nėra nustatyta, kiek medienos 2018 m. sausį atsakovė turėjo, kokia dalis medienos buvo atvežta kaip didesnis medienos kiekis, koks buvo įprastas atsakovės užsakomas medienos kiekis iš apeliantės. Šių aplinkybių išsiaiškinimui byloje reikalinga surinkti naujus papildomus įrodymus.
22. Skundžiamu sprendimu teismas teisingai kvalifikavo, jog tarp šalių susidarė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, tačiau visiškai neanalizavo bylos aplinkybių, nevertino šalių pateiktų įrodymų. Teismas taip pat nesiaiškino įprastos šalių bendradarbiavimo praktikos. Nors ginčas byloje kilo dėl pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo, tačiau taip pat byloje buvo svarbu nustatyti tikrąją šalių valią sudarant sutartį, išsiaiškinti, koks sutarties vykdymas buvo tinkamas ir priimtinas šalims. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodė, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi faktinė praktika, kai medienos priėmimo procese dažnai nedalyvavo jokie atsakovės atstovai, o ieškovė tiesiog atveždavo medieną pagal atsakovės užsakymą ir su atsakovės žinia, iškraudavo atvežtą medieną atsakovės nurodytoje vietoje ir išvykdavo. Atsakovė elektroniniu paštu atsiųstus krovinio važtaraščius bei PVM sąskaitas – faktūras priimdavo nepasirašytus, dokumentus laikė pateiktais tinkamai bei apmokėdavo pateiktas sąskaitas. Šioms apeliantėms nurodytoms aplinkybėms atsakovė prieštaravo, nurodydama, jog atsakovės teritorija yra uždara, be jos žinios į ją patekti nėra galimybės. Priimant atsakovės atvežtus rąstus, jie buvo nuodugniai tikrinami, žiūrimas jų šakotumas, matuojamas diametras.
23. Šalių sudarytos sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad pareiga mokėti atsakovei atsiranda tik po to, kai jai pateikiami teisingai užpildyti dokumentai. Teismas nesiaiškino kokie dokumentai turėjo būti pildomi bei kas juose turi būti nurodyta, jog šalys juos laikytų „teisingai užpildytais“ bei atsakovei atsirastų pareiga atsiskaityti su apeliante už atvežtus rąstus. Teismas išsamiai neanalizavo, koks buvo įprastas šalių bendradarbiavimas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu buvo nurodžiusi, jog šalys apsikeisdavo pasirašytais krovinio važtaraščiais, kuris atlikdavo prekių priėmimo – perdavimo akto funkciją. Tačiau buvo pripažinusi, jog buvo atvejų, jog apmokėdavo apeliantei už medienos atvežimą ir nepasirašant krovinio važtaraščio ar PVM sąskaitos – faktūros. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog būtina išsiaiškinti tikrąją šalių valią sudarant sutartį, kokiais dokumentais šalys turi apsikeisti bei kokia forma dokumentai turi būti pateikiami, jog atsakovei kiltų pareiga atsiskaityti su ieškove pagal sutarties 5.1 punkto nuostatas. Pirmosios instancijos teismas šalių sutarties sąlygų nenagrinėjo, įprastos šalių bendradarbiavimo praktikos nenustatinėjo. Siekiant nustatyti, kokie buvo įprasti šalių sutartiniai santykiai, būtina surinkti įrodymus, kurie pagrįstų kokiais rašytiniais dokumentais buvo fiksuojamas medienos pirkimas – pardavimas, kokia forma šalims tie dokumentai pateikiami.
24. Įvertindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Byloje nėra pateikti visi įrodymai, reikalingi teisingam bylos išnagrinėjimui, teismo sprendimu įvertinti tik ieškovės pateikti krovinio važtaraščiai bei PVM sąskaitos – faktūros, nevertinti kiti į bylą pateikti įrodymai (foto nuotraukos, tarp šalių vykęs susirašinėjimas, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai). Teismas nevertino šalių sudarytos sutarties sąlygų, nesiaiškino šalių valios sudarant sutartį, nenustatė, kokia forma yra priimtina šalims dokumentų pateikimui. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų svarbių faktinių bei teisinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos išnagrinėti nėra galimybių, nes byloje būtina surinkti naujus įrodymus, įvertinti naujas aplinkybes dėl sutarties aiškinimo, todėl bylą išnagrinėjus apeliacinėje instancijoje šalims nebus tinkamai užtikrinta teisė būti išklausytai procese, bus atimta teisė į apeliaciją.
25. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AVG Statyba“ v. UAB „Medtec‘o LT“ ir kt., bylos Nr.3K-3-320/2014, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nurodytas aplinkybes sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą iš esmės nesiaiškino visų svarbių teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių, nevertino visų į bylą pateiktų įrodymų, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, teismo sprendimas naikintinas ir byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
27. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia teismui atsakovei išrašytą 2017-12-06 PVM sąskaitą – faktūrą IRL Nr. 220, 2017-12-06 krovinio važtaraštį Nr. 105, 2017-11-14 PVM sąskaitą – faktūrą IRL Nr. 213, 2017-11-14 krovinio važtaraštį Nr. 101, duomenis dėl šių PVM sąskaitų – faktūrų įregistravimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje, UAB „Irlita“ delspinigių paskaičiavimo atsakovei ataskaitą už laikotarpį nuo 2017-03-14 iki 2018-02-12. Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2017-11-14 ir 2018-12-06 krovinio važtaraščius ir PVM sąskaitas – faktūras, pasirašytas atsakovės ir UAB „Irlita“ atstovo. Byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl apeliantės ir atsakovės pateiktų papildomų įrodymų prijungimo prie bylos klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
28. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.