Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-1-00480-2010-9

2016 m. kovo 31 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorams V. L., D. S., nukentėjusiajam G. A., A. M., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, jo gynėjai advokatei S. Ž., I. B., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, jos gynėjai advokatei D. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal I. B. (toliau – I. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. (2 veikos), vadovaujantis BK 95 str. 1 d. 1 p., I. B. atžvilgiu nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Šia nutartimi baudžiamoji byla, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 4 d., vadovaujantis BK 95 str. 1 d. 1 p., suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutraukta ir A. M..

Kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, paskirti I. B. ir A. M., palikti iki nutarties įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo G. A. ir civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Apeliaciniai skundai dėl A. M. Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. buvo kaltinama pagal BK 281 str. 3 d. tuo, kad ji 2010-05-16 apie 22.09 val., išvažiuodama iš galinio troleibusų sustojimo „Kaniūkai“, esančio (duomenys neskelbtini), vairuodama troleibusą Solaris Trolino 12, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir įvažiuodama į Raudondvario pl., pažeidė Kelių eismo taisyklių 107 punkto reikalavimus tuo, kad įvažiuodama į kelią-Raudondvario pl., nedavė kelio Raudondvario pl. iš kairės pusės pagal troleibuso važiavimo kryptį važiavusiam motociklui „KAWASAKI (J) (duomenys neskelbtini)”, vairuojamam A. M. ir su juo susidūrė, ko pasėkoje, motociklo vairuotojui A. M. padarė kraujosruvą pakaušio srityje, nubrozdinimus alkūnėse, dešinėje plaštakoje, pilve, dešinio kelio srityje, žaizdas dešinėje plaštakoje, galvoje, nosies srityje, kaktikaulio dešinės pusės lūžį, įleidžiantį į dešinę akiduobę, kraujosruvas virš kietojo galvos smegenų dangalo kaktos srityje dešinėje pusėje, t. y. sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, bei motociklo keleiviui G. A. padarė muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, žaizdą kapšelio srityje su dešinės sėklidės plyšimu, odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame skruoste, kūne, nosikaulių lūžius, trauminį nosies pertvaros iškrypimą, kaktikaulio kaktinių sinusų bei abiejų viršutinių žandikaulių žandinių sinusų lūžius, kairio žastikaulio vidinio krumplio lūžį, 6-o kaklinio slankstelio išnirimą, lydimą trauminio mielito, t. y. sužalojimus sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, I. B. buvo kaltinama pagal BK 281 str. 3 d. tuo, kad ji 2010-05-16 apie 22.10 val., įvykus eismo įvykiui (duomenys neskelbtini), kurio metu jos vairuojamas troleibusas Solaris Trolino 12, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) susidūrė su A. M. vairuojamu motociklu „KAWASAKI (J) (duomenys neskelbtini)”, ko pasėkoje motociklo keleivis G. A. atsidūrė po troleibusu vairuotojo pusėje, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punktą - nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui, siekdama išvengti nuostolingų padarinių, arba juos sumažinti nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių; Kelių eismo taisyklių 231.1 punktą - įvykus eismo įvykiui nedelsiant nesustojo, tačiau vairuojamu troleibusu „Solaris Trolino” važiavo atgal, ko pasėkoje, atsidūrusiam po troleibusu G. A. padarė plėštinę į dešinės šlaunies srityje su raumenų pažeidimu, dešinio šlaunikaulio kūno atvirą lūžį, dešinės girnelės lūžį, lydimus dešinės pakinklinės arterijos trauminės trombozės bei išemijos dešinėje kojoje, t. y. sužalojimus sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

A. M. buvo kaltinamas pagal BK 281 str. 4 d. tuo, kad jis 2010-05-16 apie 22.09 val. (duomenys neskelbtini) važiuodamas nuo Kaniūkų g. 3-oji g. link Kaniūkų 4-oji g. ties (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą - vairavo transporto priemonę neblaivus, 15 punktą - vairavo techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, 16 punktą - neturėjo transporto priemonės privalomosios techninės apžiūros dokumento, 99 punktą - tamsiuoju paros metu važiavo keliais su neįjungtomis artimųjų žibintų šviesomis, 133 punktą - nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į transporto priemonės būklę, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl ko atsitrenkė į iš galinio troleibuso sustojimo „Kaniūkai“ išvažiavusį į pagrindinį kelią - Raudondvario pl. troleibusą „SOLARIS TROLINO 12“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamą I. B., ko pasėkoje. sužalojo vairuojamo motociklo keleivį G. A., padarydamas jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, žaizdą kapšelio srityje su dešinės sėklidės plyšimu, odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame skruoste, kūne, nosikaulių lūžius, trauminį nosies pertvaros iškrypimą, kaktikaulio kaktinių sinusų bei abiejų viršutinių žandikaulių žandinių sinusų lūžius, kairio žastikaulio vidinio krumplio lūžį, 6-o kaklinio slankstelio išnirimą, lydimą trauminio mielito, t. y. sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

I. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį jos teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą I. B., o tuo pačiu ir A. M. atžvilgiu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nutraukė pagrįstai. Nors I. B. apeliaciniu skundu su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad baudžiamoji byla jos atžvilgiu nagrinėjamu atveju buvo išnagrinėta neišsamiai, neišaiškinus visų esminių jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių, dėl ko baudžiamosios bylos nagrinėjimas turėjo būti tęsiamas, tačiau sutikti su tokiais apeliantės argumentais, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės senaties instituto reikšmę bei prasmę, teisinio pagrindo nėra.

Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str.). BPK 3 str. numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 str. 1 d. 2 p., yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas.

BK 95 str. nustato asmens baudžiamojo persekiojimo ir baustinumo ribas laiko atžvilgiu. Tokia nuostata įstatyme įtvirtinta, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, nes praėjus ilgesniam laikui nuo nusikaltimo padarymo paskirta bausmė nepasiektų įstatyme numatytų tikslų. Išimtys iš šios taisyklės numatytos už konkrečias veikas, išvardytas BK. Pagal BK 95 str. asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: 1) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 2) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; 3) asmuo nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, o jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo bei baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos. Šios svarbios aplinkybės nustatomos bylos teismo proceso metu, todėl nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmei nustatyti svarbios aplinkybės (BK specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2010 m. gegužės 16 d., 22.09 val. įvykusio eismo įvykio metu nukentėjusiesiems G. A. ir A. M. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kaltinimai dėl minimo įvykio buvo pareikšti I. B. – pagal BK 281 str. 3 d. (2 veikos) ir A. M. – pagal BK 281 str. 4 d., tačiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustačius, kad yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, baudžiamoji byla tiek I. B., tiek ir A. M. atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., buvo nutraukta. Pritariant šiai apylinkės teismo išvadai, pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 281 str. 3 d. ir BK 281 str. 4 d., priskiriamos neatsargių nusikaltimų kategorijoms. Pagal BK 95 str. 1 d. b) p. (iki 2010-06-29 galiojusi aktuali straipsnio redakcija), asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį, įvertinus tai, kad eismo įvykis įvyko 2010 m. gegužės 16 d., neabejotina, kad BK 95 str. 1 d. b) p. įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties terminas suėjo 2015 m. gegužės 16 d., kas suponuoja išvadą, jog 2015 m. spalio 2 d. pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje baudžiamosios atsakomybės senaties terminas tiek I. B., tiek ir A. M. inkriminuojamoms nusikalstamoms veikoms jau buvo pasibaigęs. Nesant jokių sąlygų, kurioms esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga sustoja sutinkamai su BPK 95 str. 4 d. nuostatoms - nei I. B., nei A. M. nuo jų atžvilgiu atliekamo baudžiamojo persekiojimo nesislapstė, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, apylinkės teismas aptariamu atveju galėjo priimti vienintelį sprendimą – baudžiamąją bylą šių asmenų atžvilgiu nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p., 254 str. 4 d.).

Pažymėtina, jog pagal nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. galiojančią BPK 327 str. 1 p. redakciją apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pirmesnėje šio punkto redakcijoje buvo nurodyta, kad, esant minėtoms aplinkybėms, panaikinamas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi įstatymų leidėjas specialiai pabrėžė, kad esant BPK 3 str. 1 d. 2–9 p. numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimamas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą, todėl pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2013, Nr. 2K-10/2014). Esant tokiam teisiniam reguliavimui, akivaizdu, kad analizuojamu atveju I. B. apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo (kuris, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės senaties instituto prasmę, nebuvo atliekamas), įrodymų pakankamumo ar jų prieštaringumo, nekaltumo, analizuojamu atveju negali būti vertinami, kadangi aptariamu atveju baudžiamoji byla I. B., o tuo pačiu ir A. M., atžvilgiu buvo nutraukta ne konstatavus vieno iš jų ar abiejų jų kaltumą/nekaltumą, o nustačius, kad jau yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, dėl kurio baudžiamasis persekiojimas šių asmenų atžvilgiu nėra galimas.

Analizuojant I. B. apeliacinio skundo turinį, pažymėtina, jog baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei BPK 44 str. 6 d.. Sutinkamai su Konstitucijos 31 str. 1 d., asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 str.1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Svarbu paminėti, kad nekaltumo prezumpcijos principas užtikrinamas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 2 d., įtvirtinta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 str. 6 d. nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 str. 2 d. nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 str. 2 d. nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT yra pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 str. (Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012).

Aptarto tiek teisinio, tiek praktinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad tais atvejais, kai baudžiamoji byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutraukiama, teismo sprendimas negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Tai nepaneigia galimybės nutartyje konstatuoti veikos faktines aplinkybes, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu, negali pasisakyti dėl asmenų, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, kaltės ar nekaltumo, apsiribodamas vien tik baudžiamosios atsakomybės senaties instituto aiškinimu ir taikymu. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, I. B. apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą, kurioje ji buvo kaltinama nusikalstamų veikų, numatytų BK 281 str. 3 d. (2 veikos) padarymu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nutraukė nepagrįstai, neįvertinęs ir neištyręs visų esminių analizuojamo įvykio aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Analizuojamu atveju ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo patikrinti įrodymai buvo vertinami tik tiek, kiek jie susiję su esminėmis baudžiamosios atsakomybės senaties termino nustatymo aplinkybėmis, nesprendžiant I. B. ir A. M. kaltumo/nekaltumo klausimų, kas visiškai atitinka tiek aukščiau aptartą Lietuvos Respublikos teismų, tiek ir EŽTT praktiką.

Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad skundžiama nutartimi buvo konstatuota, jog I. B. veikoje yra BK 281 str. 3 d. (2 veikos) įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių, tokiu būdu pažeidžiant jos teises, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamoje nutartyje vartojamas formuluotes faktinėms analizuojamų nusikalstamų veikų aplinkybėms aprašyti, jokių I. B. teisių pažeidimų neįžvelgia. Skundžiamoje nutartyje faktinės veikos aplinkybės išdėstytos tinkamai, jos neperžengia asmens „įtarimo būklės“ aprašymo, remiantis jomis, negalima daryti išvados dėl I. B., o tuo pačiu ir A. M., kaltumo, todėl keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kaip pažeidžiančios nekaltumo prezumcijos principą, teisinio pagrindo nėra.

Įvertinus tai kas išdėstyta, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės senaties instituto prasmę, daroma išvada, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

I. B. apeliacinį skundą atmesti.