Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos moksleivis, anksčiau neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis E. P. yra kaltinamas tuo, kad jis, 2012-10-24 apie 10.40 val., būdamas (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš A. K. (A. K.) rankinuko pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „SAMSUNG GALAXY Ace“ IMEI Nr. 359580042445013, 500 Lt vertės su jame buvusia SIM kortele, 20 Lt vertės, priklausantį S. D., tuo padarydamas nukentėjusiajam S. D. 520 Lt turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais E. P. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamasis E. P. savo kaltę jam inkriminuota nusikalstama veika pripažino iš dalies ir patvirtino, kad jis, 2012-10-24 būdamas Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, pasisavino svetimą mobilaus ryšio telefoną, kurį vėliau pardavė mobilaus ryšio telefonų supirktuvėje. Tačiau teigė, kad mobilaus ryšio telefoną jis pagrobė ne iš nukentėjusiosios rankinės, o pamatęs, kad telefonas iškrito iš nukentėjusiosios A. K. rankinės ant žemės, nusprendė jį pasisavinti. Dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi ir supranta, kad pasielgė netinkamai.

Nepaisant dalinio kaltinamojo E. P. prisipažinimo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kaltinamojo kaltė svetimo turto pagrobimu iš rankinės (kišenvagystė) įrodoma šiais įrodymais.

Nukentėjusioji A. K. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad 2012-10-24 ji buvo Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Apie 10.30 val. savo mobiliojo ryšio telefoną ji įsidėjo į rankinę, o apie 10.40 val., būdama mokyklos valgykloje, pastebėjo, kad rankinėje nėra mobiliojo ryšio telefono “Samsung”. Nukentėjusioji A. K. įsitikinusi, kad mobiliojo ryšio telefonas buvo jos rankinėje, kadangi jo iš rankinės ji išėmusi nebuvo.

Nukentėjusysis S. D. patvirtino, kad 2012 m. spalio 24 d. Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje iš jo nepilnametės dukros A. K. buvo pagrobtas jam priklausantis mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy Ace“ – 500 litų vertės, su jame buvusia SIM kortele 20 litų vertės. Kadangi mobilaus ryšio telefonas jam yra grąžintas, jis jokių pretenzijų kaltinamajam neturi.

Kad mobilaus ryšio telefonas „Samsung Galaxy Ace“ yra grąžintas S. D., patvirtinama ir byloje esančiu pakvitavimu (b.l. 24).

Liudytojas P. E. parodė, kad 2012 metų rudenį, tikslios datos jis neprisimena, jiems būnant Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokyklos valgykloje, kaltinamasis E. P. jam pasigyrė, kad rado mobilaus ryšio telefoną, tačiau ar tai buvo tiesa, P. E. nežino. Vėliau jie tą mobilaus ryšio telefoną bandė parduoti mobilaus ryšio telefonų supirktuvėje, tačiau supirkėjas iš jų pirkti telefoną atsisakė, kadangi jie abu su kaltinamuoju yra nepilnamečiai. Todėl telefoną pardavė kaltinamojo E. P. pažįstamas, kurį jie sutiko prie parduotuvės „Maxima“, o gautus pinigus atidavė E. P..

Liudytojas G. A. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad 2012 m. spalio mėnesį, prie parduotuvės „Maxima“, esančios Gedvydžių g. Vilniuje, sutiko du pažįstamus vaikinukus, kurių vardai E. ir P., ir kurie mokosi Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje. Tuomet vaikinas vardu E. paprašė jo priduoti į telefonų supirktuvę, esančią šalia „Maximos“ parduotuvės, E. priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Liudytojas G. A. paklausė E. ar tikrai telefonas jam priklauso, šis kategoriškai teigė, kad telefonas jo. P. jų pokalbyje su E., nedalyvavo. Patikėjęs E., liudytojas G. A. nuėjo į mobilaus ryšio telefonų supirktuvę, kur pateikė savo asmens dokumentus ir pardavė E. telefoną. Kiek gavo už parduotą telefoną neprisimena, tačiau visus gautus pinigus atidavė E..

Liudytojas R. V. teisiamojo posėdžio paaiškino, kad jis dirba mobilaus ryšio telefonų taisykloje, esančioje Gedvydžių g. 17A, Vilniuje. 2012-10-25, apie 14.00-15.00 val., į taisyklą atėjo du jaunuoliai, kurių vienas paklausė ar taisykloje superkami mobilaus ryšio telefonai. Kadangi abu vaikinai buvo nepilnamečiai, R. V. paklausė ar vaikinai turi telefono dokumentus. Kaltinamasis E. P. atsakė, kad parduodamas mobilaus ryšio telefonas yra jo brolio, išvažiavusio į užsienį ir kur ieškoti dokumentų, jis nežino. Tada R. V. pareikalavo pateikti asmens dokumentus, bet kai kaltinamasis pareiškė, kad dokumentų neturi, liudytojas R. V. pasiūlė ateiti su tėvais arba kitais suaugusiaisiais. Maždaug po valandos laiko kaltinamasis E. P. atėjo su draugu, kuris pateikė asmens dokumentus, išduotus G. A. vardu. Kadangi dokumentai buvo tvarkingi, liudytojas R. V. už 130 litų iš G. A. nupirko kaltinamojo pasiūlytą telefoną. Vėliau pas jį atėjo policijos pareigūnai, kurie pareiškė, kad mobilaus ryšio telefonas buvo vogtas, todėl pasiūlė jį atiduoti, ką R. V. ir padarė.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. V. pateikė mobilaus ryšio telefono supirkimo aktą ir mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Ace“ IMEI Nr. 359580042445013 (b.l. 19-20), kuris buvo apžiūrėtas (b.l. 21-23) ir po apžiūros grąžintas nukentėjusiajam S. D..

Teismas mano, kad kaltinamojo E. P. kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įrodyta daliniu kaltinamojo prisipažinimu, liudytojų parodymais ir mobilaus ryšio telefono supirkimo aktu bei mobilaus ryšio telefono „Samsung Galaxy Ace“ apžiūros protokolu. Kaltinamojo E. P. veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, kadangi jis, veikdamas tiesiogine tyčia, pagrobė svetimą turtą iš rankinės (kišenvagystė). Kaltinamojo E. P. parodymus apie tai, kad jis telefoną paėmė po to, kai jis iškrito iš nukentėjusiosios rankinės, teismas vertina kritiškai. Nukentėjusiosios A. K. teigimu, jos rankinė buvo didelė ir gili, todėl teismas mano, kad mobilaus ryšio telefonas iš rankinės pats iškristi negalėjo.

Kaltinamojo E. P. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo E. P. gynėja, sutinkamai su BK 93 straipsnio reikalavimais, prašė atleisti nepilnametį kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti E. P. atžvilgiu auklėjamojo pobūdžio priemones.

BK 93 straipsnyje numatyta, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis:

1) nukentėjusiojo asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba

3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, skiria jam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.

BK 93 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai (sąlygos) yra alternatyvūs, todėl atleidžiant nepilnametį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pakanka bent vieno iš jų.

Nepilnametis E. P. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), šia nusikalstama veika turtinė žala nepadaryta. Nors kaltinamasis E. P. savo kaltę kišenvagyste pripažino tik iš dalies, tačiau jis nuoširdžiai gailisi padaręs šią nusikalstamą veiką, žada ateityje nedaryti nusikalstamų veikų, todėl teismas neturi pagrindo netikėti kaltinamojo teiginiais, kad nusikaltimą jis padarė atsitiktinai ir šiuo metu supranta savo elgesio netinkamumą. Kadangi E. P. yra nepilnametis ir nusikalstamą veiką padarė, būdamas tik penkiolikos metų amžiaus, anksčiau neteistas ir nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, mokosi, teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų A. K. ir S. D., todėl yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis E. P. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas mano, kad yra pagrindas nepilnametį kaltinamąjį E. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti jo atžvilgiu auklėjamojo pobūdžio priemones.

Auklėjamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtį ir užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą, didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo galimybes, sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo ir padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį (BK 80 straipsnis).

Teismas mano, kad BK 82 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo pobūdžio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas, yra tarpusavyje suderintos auklėjamojo poveikio priemonės, kurios gali padėti nepilnamečiui kaltinamajam E. P. pakeisti savo gyvenimo būdą ir elgesį, ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, nes kišenvagystę jis padarė, kaip minėta, atsitiktinai, todėl, teismo nuomone, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, tikslinga E. P. atžvilgiu skirti būtent šias auklėjamojo poveikio priemones, taikant BK 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus įpareigojimus bei 87 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytą draudimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,

nusp rendžia:

Atleisti nepilnametį E. P., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą E. P. atžvilgiu nutraukti.

Paskirti E. P. auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą šešiems mėnesiams.

Įpareigoti E. P. nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, tęsti mokslą ir uždrausti jam be auklėjamojo pobūdžio priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Išaiškinti E. P., kad jam nevykdant auklėjamojo poveikio priemonių ar jas vykdant netinkamai, arba per vienerius metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos padarius baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą, jam gali būti paskirta daugiau ar griežtesnių auklėjamojo poveikio priemonių, įskaitant ir atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.

Kardomąją priemonę iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo E. P. palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.