Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-354/2007

1.2.14.2.1., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 6 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. kovo 23 d., 19 val. 58 min., įsibrovė į AB ,,(duomenys neskelbtini)“ saugomą teritoriją aptverta tvora ir nuolat saugomą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą – 5 vnt. elektros saugiklių 74,60 Lt vertės, priklausančių AB ,,(duomenys neskelbtini)“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas teritoriją saugančių darbuotojų.

Nuteistasis E. K. ir jo gynėja prašo tenkinti apeliacinį skundą.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylos aplinkybes surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. E. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į jo duotus parodymų ir todėl nepagrįstai pripažino kaltu. Baudžiamojo proceso įstatymo 301 str. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtos nuostatos – teisiamajame posėdyje apklausė nuteistąjį, liudytojus, perskaitė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus, tarp jų ir E. K. apklausų protokolus ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų patikrinimo vietoje protokolą (b. l. 85-87). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė šiuos įrodymus, todėl daroma išvada, kad nuteistojo duoti parodymai buvo įvertinti.

Savo skunde apeliantas pateikė iš esmės tokius pat argumentus, kaip ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, nurodydamas, kad jis nesuprato, jog teritorija saugoma, kad į ją pateko praeidamas pro neužrakintus vartus, o saugiklių nevogė, tiesiog pasiėmė juos, kaip išmestus, nereikalingus daiktus. Tokiais savo argumentais nuteistasis, kolegijos manymu, mėgina paneigti nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., sudėties – subjektyviosios pusės – buvimą ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma, sudaranti vieningą įrodomąją medžiagą, paneigia E. K. teiginius.

Pirmiausia pažymėtina, kad vagystę kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į saugomą teritoriją, konstatuojamas tokiu atveju, kai į teritoriją patenkama įveikiant kliūtis (pvz. perlipant per tvorą) ar patenkant be kliūčių (pvz. pro neužrakintus vartus ar objektas paliktas be apsaugos). Tačiau kiekvienu atveju yra būtina sąlyga - patekimas į saugomą teritoriją turi būti neteisėtas. Nors apeliantas teigia, kad patekdamas į teritoriją nežinojo, jog ji saugoma, tačiau yra akivaizdu, jog E. K. teisingai įvertinti situaciją buvo pakankamai konkrečių požymių. Iš liudytojų parodymų pirmosios instancijos teisme (b. l. 85-87) bei įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad teritorija aptverta aukšta betonine tvora, įėjimas (įvažiavimas) papildomai saugomas metaliniais vartais ir pakeliamu užtvaru, prie kurio pastatytas kelio ženklas ,,Stop“ su papildoma nuoroda ,,Įvažiuoti be leidimo draudžiama“ (b. l. 37-42). Tvora, kelių pakopų apsaugos sistema, ryškus įėjimo apšvietimas bei įspėjantis ženklas, kolegijos nuomone, neabejotinai byloja apie saugomą teritoriją. Be to, aplinkybę, kad nuteistasis suprato, kur jis įsibrovė, patvirtina ir jo paties veiksmai pagrobus svetimą turtą, kai jis persekiojamas apsaugos darbuotojų mėgino pabėgti iš teritorijos perlipdamas per tvorą.

Kita apelianto ginčijama aplinkybė yra ta, kad jis nevogė svetimo turto, o tiesiog pasiėmė nereikalingus išmestus daiktus. Pirmiausia šį nuteistojo teiginį paneigia pagrobto turto savininko – AB ,,(duomenys neskelbtini)“, pozicija dėl pagrobtų saugiklių. Savininkas aiškiai patvirtino, kad 5 saugikliai buvo pavogti ir nurodė jų vertę (b. l. 5). Iš minėto AB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovo pranešimo matyti, kad E. K. pavogti saugikliai nėra nereikalingi daiktai, kad jie turi savo piniginę vertę. Pats E. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad žinojo, kur yra naudojami tie saugikliai, o juos pasiėmė, kadangi jie buvo numesti ant žemės. Konkrečiu atveju, įsibrovus į saugomą teritoriją ir iš tos teritorijos grobiant svetimą turtą, nusikalstamos veikos kvalifikavimui nėra svarbu, kurioje vietoje tas turtas padėtas ar laikomas, kadangi jis yra nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., dalykas.

Taigi, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos ir paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad E. K. suprato, jog įsibrovė į saugomą teritoriją, ir suvokdamas, kad veikia prieš turto savininko valią, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, numatė nusikalstamos veikos padarinius ir to norėjo, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksnių, kadangi buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų.

Skirdamas bausmę apeliantui, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. E. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra žymiai mažesnė, nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, savo rūšimi bei dydžiu yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai kartu įvertinus ir nuteistojo asmenybę. Be to ir pats E. K. neginčija jam paskirtos bausmės ir nenurodo jokių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, jog E. K. pasikėsino padaryti nesunkų nusikaltimą, kadangi BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 5 metų. Taigi ši nusikalstama veika yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.). Tačiau, kolegijos nuomone, tai neturėtų būti traktuojama kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Toks netikslumas nuosprendyje laikytinas technine klaida ir dėl to nuosprendis nekeistinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.