Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vaidui Vasiliauskui,

asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. M., gynėjui advokatui Gintarui Andrijauskui,

asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. M., šeimos nariui, motinai D. M. M.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė L. M., gynėjo advokato Gintaro Andrijausko (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. vasario 13 d. nutarties (toliau – nutartis), kuria pripažinta, jog L. M., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir taikyta jam priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

Nutarta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – peilį, nutarčiai įsiteisėjus, sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Pripažinta, jog L. M. būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o būtent, jis 2023 m. birželio 5 d. apie 22.15 val. adresu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą ranka sudavė M. B. į kairę ausį taip sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas patinimą, poodinę kraujosruvą bei paviršinį odos nubrozdinimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) apeliantas prašo:

2.1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir bylą prieš L. M. nutraukti.

2.2. Atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti nukentėjusįjį M. B. ir liudytoją D. M. M., bei juos apklausti.

3.1. Teismas nepagrįstai padarė kategorišką išvadą, kad L. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Ši teismo išvada pagrįsta prielaidomis. Bylos nagrinėjimo eigoje nepašalintos abejonės bei neaiškumai, jie nebuvo aiškintini L. M. naudai.

3.2. Byloje proceso metu pirmiausia dėmesys turėjo būti skiriamai įrodinėjimui tokių aplinkybių, kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta ir būdas, taip pat įrodinėjimui to, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo. Šios aplinkybės liko neįrodytos.

3.3. Bylos tyrimo ikiteisminėje stadijoje bei priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo teisme procese pats L. M. apklausinėjamas nebuvo. Nukentėjusiajam M. B. užduoti klausimų dėl nusikalstamų veiksmų mechanizmo, bei jų pobūdžio gynėjas negalėjo. Nėra tiesioginių liudytojų be pačių L. M. bei M. B., kurie galėtų patvirtinti pačio konflikto pradžią ir po jos sekusį nukentėjusiojo pargriovimą ant žemės, skausmo jam sukėlimą. Liudytoja D. M. M. parodė ką matė būdama namie per langą, kad kieme jos sūnus L. M. buvo pargriovęs ant žemės M. B.. Tačiau ir ji nematė konflikto pradžios, lieka neaiški ir jo priežastis.

3.4. M. B. nebuvo užduoti klausimai teismo posėdyje, todėl jo parodymų objektyvumo nebuvo galima patikrinti. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiant nukentėjusįjį L. M. gynyba taipogi nebuvo užtikrinta. Nebuvo jokio pagrindo nukentėjusiajam vengti būti apklaustam neva dėl to, kad jis bijo L. M.. L. M. teismo posėdyje nedalyvavo. Neatmetama tikimybė, kad konfliktą su L. M. būdamas girtas galėjo išprovokuoti ir pats nukentėjusysis. Peiliu, buvusiu pas L. M. rankoje jokie sužalojimai nukentėjusiajam nebuvo padaryti.

3.5. Gynėjas keletą kartų teismo posėdžio metu prašė iškviesti į posėdį ir apklausti nukentėjusįjį tačiau jo prašymai buvo netenkinami, o teismo argumentai nutartyje dėl tokių jo sprendimų pagrįstume yra neįtikinantys. M. B. veikos padarymo metu buvo girtas, o L. M. apskritai alkoholio nevartoja. Abejotini nukentėjusiojo aiškinimai kodėl jis atvyko įvykio metu pas L. M.. Piniginių santykių ir skolos buvimo tarp jų klausimas yra keliantis abejonę. Be to, jeigu M. B. nukentėjo, patyrė skausmą ar buvo sužalotas, tai nesuprantama, kodėl jis nevyko į apžiūrą pas teismo ekspertą.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. M., gynėjas advokatas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. M., šeimos narys D. M. M. ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė L. M., gynėjo advokato Gintaro Andrijausko apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. M., gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog L. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, mano, kad Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartis turi būti panaikinta ir byla nutraukta.

Dėl nusikalstamos veikos padarymo.

7. Asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. M., gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybėmis ir teismo išvadomis, teigia, kad L. M. nepagrįstai pripažintas padaręs jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jam neteisėtai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, nes teismo nutartis grindžiama prielaidomis ir nėra kategoriškų įrodymų, kurie pagrįstų L. M. kaltę.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

9. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

10. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. M. padarius BK uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra pagarsino nukentėjusiojo M. B. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją (276 straipsnio 1 dalis) (1 t., b. l. 31-32, 69-70, 2 t., b. l. 90), apklausė liudytoją D. M. M. (2 t., b. l. 90-93), pagarsino jos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 73-76), apklausė ekspertę S. Š. (2 t., b. l. 89-90), apklausė liudytojus O. M., M. M., D. R., S. J., V. P. ir M. S. (2 t., b. l. 93-96, 105-108), taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 13-16) padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas L. M. baudžiamąją bylą ir vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skundžiamoje nutartyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu įrodyta, kad L. M., būdamas nepakaltinamas, padarė jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo įrodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir ar nusikalstamą veiką padarė būtent L. M.. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nes jie paneigti pirmiausia nukentėjusiojo M. B. parodymais, kuris nurodė, kad jam 2023 m. birželio mėnesį atvažiavus pas L. M. prie jo namų (duomenys neskelbtini) atsiimti skolos, šis jam kumščiu trenkė į galvą, po ko jis nukrito, jam buvo praskelta galva (1 t., b. l. 31-32, 69-70), taip pat liudytoja D. M. M. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 2023 m. birželio 5 d. apie 22.15 val. L. M. nukentėjusįjį ėmė stumdyti ir parvertė jį ant žemės, nors konkrečių veiksmų nematė, bet matė, kaip M. B. nukrito ant žemės, bandė keltis, bet L. vėl jį pargriovė. Be kita ko, liudytoja nurodė, kad L. M. grįžęs jai pasakė, jog reikėjo M. B. su „britva“ perrėžti gerklę (2 t., b. l. 91-92). Liudytojas O. M. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad prieš įvykį matė, kaip tėvas įsidėjo peilį į kelnių kišenę, o po 5 minučių per langą pamatė, kad viduryje kelio nukritęs sėdi M. B.. Girdėjo kaip L. M. liepė M. B. sėdėti, nes nupjaus galvą. Sužalojimų ant L. M. nematė, bet M. B. žandas buvo raudonas (2 t., b. l. 93). Liudytojas M. M. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jam L. M. sakė, kad asilą (M. B.) pasigavo ir kad jį sumušė (2 t., b. l. 94). Liudytojas D. R. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog išgirdo, kad kieme triukšmas, pažiūrėjo per langą ir pamatė, kad kieme ant kelio sėdi vyras, kuris laikėsi už galvos ir viena ranka trynė galvą, šalia jo stovėjo jo kaimynas L. M. ir rėkė ant sėdinčio žmogaus kažką apie skolą ir pinigus, kad jam nėra skolingas (2 t., b. l. 95). Liudytojas M. S. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog M. B. skundėsi, jog jam su kumščiu sudavė į veidą, jį apžiūrėjo medikai (2 t., b. l. 107-108). Iš šių liudytojų parodymų akivaizdu, jog byloje buvo nustatytas ir konkretus įvykio laikas (2023 m. birželio 5 d. apie 22.15 val.), vieta ((duomenys neskelbtini)), taip pat būdas (sudavimas kumščiu į veidą), padariniai (fizinio skausmo sukėlimas) ir veiką padaręs asmuo (L. M.). Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir pirmos instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad būtent L. M. nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu pradėjo naudoti smurtinius veiksmus (vieną kartą ranka sudavė M. B. į kairę ausį taip sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas patinimą, poodinę kraujosruvą bei paviršinį odos nubrozdinimą). Šias aplinkybes ir išvadas patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina ir kiti teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai bei kiti ištirti įrodymai, todėl pirmos instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad L. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

13. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis M. B. ir liudytojai D. M. M., O. M., M. M., D. R., M. S. galėjo apkalbėti L. M., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo bei liudytojų duoti parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais.

14. Teisėjų kolegija, vertindama skunde išreiškiamas abejones, dėl skolos buvimo tarp nukentėjusiojo M. B. ir L. M., akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, šie santykiai nėra susiję su padaryta nusikalstama veika. Atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla nepriklausomai nuo fizinio skausmo ar sveikatos sutrikdymo motyvų ar tikslų, todėl tai nėra susiję su įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020).‏ Todėl apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis M. B. iš karto nevyko į apžiūrą pas teismo ekspertą, nelaikytina mažinančia nukentėjusiojo parodymų patikimumą. Kaip jau minėta, tai, kad L. M. sudavė M. B. smūgį kumščiu į galvą, po kurio pastarasis nukrito ant žemės, patvirtina šioje nutartyje jau aptarti įrodymai, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad dėl smūgio jis jautė skausmą, ausyje atsirado patinimas, poodinė kraujosruva, paviršinis odos nubrozdinimas. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad L. M. veiksmais nukentėjusiajam M. B. buvo sukeltas skausmas, dėl to šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

16. Atmestini ir teisiamojo posėdžio metu asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė L. M., gynėjo advokato Gintaro Andrijausko argumentai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis L. M. neturėjo pretenzijų, dėl to jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas nepagrįstai. Iš M. B. parodymų duotų 2023 m. birželio 14 d. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, matyti, kad M. B. nurodė, kad iš kart po jo atžvilgiu pavartoto smurto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams jis sakė, kad neturi pretenzijų L. M., nes buvo išsigandęs ir bijojo, kad L. gali susidoroti. Atvykusi GMP siūlė pagalbą, tačiau pagalbos atsisakė, nes taip pat buvo išsigandęs. 2023 m. birželio 14 d. pareiškime prašo pradėti ikiteisminį tyrimą, pripažinti nukentėjusiuoju, bet nedaryti akistatų su L., kadangi bijo, nes jis yra neprognozuojamas ir gali susidoroti (1 t., b. l. 32). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2023 m. gruodžio 11 dieną nukentėjusysis taip pat nurodė, kad pageidauja, jog ikiteisminis tyrimas būtų tęsiamas. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo išreikšta valia dėl pareiškimo pateikimo bei daryti išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai, pažeidžiant BK 140 straipsnio 4 dalies nuostatas, numatančias, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią tai, kad L. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir bylą L. M. atžvilgiu nutraukti.

Dėl įrodymų tyrimo atlikimo apeliacinės instancijos teisme.

18. Apeliaciniame skunde buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti nukentėjusįjį M. B. ir liudytoją D. M. M., bei juos apklausti.

19. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nutarė šį prašymą atmesti ir įrodymų tyrimo byloje neatlikti. Teisėjų kolegija sprendė, kad nukentėjusysis M. B. proceso metu buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 69-70), šie parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, buvo perskaityti ir tinkamai įvertinti pirmos instancijos teisme (2 t., b. l. 90). Nukentėjusysis M. B. ankstesnių apklausų metu nurodė, kad bijo L. M. dėl jo neprognozuojamo elgesio, be to ketina iš gyvenamosios vietos išvykti į užsienį. Būtent dėl šių priežasčių jis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apeliacinio proceso metu D. M. M. patvirtino, kad M. B. kaimynystėje nebegyvena, taip pat patvirtino sūnaus neprognozuojamą elgesį. M. B. kviečiamas neatvyko nei į pirmos instancijos, nei į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso metu buvo išnaudotos visos teismo galimybės nukentėjusįjį išsikviesti apklausai, todėl pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apeliacinės instancijos teisme, nors gynėjas deklaratyviai argumentavo, kad jo ginamojo teisė užduoti nukentėjusiajam klausimus buvo pažeista, nes ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos M. B. apklausos metu nei L. M., nei jo gynėjas nedalyvavo. Atsakant į šį apelianto argumentą, pažymėtina, kad nei pirmos instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjas nenurodė klausimų, galinčių patvirtinti ar paneigti L. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo reikšmingas aplinkybes, apie kurias M. B. nebūtų buvęs apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tuo arpu prašydamas papildomai apklausti D. M. M., kuri, beje, buvo apklausta ir pirmos instancijos teisme, gynėjas nenurodė apskritai jokių klausimų, kuriuos norėtų užduoti. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmos instancijos teisme buvo atliktas išsamus, atitinkantis BPK nustatytus reikalavimus įrodymų tyrimas, dėl to naujas aplinkybes tirti apeliacinio proceso nebuvo tikslinga.

20. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus T. T. jurisprudencija, nurodoma, jog galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas neveiksniu. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs bylos duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laikotarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, asmens dalyvavimas būtų beprasmis. Taigi, teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti, ar L. M. sveikatos būklė nėra pagerėjusi tiek, kad galima jį būtų išklausyti apeliacinės instancijos teisme, kreipėsi į gydymo įstaigą, kurioje L. M. šiuo metu yra gydomas (2 t., b. l. 143-144), tačiau gauti duomenys patvirtino, kad L. M. sveikatos būklė nėra pasikeitusi (2 t., b. l. 150), todėl teisėjų kolegija protokoline nutartimi sprendė, kad buvo išnaudotos visos galimybės jį išklausyti teisiamojo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme ir dėl nepagerėjusios jo sveikatos būklės to padaryti nepavyko.

Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

21. Kadangi apeliaciniu skundu yra teigiama, jog L. M. nepagrįstai pripažintas padaręs jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jam neteisėtai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo teisėtumą ir pagrįstumą.

22. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalimi, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

23. Europos Žmogaus T. T. (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis nėra psichiškai sveikas. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.). Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

24. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad L. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, būdamas nepakaltinamu, skyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šį sprendimą apylinkės teismas priėmė ne tik atsižvelgęs į teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, bet ir įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertės, įvertinusios L. M. ligos diagnozę, paaiškinimus bei rekomendacijas, jo socialinį pavojingumą aplinkiniams ir kitas reikšmingas aplinkybes.

25. BK 98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, medicininius dokumentus bei paties L. M. bendravimą, atsakymus į užduodamus klausimus, elgesį. Ekspertizės akte nustatyta, kad L. M. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo metu konstatuojamas (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. L. M. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (2 t., b. l. 13-16). Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė S. Š. patvirtino ekspertizės aktą, nurodydama, kad (duomenys neskelbtini), todėl rekomenduoja taikyti gydymą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Ekspertė nurodė, jog asmuo serga (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 89-90). Ekspertės vertinimu, ambulatorinis gydymas būtų neveiksmingas, nes L. M. (duomenys neskelbtini), todėl rekomenduoja stacionarinį gydymą. Atsižvelgiant į tai, įvertinus įstatymu uždraustos veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį, konstatuojama, kad L. M., besigydydamas ambulatoriškai, gali kelti pavojų sau, kitiems asmenims, bei visuomenės saugumui, todėl vertintina, kad stacionarinis stebėjimas bendro režimo sąlygomis yra tinkama priverčiamoji medicinos priemonės rūšis.

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama nutartimi L. M. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas ne rečiau, kaip kartą per 6 mėnesius privalo spręsti klausimą dėl taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo (BPK 405 straipsnis).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamos nutarties motyvus, daro išvadą, kad apylinkės teismo procesinis sprendimas taikyti L. M. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismas išvadas dėl šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo padarė įvertinęs tiek byloje esančius duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligos pobūdį, tiek duomenis apie jo padarytos uždraustos veikos pobūdį, tinkamai jas motyvavo, todėl konstatuotina, kad teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka L. M. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. L. M. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Be to, nustatyta, kad L. M. psichinė sveikata nuo įstatymo uždraustos veikos padarymo ar taikomo priverstinio gydymo pradžios nėra pasikeitusi (2 t., b. l. 150).

28. Šioje nutartyje nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta bei teisėta ir jos naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

29. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant L. M. yra 156,13 Eur, kurios turi būti priteistos valstybei.

30. Pažymėtina, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamos medicinos priemonės nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už L. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, L. M., gynėjo advokato Gintaro Andrijausko apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.