- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-32-134/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00030-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė
- Kaltinamasis
- S. K.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Kategorijos
- 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Bronė VidzėnienėBaudž.byla Nr. 1A-32-134/2015Teisėjas Artūras Dilys Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S) Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00030-2012-1
2015 m. vasario 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. S. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. išteisintas, nustačius, kad jis nepadarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje.
A. Č. pareikštas ieškinys dėl 498,36 Lt turtinės ir 70000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei R. S. pareikštas ieškinys dėl 4974,38 Lt turtinės ir 120000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas. R. S. teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis 2012 m. sausio 12 d. apie 16.50 val., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, vietinės reikšmės kelyje (duomenys neskelbtini) 100 m atstumu iki kelio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)” vairuodamas savo automobilį „(duomenys neskelbtini)” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 19, 28, 133, 134 punktus, tai yra nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių bei sukeldamas pavojų kitų eismo dalyvių saugumui pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino ar net visiškai nesustabdė transporto priemonės, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, priekiniu ratu užvažiavo ant važiuojamoje kelio dalyje gulėjusio pėsčiojo V. S., automobiliui tęsiant judėjimą nukentėjusysis užsikabino už automobilio dugno elementų, kartu temdamas ir nukentėjusįjį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl pilvo sumušimo - suspaudimo, įvykus kepenų ir blužnies plyšimams lydimiems vidinio nukraujavimo į pilvo ertmę, tai komplikavosi plaučių uždegimu, ūminiu kvėpavimo ir inkstų funkcijos nepakankamumu, (duomenys neskelbtini) V. S. (duomenys neskelbtini) mirė nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir jų sukeltų komplikacijų, tai yra S. K. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. S. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - S. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 281 str. 5 d., civilinius ieškinius tenkinti - priteisti iš atsakovų S. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat prašo priteisti atstovavimo išlaidas, turėtas ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Be to, apeliantė skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą dėl užvažiavimo ant žmogaus ir jų matymo kelyje duomenų nustatymo bei automobiliu pervažiuotos kliūties pajutimo.
Apeliantė nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes S. K. reikėjo nuteisti, o ne išteisinti, nuosprendyje nurodytos išvados prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei nemotyvuotai atmetė S. K. kaltinančius dviejų ekspertizių ir atlikto eksperimento rezultatus bei išvadas.
Apeliantė pažymi, jog iš automobilio apžiūros ir techninės būklės patikrinimo matyti, kad „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio techninė būklė gera, visi mechanizmai jo automobilyje veikė ir funkcionavo, todėl S. K., vykdydamas pagrindines vairuotojo pareigas, numatytas KET, privalėjo sulėtinti ar visiškai sustabdyti transporto priemonę, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Apeliantė nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad S. K., vairuodamas transporto priemonę, važiavo 30-40 km/h greičiu, gerai matė kelią ir galėjo nepajusti (priekiniais lengvojo automobilio „(duomenys neskelbtini)“ ratais) pervažiuoto stambaus sudėjimo V. S., o rėmėsi tik S. K. ir jo sūnaus liudytojo M. K. parodymais, kurie, jos manymu, yra melagingi.
Apeliantė nurodo, kad nuosprendyje nenurodytos aplinkybės, pagrindžiančios kaltininkui inkriminuotus KET pažeidimus: nėra duomenų apie meteorologines sąlygas, apie tai, kokiu greičiu kaltininkas važiavo, kodėl pasirinktas greitis buvo nesaugus, koks buvo kaltininko pageidautinas elgesys tokioje situacijoje.
Skunde teigiama, kad būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja nustatyti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas, ar atsitiktinis. Teismas nevertino priežastinio ryšio, apimančio būtinąją padarinių kilimo sąlygą bei priežastinio ryšio pobūdį, nes neįvertino ne tik S. K. padarytų kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų, bet ir užvažiavimo didelės kliūties pojūčio, taip pat galėjusių turėti lemiamos reikšmės eismo įvykio padarinių atsiradimui, taip pat neįvertino, ar KET pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 str. 5 d. numatytus padarinius, priežastis. Apeliantė nurodo autotechninės ekspertizės akte Nr. 11-1756(13) nurodytą eismo įvykio mechanizmą ir pažymi, kad joje nurodyta, jog S. K. pastebėjęs jam sudarytą kliūtį kelio važiuojamojoje dalyje be atšvaitų gulintį pėsčiąjį V. S. privalėjo stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę. Pažymi, kad ekspertas L. A. teismo posėdžio metu nurodė, jog ekspertizės akte nurodyti kliūties pastebėjimo atstumai ir su tuo susijusi techninė galimybė išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo yra tik statistiniai ir apytiksliai, tačiau po užvažiavimo ant pėsčiojo vairuotojas privalėjo sustabdyti vairuojamą transporto priemonę.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad kompleksinės autotechninės - teismo medicininės ekspertizės aktas Nr. 11-1106(13) kategoriškai nepatvirtina, kad V. S. gulėjo ant nugaros kontakto su automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, vairuojamu S. K., metu, o tokią aplinkybę nurodo tik kaip tikėtiną. Ji teigia, kad eismo įvykio metu kelio sąlygos buvo sudėtingos tiek vairuotojui, tiek pėsčiajam, todėl neatmetama galimybė, kad eidamas namo, V. S., kirsdamas kelią, paslydo, nesugebėjo greitai atsikelti ir buvo partrenktas S. K. vairuojamo automobilio, o po to, dar ir tempiamas šio automobilio. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad V. S. gulėjo važiuojamojoje kelio dalyje dėl neblaivumo. Apeliantė teigia, kad nepaneigtas kaltinimas, jog eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu S. K. būtų laikęsis KET reikalavimų, t.y. laiku stabdęs automobilį ar saugiai apvažiavęs kliūtį. S. K., pastebėjęs kelyje V. S., turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą automobilį - tam buvo pakankamai laiko ir pakankamas atstumas, o užvažiavęs ant jo, nors sustoti.
Apeliantė teigia, kad teismas 2014-02-13 atlikto eksperimento rezultatais negalėjo remtis, kadangi duomenys apie manekeno matomumą artėjančiam automobiliu neturi teisinės reikšmės. S. K. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino ar net visiškai nesustabdė transporto priemonės, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, o priekiniu ratu užvažiavo ant važiuojamojoje dalyje tariamai gulėjusio pėsčiojo V. S. ir automobiliui tęsiant judėjimą, V. S. užsikabinus už automobilio dugno elementų, jį tempė apie 600 metrų.
Apeliantė pažymi, kad autotechninės ekspertizės akte nurodoma, kad jei A. K., važiuodamas 30-40 km/h greičiu, turėjo objektyvią galimybę pastebėti ant kelio važiuojamosios dalies be atšvaitų gulintį pėsčiąjį automobiliui būnant didesniu kaip atitinkamai 23,8-34,3 m. atstumu iki užvažiavimo vietos, tai laiku pradėjęs stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę būtų turėjęs techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo. Atlikus eksperimentą, nustatyta, kad kliūties matomumas važiuojant 30-40 km/h greičiu yra 35,46-38 metro ribose. Teismas, vertindamas tokius duomenis, neatsižvelgė į tai, kad S. K. apskritai nepastebėjo ant kelio gulinčio V. S..
Apeliantė tvirtina, kad sprendžiant S. K. kaltės klausimą buvo apsiribota fragmentiniu ekspertizės aktų išvadų atkartojimu, nenustatyta neatsargios kaltės rūšis ir neanalizuotas jos turinys, todėl neaišku, ar S. K., atsižvelgiant į staigiai atsiradusią kliūtį, turėjo ne tik techninę, bet ir subjektyvią galimybę pasirinkti kitokį šios kliūties sprendimo būdą ir taip išvengti nusikalstamų padarinių, neaišku, ar pajuto (turėjo pajusti), kad užvažiavo ant didelės kliūties - žmogaus.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes ir KET reikalavimus, atsietai vertino įrodymus, jiems suteikė priešingą teisinę reikšmę ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs duomenys. Skunde pažymima, kad teismas netinkamai šioje situacijoje vertino vairuotojo elgesį, nesprendė, ar vairuotojo elgesys šioje situacijoje buvo saugus ir priimtinas KET laikymosi požiūriu. Be to, teismas padarė neteisingą išvadą, kad tarp vairuotojo padarytų KET pažeidimų ir BK 281 str. 5 d. numatytų padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Pažymi, kad eismo dalyvio veika, kuria yra padaromas grubus Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas, eismo įvykio priežastis yra tada, jei analogiškoje situacijoje, laikantis Kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimų, įvykis nebūtų kilęs. Teismas ištyrė ir įvertino tik kaltinamajam S. K. palankius įrodymus ir nepagrįstai bei neteisėtai nusprendė, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d. požymių, be to, grubiai pažeidė rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 str.
Atsikirtime į nukentėjusiosios R. S. apeliacinį skundą, S. K. prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Jis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas vadovaujantis įstatymu, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
Šalies argumentai
S. K. nurodo, kad važiuodamas sulėtino automobilio greitį tiek, kiek manė būtina saugiam važiavimui, atsižvelgęs į buvusias meteorologines sąlygas, prieš kliūtį jis nestabdė, nemanevravo automobilio, nes kliūties nepastebėjo ir negalėjo pastebėti. Byloje teisingai nustatyta, kad jis važiavo 30-40 km/h greičiu, nes jokių kitokių objektyvių duomenų, kokiu greičiu galėjo važiuoti įvykio metu, nenustatyta. Atsižvelgdamas į tai, kad jokių mechaninių pokyčių neįvyko (automobilis nepašoko, nesusvyravo, nesimėtė į šoną, netraukė vairo iš rankų ir pan.), jis daro pagrįstą prielaidą, kad jis net nepervažiavo kliūties. Nors teismas pripažino šią aplinkybę kaip įvykusią tačiau, mano, tokią išvadą padarė remiantis tik ekspertų nuomone apie įvykio mechanizmą, kuri tėra tik tikėtino pobūdžio. Ekspertai nenustatė jokių individualių požymių, pėdsakų, kuriais remiantis būtų galima neginčijamai teigti, kad būtent jo automobilis pervažiavo kliūtį. Ekspertai teisme nurodė, kad užvažiavimas priekiniais ratais ant kliūties ir jos užsikabinimas už automobilio dugno konstrukcijų nėra neatsiejami reiškiniai, šios nustatytos aplinkybės gali būti savarankiškos, todėl nepaneigta jo versija, kad V. S. galėjo būti pervažiuotas kitos transporto priemonės dar iki užsikabinimo jo automobilio dugnu. S. K. nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį, nes būtent žuvusiojo priešingas įstatymui veikimas (neveikimas) yra esminis veiksnys lėmęs kilusias pasekmes - gulėjimas ant važiuojamosios kelio dalies be šviesą atspindinčių elementų (KET 48, 52 p.), buvo neišvengiama sąlyga pasekmėms kilti.
S. K. nurodo, kad teismas įvertino ekspertų atliktus tyrimus bei eksperimento metu gautus duomenis, įrodymų vertinimas yra teismo kompetencijoje, teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, vertino jų visumą, o apeliantės teiginiai dėl subjektyvaus įrodymų vertinimo yra visiškai nepagrįsti.
Nurodo, kad skaičiuojant autotechninės ekspertizės metu galimą stabdymo kelią, atspirties taškas ekspertų yra imamas nuo to momento, kada buvo pastebėta kliūtis, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad kliūtis iš viso nebuvo pastebėta. Atlikto eksperimento dėl kliūties matomumo duomenimis, kliūtis pastebima buvo artima automobilio stabdymo keliui. Atsižvelgdamas į tai, kad eksperimento metu buvo žymiai geresnės meteorologinės sąlygos nei eismo įvykio metu, į tai, kad ekspertai skaičiuodami stabdymo kelią rėmėsi statistiniais rodikliais ir neatsižvelgė į individualius kriterijus (šlapią asfalto dangą, automobilis su kroviniu), todėl daro išvadą, kad jei jis ir būtų pastebėjęs kliūtį, techniniu požiūriu neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo su kliūtimi. Nustatyta faktinė aplinkybė, kad po užvažiavimo ant kliūties jis tęsė judėjimą, tik patvirtina, kad jis kliūties nematė nei iki užvažiavimo, nei po to.
S. K. teigia, kad apeliantė deklaratyviai nurodo, jog teismas buvo šališkas, neteisingai tyrė ar iš vis netyrė byloje esančių įrodymų, be to, apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė rungimosi principą. Teismas pilnai ištyrė ir argumentuotai nuosprendyje motyvavo, kad jis KET reikalavimų nepažeidė, todėl teismas negalėjo vertinti priežastinio ryšio tarp nenusikalstamos veikos ir kilusių padarinių.
Teismo posėdyje nukentėjusioji R. S. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir S. K. bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas, kad kaltinamasis S. K. nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, todėl priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to skundžiamas nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Teismo išvada, jog S. K. nepadarė BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo, pagrįsta S. K., liudytojų M. K., V. T., I. T., E. G., O. N., G. K., V. P., L. S. parodymais, eksperto L. A. paaiškinimais, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokoluose, transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo akte nurodytais duomenimis, autotechninės bei kompleksinės autotechninės – teismo medicininės ekspertizių aktų išvadomis, eksperimento metu gautais duomenis, iš dalies paties išteisintojo S. K. parodymais, kuriais remdamasis teismas nustatė: atsižvelgiant į matomumo sąlygas, eismo situaciją (važiavo leistinu greičiu, esant blogoms meteorologinėms sąlygoms), S. K. neturėjo realios galimybės pamatyti kelyje dalies gulintį tamsiais drabužiais V. S., kuris važiuojamoje dalyje atsirado netikėtai ir siekdamas išvengti eismo įvykio, stabdyti automobilį ar jį apvažiuoti. Tai, kad V. S. mirė nuo sužalojimų, padarytų pervažiavus jį S. K. vairuojamam automobiliui, teismas grindė autotechninės ekspertizės išvadomis apie sužalojimų pobūdį, jų kilmę, padarymo mechanizmą, įvertinęs šį aktą kaip paremtą kompleksinės autotechninės- teismo medicinos ekspertų ištirtais žuvusiojo medicininiuose dokumentuose užfiksuotais objektyviais duomenimis (sužalojimų, būdingų kritimui, griuvimui – nėra).
BK 281 str. 5 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai Kelių eismo taisykles pažeidžiantys veiksmai su šiame baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais susiję priežastiniu ryšiu, kuris konstatuojamas tuo atveju, kai vairuotojo padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą.
Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad 2012-01-12, 16.50 val., Rokiškio r., vietinės reikšmės kelyje (duomenys neskelbtini) 100 atstumu iki kelio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ įvyko eismo įvykis, kurio metu S. K., jo paties vairuojamu automobiliu, pervažiavo ant kelio važiuojamosios dalies gulėjusį V. S., ko pasekoje automobiliui tęsiant judėjimą, V. S. kūnas drabužiais užsikabino už automobilio dugno elementų ir automobilis iš eismo įvykio vietos važiuodamas tempė jį, kuris dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Tačiau teismas pripažino, kad S. K. jam inkriminuotų KET 133 ir 134 p. nepažeidė, o jam inkriminuoti KET 9, 19 ir 28 p. reikalavimų pažeidimai yra bendro pobūdžio, kurie savaime negali sukelti eismo įvykio, todėl yra pertekliniai. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apygardos teismas sutinka, nes jos yra pagrįstos byloje teisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateikta išsamia bylos įrodymu analize.
Pagal KET 133, 134 punktų reikalavimus, eismo dalyvis (vairuotojas) privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, o pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (133 p.). Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (134 p.).
Nusikalstama veika (BK 281 str.), kuria pažeidžiamos kelių transporto eismo saugumo taisyklės, padaroma neatsargia kaltės forma, dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.), t. y. nustačius subjektyviojo požymio buvimą – kad kaltininkas (transporto priemonės vairuotojas), nors ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius kaltus veiksmus pagal BK 281 str. kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai būtent kaltininko (vairuotojo) padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą.
Apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, teisingai nustatė, jog įvykio metu S. K. KET reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog eismo įvykis nebūtų kilęs, jeigu S. K. būtų laikęsis KET reikalavimų - atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui būtų laiku stabdęs automobilį, taip tai, jog S. K. pėsčiojo V. S. apskritai nepastebėjo, pirmosios instancijos teismo išvadų savaime nepaneigia, ir tik rodo, kad apeliantė nesutinka su bylos įrodymų vertinimu.
Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas vertino S. K. inkriminuotus KET reikalavimų pažeidimus ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Nustatydamas teisiškai reikšmingus faktus ir atsakydamas į klausimą, ar S. K., privalėjęs važiuoti kaip to reikalauja KET, laikėsi šių taisyklių, ar jo veiksmai lėmė eismo įvykį ir jo metu sužaloto V. S. mirtį, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ir įvertino bylos įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad S. K., vairuodamas transporto priemonę, KET 133 ir 134 p. nepažeidė – jis, atsižvelgęs į meteorologines sąlygas, eismo įvykio metu važiavo pasirinktu saugiu greičiu, ir negalėjo iš anksto pastebėti ant kelio važiuojamosios dalies gulinčio V. S. bei išvengti užvažiavimo ant jo. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs autotechninės ekspertizės akto išvadas bei atlikto eksperimento matomumui nustatyti gautus rezultatus, tiek S. K. nuoseklius parodymus, patvirtinančius, kad jis nepastebėjo ant kelio gulinčio V. S., prastas meteorologines sąlygas eismo įvykio metu, V. S. tamsią aprangą, tai, kad jis gulėjo važiuojamojoje kelio dalyje, kurios danga buvo tamsi ir šlapia. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, autotechninės ekspertizės akto išvada bei atlikto eksperimento protokole užfiksuoti duomenys, lyginant juos su kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, neduoda pagrindo pripažinti, kad S. K. pažeidė nurodytus KET reikalavimus.
KET 134 str. numato privalomą elgesį vairuotojui – sulėtinti greitį ar sustabdyti automobilį, apvažiuoti kliūtį, jai atsiradus, t.y. įpareigoja vairuotoją imtis nustatytų veiksmų, jeigu vairuotojas gali kliūtį pastebėti.
Tačiau iš išteisintojo S. K. paaiškinimų bei kartu su juo važiavusio liudytojo M. K. parodymų, matyti, jog jie jokios kliūties kelyje nepastebėjo, o tik išgirdo garsą - dunkstelėjimą, o po automobiliu esantį V. S. kūną S. K. pamatė tada, kai įvažiavęs į miestą sustojo (duomenys neskelbtini) gatvėje apžiūrėti automobilio ir priekabos (t.3, b.l. 24-32; 76-90). S. K. nurodytas aplinkybes, jog jis nematė kelyje gulinčio pėsčiojo V. S., objektyviai patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: liudytojų E. G., O. N., V. P., G. K. parodymai, 2013-06-28 ekspertizės akto išvada, įvykio vietos apžiūros protokoluose, žuvusiojo V. S. drabužių apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys. Liudytojai (duomenys neskelbtini) E. G. ir O. N. (t.3 b.l.55-67), atvykę į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, nurodė, kad S. K. įvykio vietoje paaiškino, kad važiuodamas jokios kliūties nepastebėjo, tik išgirdo dunkstelėjimą ir nieko neįtardamas važiavo toliau (t.3 b.l.55-67). Analogiškai nurodė ir (duomenys neskelbtini) V. P. ir G. K., patvirtindami, kad automobilį vairavęs S. K. sakė, jog nežino, kaip įvykio eismo įvykis, jautė, kad pervažiavo lyg per grumstą ar skudurą (t.3, b.l. 55-67). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kelio (duomenys neskelbtini) 100 m atstumu nuo kelio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) danga tamsi ir šlapia (t.1, b.l. 60-63). Iš 2012-06-01 daiktų – V. S. drabužių apžiūros protokolo matyti, kad V. S. buvo apsirengęs juodos spalvos striuke, juodos spalvos kelnėmis ir juodos spalvos batais (t.1, b.l. 77-81). Liudytojai M. K., V. T., I. T., E. G., O. N., V. P., parodė, kad įvykio metu snigo, buvo šlapdriba, tamsu. Šias liudytojų nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir byloje esančios įvykio vietos apžiūros fotonuotraukos (t.1, 60-63; 65-70). Bylos duomenys patvirtina, kad V. S. prieš pat eismo įvykį – kontaktą su automobiliu, gulėjo kelyje. Po eismo įvykio ant S. K. automobilio nustatyti tik nežymūs apgadinimai (nuskelta apatinė priekinio bamperio dalis) bei teismo medicinos specialisto išvada, kad V. S. nustatytos muštinės ir plėštinės žaizdos padarytos jam esant horizontalioje padėtyje rodo, kad jis nebuvo partrenktas automobilio (t. 1, b.l. 100-101). Tai patvirtina ir 2013-06-26 Kompleksinės autotechninės - teismo medicininės ekspertizės išvados, kur nustatyta, kad V. S. pirminio kontakto su automobiliu metu gulėjo ant nugaros, tikėtina, įstrižai automobilio judėjimo krypties kojomis link artėjančio automobilio, o užvažiavimo ant V. S. eiga buvo tokia - automobilis „(duomenys neskelbtini)“, vairuojamas S. K., priekiniu ratu pervažiavo per tuo metu ant nugaros gulėjusį V. S. (t.2, b. l. 43-45). Autotechninės ekspertizės aktu Nr. 11-1756(13) nustatytas eismo įvykio mechanizmas - automobilis „(duomenys neskelbtini)”, vairuojamas S. K., priekiniu ratu pervažiavo per tuo metu ant nugaros gulėjusį V. S. (t.2, b.l. 39-42). Šie duomenys paneigia apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad byloje nėra jokių duomenų, kad V. S. gulėjo važiuojamoje kelio dalyje.
Apygardos teismas, įvertinęs prieš tai nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad išteisintasis nepamatė ir negalėjo iš anksto pamatyti kelyje gulinčio V. S., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog S. K. negalėjo pastebėti V. S. ir didesniu kaip atitinkamai 23,8 – 34,3 m atstumu ir išvengti užvažiavimo ant jo. Buvus objektyvią galimybę S. K. pastebėti ant kelio važiuojamosios dalies be atšvaitų gulintį pėsčiąjį automobiliui būnant didesniu kaip 23,8 – 34,3 m atstumu iki užvažiavimo vietos, byloje neleidžia konstatuoti ir 2014-02-13 atlikto matomumo eksperimento metu gauti duomenys, kurie tik nežymiai viršija autotechninės ekspertizės akto išvadoje nurodomą matomumo atstumą, kuriam esant vairuotojas turi techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo, taip pat eksperto L. A. paaiškinimai byloje, jog ekspertizės akte nurodyti kliūties pastebėjimo atstumai yra tik statistiniai bei apytiksliai ir byloje nustatytos netapačios įvykiui 2014-02-13 atlikto matomumo eksperimento sąlygos. Įvertinus paminėtus duomenis visumoje, atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas bylai svarbias aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog S. K. turėjo objektyvią galimybę pastebėti pėsčiąjį ir išvengti užvažiavimo ant jo, tačiau nereaguodamas nustatytu būdu pažeidė KET 134 p.
Apygardos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl S. K. pasirinkto važiavimo greičio, su jomis sutinka ir konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje pagrįstai pripažinta, jog S. K. KET 133 p. reikalavimų nepažeidė.
KET 133 p. įpareigoja vairuotoją pasirinkti važiavimo greitį atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pėsčiasis V. S. S. K. nebuvo iš anksto pastebima kliūtis kelyje. Vertinant šią aplinkybę su byloje surinktais duomenimis, kad S. K. dar 100 metrų atstumu prieš ženklą „(duomenys neskelbtini)“ važiavo 30-40 km/val. greičiu, kuris yra žymiai mažesnis už leidžiamą maksimalų 90 km/val. važiavimo greitį nurodytoje vietoje, taip pat atsižvelgiant į byloje nepaneigtus S. K. paaiškinimus byloje, kad jis nurodytą važiavimo greitį pasirinko atsižvelgęs į oro sąlygas, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad eismo įvykis ir jo padariniai kilo dėl S. K. netinkamai pasirinkto ir nesaugaus važiavimo greičio.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. K. jam inkriminuotų KET reikalavimų nepažeidė, o būtent V. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Todėl apygardos teismas konstatuoja, kad S. K. pagal BK 281 str. 5 d. išteisintas pagrįstai.
Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti nukentėjusiosios skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiosios R. S. apeliacinį skundą atmesti.