Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Elepsa“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Sienojus“) apeliacinį skundą dėl 2011 m. gruodžio 19 d. Kauno apygardos teismo galutinio sprendimo, kuriuo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. preliminarus sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Verduna“ ieškinys minėtam atsakovui dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, civilinė byla Nr. 2-3174-254/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai netaikė šalių sudarytos Sutarties 4.5. punkte numatyto prievolės įvykdymo sustabdymo. Sutarties 4.5. punktas nurodė atvejus, kuomet atsakovas turi teisę sulaikyti mokėjimus už atliktus darbus. Sutarties 4.5.5. punkte numatytas vienas iš tokių atvejų – kai subrangovas (ieškovas) nevykdo šia Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas byloje nurodė, kad ieškovas pažeidė Sutarties 5.2.6, 5.2.7, 5.4.10, 5.4.18 punktuose nustatytus reikalavimus, t.y. nepateikė šiuose punktuose nurodytos dokumentacijos ir laidavimo rašto. Taigi, apeliantas turėjo teisę pasinaudoti Sutartyje numatytu prievolės įvykdymo sustabdymu. Sutarties 4.5. punkte numatyta sulaikymo teisė nėra apibrėžta kokiu nors konkrečiu ribiniu dydžiu, tačiau šiuo atveju aktuali Sutarties 5.4.18 punkto nuostata, todėl prievolės įvykdymo sustabdymas buvo galimas 5 procentų nuo Sutarties kainos dydžiu (63 617,93 Lt), nes būtent dėl tokio prievolės įvykdymo užtikrinimo šalys susitarė Sutarties 5.4.18 punkte. Todėl teismas, pakeisdamas preliminarų sprendimą, turėjo priteisti ieškovui 53 200,58 Lt (116 818,51 Lt – 63 617,93 Lt). Šiuo atveju taip pat teisiškai svarbu, kad ieškovas laikytinas pirmuoju pažeidusiu Sutartį, todėl taikytina CK 6.64 straipsnio 3 dalis. Atsakovas neprivalėjo priminti ieškovui, kad šis vykdytų savo prievoles. Kai sutarties netinkamo vykdymo pasekmės tiesiogiai numatytos pačioje Sutartyje, nukentėjusioji šalis neprivalo aktyviai reikalauti tinkamo sutarties vykdymo ir prisiimti riziką dėl tokio nepareikalavimo, nes sutartį pažeidusi šalis žino tokio pažeidimo pasekmes. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, prašė teismo stabdyti bylą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą tokiais klausimais: 1) ar Direktyva 2000/35/EB „Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“ turi būti suprantama kaip leidžianti valstybei narei laisvai pasirinkti Direktyvoje nurodytiems „delspinigiams“ taikomą nacionalinį režimą, t.y. perkelti juos į nacionalinę teisę kaip palūkanas?; 2) ar Direktyva turi būti suprantama kaip leidžianti valstybei narei apskaičiuoti „delspinigių“ palūkanų normą remiantis ne centrinio banko refinansavimo operacijoms taikoma palūkanų norma, o komercinių bankų tarpusavio skolinimuisi taikoma palūkanų norma?; 3) ar Direktyvoje nurodytas terminas „visus tuos šešis mėnesius“ turi būti suprantamas kaip neribojantis valstybės teisės nustatyti ilgesnį nei šešių mėnesių senaties terminą reikalavimams dėl Direktyvos nustatytų delspinigių?. Kadangi pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino, atsakovas šį prašymą palaiko ir apeliaciniame skunde.

Apelianto argumentas, kad jis buvo sulaikęs mokėjimus, yra neteisėtas. Sutarties 4.4.2 punkte buvo nustatyta, kad jei ieškovas nevykdo Sutarties 5.4. punktuose prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas turi teisę sulaikyti 5 procentus atlyginimo už atliktus darbus tik apie tai nurodęs įvykdytų darbų aktuose. Atsakovas šios aplinkybės įvykdytų darbų aktuose nėra nurodęs. Sutartis yra nutraukta nuo 2011-09-16, o atsakovas apie prievolės įvykdymo sustabdymą pareiškė jau po Sutarties nutraukimo ir tik teismo posėdžio metu, tik baigiamosiose kalbose. Pareiga informuoti apie prievolės įvykdymo sustabdymą numatyta CK 6.58 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas neturėjo priešpriešinio reikalavimo, todėl neturėjo teisės sustabdyti savo mokėjimo prievolės. Sutarties 5.4.18 punktu buvo siekiama užtikrinti galimus atsakovo nuostolius, jei ieškovas nevykdytų savo įsipareigojimų pagal Sutartį. Sutartį nutraukus, atsakovas nebegalėjo reikalauti iš ieškovo pateikti Sutarties įvykdymo užtikrinimo laidavimo, nes ieškovas Sutarties daugiau nevykdė.Apeliantas tariama sulaikymo teise naudojasi nesąžiningai. Atsakovas, dalinai apmokėdamas sąskaitas, pretenzijų nereiškė, vadinasi, konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad ieškovas savo prievoles pagal Sutartį vykdo tinkamai. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas turėjo teisę taikyti 5 procentų dydžio sulaikymo teisę nuo visos Sutarties sumos. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009, esant daliai prievolei (kaip šiuo atveju), mokėjimo prievolės sustabdymas (jei būtų nustatytas šio instituto taikymo pagrindas) galėtų būti tik nuo likusio įsiskolinimo sumos, t.y. 5 proc. nuo 116 818,51 Lt, kas sudarytų 5 840,92 Lt. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. Kadangi apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė motyvų, kodėl teismo sprendimas atmesti prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, ieškovas savo ruožtu negali atsikirsti į šį apeliacinio skundo argumentą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apeliacine tvarka vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Byloje kilo ginčas dėl teisės sustabdyti prievolės vykdymą tinkamo realizavimo. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą sumokėti už atliktus statybos subrangos darbus pagal ieškovo atsakovui pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, kurios buvo išrašytos, remiantis abiejų šalių atstovų pasirašytais atliktų darbų aktais, neginčydamas atliktų darbų apimties ir apeliaciniame skunde pripažindamas dalį skolos, nesutinka su teismo priteista 53 200,58 Lt dydžio skolos dalimi, nurodydamas, jog, vadovaujantis šalių sudarytos Statybos subrangos sutarties nuostatomis, šiai sumai sulaikė mokėjimus (sustabdė prievolės vykdymą), nes ieškovas nevykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytoje Statybos subrangos sutartyje numatytą teisę sulaikyti mokėjimus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, ir nepagrįstai netaikė sutartyje numatyto prievolės įvykdymo sustabdymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo sutikti su šiuo apelianto teiginiu. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nekvestionavo, jog sutartyje šalys numatė mokėjimų sulaikymo teisę (kad tokia teisė sutartyje įtvirtinta neginčija ir ieškovas), išanalizavo šį atsakovo argumentą, tačiau priėjo prie išvados, jog šiuo atveju sutartyje numatytas prievolės įvykdymo sustabdymas netaikytinas, kitaip tariant, bylos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas prievolės vykdymo sustabdymo teise naudojosi tinkamai.

Vertinant šios pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėtina, kad prievolės vykdymo sustabdymas yra šalies, kurios atžvilgiu priešinga šalis nevykdo ar netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, tam tikra savigynos forma. Kasacinio teismo praktikoje, kurią apeliaciniame skunde cituoja ir apeliantas, yra išaiškintos tokios prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009).

Šalių sudarytoje sutartyje (4.4.2, 4.5 punktai) buvo numatyta, kad rangovas (atsakovas) turi teisę sulaikyti mokėjimus už atliktus darbus, jeigu subrangovas (ieškovas) nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Sutarties 4.5. punkte įtvirtinta teisė sulaikyti mokėjimus siejama tik su subrangovo įsipareigojimų nevykdymu, nenumatant jokios konkrečios šios teisės realizavimo tvarkos. Tuo tarpu sutarties 4.4.2 punktas numato, kad subrangovui nevykdant specifinių, t.y. sutarties 5.4. punktu prisiimtų įsipareigojimų, rangovas kiekvieno aktavimo metu sulaiko 5 proc. aktuojamos sumos iki objekto pridavimo rangovui. Taigi, sutarties 4.4.2 punkte numatyti konkretūs reikalavimai mokėjimų sulaikymo teisės realizavimui. Sprendžiant, kokia teisės sulaikyti mokėjimus realizavimo tvarka taikytina nagrinėjamu atveju, t.y., ar taikytinas sutarties 4.5. punktas, kaip teigia apeliantas, ar sutarties 4.4.2 punktas, svarbu, dėl kokių ieškovo įsipareigojimų nevykdymo atsakovas siekia pasinaudoti prievolės įvykdymo sustabdymu.

Atsakovas byloje įrodinėjo, kad ieškovas tinkamai neįvykdė sutarties 5.2.6 punkte numatyto įsipareigojimo suderinti su rangovu numatomas naudoti medžiagas ir įrangą, 5.2.7. punkte numatytos sąlygos, jog visos medžiagos ir įrengimai turi atitikti Lietuvos Respublikos standartus ir sertifikatus, o jų taikymas turi būti patvirtintas kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų, 5.4.10 punkte numatyto įsipareigojimo pateikti numatomų panaudoti statybinių medžiagų identifikavimo dokumentus, jei subrangovas savo iniciatyva nori pakeisti techniniame ar darbo projektuose nurodytų medžiagų rūšį/markę ir/ar kokybę ir 5.4.18 punkte numatytą įsipareigojimą nuo sutarties pasirašymo dienos per 5 darbo dienas pateikti sutarties įvykdymo užtikrinimo draudimo bendrovės 5 proc. nuo sutarties sumos laidavimą. Byloje nustatyta ir ieškovas neginčija, kad jis neįvykdė sutarties 5.4.18 punkte numatyto įsipareigojimo. Tuo tarpu atsakovas savo teiginiams dėl kitų ieškovo įsipareigojimų nevykdymo pagrįsti byloje nepateikė jokių įrodymų. Atsižvelgiant į šių įsipareigojimų turinį ir vertinant galimą jų nevykdymą visų bylos duomenų kontekste, sutiktina su ieškovo argumentais, kad, viena vertus, byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas, kaip subrangovas, atlikdamas darbus būtų naudojęs su rangovu nesuderintas ar nesertifikuotas, ar kitas negu numatyta techniniame ir/ar darbo projekte medžiagas, o, kita vertus, atsakovas, turėdamas pareigą tikrinti ieškovo atliktus darbus (sutarties 5.3.5. punktas), taigi, netinkamai (tame tarpe ir naudojant netinkamas medžiagas ar darbus, atlikus ne pagal projektą) atliktų darbų nepriimti, iš tiesų priėmė visus ieškovo atliktus darbus, pasirašydamas be pastabų atliktų darbų aktuose, tokiu būdu laikytina, kad pats atsakovas sutiko (konkliudentiniais veiksmais patvirtino), jog ieškovas savo įsipareigojimus, susijusius su tinkamų medžiagų ir įrenginių naudojimu bei darbų atlikimu pagal projektą, vykdo tinkamai.

Dėl teisės sustabdyti mokėjimus, ieškovui neįvykdžius sutarties 5.4.18 punkte numatyto įsipareigojimo – nepateikus draudimo bendrovės laidavimo, kaip minėta, svarbu tai, jog sutarties 4.4.2 punktas šios teisės realizavimą sieja su tam tikra sąlyga, t.y. rangovas kiekvieno aktavimo metu sulaiko 5 proc. nuo aktuojamos sumos. Tuo tarpu byloje esantys atliktų darbų aktai patvirtina, kad atsakovas darbus pasirašytinai priiminėjo be pastabų ir atlikdavo mokėjimus pagal šių aktų pagrindu ieškovo išrašomas PVM sąskaitas-faktūras, o, kad likusią neapmokėtą sumą sulaiko dėl ieškovo įsipareigojimų nevykdymo, t.y., kad naudojasi sutartyje numatyta prievolės vykdymo sustabdymo teise, nurodė tik ieškovui inicijavus teisminį procesą dėl skolos išieškojimo. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad apeliantas savo teisės sustabdyti prievolės vykdymą nerealizavo sutartyje nustatyta tvarka ir šiuo metu, po sutarties nutraukimo, šalių nebesiejant sutartiniams santykiams, jos realizuoti jau nebegali.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip jau nurodyta, viena iš prievolės vykdymo sustabdymo sąlygų – šios teisės naudojimasis protingai ir sąžiningai. Be to, pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo principais, CK 6.200 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, analogiškas reikalavimas elgtis sąžiningai sutartiniuose santykiuose įtvirtintas CK 6.158 straipsnyje. Ir nors apeliantas argumentuoja, kad jis neprivalėjo priminti ieškovui, jog šis vykdytų savo prievoles, nes sutarties netinkamo vykdymo pasekmės tiesiogiai numatytos pačioje sutartyje, pažymėtina, kad, pirma, šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir, antra, sutartyje numačius atitinkamą teisės sustabdyti mokėjimus realizavimo sąlygą ir apeliantui šios sąlygos nevykdant visą sutarties galiojimo laikotarpį, ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad atsakovas, nereikšdamas pretenzijų ir neatlikdamas sutartyje numatytų veiksmų, siekiant realizuoti teisę sustabdyti mokėjimus, šios teisės realizavimo apskritai atsisako. Taigi, nagrinėjamu atveju apelianto elgesys, apie prievolės įvykdymo sustabdymą pareiškus jau po sutarties nutraukimo, nors sutarties galiojimo metu jokių pretenzijų, kad ieškovas netinkamai vykdo sutartį, nebuvo pareiškęs, be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu teigus, kad jis turi teisę sustabdyti mokėjimus visai ieškovo prašomai priteisti sumai, o apeliaciniu skundu dalį skolos jau pripažįstant, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytinas sąžiningu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia apelianto teisinė pozicija nagrinėjamoje byloje prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Atitinkamai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą patenkinti ieškovo reikalavimą priteisti skolą už atliktus darbus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai tenkinus reikalavimą dėl skolos priteisimo, teismas pagristai priteisė ieškovo prašytus sutartinius delspinigius – 6 786,67 Lt, t.y. šalių sudarytos sutarties 8.5. punkte numatytus 0,02 proc. neapmokėtų atliktų darbų kainos dydžio delspinigius už 6 mėnesius (nuo 2011-03-03 iki 2011-09-02).

Ginčydamas reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, apeliantas prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, prašant priimti preliminarų nutarimą klausimais, iš esmės susijusiais su Direktyvos 2000/35/EB „Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“ tinkamu įgyvendinimu nacionalinėje teisėje. Šios direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos, priėmus Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymą, vadovaujantis kuriuo, ieškovas prašė priteisti procesines palūkanas. Apelianto nuomone, jeigu Europos Teisingumo Teismas nustatytų, kad direktyva įgyvendinta netinkamai, ieškovas netektų teisės remtis netinkamai direktyvą įgyvendinančiu įstatymu, reikšdamas reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Pažymėtina, jog pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas kilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą.

Nagrinėjamoje byloje vertindama apelianto prašymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje Europos Sąjungos teisė netaikytina, todėl poreikio aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus nėra. Direktyvos nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę, teismų praktikoje sprendžiant analogiškus reikalavimus dėl palūkanų priteisimo visų instancijų teismai (tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuojantis Lietuvos teismų praktiką) priteisdami palūkanas, vadovaujasi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis ir nei teismams, nei kompetentingoms Europos Sąjungos institucijoms, prižiūrinčioms tinkamą Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą valstybių narių teisėje, nekyla abejonių dėl netinkamo direktyvos įgyvendinimo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje taikytinos nacionalinės teisės normos, o pagrindo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą byloje nėra.

Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. 2012-02-27 Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo atstovo prašymas dėl ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, su kuriuo pateikti šių išlaidų dydį (600 Lt) patvirtinantys dokumentai (t. II, b.l. 60-62). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, laikoma, jog sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl pastarojo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas (CPK 93 str. 1 d.) ir iš atsakovo ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 600 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Elepsa“ (įmonės kodas 156740160) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Verduna“ (įmonės kodas 135832075) 600 Lt (šešių šimtų litų) dydžio bylinėjimosi išlaidas.