Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Vyto Miliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-409-227/2011 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui Rumunijos ambasadai Lietuvos Respublikoje dėl diskriminacijos lyties ir negalios pagrindais padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; institucija, duodanti išvadą byloje – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

Teismas, rašytinio proceso tvarka atlikęs formalų bylos įrodymų vertinimą, nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2008-05-14 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ieškovė priimta į vertėjos pareigas bei nustatytas 2 mėnesių bandomasis laikotarpis. Medicininė pažyma apie ieškovės nėštumą atsakovui buvo įteikta 2008-07-09, o atsakovas tą pačią dieną įteikė ieškovei pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2008-07-08 darbo sutarties 4 punkto pagrindu (bandomasis laikotarpis). Šiame atsakovo pranešime nenurodytos ieškovės atleidimo iš darbo priežastys, nenustatytas 3 dienų įspėjimo terminas. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis DK 105 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 1 dalies, 132 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad ieškovė iš darbo buvo atleista dėl nėštumo, todėl konstatavo, kad ji buvo diskriminuojama dėl lyties. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti, kad ji buvo diskriminuojama dėl negalios, nes išskyrus ieškovės paaiškinimus, nebuvo pateikti šią aplinkybę pagrindžiantys įrodymai.

Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, todėl sprendė, kad ieškovei turi būti atlyginta 5 000 Lt neturtinė žala (CK 6.250 str., DK 250 str., CPK 178 str.). Nurodė, kad nėra pagrindo priteisti 100 000 Lt šios žalos atlyginimą, nes, visų pirma, ieškovė neįrodė, kad atleidimas iš darbo lėmė vaisiaus sutrikimus, nėštumo ir gimdymo komplikacijas, sunkią pogimdyvinę depresija, kad dėl to ieškovė buvo gydoma Vilniaus vasaros ligoninės psichoterapijos centre; antra, tai paneigtų šio teisės instituto paskirtį bei prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Teismas be pagrindo nepripažino, kad iš darbo ji buvo atleista ir diskriminacijos dėl negalios pagrindu. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, nes jai perkėlė pareigą įrodyti, kad nei viena sveikatos negalios neturinti pas atsakovą dirbusi nėščia moteris nebuvo atleista iš darbo. Ieškinyje ji nurodė, kad buvo atleista iš darbo dėl daugialypės diskriminacijos (lyties ir negalios), t. y. atsakovas, įvertinęs, kad jos nėštumas jam nepalankus, pasinaudojo jos negalios nulemtomis ribotomis galimybės apsiginti ir neteisėtai atleido ją iš darbo kitą dieną po to, kai darbdaviui buvo įteikta pažyma apie jos nėštumą be įspėjimo ir nenurodęs priežasčių. Tuo tarpu atsakovas nepaneigė, kad diskriminavimo daugialypiu pagrindu nebuvo, kaip tai numato Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2(1) straipsnio, Užimtumo lygybės direktyvos 2000/78/EB nuostatos, Europos Teisingumo Teismo praktika (pvz., Defrenne, Jenkins, Danfoss, Bilka bylose). Ji įsitikinusi, jog jei ji neturėtų išskritinės daugialypės savybės – lyties ir negalios – nebūtų atleista iš darbo, todėl teismas turėjo šiuos jos argumentus vertinti kartu, neanalizuodamas kiekvieno pagrindo atskirai.Teismas netinkamai taikė CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, jog turi būti atliktas formalus bylos įrodymų vertinimas. Iš teismo motyvų neaišku, kodėl atsakovui nepateikus prieštaravimų nuspręsta, jog ji nebuvo diskriminuojama negalios pagrindu. Jei byloje nepakako tokių įrodymų, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti jos, kaip neįgalaus asmens, prioritetinę teisių apsaugą, turėjo atsisakyti priimti sprendimą už akių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisinių konvencija, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2012). Teismas neteisingai nustatė priteistinos turtinės žalos dydį. Atleidimo iš darbo metu jai buvo 31 metai ir 9 mėnesiai, iki senatvės pensijos jai buvo likę 339 mėnesiai, todėl jos patirta turtinė žala yra 292 624,80 Lt (DK 248 str. 3 d. 249 str.).Teismas pažeidė tikimybių pusiausvyros principą ir DK 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą, preziumuodamas, jog ji iš darbo būtų atleista iš karto po gimdymo atostogų ir pagal neterminuotą darbo sutartį nebūtų dirbusi iki pat senatvės pensijos. Tuo labiau, kad ji yra neįgali, turi mažametį vaiką, todėl rasti kitą darbą jai itin sudėtinga. Taip pat nėra jokio pagrindo preziumuoti, kad darbo sutartis galėjo būti nutraukta dėl jos kaltės, nes pas atsakovą ji dirbo dar iki darbo sutarties sudarymo, jokių nuobaudų neturėjo, o įstatymas jai, kaip neįgaliai ir auginančiai mažametį vaiką, numato tam tikras garantijas, draudžiančias atleisti iš darbo. Teismas netinkamai taikė DK normas, nes vadovavosi tik DK 132 straipsnio 1 dalyje numatytu draudimu nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi, tačiau netaikė DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl neteisėto atleidimo teisinių padarinių, t. y. nepriteisė vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką. Dėl neteisėtų darbdavio veiksmų ji iki šios patiria turtinę žalą.Teismas be pagrindo nesivadovavo Užimtumo direktyvos 2000/78/EB 17 straipsnyje įtvirtintais sankcijos kriterijais. Tai yra kompensacijos sumokėjimas nukentėjusiajam turi būti veiksmingas, proporcingas ir atgrasantis, nes atleidimas iš darbo diskriminaciniais pagrindais yra specifinio pobūdžio ir neigiamai veikiantis asmens identitetą. Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką už lygiateisiškumo pažeidimą valstybė turi garantuoti efektyvią teisinę apsaugą, sankcijos turi turėti realų atgrasantį poveikį darbdaviui, o kompensacijos priteisimas turi būti adekvatus grąžinimui į darbą. Dėl to jai priteistina turtinė žala, viršijanti nustatytą DK 297 straipsnio 3 dalyje, nes priešingu atveju ji nebus proporcinga, veiksminga ir atgrasanti sankcija. Teismas neteisingai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį:

Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes vertimo išlaidos buvo būtinos civilinei bylai iškelti, o ieškinys iš esmės buvo patenkintas, t. y. atsakovo veiksmai jos atžvilgiu buvo pripažinti diskriminaciniais ir jai priteistas turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas. Dėl to turėtos bylinėjimosi išlaidos jai turėjo būti priteistos visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, neperžengiant CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui (kurių teisėtumo klausimo nekelia ieškovė apeliaciniame skunde), todėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas neperžengiant ieškovės apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Iš ieškovės L. Š. apeliacinio skundo argumentų nustatyta, kad skundžiamo teismo sprendimo už akių pagrįstumą ji kvestionuoja tik iš dalies, tai yra toje dalyje, kuria iš dalies atmestas ieškinys. Skundžiamos teismo sprendimo už akių dalies nepagrįstumas įrodinėjamas iš esmės remiantis trimis aplinkybėmis. Kaip pirmą aplinkybę ieškovė nurodo tai, kad teismas nepagrįstai nepripažino jos atleidimo neteisėtu dar vienu diskriminaciniu pagrindu – dėl negalios. Antra, ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai į dėl neteisėto atleidimo patirtos turtinės žalos atlyginimą neįskaičiavo ieškovės vidutinio darbo užmokesčio, mokėtino jai iki pensijos. Trečia, ieškovės nuomone, teismas netinkamai įvertino jos patirtos neturtinės žalos dydį tik 5 000 Lt. Be to, ieškovė kelia ir procesinį reikalavimą dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, susijusius su jos diskriminacija darbe dėl negalios, pažymi, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas ir į DK 1 straipsnio 4 punktą perkeltas asmenų lygybės principas, kuris plėtojamas daugelyje teisės aktų, įskaitant ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą. Pastarojo įstatymo nuostatos draudžia tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją dėl negalios (Lygių galimybių įstatymo 2 str. 1 d., 3-4 d., 7 d.). Šio įstatymo 4 straipsnyje įstatymo leidėjas paskirstė įrodinėjimo pareigos naštą, tenkančią asmenims, kurie ginčijasi dėl diskriminacijos buvimo/nebuvimo. Kaip matyti iš minėtame straipsnyje įtvirtintų teisės normų, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo; tuo tarpu skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Šių teisės normų lingvistinė, sisteminė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, kad vien fakto, jog asmuo yra tam tikros lyties, rasės, turi psichinę ar fizinę negalią ir pan., nurodymas nėra pakankamas pagrindas prezumpcijai pagrįsti, jog asmuo dėl minėtų išorinių/vidinių savybių buvo diskriminuotas. Diskriminavimo faktas preziumuojamas tik tuo atveju, kai diskriminacijos buvimu besiremiantis asmuo ne tik nurodo turintis savybes, kurių pagrindu įstatymas draudžia diskriminaciją, bet ir įvardina aplinkybes, kurios suponuoja prielaidas dėl asmens diskriminavimo tokių savybių pagrindu.

Nagrinėjamu atveju ieškovė L. Š. kartu su ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktą, kad atleidimo iš darbo metu ji turėjo psichinę negalią, tai yra savybę, kurios pagrindu įstatymo leidėjas draudžia bet kokią diskriminaciją (b. l. 8-14, t. 1). Tačiau ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo ar argumento, patvirtinančio prielaidą, jog atsakovas Rumunijos ambasada Lietuvos Respublikoje žinojo apie jos psichinę negalią ir būtent dėl šio neįgalumo ieškovė buvo diskriminuota, atleidžiant ją iš darbo. Priešingai, iš pačios ieškovės į bylą pateiktų Lietuvos Respublikos institucijų, tyrusių ieškovės skundą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, korespondencijos matyti, kad ieškovė visą laiką kėlė argumentus tik dėl jos diskriminavimo lyties pagrindu (b. l. 18-24, t. 1). Tokias pačias diskriminacijos prielaidas ieškovė buvo nurodžiusi ir kreipimesi į Rumunijos Ombudsmeną (b. l. 99, t. 1). Be to, iš atsakovo Rumunijos ambasados Lietuvos Respublikoje pateiktų rašytinių paaiškinimų taip pat nematyti, kad atsakovas būtų žinojęs apie ieškovės psichinę negalią ar būtent dėl šios negalios įtakotą jos elgesį būtų įvardijęs kaip ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą (b. l. 20-22, t. 1). Beje, iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2013 m. kovo-balandžio mėnesiais surašyto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-55/2013 psichologinio tyrimo dalyje užfiksuotų duomenų matyti, jog šio tyrimo metu pati ieškovė yra nurodžiusi, jog iš darbo ambasadoje ji buvo atleista dėl to, kad ,,ambasada nesusigaudė Lietuvos įstatymuose, manė, kad jie turi mokėti man gimdymo pašalpą, todėl atleido nenorėdami mokėti“ (2 t., 74 b. l.).

Taigi, byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, kad ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių galima būtų daryti išvadą apie prielaidų ieškovės diskriminavimui dėl negalios egzistavimą, ieškovę atleidžiant iš darbo (CPK 12 str. ir 178 str.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismui atitinkamai nebuvo pagrindo spręsti ir dėl to, ar atsakovas Rumunijos ambasada Lietuvos Respublikoje paneigė tokios diskriminacijos prielaidos (prezumpcijos) egzistavimą (CPK 12 str., 178 str., 182 str. 4 p.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kuriais ieškovė įrodinėja pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktą įrodymų vertinimą bei netinkamą įrodinėjimo naštos paskirstymą bylos šalims, nustatinėjant diskriminavimo dėl ieškovės negalios egzistavimą.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo atliktą neteisingą turtinės žalos paskaičiavimą, pažymėtina, kad darbdavio padaryta turtinė žala darbuotojui yra atlyginama pagal bendrąsias CK teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir žalos dydžio paskaičiavimą, bei specialiąsias DK teisės normas, reglamentuojančias darbdavio materialinę atsakomybę (DK 245-249 str., CK 6.245 str.- 6.255 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ji patyrė turtinės žalos ne dėl paties atleidimo iš darbo fakto, o dėl to, kad ji buvo atleista iš darbo neteisėtai ją diskriminuojant dėl lyties ir negalios. Ieškovė nepageidavo būti grąžinta atgal į darbą ar apskritai toliau dirbti vertėjos pareigose Rumunijos ambasadoje Lietuvos Respublikoje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai turtinę žalą paskaičiavo atsižvelgdamas į tai, kiek ieškovė būtų gavusi vidutinio darbo užmokesčio tuo atveju, jei ji būtų atleista iš darbo, nediskriminuojant jos dėl lyties, tai yra laikantis įstatymo leidėjo įtvirtintų garantijų nėščioms moterims (DK 132 str. 1 d.) bei pagrįstai priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už tą laikotarpį, kurį ji buvo neteisėtai ankščiau įstatyme įtvirtinto imperatyvaus termino atleista, išbandymo laikotarpiu paaiškėjus, kad ji nėščia (DK 105 str. 1-2 d., 107 str. 1 d., 300 str. 4 d.). Tuo tarpu ieškovės apeliacinio skundo argumentai apie jai priteistiną vidutinį darbo užmokestį iki pensijos atmetami kaip prieštaraujantys įstatyme įtvirtintoms nuostatoms, pagal kurias vidutinis darbo užmokestis kaip turtinė žala gali būti priteistas tik už priverstinės pravaikštos laiką, buvusį nuo neteisėto atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o ne už būsimą ateityje priverstinės pravaikštos laiką (DK 300 str. 3-4 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodyta ieškovės apeliaciniame skunde minėtoje Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, priimtoje 2000 m. lapkričio 27 d., nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 17 straipsnyje yra įtvirtinta, kad sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacijos nukentėjusiajam sumokėjimas turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Iš šių teisės normų sisteminės ir loginės analizės darytina išvada, kad sankcijos veiksmingumas bei prevencinis pobūdis negali būti aiškinamas atsietai nuo jos proporcingumo. Tokiu atveju nukentėjusysis asmuo negali nepagrįstai praturtėti ar gauti papildomos naudos iš darbdavio neteisėtų veiksmų bei atitinkamai darbdaviui negali kilti pareiga atlyginti didesnę žalą nei buvo padaryta darbuotojui, neteisėtai jį atleidžiant iš darbo (DK 249 str., CK 6.245 str.). Priešingas minėtų teisės normų aiškinimas prieštarautų ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje bei DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys sankcijos proporcingumo principui ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji kaip proporcingą sankciją nurodo vidutinio darbo užmokesčio mokėjimą iki pensijos dėl to, kad darbdavys ją nepagrįstai atleido, nesilaikydamas nėščioms moterims suteikiamų garantijų.

Be to, pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas privalo vadovautis Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais (CPK 3 str. 5 d.), o ne kitų Europos Sąjungos valstybių teismų sprendimais. Todėl ieškovės apeliaciniame skunde bei teismo posėdyje minėta byla Vento v. Chief Constable of West Yorkshire [2003] IRLR 102, kurią išnagrinėjo Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis Teismas ir pateikė išaiškinimus dėl galimybės išmokėti diskriminuotai darbuotojai darbo užmokestį, atsižvelgiantį į 75 procentų tikimybę, jog ji šiame darbe būtų išdirbusi iki pensijos, nėra laikytinas tokio pobūdžio teisės šaltiniu, kuriuo reikėtų vadovautis šioje byloje, sprendžiant dėl ieškovei priteistinos turtinės žalos dydžio.

Ieškovės minėtose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose Sabine von Colson and Elisabeth Kamann v. Land Nordrhein-Westfalen (1984 m. balandžio 10 d. bylos Nr. 14/83) ir Elisabeth Johanna Pacifica Dekker v. Stichting Vormingscentrum voor Jong Volwassenen (VJV-Centrum) Plus (1990 m. lapkričio 8 d. bylos Nr. C-177/88) yra konstatuoti tik principai (gairės), kuriais vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių narių teismai savarankiškai turi nuspręsti dėl tinkamos sankcijos (kompensacijos dydžio), nustačius diskriminacijos darbovietėje atvejį. Minėtuose sprendimuose nurodyta, jog dėl diskriminacijos padaryta žala turi būti visiškai atlyginta ir teismai negali apsiriboti vien tik formalaus dydžio kompensacijos priteisimu. Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes bei teismo sprendimo motyvus, paskaičiuojant ieškovei turtinę žalą, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog, jos įsitikinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė pakankamą ir proporcingą turtinės žalos atlyginimą, nepažeidžiant Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, priimtoje 2000 m. lapkričio 27 d., nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, įtvirtintų sankcijos skyrimo ir jos dydžio nustatymo principų (CPK 185 str.).

Dėl ieškovės minėtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos M. H. Marshall v Southampton and South-West Hampshire Area Health Authority (Teaching) (1986 m. vasario 26 d. bylos Nr. 152/84) pažymėtina, kad šioje byloje buvo keliamas klausimas dėl diskriminavimo, nustatant skirtingą moterų ir vyrų pensijinį amžių bei būtent dėl pensijinio amžiaus atleidžiant moterį iš darbo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės minėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa, ieškovės minėtoje byloje pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimai nėra aktualūs šioje byloje, sprendžiant dėl ieškovei priteistino turtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus apie priteistiną neturtinės žalos dydį, pažymi, kad vadovaujantis DK 250 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tai yra tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė buvo neteisėtai atleista iš darbo, ją diskriminuojant dėl lyties, taip pat atsižvelgęs į ieškovės būklę (nėštumą) ir darbdavio elgesį su ieškove, kuomet ji nebuvo įleista į ambasados pastatą bei su ja buvo nepagarbiai elgiamasi, pagrįstai nusprendė, kad ieškovė dėl tokio atsakovo elgesio bei savo būklės (nėštumo) patyrė tam tikrus emocinius išgyvenimus, įtampą bei nerimą, kas sudaro pagrindą priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą (DK 250 str., CK 6.246-6.248 str., 6.250 str.). Nepaisant to, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2013 m. kovo-balandžio mėnesiais surašytame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-55/2013 padaryta išvada, kad ieškovės psichinės būsenos pablogėjimui tiesioginės įtakos jos neteisėtas atleidimas iš darbo neturėjo, – teisėjų kolegija nusprendžia, jog dėl turimos psichinės negalios ieškovė patyrė didesnę stresinę ir emocinę įtampą neteisėtai ją atleidžiant iš darbo, nei bet kuris kitas tokios psichinės negalios neturintis asmuo būtų patyręs analogiškoje situacijoje. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia ieškovei priteistiną neturtinę žalą padidinti iki 8 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad apeliacinėje instancijoje buvo atlikta ekspertizė (paskirta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi), siekiant nustatyti ieškovės psichinės ligos paūmėjimo priežastis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais ji įrodinėja patirtą didesnę nei 8 000 Lt neturtinę žalą (CPK 12 str., 178 str., 212 str.). Šiuo klausimu ieškovės pateikti argumentai, susiję su daugialypiu diskriminavimu bei neturtinės žalos dydžio įvertinimu, o taip pat apeliacinės instancijos teisme apklaustos ieškovės motinos liudytojos Galinos Konevnikovos paaiškinimai, nesuteikia pagrindo kitokiai išvadai (CPKI 185 str.).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės argumentais, kad ekspertai, atlikdami ekspertizę, išanalizavo ir tokius klausimus (susijusius su ieškovės psichikos būkle bei atitinkamai ją neigiamai įtakojusiomis ieškovės asmeninio (šeimos) gyvenimo aplinkybėmis, etc.), kurie nebuvo keliami teismo nutartyje skirti ekspertizę. Tačiau vien tokio pobūdžio aplinkybė, kuomet ekspertai pasisako plačiau nei jų buvo prašyta, įstatymo leidėjo nėra įtvirtinta kaip pagrindas pripažinti visą ekspertizę bei visas jos išvadas netinkamomis (niekinėmis), kuomet pats ekspertizės aktas (kaip ir yra nagrinėjamu atveju) atitinka jam, kaip įrodinėjimo priemonei, keliamus įstatymo leidėjo imperatyvius reikalavimus (CPK 177 str. 2 d., 212 str., 216 str.). Priešingai, įstatymo leidėjas yra numatęs galimybę ekspertui duoti išvadą ir dėl tų bylos aplinkybių, dėl kurių klausimų jam nebuvo pateikta, jei atlikdamas ekspertizę ekspertas nustato turinčių reikšmės bylai aplinkybių (CPK 216 str. 2 d.). Dėl išvardintų priežasčių atmetami kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas negali remtis šioje byloje atliktos ekspertizės akto, kuris, beje pripažintas ne vieša bylos medžiaga, – duomenimis bei atsakymais į teismo nutartyje suformuluotus klausimus ar jomis besiremdamas padarytų vidaus/tarptautinių teisės aktų pažeidimų. Be to, teisėjų kolegija atkreipia ieškovės dėmesį į tai, kad teismui eksperto išvada nėra privaloma ir teismas turi prerogatyvą kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar jis sutinka su tokia išvada (CPK 218 str.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, nepaisant ekspertų išvados, jog ieškovės psichikos būklės tiesiogiai neįtakojo jos atleidimas iš darbo, nusprendė atsižvelgti į tai, kad ieškovė dėl psichinės negalios neabejotinai patyrė didesnį stresą nei bet kuris kitas asmuo, neturintis psichinės negalios, būtų patyręs analogiškoje situacijoje (CPK 218 str.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias prielaidų, apibrėžiančių diskriminacijos dėl negalios egzistavimą, nustatymą, tačiau nevisiškai tinkamai įvertino kriterijus, kuriais remiantis turi būti nustatomas patirtos neturtinės žalos dydis. Todėl ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo už akių skundžiama dalis iš dalies pakeičiama, ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį padidinant iki 8 000 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Kita skundžiama teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaujantis CPK įtvirtintomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, iš ieškovės į valstybės biudžetą nėra priteisiamos proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl procesinių dokumentų įteikimo bei ekspertizės įteikimo, nes Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (1.7.)-S-288512 nuspręsta ieškovę atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų šioje civilinėje byloje (CPK 96 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad ieškovė buvo pareiškusi du neturtinius reikalavimus (dėl atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu, diskriminuojant ją dėl negalios bei dėl lyties), iš kurių patenkintas buvo tik vienas, bei įvertinusi tai, kad ieškovė buvo pareiškusi du turtinius reikalavimus (dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo), kurie abu buvo patenkinti iš dalies (reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo buvo patenkinta tik 0,08 proc., o dėl turtinės žalos priteisimo – tik 0,02 proc.), daro išvada, kad iš viso, išnagrinėjus ieškovės apeliacinį skundą, buvo patenkinta 27,5 proc. ieškovės pareikštų materialinių reikalavimų šioje civilinėje byloje. Tokiu būdu ieškovei iš atsakovo proporcingai jos patenkintų reikalavimų daliai yra priteisiama 223,85 Lt (814 Lt x 27,5 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl vertimo (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str.), bei į valstybės biudžetą iš atsakovo yra priteisiama 225,50 Lt (820 Lt x 27,5 proc.) išlaidų dėl ekspertizės apmokėjimo (CPK 96 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad pirmosios instancijos teismas buvo padaręs aritmetinę klaidą ir nustatęs netinkamą patenkintų ieškinio reikalavimų proporciją, vietoj 27,1 proc. nurodydamas 2,71 proc. Tačiau ši aritmetinė klaida buvo ištaisyta aukščiau nutartyje, iš naujo teisėjų kolegijai perskirsčius bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į iš dalies tenkintą ieškovės apeliacinį skundą (CPK 93 str., 96 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje yra iš įvairių gydimosi įstaigų pateiktos medžiagos apie ieškovės sveikatos būklę ir gydimosi istoriją, nusprendžia šią bylos medžiagos dalį (Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2013 m. kovo-balandžio mėnesiais surašytą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-55/2013, L. Š. gydymosi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ligos istorijų bylą, asmens sveikatos istoriją iš VšĮ Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centro (1 vnt.), UAB Šnipiškių medicinos centro (2 vnt.) bei gydymosi Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje ligos istoriją Nr. 5474/2742A) pripažinti nevieša, siekiant apsaugoti informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą (CPK 10 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ekspertų reikalavimu iš įvairių gydymosi įstaigų į bylą buvo pateikti ieškovės ligos istorijų originalai, teisėjų kolegija nusprendžia šią neviešą bylos medžiagą grąžinti ją pateikusioms įstaigoms, tai yra L. Š. gydymosi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ligos istorijų bylą grąžinti VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui; asmens sveikatos istoriją iš VšĮ Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centro (1 vnt.) grąžinti VšĮ Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centrui; asmens sveikatos istorijas iš UAB Šnipiškių medicinos centro (2 vnt.) grąžinti UAB Šnipiškių medicinos centrui bei gydymosi Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje ligos istoriją Nr. 5474/2742A grąžinti Vilniaus m. universitetinei ligoninei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą už akių pakeisti.

Priteisti ieškovei L. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Rumunijos ambasados Lietuvos Respublikoje (buv. adresas Vivulskio g. 19, Vilnius) 8 000 Lt neturtinės žalos.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Pripažinti nevieša Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2013 m. kovo-balandžio mėnesiais surašytą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-55/2013, L. Š. gydymosi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ligos istorijų bylą, asmens sveikatos istoriją iš VšĮ Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centro (1 vnt.), asmens sveikatos istorijas iš UAB Šnipiškių medicinos centro (2 vnt.) bei gydymosi Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje ligos istoriją Nr. 5474/2742A.

L. Š. gydymosi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ligos istorijų bylą grąžinti VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui; asmens sveikatos istoriją iš VšĮ Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centro (1 vnt.) grąžinti VšĮ Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centrui; asmens sveikatos istorijas iš UAB Šnipiškių medicinos centro (2 vnt.) grąžinti UAB Šnipiškių medicinos centrui bei gydymosi Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje ligos istoriją Nr. 5474/2742A grąžinti Vilniaus m. universitetinei ligoninei.

Priteisti ieškovei L. Š. iš atsakovo Rumunijos ambasados 223,85 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl dokumentų vertimo.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo Rumunijos ambasados 225,50 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl ekspertizės apmokėjimo.