Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. C ir nuteistojo A. C. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. C. (A. C.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš A. C. L. C. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 31 d., apie 11.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo žmona L. C. metu, smogė pastarajai kumščiu į kairę akį, padarydamas jai kraujosruvas kairės akies vokuose, kairės akies sumušimą, kiauryminę ragenos žaizdą su vidiniu terpių išvirtimu, kraujo susikaupimu vidiniame kairiame akies obuolyje, ko pasėkoje buvo pašalintas kairės akies obuolys ir dėl regėjimo kaire akimi netekimo sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliantas skunde taip pat laikosi pozicijos, jog teismas, skirdamas bausmę, turėjo pagrindą jam taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo išaiškinti šią veiką bei savo aktyviais veiksmais išvengti sunkesnių padarinių, anksčiau teistas ar baustas administracine tvarka nebuvo, yra senyvo amžiaus žmogus, II grupės invalidas, su L. C. susituokęs jau 23 metus ir ji jam yra atleidusi už padarytą sužalojimą (jie susitaikė). Be to, jis visą gaunamą pensiją atiduoda žmonai, taip pat yra davęs jai įgaliojimą tvarkyti, valdyti ir pilnai disponuoti jam priklausančias pinigines lėšas, ir tokiu būdu atlygina jai padarytą žalą. Apelianto tvirtinimu, jo žmona yra neįgali ir negali atlikti daugelio ūkio darbų (jie gyvena be patogumų, namuose nėra vandentiekio, kanalizacijos), todėl šiuos darbus turi atlikti jis. Jis taip pat žmona rūpinasi, nes ji jau 20 metų serga stuburo osteochondroze, o be jo, paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, nebus kam jos prižiūrėti.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis A. C. ir jo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, nukentėjusioji prašo patenkinti jos apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. C. ir nukentėjusiosios L. C. apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagrįstos yra ir teismo išvados dėl A. C. kaltės formos bei rūšies. Spręsdamas šiuos klausimus, taip pat kvalifikuodamas A. C. padarytą nusikalstamą veiką, teismas tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, teisingai pritaikė tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios, tiek specialiosios dalių normas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir papildomai ištyrus kai kuriuos įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas pasitvirtino, A. C. padarytą veiką perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Tačiau nuteistojo A. C. ir nukentėjusiosios L. C. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o dėl A. C. priimtas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Pirmosios instancijos teismo A. C. yra nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis 2009 m. gegužės 31 d., apie 11.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo žmona L. C. metu, smogė pastarajai kumščiu į kairę akį ir savo tokiu veiksmu tyčia sužalojo savo žmoną L. C., sunkiai sutrikdydamas jos sveikatą. Nuteistasis A. C. ir nukentėjusioji L. C. skundžia dėl A. C. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Jie apeliaciniuose skunduose be to, kad prašo sušvelninti A. C. teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, taip pat ginčija ir kai kurias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Iš jų paduotų apeliacinių skundų turinio galima suprasti, jog jie nesutinka visų pirma su teismo padaryta išvada, kad A. C. sužalojo L. C. tyčia. Jų nuomone, sunkus sveikatos sutrikdymas L. C. galėjo būti padarytas tik dėl neatsargumo, kai A. C. norėjo atsistoti, o L. C. neleido, sugriebdama šį už drabužių ir patraukdama į save. Tuo metu A. C. , norėdamas išsilaisvinti, mojo alkūne, tačiau netyčia pataikė sėdinčiai ant lovos L. C. į kairę akį. Tokiu būdu, kaip matyti nagrinėjamoje byloje, dėl didžiosios dalies teismo nustatytų ir nuosprendyje išdėstytų faktinių bylos aplinkybių dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų padarymo sunkumo laipsnio, taip pat dėl daugelio kitų aplinkybių jokių abejonių nekyla ir tos aplinkybės neginčijamos paduotuose apeliaciniuose skunduose. Visi nuteistojo A. C. ir L. C. skundų argumentai ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes yra susiję tik su vienu dalyku – A. C. kaltės formos nustatymu. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi ir papildomai ištyrusi visus byloje surinktus įrodymus (BPK 324 straipsnio 3 dalis), juos palyginusi ir įvertinusi, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus neteisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes, konstatavęs, kad A. C. L. C. sunkiai sutrikdė sveikatą tyčia, konflikto metu suduodamas jai kumščiu į kairę akį, ar netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, už šios nusikalstamos veikos padarymą pripažindamas A. C. kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nors nuteistojo A. C. ir nukentėjusiosios L. C. apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad L. C. sunkiai sutrikdyta sveikata buvo tik dėl neatsargumo, A. C. mostelėjus alkūne ir netyčia taip pataikius sėdinčiai ant lovos L. C. į akį, kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų visuma, šią apeliantų versiją nepripažįsta pagrįsta. Šią naują versiją nuteistasis A. C. ir nukentėjusioji L. C. iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme ir neminėjo nei apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, nei ir pirmosios instancijos teisme. A. C., ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. birželio 22 d. pasiūlius duoti parodymus apie įtarimo esmę, savo kaltę dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažino visiškai. A. C. apklausos metu smulkiai paaiškinti, kaip jis sužalojo žmoną L. C., negalėjo, nes, kaip jis nurodė, tuo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir neatsimena, tik nurodė, jog L. C. galėjo į akį suduoti ranka arba kokiu nors daiktu. Koja negalėjo suduoti, nes jo koja nesveika. Taip pat nurodė, jog viskas tai įvyko tik dėl to, jog jie buvo neblaivūs ir tarp jų kilo žodinis konfliktas (b. l. 63). A. C., apklausiamas 2009 m. liepos vasario 24 d. ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 66), patvirtino savo parodymus, duotus ankstesnės, 2009 m. birželio 22 d. vykusiosios jo apklausos metu, nurodydamas jie yra teisingi ir prašė jais vadovautis. 2009 m. liepos 20 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 68-70) A. C. parodė apie tas pačias įvykio aplinkybes. Vėlesnės apklausos metu – apklaustas pirmosios instancijos teisme – nuteistasis A. C. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir savo kaltės dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajai L. C. taip pat neneigė. Nukentėjusioji L. C., apklausiama 2009 m. birželio 9 d. ikiteisminio tyrimo metu apie žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, negalėjo pasakyti, kaip jai buvo sužalota akis. Pagal nukentėjusiosios L. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji su vyru 2009 m. gegužės 31 d. sėdėjo prie stalo, gėrė, valgė. Begeriant tarp jos ir vyro kilo žodinis konfliktas. Ji sėdėjo ant lovos krašto ir rūkė. Tuo metu jos vyras A. C. vaikščiojo po kambarį ir rūkė. Po to ji kas vyko nieko neatsimena (b. l. 15-16). Nukentėjusioji L. C. 2009 m. birželio 23 d. jos vykusios ikiteisminio tyrimo metu bandė spėlioti, kaip ji galėjo būti sužalota (galėjo spirti koja, nes kairė A. C. koja stipri ir sveika). Tačiau, kad taip buvo, kaip ji mano, ji negalėjo kategoriškai patvirtinti, aiškino, kad buvo praradusi sąmonę ir neatsimena, kaip jai iš tiesių buvo sužalota akis (b. l. 17). Parodymų patikrinimo vietoje metu L. C. jokių kitokių esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių nenurodė, tik patvirtino, jog tarp jos ir vyro kilo žodinis konfliktas. Tačiau, kaip jai buvo sužalota akis, negalėjo parodyti, nurodė, kad neatsimena (b. l. 18-20). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. C. taip pat negalėjo nurodyti jokių konkrečių jos sužalojimo aplinkybių, tik nurodė tas aplinkybes, kurias atsiminė. L. C. patvirtino, jog begeriant tarp jos ir vyro kilo žodinis konfliktas, jie barėsi, ir, kad tuo metu ji sėdėjo ant lovos, o vyras vaikščiojo po kambarį. Tačiau, kas toliau įvyko, kaip A. C. jai sužalojo akį, nurodyti negalinti, nes daugiau, kaip ji aiškina, nieko neatsimena, viskas buvo jai netikėta ir įvyko akimirksniu. Pažymėjo, jog ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. C. galėjo spirti jai į akį koja tik dėl to, jog buvo toks smūgis, o lazdos ar kokio nors kito A. C. rankose neturėjo. Tačiau taip pasakė, nes jos klausė nuomonės. Iš tikrųjų, kuo jai buvo suduotas tas smūgis, nežino, nes nematė. Analizuojant šiuos nuteistojo A. C. ir nukentėjusiosios L. C. parodymus matyti, kad A. C. ir L. C. nei vienos jų vykusios apklausos metu neminėjo, jog L. C. akis galėjo būti sužalota dėl kokio nors neatsargaus A. C. veiksmo. Nuteistasis A. C. savo kaltę pripažino viso proceso metu ir niekada neneigė, jog jis sužalojo L. C. akį tarp jų kilusio žodinio konflikto metu. Jis, nors ir negalėjo tiksliai pasakyti, kaip sužalojo akį L. C., tačiau niekada neparodė, jog taip padarė tuo metu, kai stojosi nuo lovos, mostelėjęs ranka ir taip netyčia pataikęs į akį L. C., kuri jį laikė už drabužių ir traukė į save, ar atlikęs kažkokį nors kitą neatsargų veiksmą prieš L. C., dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiajai L. C. sveikata. Viso proceso metu aiškino, jog akį savo žmonai galėjo sužaloti suduodamas smūgį ranka arba kažkokiu daiktu. Nukentėjusioji L. C. apklausiama negalėjo pasakyti, kaip jai buvo sužalota akis, aiškino, jog nieko neatsimena, tačiau duodama parodymus apie tas aplinkybes, kurios jai buvo žinomos, nei vienos apklausos metu taip pat nenurodė, jog iki to momento, kai buvo jai sužalota akis, jos vyras A. C. norėjo atsikelti nuo lovos, o ji neleido, laikė šį už drabužių. Pagal nukentėjusiosios L. C. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, iki to momento, kai buvo sužalota L. C. akis, ji sėdėjo ant lovos, o A. C. vaikščiojo po kambarį ir rūkė. Tokių aplinkybių, kokias nurodo A. C. ir L. C. apeliaciniuose skunduose ir papildomai jie dėl to apklausti apeliacinės instancijos teisme, nenurodė savo parodymuose ir byloje apklausti liudytojai S. B. , R. G. , J. Č. Liudytojas S. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad 2009 m. gegužės 31 d., apie 12.00 val., į jo butą pasibeldė A. C., kuris pasakė, kad susimušė su žmona ir paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Nuėjęs į A. C. butą, pamatė kambaryje ant grindų gulinčią L. C., kurios veidas buvo kruvinas. A. C. ir jo žmona buvo gerokai išgėrę. Liudytojas R. G. (R. G.), duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apie jam žinomas aplinkybes, parodė, kad 2009 m. gegužės 31 d. patruliuodamas kartu su K. R., apie 11.47 val. Iš Vilniaus apskrities VPK OVS gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu buvo sužalota moteris. Nuvykus nurodytu adresu, juos pasitiko kaimynė ir paaiškino, kad žinoma šeimynėlė susikonfliktavo ir vėl susimušė. Vyras moteriai išmušė akį. Jis užėjo į butą ir kambaryje pamatė gulinčią ant grindų L. C., kuriai buvo sužeista galva prie kairės akies. Moteris buvo neblaivi. Jos paklausus, kas atsitiko, ši pasakė, kad jai trenkė vyras. Bute taip pat buvo neblaivus vyras A. C., kuris, paklausus, kas čia atsitiko, paaiškino, kad išgertuvių metu tarp jo ir žmonos kilo žodinis konfliktas, kurio metu trenkė žmonai per galvą. Liudytoja J. Č., kurios duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, kažkokių kitokių esminių aplinkybių apie nukentėjusiajai nustatyto sužalojimo padarymo aplinkybes, kurios patvirtintų apeliantų versiją, negu minėti liudytojai, taip pat nenurodė. Pagal liudytojos J. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji dirba VšĮ Vilniaus m. greitosios medicinos pagalbos stoties bendruomenės slaugytoja. 2009 m. gegužės 31 d., apie 11.37 val., buvo gautas iškvietimas adresu: (duomenys neskelbtini), kur yra sužalota moteris. Ji, atvykusi nurodytu adresu, kambaryje ant grindų pamatė gulinčią kraujuotu veidu moterį. Bute buvęs kaimynas jai paaiškino, kad vyras konflikto metu trenkė moteriai į veidą. Prieš tai vyras ir moteris vartojo alkoholį. Moteris buvo pristatyta į VšĮ traumatologinį punktą. Pastaroji, atsakinėdama į užduodamus klausimus, pasakė, kad ją, geriant alkoholį, sužeidė vyras, tačiau kokiu būdu, neatsiminė (b. l. 49-50). Kituose bylos dokumentuose taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad L. C. akis buvo sužalota kitomis aplinkybėmis negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Byloje esančiame VšĮ Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos išraše iš medicininių dokumentų Nr. 2009/11570, kurie aprašyti specialisto išvadoje, nurodoma, kad L. C. atvežta greitosios medicinos pagalbos su dideliu kraujavimu iš kairės akies žaizdos. Sumušė vyras, kumščiu trenkė į akį. Abu gėrė (b. l. 25-26, 27). Be to, jokių konkrečių duomenų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl A. C. atliktų veiksmų prieš L. C. pobūdžio, mechanizmo, nenurodo ir apie tai tik spėlioja ir patys apeliantai, tvirtindami, kad, jų nuomone, galėjo L. C. akis sužalota tik dėl neatsargaus A. C. veiksmo, nes šis tyčia taip padaryti negalėjo, jie jau gyvena kartu 23 metus ir nėra kokie priešai. Tačiau tai tik nuteistojo A. C. ir nukentėjusiosios L. C. spėlionės, o spėjimai (prielaidos) nėra teisminio nagrinėjimo dalykas, nes teismų sprendimai gali būti pagrįsti tik įrodymais. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė G. Krochinienė nurodė, jog sužalojimas padarytas kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu ir konkrečiai išskirti, kokiu konkrečiai daiktu – ar kumščiu, ar alkūne L. C. buvo padarytas sužalojimas negalima, ir į ką bandoma apeliuoti, kaip įrodymą to, kad L. C. akis buvo sužalota dėl neatsargaus A. C. veiksmo, dar nėra pagrindas daryti išvadą, jog A. C. akį L. C. sužalojo apeliantų nurodytomis aplinkybėmis. Tokia ekspertės išvada tėra viena iš daugelio duomenų byloje, į kuriuos teismas atsižvelgia darydamas išvadas, ir neturi didesnės reikšmės nei kitos byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės, kurias pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. C. kaltės klausimą. Visais byloje surinktais ir patikrintais įrodymais nustatytos aplinkybės, kurios byloje nėra paneigtos, leidžia daryti išvadą, kad A. C. 2009 m. gegužės 31 d., apie 11.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo žmona L. C. metu, smogė pastarajai kumščiu į kairę akį, ir, būtent, šis tyčinis A. C. veiksmas, o ne koks nors neatsargus jo poelgis, buvo būtinoji padarinių – L. C. sunkaus sveikatos sutrikdymo – kilimo sąlyga. Žmogaus galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis. Normalaus išsivystymo žmogus suvokia, kad suduodamas smūgį kumščiu kitam žmogui į galvą, dėl kurio pastarasis praranda net sąmonę, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai. Taigi A. C., darančiam tokią veiką, nebuvo paslaptis priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numatė kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti tokias pasekmes. Smūgis į galvos sritį nukentėjusiajai suduotas sąmoninga veika, suvokiant savo veiksmų pavojingumą, kad daromas iš esmės nusikalstamas veiksmas. Todėl, esant tokiems bylos duomenims, nėra pagrindo kalbėti apie neatsargią kaltės formą, kuri reikalauja tokio psichinio santykio su veika, kuris suponuoja arba daromos veikos pavojingumo nesuvokimą, arba suvokimą tik savo veiksmų rizikingumo. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. C. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Nuteistasis A. C. ir nukentėjusioji L. C. apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo A. C. paskirta bausme ir prašo skirti jam švelnesnę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bausmę. A. C. skunde taip pat nurodo, kad yra pagrindas jam taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Iš A. C. apeliacinio skundo turinio matyti, kad šį savo prašymą jis grindžia dviem esminėmis aplinkybėmis: 1) jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo išaiškinti šią veiką bei savo aktyviais veiksmais išvengti sunkesnių padarinių, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai); 2) jo žmona L. C. yra neįgali ir negali atlikti daugelio ūkio darbų. Jis ja rūpinasi, o be jo, paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, nebus kam jos prižiūrėti. Kaip matyti, iš esmės tokias pačias aplinkybes nuteistasis A. C. buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje, prašydamas jam neskirti dėl to laisvės atėmimo bausmės. Nukentėjusioji L. C. viso proceso metu taip pat tvirtino, jog jai būtų labai sunku, paskyrus jos vyrui A. C. laisvės atėmimo bausmę, nes ji yra ligota, gauna labai mažą pensiją ir jos nėra daugiau kam prižiūrėti (b. l. 31, 122). Taigi nuteistasis A. C. ir nukentėjusioji L. C. jau pirmosios instancijos teisme nurodė BK 62 straipsnyje numatytas aplinkybes, kurių pagrįstumą pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti ir įvertinti. Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra ne bausmės skyrimo taisyklė, bet išimtis – švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms sąlygoms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismas gali, tačiau neprivalo skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, tačiau nustatęs pagrindus, leidžiančius taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, privalo švelnesnės bausmės skyrimo galimybę apsvarstyti ir parinkti tokią valstybės prievartos priemonę, kuri būtų adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir atitiktų šiame straipsnyje esančias sąlygas, nurodančias į kaltininko asmenybės mažesnį pavojingumą. BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų alternatyvių aplinkybių nustatymas ir tinkamas įvertinimas yra vienas iš klausimų, svarstytinų nustatant bausmės rūšį ir jos dydį. Šioje byloje, kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas A. C. už minėto nusikaltimo padarymą paskyrė minimalią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, konstatavęs, kad taikyti A. C. BK 62 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes tam nėra šiame straipsnyje numatytų sąlygų. Tačiau išsamesnių tokio savo sprendimo argumentų nuosprendyje nenurodė. Todėl lieka neaišku, ar pirmosios instancijos teismas, padaręs tokią išvadą, tinkamai ištyrė ir patikrino aplinkybes apie L. C. sveikatos būklę, jos išlaikymo ir priežiūros būtinumą. Bylos dokumentai šiuo klausimu nėra pakankamai informatyvūs. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama patikrinti, ar teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad laisvės atėmimo bausmė yra tinkamiausia priemonė kriminalinės bausmės paskirčiai realizuoti, ar dėl jos paskyrimo nenukentės kaip nurodoma skunduose neįgalaus, taip pat priežiūros reikalaujančio asmens interesai, kartu ištirti prie apeliacinio skundo pridėtą išrašą iš medicininių dokumentų apie L. C., gimusios (duomenys neskelbtini)metais, sveikatos būklę, byloje atliko įrodymų tyrimą ir dėl šių aplinkybių papildomai apklausė nuteistąjį A. C., nukentėjusiąją L. C., teismo medicinos ekspertę G. Krochinienę, užklausė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą apie A. C. gaunamas išmokas, taip pat buvo perskaityti ir ištirti byloje esantys dokumentai. Iš byloje esančių medicininių dokumentų, specialisto išvados (b. l. 25-26, 27, 134) matyti, kad L. C., gim. (duomenys neskelbtini), diagnozuota stuburo osteochondrozė, kuria ji serga jau apie 20 metų. Taip pat nėra regėjimo kaire akimi. Jai yra pašalintas kairės akies obuolys. Dešine akimi regėjimas 0,1 su korekcija – 1,5 D lygu 0,7, dešinės akies lęšis su drumzlėmis, regos nervo diskas gelsvas, susiaurėję tinklinės arterijos, virš geltonosios dėmės yra ½ PD pigmentuotas senas židinys. Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė G. Krochinienė paaiškino, jog L. C. diagnozuota stuburo osteochondrozė yra liga, sukelianti pastarajai nuolatinį skausmą. Kada ir kokio stiprumo šis skausmas būna, ekspertės teigimu, nustatyti neįmanoma, nes tai yra labai individualu. Taip pat L. C. sunku orientuotis aplinkoje, nes nėra regėjimo kaire akimi, o dešine akimi regėjimas nėra geras. Jai yra diagnozuota lęšiuko drumstis ir reikalinga atlikti dešinės akies operaciją, kurios metu bus išskaidoma drumstis arba įstatytas kitas lęšiukas. Ekspertė negalėjo kategoriškai pasakyti, kad dėl viso to L. C. būtina kito asmens priežiūra, tačiau, jog tokia priežiūra L. C. gali būti reikalinga ir nepaneigė. Pagal ekspertės paaiškinimus, tai yra labai individualu. Byloje, apeliacinės instancijos teisme apklausus dėl to nukentėjusiąją L. C., nustatyta, kad L. C. kito asmens pagalba yra būtina ir ja rūpinasi, taip pat jos poreikiams patenkinti teikia materialinę pagalbą kartu su ja gyvenantis sutuoktinis A. C., be kurio nėra kam prižiūrėti L. C. Nukentėjusioji L. C. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad ji be sutuoktinio A. C. pagalbos, paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, neišgyventų ir būtų nubaustas ne jis, o tik ji. Vyras jai padeda namuose tvarkytis, sulašina vaistus į akį, ko ji negali padaryti pati, nes blogai mato, jai diagnozuota stuburo osteochondrozė. Taip pat palydi ją pas gydytojus, nes ji dėl blogo regėjimo nesiorientuoja aplinkoje, negali pati išlipti iš transporto priemonės, gali nugriūti. Jis teikia jai taip pat ir materialinę pagalbą. Ji viena be vyro teikiamos materialinės pagalbos negalėtų sumokėti net už komunalines paslaugas, nusipirkti maisto, nes gauna vos 272 Lt. Vyras gauna daugiau – 646 Lt ir taip, nors ir sunkiai, labai taupant pavyksta išgyventi. Ji turėjo du sūnus, tačiau vienas iš jų prieš dvejus metus mirė, o kitas – M. L. gyvena ir dirba užsienyje, į Lietuvą sugrįžta labai retai, tik per šventes, todėl ja pasirūpinti negali. A. C. yra vienintelis ją galintis pasirūpinti asmuo. Sūnus galimybės atvažiuoti į Lietuvą jos prižiūrėti neturi, nes negali mesti darbo. Lietuvoje neturi jokio darbo ir pajamų pragyvenimui. Pagal nuteistojo A. C. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, jis pats, nors ir yra II grupės invalidas, tačiau padeda L. C. nudirbti darbus, ja rūpinasi. Jai vienai be jo būtų sunku savimi pasirūpinti ir pragyventi iš pensijos, kurią ji gauna – 272 Lt. Vien už komunalines paslaugas žiemą tenka sumokėti apie 370 Lt. Jis gauna daugiau, 646 Lt. L. C. sūnus gyvena Norvegijoje ir atvažiuoja tik per šventes, todėl to padaryti negali. Jis vienintelis rūpinasi L. C.

Kolegijos nuomone, šios aptartos bylos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė dvi A. C. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, leidžia daryti išvadą, jog šioje byloje, priešingai negu nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, yra BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos švelnesnės negu įstatymo sankcijoje nustatyta bausmės skyrimo sąlygos – nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šią veiką bei savo aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), taip pat nustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga – A. C. išlaiko asmenį, kuris yra neįgalus ir nėra kam jo prižiūrėti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, net ir esant visoms būtinoms ir pakankamoms švelnesnės negu įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės skyrimo sąlygoms, bausmės švelninimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Tačiau nustatęs pagrindus, leidžiančius taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, teismas privalo švelnesnės bausmės skyrimo galimybę apsvarstyti ir parinkti tokią valstybės prievartos priemonę, kuri būtų adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Sprendžiant BK 62 straipsnio taikymo klausimą būtina atsižvelgti į BK 54 straipsnio nuostatas, įvertinti ar bausmės tikslai bus pasiekti kaltininkui paskyrus švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tai nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta. A. C. padarytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad A. C. nusikalstami veiksmai nebuvo intensyvūs, jis sunkiai sužalojo L. C. vienu veiksmu (smūgiu), po ko supratęs, ką padarė, pats norėjo nusižudyti, paėmė peilį ir juo dūrė sau į krūtinę, dėl ko nukentėjusioji ir pats nuteistasis greitosios medicininės pagalbos automobiliu buvo pristatyti į ligoninę. A. C. senyvo amžiaus, jam yra 61 metai, II grupės invalidas, anksčiau teistas ar baustas administracine tvarka nebuvo. Be to, sprendžiant bausmės skyrimo už nusikaltimo žmogaus sveikatai padarymą klausimą, svarbu įvertinti ir nukentėjusiosios teises ir teisėtus interesus, atsižvelgti į nukentėjusiosios poziciją. Šioje byloje nukentėjusioji L. C. atleido nuteistajam A. C. ir viso proceso metu prašė neskirti A. C. laisvės atėmimo bausmės. Bausmės, susijusios su laisvės atėmimu, paskyrimas A. C., nukentėjusios teigimu, pažeistų jos interesus, o ne nubaustų A. C. Ji dėl realios laisvės atėmimo A. C. paskyrimo netektų vienintelio asmens, kuris ja rūpinasi, iš esmės pablogėtų jos gyvenimo sąlygos, materialinė padėtis. Ji viena negalėtų išgyventi iš gaunamos 272 Lt pinigų sumos, pasirūpinti savimi.

Todėl, atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, kolegija laiko, kad švelnesnės bausmės rūšies, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas), paskyrimas A. C., nustačius tam būtinas BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas sąlygas, nepažeistų nei nukentėjusiosios L. C. teisių ir teisėtų interesų, nei visuomenės viešojo intereso, ir neprieštarautų bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 straipsnio 2 dalyje. Dėl viso to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį pakeisti.

A. C., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą, skirti bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant A. C. per šios bausmės atlikimo laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose, kur prekiaujama alkoholiniais gėrimais.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.