Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

LAVL vykdoma dvejopa veikla: pirma, suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo srityje; antra, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Atsižvelgdama į savo veiklos specifiką, LAVL privalo užtikrinti ir įgyvendinti visas įmanomas apsaugos priemones, apsaugančias pacientus bei Ligoninės darbuotojus nuo užkrečiamų ligų platinimo įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, kad LAVL patalpose pacientams laikyti gyvūnus buvo ir yra griežtai draudžiama, todėl įstaigos administracija nėra suteikusi leidimo pacientams laikyti gyvūno - t. y. katės. Į LAVL teritoriją - lauką, kaip ir į bet kurią kitą Lietuvoje gyvūnui prieinamą teritoriją, katės patekdavo, taip pat šiems gyvūnams savavališkai patekus į LAVL patalpas, pastarieji įstaigos darbuotojų buvo iš jų vejami. Lietuvos higienos normose, kuriomis privalo vadovautis Ligoninė, nustatyta, kad įstaigoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, jie turi būti naikinami teisės akto nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos higienos norma HN 76:2010, Lietuvos higienos norma HN 134:2015, Lietuvos higienos norma HN 41:2012, Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012). Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normų reikalavimais, LAVL nėra numatyta pareiga naikinti į įstaigos teritoriją patenkančius gyvūnus. Informavo, kad LAVL yra patvirtinta Patalpų valymo procedūra, kurios pagrindu įstaigoje atliekami valymo darbai ir dezinfekcija (pridedama). Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir jo prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų (neveikimo), nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 20 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad atsakovas nesiėmė priemonių LAVL teritorijoje gyvenantiems katinams pašalinti.

Pažymėtina, kad LAVL vykdoma dvejopa veikla – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių srityje, bet to, LAVL teikiamos ir asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Lietuvos higienos normos Nr. HN76:2010 Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte buvo nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos higienos normos 60 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 107 punkte numatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Nors, paminėtose higienos normose nėra tiesiogiai įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose ir sveikatos priežiūros įstaigose laikyti kates, tačiau atsižvelgiant į bendrą minėtų higienos normų paskirtį – užtikrinti saugią ir sveiką aplinką laisvės atėmimo vietose ir sveikatos priežiūros įstaigose esantiems asmenims bei atsižvelgiant į tai, kad nekontroliuojamas gyvūnų (kačių) buvimas įstaigoje gali padėti plisti įvairioms infekcinėms ligoms, turėti neigiamos įtakos įstaigos švarai, konstatuotina, jog pataisos įstaigų ir sveikatos priežiūros įstaigų (nagrinėjamu atveju LAVL) administracija privalo imtis priemonių, jog įstaigoje gyvūnų nebūtų.

Pažymėtina ir tai, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. V17-409 patvirtintų Gyvūnų laikymo Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių ir agresyvių šunų auginimo ir laikymo Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių (pripažintos negaliojančiomis Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. V17-166) 91.14. punktas nustatė, kad draudžiama vedžioti gyvūnus (išskyrus šunis vedlius) masinio žmonių susibūrimo vietose, mokyklų, sveikatos apsaugos įstaigų, vaikų lopšelių-darželių teritorijose, sporto ir vaikų žaidimo aikštelėse, parkuose ir skveruose (išskyrus tuos, kuriuose įrengtos vedžiojimo aikštelės) bei vietose, pažymėtose ženklu su užrašu: „Šunis vedžioti draudžiama“ (apvalus 25 cm skersmens skritulys, kurio mėlyname fone pavaizduotas baltas šuns siluetas, su įstriža raudona linija iš kairės ženklo viršutinės dalies žemyn į ženklo dešinę dalį). Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2015 m. liepos 15 d. galiojančiose Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. V1-540 patvirtintose gyvūnų laikymo Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 101.13. punkte. Minėtame punkte nustatyta, kad draudžiama vedžioti gyvūnus (išskyrus šunis vedlius) masinio žmonių susibūrimo vietose, mokyklų, sveikatos apsaugos įstaigų, vaikų lopšelių-darželių teritorijose, sporto ir vaikų žaidimo aikštelėse, parkuose ir skveruose (išskyrus tuos, kuriuose įrengtos vedžiojimo aikštelės) bei vietose, pažymėtose ženklu su užrašu: „Šunis vedžioti draudžiama“. Taigi, Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba yra nustačiusi draudimą dėl gyvūnų buvimo sveikatos apsaugos įstaigų teritorijose.

Atsakovas atsiliepime teigia, kad LAVL patalpose pacientams laikyti gyvūnus buvo ir yra griežtai draudžiama, todėl įstaigos administracija nėra suteikusi leidimo pacientams laikyti gyvūno - t.y. katės. Taip pat LAVL 2015 m. liepos 22 d. rašte Nr. 7-PR-175 (b.l. 8) bei 2016 m. vasario 24 d. rašte Nr. 7-PR-262 (b.l. 9), kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo skundus, atitinkamai nurodyta, jog LAVL administracija nei vienam nuteistajam nėra davusi raštiško leidimo laikyti katiną. Tačiau pažymėtina, jog pažeidimas gali pasireikšti ne tik aktyviais veiksmais (leidimo laikyti gyvūnus išdavimu), tačiau ir neveikimu. Tai, kad nei vienam nuteistajam ar suimtajam nebuvo išduotas leidimas laikyti katiną nereiškia, jog LAVL tetirtojoje ir patalpose katinų nebuvo ir LAVL administracija nesiėmė priemonių šio pažeidimo pašalinti. Pareiškėjo teiginius dėl katinų buvimo LAVL patvirtina minėtas LAVL 2015 m. liepos 22 d. raštas Nr. 7-PR-175, kuriame nurodyta, jog pataisos įstaigos administracija kreipėsi dėl katinų perdavimo į Gyvūnų globos organizaciją. Duomenų apie tai, kad katinai būtų minėtai organizacijai perduoti byloje nėra.

Taigi, pareiškėjui būnant LAVL, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamą gydymo aplinką. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog LAVL teritorijoje ir patalpose buvo laikomi katinai, patyrė nemigą, kilo depresija, nepatogumai, buvo žeminamas pareiškėjo orumas, pasivaikščiojimo kiemeliuose turėjo kęsti smarvę. Iš pateiktos pareiškėjos Asmens sveikatos istorijos (b.l. 24-38) matyti, jog pareiškėjas daug kartų buvo konsultuotas psichiatro, skundžiasi nemiga. Pareiškėjas gydytojui nurodo, jog blogai miega, dažnai pabunda, jį vargina įvairios mintys, visokie sapnai, tačiau kačių keliamo triukšmo kaip nemigos ir pabudimo priežasčių nenurodo. Todėl nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjui nemiga atsirado būtent dėl kačių kniaukimo naktimis. Pareiškėjo teiginiai, kad katinai ant savo kailio pernešė bakterijas abstraktūs, byloje nėra duomenų, jog dėl minėtos aplinkybės pareiškėjas būtų užkrėstas kokia nors liga, ar jo sveikata būtų pablogėjusi.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Įvertinus bylos aplinkybes, nustatytų pažeidimų pobūdį, byloje nesant duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, konstatuotina, jog nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui būnant LAVL, buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista R.K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo R.K. reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.