- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-11-16
- Bylos Nr.
- I-9-162/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Dalia Gumuliauskienė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- A.L.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Aušrelės Mažrimienės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjui A.L., 2007 m. lapkričio 13 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A.L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2004-06-08 reikalavimo Nr. 206-(S13)-11431 pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2004 m. birželio 8 d. reikalavimo Nr. Nr. 206-(S13)-11431 „Dėl finansinės ataskaitos bei informacijos apie apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas pateikimo“ pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo. Šiuo reikalavimu buvo prašoma pateikti atsakovui finansinę ataskaitą ir informaciją apie advokatui A.L. apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas teigia, kad reikalavimas nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodo, jog nuo to laiko, kai jam buvo paskirta pensija (2001 m. gruodžio 20 d.) nustojo būti draudėju ir įgijo teisę nebemokėti socialinio draudimo įmokų. Noro mokėti papildomas įmokas dėl papildomos pensijos gavimo pareiškęs nėra, todėl nesuprantamas reikalavimas teikti informaciją apie įmokas, kurių nebuvo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, priimto 2001 m. lapkričio 20 d. 34 straipsnio 4 dalį papildymo ir pakeitimo įstatymą Nr. IX-615, galiojusį iki 2002 m. liepos 18 d.. advokatai, esantys valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų. Teigia, kad įstatymai, pasunkinantys asmens padėtį, negali būti taikomi atgal ir negali būti taikomi santykiams, atsiradusiems iki jų įsigaliojimo, todėl atsakovas negali vadovautis šiuo metu galiojančiu įstatymu. Tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo ir teisinės valstybės principui. Be to, prievolės atsiradimas grindžiamas per metus gaunamų pajamų dydžiu yra diskriminacinio pobūdžio. Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio nuostatų konstitucingumą (b.l. 5, 40).
2004 m. rugsėjo 14 d. nutartimi ši byla buvo sustabdyta iki Konstitucinis teismas ištirs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4 dalies ir jos 7 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams (b.l. 46-47). Bylos nagrinėjimas atnaujintas 2007 m. spalio 16 d. nutartimi (b.l. 51).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo skundą patenkinti jame nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 57). Atsiliepimu prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 25-27). Nurodo, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami taip pat ir asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punkto pagrindu pareiškėjas yra pajamų mokesčio iš individualios veiklos mokėtojas, todėl privalomai draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnį, draudėjai yra visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pareiškėjui pensijos paskyrimo metu galiojęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 34, 36, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-615 (įsigaliojo 2002-01-01 ir galiojo iki 2002-07-18) advokatams, kurie yra valstybinio socialinio draudimo pensininkai, nebuvo privaloma mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, nes jie priklausė 34 straipsnio 4 dalyje išvardintų asmenų grupei – jiems buvo paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Šiuo metu galiojanti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio redakcija numato keletą sąlygų, kurioms esant asmenys, išvardinti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte, gali nemokėti privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pagrindine sąlyga laikoma metinė pajamų suma, taip pat numatytos septynios papildomos sąlygos, iš kurių bent viena yra būtina tam, kad asmuo galėtų nemokėti privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Nors pareiškėjas atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 1 punkto sąlygą, t.y. yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkas, tačiau jo pajamų metinė suma, apskaičiuota pagal įstatymą, yra didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų, todėl pareiškėjas yra privalomai valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamas asmuo. Atsakovas teigia, jog turimais duomenimis pareiškėjo 2002 m. sausio 1 d. – 2002 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, yra didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų. Argumentus atsakovas taip pat grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 530 20 punkto nuostatomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad Advokatūros įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, jog advokatas ir advokato padėjėjas privalo apsidrausti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Iš to atsakovas daro išvadą, kad advokatams ir advokatų padėjėjams jokios išimtys valstybinio socialinio draudimo srityje nėra taikomos. Nurodo, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 36 punktu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr.536 patvirtintų Duomenų apie savarankiškai dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo ir formų užpildymo taisyklėmis bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2004 m. kovo 8 d. įsakymu Nr.V-84 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2002-11-05 įsakymo Nr.536 „Dėl duomenų apie savarankiškai dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo taisyklių ir formų patvirtinimo“ pakeitimo“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2004 m birželio 8 d. reikalavimas Nr. 206-(S13)-11431 ,,Dėl finansinės ataskaitos bei informacijos apie apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas pateikimo” yra teisėtas ir pagrįstas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 58). Atsiliepimu prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir skundo netenkinti analogiškais kaip atsakovas motyvais (b.l. 22-24, 54).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja.
Pareiškėjas skundu prašo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2004 m. birželio 8 d. reikalavimą Nr. 206-(S13)-11431 pateikti atsakovui finansinę ataskaitą bei informaciją apie pareiškėjui apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. (b.l. 7-8).
Nagrinėjamas ginčas dėl to, ar advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas, įstatyme yra nustatyta pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.
Pareiškėjui A.L. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (Pietinio pensijų skyriaus) 2001 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1246230 paskirta senatvės pensija nuo 2001 m. gruodžio 20 d. (b.l. 15). Pareiškėjui pensijos skyrimo metu galiojęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (įstatymo Nr. IX-615 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. iki 2002 m. liepos 18 d.) numatė, kad advokatai, esantys valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkais galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų. Tuo metu galiojusio Įstatymo nuostata, skirtingai nuo šiuo metu galiojančios, kėlė tik vieną būtiną sąlygą, kuriai esant pareiškėjas galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų – turėjo priklausyti vienai iš 34 straipsnio 4 dalyje išvardintų asmenų grupių. Kadangi pareiškėjas priklausė vienai iš Įstatyme numatytų asmenų grupių (buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo pensija), todėl pareiškėjui ankstesniu laikotarpiu, nepaisant jo gaunamų pajamų, valstybinio socialinio draudimo įmokų nereikėjo mokėti.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalis, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalys reglamentuoja, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir ši prievolė yra siejama su tuo, kad jų pajamų metinė suma, apskaičiuota įstatymo nustatyta tvarka, yra didesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų (MMA). T.y šiuo metu galiojanti Įstatymo norma kelia dvi būtinas sąlygas, kurioms esant pareiškėjas turėtų teisę nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pirma, pareiškėjo A.L., kaip advokato, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, turi būti mažesnė už 12 MMA. Antra, pareiškėjas turi priklausyti vienai iš Įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 1-7 punktuose išvardintų asmenų grupių. Pareiškėjas atitinka Įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytai sąlygai – yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkas, tačiau jis neįrodė atitikimo pagrindinei sąlygai – dėl metinės pajamų sumos. Atsakovo pateikta pažyma apie savarankiškai dirbančių asmenų, kurie 2002 metais privalėjo deklaruoti metines pajamų sumas ir sumokėti įmokas, įrodo, jog pareiškėjo 2002 m. sausio 1 d. – 2002 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pajamų metinė suma yra didesnė už 12 MMA (b.l. 28).
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530, 20 punktas numato, kad savarankiškai dirbantys asmenys (tarp jų ir advokatai), kurie priklauso vienai iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 1-7 punktuose nurodytų asmenų grupių, tačiau pajamų metinės suma lygi arba didesnė už 12 MMA, privalo sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai iki metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 41 straipsnyje numatyta pareiga advokatui ir advokato padėjėjui apsidrausti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pastaboje nustatyta, kad minėtame straipsnyje nustatyta tvarka taikoma mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo pajamų, gautų nuo 2002 m. sausio 1 d., todėl pripažintinas nepagrįstu pareiškėjo teiginys, kad reikalavimas pateikti informaciją apie valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2002 metus nepagrįstas įstatymu.
Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu bei vadovaujantis aptartomis teisės aktų nuostatomis darytina išvada, jog pareiškėjas privalėjo iki metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai už 2002 metus.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 2 dalies 5 punktą, Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pareigūnai, atlikdami šio Įstatymo jiems pavestas funkcijas, turi teisę duoti draudėjui privalomus vykdyti nurodymus valstybinio socialinio draudimo klausimais. Sutinkamai su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530, 2 punktu draudėjais laikomi visi viešieji ar privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o 36 punktas įpareigoja draudėjus kiekvieną ketvirtį patekti Valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniams skyriams finansines ataskaitas. Jau buvo konstatuota, kad remiantis Įstatymo 34 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, todėl jis laikomas draudėju. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriai yra atsakingi už valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą (Įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinant šias pareigas, minėtoms įstaigoms teisės aktais suteikti įgaliojimai bei funkcijos, tarp kurių – kontroliuoti valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių sumokėjimą pagal draudėjų finansinių ataskaitų duomenis. Darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisę reikalauti pareiškėją pateikti finansinę ataskaitą bei informaciją apie apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Pripažintinas nepagrįstu pareiškėjo argumentas dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio nuostatų prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo ir teisinės valstybės bei nediskriminavimo principams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų, dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių. Toks valstybinio socialinio draudimo modelis yra taikomas ir kai kuriose kitose valstybėse; jis yra grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais. Visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali pasirūpinti savimi – dirbti ir užsidirbti ir jiems tuo metu yra reikalinga socialinė parama). Kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį dirbantys (aktyvia ekonomine veikla užsiimantys) asmenys, gaunantys draudžiamųjų pajamų, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o asmenys, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti), turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas. Lėšomis, kurios yra surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne jas mokančių asmenų būsimosios senatvės pensijos, bet pensijų išmokos tuo metu senatvės pensiją gaunantiems asmenims. Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos – darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos; ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamosios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos pasibaigimo pagrindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). Minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, - įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Šitaip siekiama užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir atitinkamų išmokų mokėjimą. Taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, dalyvaujantys darbo rinkoje, - tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, - jeigu jie turi įstatyme numatytų draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos. Nutarime pažymėta, kad socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, tame tarpe valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis, atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime išdėstyta, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti, atsižvelgiant ir į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai. Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įstatymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pabrėžė, kad šis dydis gali būti lygus ir MMA. Atsižvelgiant į tai pažymi, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo, kaip teisės instituto, paskirtis yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį per mėnesį, kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pažymi ir tai, kad nustatant minimalų dydį gaunamų draudžiamųjų pajamų, kurias gaunant atsiranda pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, yra siekiama konstituciškai reikšmingų tikslų (ypač jeigu jis lygus MMA, kuris mokamas periodiškai, turėtų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius): viena vertus, siekiama sudaryti prielaidas formuoti Valstybinio socialinio draudimo fondą, kad valstybė turėtų materialinių galimybių teikti socialinę paramą ir garantuoti socialinę apsaugą; kita vertus, siekiama, kad pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nepagrįstai neapsunkintų asmenų, gaunančių labai mažas pajamas, ir jie patys dėl to, kad vykdo šią pareigą, netaptų socialiai remtini. Taigi dirbantys asmenys į dvi grupes: tuos, kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, - suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį. Toks suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas.
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, 8 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnio 3, 4 dalys, įtvirtinančios teisinį reguliavimą, dėl kurio iš esmės kilo ginčas šioje byloje, neprieštarauja konstituciniams nediskriminavimo, teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis numato, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, pareigūnams ir piliečiams. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2007 m. rugsėjo 26 d. priėmus nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, kurios numato pareigą advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas, mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, laikytina, kad atsakovo 2004 m. birželio 8 d. reikalavimas Nr.2-206-(S13)-11431 ,,Dėl finansinės ataskaitos bei informacijos apie apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas pateikimo” yra teisėtas ir pagrįstas.
Nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, skundas atmestinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
pareiškėjo A.L. skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Sprendimas per 14 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.