Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 11 584,80 Eur skolą, 4 680 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad 2007 m. lapkričio 21 d. paskolino atsakovui 40 000 Lt. Atsakovas tą pačią dieną surašė paskolos raštelį, kurio originalas yra pas ieškovą. Atsakovas skolos negrąžino, todėl prašo ją priteisti iš atsakovo. Taip pat prašo priteisti 4 680 Eur palūkanų, kurias paskaičiavo už penkerius metus iki ieškinio padavimo pagal Lietuvos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat nurodė, kad su atsakovu buvo pažįstamas apie dešimt metų, yra dirbęs atsakovo įmonėje, žinojo, kad atsakovas turi įmonę, o taip pat kito vertingo turto – namą, sodą, kelis automobilius. Atsakovas telefonu paprašė paskolinti pinigų – 40 000 Lt, trumpam laikui. Kaip suprato, pinigų jam reikėjo atsiskaitymui su tiekėjais, metams ar dviem. Nutarė paskolinti, bet visos prašomos sumos neturėjo, todėl pažadėjo paskolinti gavęs atsiskaitymą už objektą. Tuo metu dirbo statybose. Surinkęs reikiamą sumą, paskambino atsakovui ir susitarė su juo susitikti prie savo darbo objekto, gatvėje į (duomenys neskelbtini) kalną. Atsakovas atvažiavo automobiliu, pokalbis vyko atsakovo automobilyje. Jis perdavė atsakovui pinigus ir tuo pačiu metu paprašė, kad atsakovas parašytų paskolos raštelį. Atsakovas paskolos raštelį surašė jo darbo kalendoriaus lape. Po paskolos suteikimo, su atsakovu toliau bendravo, juos siejo verslo reikalai, nes abu buvo įsteigę medienos įmones, turėjo bendrų tiekėjų. Jų santykiai buvo draugiški, net nepagalvojo, kad atsakovas gali negrąžinti skolos. Žinojo, kad atsakovas turėjo finansinių sunkumų, nes jo medienos verslas žlugo prasidėjus Rusijos krizei. Tačiau atsakovas vis sakydavo, kad skolą atiduos pardavęs namą, vėliau siūlė jam sodą, bet jis nesutiko paimti, pačiam atsakovui sakė jį parduoti ir grąžinti skolą. Vėliau žadėjo parduoti du vilkikus. Tikėjosi, kad juos pardavęs, atsakovas skolą grąžins. Bet atsakovas, juos pardavęs, skolos negrąžino. Tuomet žadėjo važiuoti į užsienį dirbti ir atiduoti skolą, bet neišvažiavo. Tuomet ieškovas pats prašė už skolą perleisti jam automobilį, bet atsakovas nesutiko, sakė, kad jis dukros. Nepaisant šių aplinkybių, jis jautėsi ramus, nes turėjo skolos raštelį, be to, tikėjo atsakovo padorumu. Vėliau kreipėsi į teisininkus, kurie suruošė dokumentus teismui.Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti 2007 m. lapkričio 21 d. paskolos sutartį (paskolos raštelį) nesudaryta ir negaliojančia. Nurodė, kad ieškovas niekada nesuteikė jam paskolos raštelio pagrindu, jis jokių pinigų iš ieškovo nėra gavęs, tuo pagrindu raštelis yra negaliojantis bei niekinis, o paskolos sutartis laikytina nesudaryta. Teigė, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas jokių pinigų neperdavė, o į bylą pateiktas raštelis nepatvirtina pinigų perdavimo, jame nėra padaryta jokio įrašo, užfiksuojančio pinigų perdavimą, todėl paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Rašteliu buvo įtvirtintas ne paskolos suteikimo faktas ar pinigų perdavimo faktas, o tik atsakovo ketinimas, nukreiptas į ateitį, pasiskolinti pinigus iš ieškovo. Raštelio pasirašymo metu šalys vykdė derybas bei tarėsi dėl paskolos suteikimo, kuri turėjo būti suteikta bankiniu pavedimu į atsakovo banko sąskaitą. Ieškovas, prieš pervedant pinigus, pareikalavo, kad atsakovas pasirašytų nurodytą raštelį, ką atsakovas ir padaręs, tačiau ieškovas jokių pinigų į atsakovo sąskaitą niekada nepervedė. Atsakovo teigimu, raštelio tekstas taip pat patvirtina, kad paskola nebuvo suteikta, nes jame nėra fiksuotas pinigų paėmimo faktas. Ieškovui pinigų nepervedus, pastarasis atsakovui buvo pažadėjęs raštelį sunaikinti, atsakovas juo pasitikėjęs, nes juos ilgą laiką siejo verslo ryšiai. Paskolos nebuvimo faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas daugiau kaip devynis metus nereikalavo paskolą grąžinti. Nebuvus sudarytai paskolai ir neskolinus pinigų, ieškovas neturi teisės reikalauti priteisti palūkanas. Be to, ieškovo paskaičiuotoms ir prašomoms priteisti palūkanoms yra suėjęs senaties terminas.

Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovo atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis. Teismas, aiškindamas raštelio turinį, pažeidė CK 6.193 - 6.195 str. įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, dėl ko nepagrįstai pripažino, kad raštelis neva patvirtina paskolos suteikimą (CK 6.871 str. 3 d.). Ieškovo į bylą pateiktas raštelis nepatvirtina pinigų perdavimo atsakovui fakto, jame nėra padaryta jokio įrašo, užfiksuojant pinigų perdavimą atsakovui, todėl atitinkamas raštelis negali būti laikomas pinigų perdavimą atsakovui patvirtinančiu dokumentu (paskolos sutartimi), o pirmosios instancijos teismas padarydamas priešingą išvadą priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ieškovas nėra pateikęs į bylą jokių kitų dokumentų, patvirtinančių paskolos suteikimą ar pinigų perdavimą atsakovui. Aplinkybę, jog ieškovas nesuteikė paskolos atsakovui patvirtina ir ieškovo bei liudytojos I. A. parodymų prieštaringumas. Teismas apskritai net nevertino šios liudytojos parodymų, kurie paneigė ieškovo parodymus dėl paskolos suteikimo aplinkybes. Nurodytas netinkamas parodymų vertinimas lėmė raštelio turinio, šalių valios ir tikrųjų šalių ketinimų aiškinimo pažeidimą bei neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.Atsižvelgiant į tai, kad raštelyje nėra aiškiai patvirtintas pinigų perdavimo atsakovui faktas, raštelis galėjo būti pripažintas paskolos sutartimi (CK 6.871 str. 3 d.) tik išsiaiškinus šalių tikrąją valią bei ketinimus, vadovaujantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Rašteliu buvo įtvirtintas ne paskolos atsakovui suteikimo faktas ar pinigų atsakovui perdavimo faktas, tačiau tik atsakovo ketinimas, nukreiptas į ateitį, pasiskolinti pinigus iš Ieškovo. Tą patvirtina ir raštelyje įtvirtinta formuluotė „skolinuosi“, reiškianti atsakovo ketinimą nukreiptą į ateitį. Raštelyje nenaudojama buvusio laiko formuluotė „pasiskolinau“, kuri galėtų patvirtinti jau įvykusį pinigų gavimo faktą. Ieškovas ir atsakovas raštelio pasirašymo metu vykdė derybas bei tarėsi dėl paskolos atsakovui suteikimo, tačiau buvo tariamasi tik dėl paskolos suteikimo bankiniu pavedimu į atsakovo banko sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prieš ketinamą pinigų pervedimą pareikalavo, jog atsakovas pasirašydamas nurodytą raštelį patvirtintų, kad ketinami pervesti į atsakovo banko sąskaitą pinigai bus suteikiami kaip paskola, o ne kaip apmokėjimas už paslaugas, paskolos grąžinimas, ar bet koks kitas mokėjimas. Nurodyto šalių susitarimo pagrindu, atsakovas surašė atitinkamą raštelį, tačiau ieškovas raštelyje nurodytos sumos atsakovui niekada nepervedė nei bankiniu pavedimu, nei perdavė grynais pinigais. Liudytoja J. V. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog nurodytu 2007 m. laikotarpiu ieškovas negavo jokios paskolos nei iš ieškovo, nei iš kitų trečiųjų asmenų.Teismas, vertindamas šalių ketinimus pasirašant raštelį, nepagrįstai nurodė, jog atsakovas neva siekė gauti paskolą bankiniu pavedimu tik dėl to, kad nereikėtų mokėti išgryninimo mokesčio, nors atitinkamos aplinkybės atsakovas net nenurodė. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad jis siekė gauti paskolą ir paskola buvo reikalinga su tikslu perskolinti ją atsakovo valdytai bendrovei UAB „Vaveksa“, kuri būtų galėjusi išsipirkti lizinguojamą automobilį Volkswagen Sharan, parduoti jį surastam pirkėjui, o iš gautos sumos grąžinti ieškovui paskolą bei sumokėti pradinį įnašą dėl naujo automobilio lizingavimo. Akivaizdu, jog mokant bankui nurodytą sumą (40.000 Lt), bankas būtų pareikalavęs pagrįsti pinigų kilmę, todėl atsakovas siekė, jog visi pinigų pervedimai būtų daromi bankiniais pavedimais, o ieškovo paskola atsakovui taip pat atsispindėtų bankiniu pavedimu, dėl ko nereiktų teikti jokių papildomų sutarčių. Raštelyje nėra nurodytas pinigų gavimo patvirtinimas, o tai buvo padaryta neatsitiktinai, kadangi atsakovas, negavęs pinigų raštelio surašymo metu bei esant susitarimui, kad paskola bus suteikta bankiniu pavedimu, atsisakė nurodyti, kad pinigus gavo. Aplinkybę, jog šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo bankiniu pavedimu patvirtina ir paties raštelio tekstas, jame nėra nurodyta, jog pinigai yra perduoti, atsakovas skolinasi grynuosius pinigus, taip pat nėra nurodyta įsipareigojimo grąžinti paskolą.Teismas, vertindamas raštelio pasirašymo aplinkybes bei šalių ketinimus, nepagrįstai vadovavosi ieškovo parodymais, jog jis niekada niekam pinigų nėra skolinęs, šiuo verslu neužsiima, nors pats ieškovas patvirtino, kad vertėsi verslu, turėjo savo įmonių, taip pat vykdė statybos darbus, turėjo savo brigadą, todėl negalėjo būti vertinamas tik kaip paprastas vartotojas, nesuprantantis pasirašomų sutarčių turinio. Tuo atveju, jeigu ieškovas būtų suteikęs paskolą atsakovui, neabejotinai pasirašant raštelį būtų pareikalavęs atsakovo patvirtinti pinigų gavimo faktą.Teismas, pripažindamas, kad labiau tikėtina, jog šalys nesitarė dėl paskolos suteikimo bankiniu pavedimu, nes raštelyje nebuvo nurodyta banko sąskaitos, į kurią turėjo būti pervesta paskola, rekvizitai, neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas ir liudytoja J. V. teismo posėdžio metu parodė, jog raštelio surašymo metu ieškovui buvo pateikta AB „Swedbank“ kontaktinė banko kortelė su užrašytu atsakovo banko sąskaitos numeriu. Ieškovas nurodytos aplinkybės nepaneigė. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad paskolos suma jam buvo itin didelė ir reikšminga, tačiau net negalėjo nurodyti, kokiu tikslu neva skolino pinigus atsakovui, kokiam terminui buvo skolinama, kodėl nebuvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo, nesidomėjo, kam atsakovas ketina naudoti gautus pinigus bei iš ko ketina grąžinta paskolą. Visos šios aplinkybės leidžia kritiškai vertinti ir abejoti ieškovo pozicija, jog jis neva suteikė atsakovui 40 000 Lt dydžio paskolą.Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, jog raštelio pagrindu ieškovas neperdavė atsakovui jokių pinigų bei nesuteikė paskolos, patvirtina ir šalių elgesys po raštelio surašymo, o būtent tai, jog ieškovas per daugiau kaip devynis su puse metų niekada nesikreipė į atsakovą dėl tariamos paskolos grąžinimo. Vien ši aplinkybė patvirtina, jog abi šalys daugiau kaip devynis metus laikė ir pripažino, jog jokia paskola atsakovui nebuvo suteikta. Ieškovas, būdamas rūpestingas bei sąžiningas, turėdamas nurodyto dydžio reikalavimą, būtų kur kas anksčiau kreipęsis į atsakovą dėl paskolos grąžinimo ar palūkanų mokėjimo, tačiau tai niekada nebuvo daroma. Pats ieškovas negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, kodėl daugiau nei devynis metus po raštelio surašymo nesikreipė į atsakovą raštu dėl paskolos grąžinimo ar nesiėmė jokių kitų skolos susigrąžinimo veiksmų. Akivaizdu, jog nėra logiškai paaiškinamas ieškovo elgesys, jog jis tokį ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų dėl atitinkamos sumos susigrąžinimo. Byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymų, patvirtinančio aplinkybę, jog ieškovas per beveik dešimties metų laikotarpį būtų ėmęsis kokių nors skolos susigrąžinimo veiksmų.Teismas, pripažindamas, kad vien tik raštelio buvimas pas ieškovą patvirtina paskolos suteikimo faktą, priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi raštelis negali būti laikomas skolos dokumentu, nes juo nebuvo patvirtintas pinigų perdavimo faktas. Byloje šalių ir liudytojų pateikti paaiškinimai, ieškovo veiksmai po raštelio pasirašymo, patvirtina, kad ieškovas niekada nesuteikė atsakovui paskolos.Byloje nenustačius aplinkybių, jog ieškovas būtų reikalavęs palūkanų mokėjimo, pačiam ieškovui nurodžius, kad raštelio surašymo metu nebuvo tariamasi dėl palūkanų mokėjimo, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pritaikė CK 6.872 str. 3 d. ir nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 4 680 Eur palūkanų.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovui iš atsakovo 975 Eur išlaidas už advokato paslaugas ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad ieškovo į bylą pateiktas raštelis nepatvirtina pinigų perdavimo atsakovui fakto yra nepagrįstas. Iš paties atsakovo ranka surašyto paskolos raštelio teksto ir jame vartojamo esamo laiko („skolinuosi“) galima teigti, kad paskolos rašteliu buvo įforminta tuo metu perduodama paskola. Lingvistiškai aiškinant paskolos raštelio teiginį esamojo laiko vartojimas „skolinimosi“ faktui aprašyti reiškia, kad skolos raštelio pasirašymo momentu vyksta pinigų skolinimasis, t. y., pinigai yra perduodami. Taip yra išaiškinęs „skolinuosi“ sąvoką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013. Atsakovas pats surašė 2007 m lapkričio 21 d. paskolos raštelį, kurio originalas yra pas ieškovą. Šios aplinkybės patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių (CPK 182 str. 1 p.). Be to, paties paskolos raštelio buvimas pas ieškovą (kreditorių) patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CK 6.65 str.). Todėl apeliacinio skundo motyvai, jog rašteliu įtvirtintas ne paskolos atsakovui suteikimo faktas ar pinigų atsakovui perdavimo faktas, tačiau tik atsakovo ketinimas, nukreiptas į ateitį pasiskolinti pinigus iš ieškovo yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl atmestinas. Atsakovo surašytas paskolos raštelio turinys įrodo, kad ieškovas perdavė atsakovui 40.000 Lt. Todėl atsakovas turi įrodyti, kad pinigų negavo (CPK 177 str., 180 str.). Atsakovas, teigdamas, kad buvo tariamasi tik dėl paskolos suteikimo bankiniu pavedimu į atsakovo banko sąskaitą, nepateikė jokiu tai patvirtinančiu įrodymųApeliacinio skunde argumentai, kad ieškovo ir liudytojos I. A. parodymai vertintini kritiškai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais vadovautis, yra neteisėti, todėl atmestini. Liudytoja patvirtino patį faktą, kad vyras, ieškovas, paskolino atsakovui 40 000 Lt, o dėl tikslių datų liudytoja gali ir neprisiminti, nes nuo paskolos davimo praėjo labai daug laiko - beveik dešimt metų.