- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-28
- Bylos Nr.
- I-1810-428/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00823-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-8) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui buvo paskirtos drausminės nuobaudos ir įvairiais laikotarpiais buvo laikomas perpildytose baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose. Patalpų plotą mažino ir jose esantys baldai, kiti įrenginiai bei sanitarinis mazgas. Patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, buvo netinkama ventiliacija. Kamerose nebuvo unitazo, o skylė grindyse. Palatose buvo ne lova, o gultai. Patalpos neremontuojamos, avarinės antisanitarinės būklės. Tokiais atsakovo veiksmais ir neveikimu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau– ir LAVL) atsiliepime į skundą (b. l. 14-17) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo baustas drausminėmis nuobaudomis. Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. buvo patalpintas į baudos izoliatorių Nr. 4 (15,18 kv. m, dviejų aukštų gultai), nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 20 d. patalpintas į baudos izoliatorių Nr. 7 (14,84 kv. m, dviejų aukštų gultai), nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 17 d. patalpintas į baudos izoliatorių Nr. 3 (15,40 kv. m, dviejų aukštų gultai), nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. birželio 23 d. ir nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 1 (15,18 kv. m, dviejų aukštų gultai), Nr. 8 (14,95 kv. m,, dviejų aukštų gultai). Nuteistieji, kurie buvo patalpinami į kamerų tipo patalpas, baudos izoliatorius buvo laikomi po vieną arba du. Įrengti antri gultų aukštai paprastai buvo naudojami nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti. Patalpos įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Kamerose buvo įrengti gultai, kurie atitiko lovos paskirtį, todėl įstaiga teisės aktų nepažeidė. Patalpose įrengti langai bei natūrali vėdinimo sistema. Ligoninėje gyvenamose patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitiko teisės aktuose numatytas normas Taip pat nurodė, jog nuteistųjų ar suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Jokių duomenų, jog skundžiamos kalinimo sąlygos sukėlė neigiamą poveikį jo sveikatai nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytais laikotarpiais atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Skundas netenkinamas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė), atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau– EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto.
Byloje nėra duomenų, apie kartu su pareiškėju vertinamuoju laikotarpiu laikytų asmenų skaičių minėtose palatose. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose nuteistieji, atlikdami jiems paskirtas drausmines nuobaudas, buvo laikomi po vieną arba du. Įrengti antri gultų aukštai paprastai buvo naudojami nuteitųjų asmeniniams daiktams laikyti.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui buvo paskirtos drausminės nuobaudas, kurias jis atlikinėjo: laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. baudos izoliatoriuje Nr. 4 (15,18 kv. m, dviejų aukštų gultai), nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 20 d. baudos izoliatoriuje Nr. 7 (14,84 kv. m, dviejų aukštų gultai), nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 17 d. baudos izoliatoriuje Nr. 3 (15,40 kv. m, dviejų aukštų gultai), nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. birželio 23 d. ir nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1 (15,18 kv. m, dviejų aukštų gultai) ir Nr. 8 (14,95 kv. m,, dviejų aukštų gultai). Pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 7,42 kv. m iki 15, 40 kv. m gyvenamojo ploto.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis (atliekant drausmines nuobaudas) LAVL buvo užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas.
Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, jog gyveno ir trise, tačiau nenurodė nei laikotarpio, nei kameros numerio. Atsakovas nurodė, jog nuteistieji gyveno kamerose vienas arba du nuteistieji. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose bei atsakovo argumentais, jog kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje buvo laikomas vienas arba du nuteistieji. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl skaičiaus baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju vadovaujamasi atsakovo duomenimis.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad palatose buvo drėgna, šalta, netinkamas apšvietimas, ventiliacija.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015-10-31; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, santykinei oro drėgmei nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte ir HN 134:2015 16 punkte.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, Higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Jame nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Atsakovas nurodė, jog su ginču susijusios patalpos buvo vėdinamos per langus, per kuriuos buvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tai atitinka Higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas atsakovo nurodytų aplinkybių nepaneigė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (drėgmės, netinkamos temperatūros, apšvietimo ir t.t.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės, netinkamos temperatūros, apšvietimo neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistieji aprūpinami elektriniais šildytuvais, papildomomis antklodėmis. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad buvo pateikęs prašymą administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar antklodės išdavimo, o atsakovas būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, tačiau, teismo vertinimu, neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neindividualizavo skunde nurodomų aplinkybių dėl netinkamo apšvietimo. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir yra nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo.
Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų palatų apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomų nepatogumų. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, drėgmės, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Atsakovas teismui pateikęs Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo aktą Nr. 36-1417 (7) (b. l. 18-20), kuriame buvo patikrinta baudos izoliatoriaus kamera Nr. 1. Nustatyta, jog patikrinimo metu kamera buvo tvarkinga. Jokių pažeidimų nebuvo nustatyta.
Pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo unitazo, o skylė grindyse bei vietoje lovų- gultai. Patalpos neremontuojamos, avarinės antisanitarinės būklės.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog sanitariniame mazge vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas (tupimas tualetas, skylė grindyse). Tačiau, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.), sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas. Daroma išvada, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi būti įrengta viena metalinė lova. Aprūpinimo normos nenumato, kokia turi būti lovos konstrukcija, nedraudžia nuo sienos atlenkiamų lovų įrengimo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų gultų atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas taip pat nurodė, jog patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį (b. l. 21-26).
Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninės patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT jurisprudencijoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius LAVL pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.