- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-125/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Alė Bukavinienė (pran.), Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- Valstybės įmonės Valstybės turto fondo, VĮ Valstybės turto fondo, UAB „Čiaupas“
- Ieškovas
- LUAB „Čiaupas“, Kauno miesto, VĮ Valstybės turto fondo
- Kategorijos
- 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Konstantino Gurino,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-476-378/2007 pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Čiaupas“ ieškinį atsakovui Valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl be pagrindo įgyto turto.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas LUAB „Čiaupas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo VĮ Valstybės turto fondo 139 832 Lt be pagrindo įgyto turto. Nurodė, kad 1995 m. gruodžio 1 d. ieškovas UAB „Čiaupas“ ir Kauno miesto 3- ioji klinikinė ligoninė sudarė dešimties metų laikotarpiui negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. 2001 m. sausio 10 d. atsakovas VĮ Valstybės turto fondas, vadovaudamasis Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu ,,Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perdavimo Valstybės įmonei Valstybės turto fondas“, perėmė iš Kauno miesto 3-osios klinikinės ligoninės patikėjimo teise valdytas patalpas ir pranešė UAB ,,Čiaupas“, kad patalpų nuomos sutartis lieka galioti, o nuomos mokestis turi būti mokamas VĮ Valstybės turto fondui. Ieškovo teigimu, 1995 – 2001 m. jis pagerino išsinuomotas patalpas, atlikdamas jose 139 832 Lt vertės pagerinimo darbų. Tai patvirtina UAB ,,Kauno komprojektas“ inžinerinės statybinės ekspertizės aktas Nr.1004045. Tačiau atsakovas, 2006 m. kovo 9 d. raštu Nr.(34)-3R-902 ir 2006 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr.(34)-3R-3214 nutraukdamas nuomos sutartį, nurodė, kad uždraudžia ieškovui pasiimti nuomotose patalpose padarytus pagerinimus. Ieškovo manymu, taip atsakovas, atsisakydamas grąžinti jo patalpose padarytus pagerinimus ir nesutikdamas atlyginti jų vertės, siekia nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-86-390/2005 pagal ieškovo VĮ Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui UAB „Čiaupas“ dėl nuomos mokesčio priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl išlaidų už teritorijos saugojimą priteisimo, patalpų pagerinimo išlaidų pripažinimo ir įpareigojimo įskaityti šias išlaidas į nuomos mokestį, konstatavo, kad pagerinimo išlaidų UAB „Čiaupas“ turi teisę reikalauti pasibaigus nuomos sutarčiai arba ją nutraukus. Dėl to laikydamas, kad, atsakovui nutraukus patalpų nuomos sutartį, tačiau atsisakius atsiskaityti su ieškovu už šio padarytus nurodytų patalpų pagerinimus ir juos pasilikus sau, jis turi pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą reikalauti, kad jam būtų priteistos ieškinyje nurodytos lėšos.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti, darbų, nurodytų ieškinyje, atlikimo fakto neginčijo, tačiau teigė, jog nurodyti darbai nėra turto pagerinimas, o atlikti ieškovo reikmėms. Be to, atsakovo teigimu, jo ir ieškovo tarpusavio atsiskaitymo klausimai, susiję su į patalpas ieškovo investuotų lėšų atlyginimu, visiškai išspręsti civilinėje byloje Nr. 2-86-390/2005 priimta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartimi. Patalpos atsakovui šiuo metu nėra perduotos, todėl nėra pagrindo teigti, kad pagerinimai yra atitekę atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui LUAB „Čiaupas“ iš atsakovo VĮ Valstybės turto fondo 139 832 Lt patalpų pagerinimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas VĮ Valstybės turto fondas yra civilinių santykių, susiklosčiusių dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos, šalis, o nuomos sutarties 5.4 punkte nustatyta, kad nuomininkas, šalių susitarimu pagerinęs patalpas, turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme ar sutartyje nustatytos kitos sąlygos. Teismas nurodė nenustatęs įstatymo ar sutarties sąlygų, dėl kurių ši nuomininko teisė neturėtų būti ginama. Teismas sprendė, kad pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 316 straipsnį ir sutarties turinį pareiga atlyginti turto pagerinimo būtinas išlaidas tenka turto nuomotojui. Teismo vertinimu, toks sutarties aiškinimas ir nurodytų teisės normų taikymas suderinamas su sutartyje nurodyto nuomotojo teisių perėmėjo – VĮ Valstybės turto fondo – teisinį statusą reglamentuojančiais įstatymais. Be to, byloje nėra ginčo dėl ieškinyje nurodytų darbų atlikimo fakto ir aplinkybės, kad šie darbai atlikti su pradinio nuomotojo Kauno miesto 3- iosios klinikinės ligoninės, kurios teises perėmė atsakovas, sutikimu. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai: atliktų darbų aktai bei darbų priėmimo aktas. Dėl to teismas pripažino, kad byloje nustatytas ieškovo išsinuomoto turto, kurį šiuo metu valdo atsakovas, pagerinimo faktas (CPK 178, 185 str.). Pažymėjęs, kad nagrinėjamu atveju nuomos metu padaryto ginčo patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas pagal CK 6.501 straipsnį, kurio 1 dalyje, kaip ir minėtame 1964 m. CK 316 straipsnyje, nustatyta nuomininko teisė į būtinų išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, išskyrus atvejus, kai įstatyme ar sutartyje nustatyta kas kita, bei nurodęs, jog ši nuomininko teisė suponuoja atitinkamą nuomotojo pareigą, teismas konstatavo, kad egzistuoja materialinės teisinės prielaidos ieškovui reikalauti iš atsakovo išsinuomotoms patalpoms pagerinti turėtų išlaidų atlyginimo. Laikydamas, kad šios bylos esmę sudaro nustatymas aplinkybių, ar ieškovo reikalavimas dėl investuotų lėšų atlyginimo yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartimi, nes atsakovo nesutikimas su ieškiniu iš esmės grindžiamas būtent šiuo argumentu, teismas pažymėjo, kad pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį dalyvaujantys byloje asmenys nebeturi teisės kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Teismo vertinimu, civilinės bylos Nr. 2-86-390/2005 (kurioje Valstybės įmonė Valstybės turto fondas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Čiaupas“ ir prašė priteisti iš pastarojo 101 312,52 Lt nuomos mokesčio bei 117 970,07 delspinigių, o atsakovas UAB „Čiaupas“ priešieškiniu prašė priteisti iš VĮ Valstybės turto fondo 12 500 Lt už teritorijos saugojimą, pripažinti, jog atsakovas pagerino išsinuomotas patalpas 187 297 Lt (47 467,72 Lt iki 1995 metų ir 139 832 Lt nuo 1995 metų) bei įskaityti patalpų pagerinimo lėšas į nuomos mokestį) nagrinėjimo dalyką sudarė nuomos mokesčio įsiskolinimo dydžio nustatymas ir galimumas įskaityti patalpų pagerinimo išlaidas į nuomos mokestį, vadovaujantis sutarties sąlygomis. Laikydamas, kad nurodytoje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas pagal CK 6.501 straipsnį, t. y. ji buvo nagrinėjama dėl kito dalyko ir kitu pagrindu, teismas sprendė, kad vien tas faktas, jog išnagrinėtoje byloje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriame minimas ir 139 832 Lt patalpų pagerinimui išleista pinigų suma, prašoma priteisti šioje byloje iš atsakovo, negali būti pagrindas konstatuoti, kad dėl nagrinėjamos bylos ginčo santykio jau yra pasisakyta anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-86-390/2005. Pažymėdamas, kad nerevizuoja anksčiau išnagrinėtoje byloje įsiteisėjusio teismo sprendimo, o tik vertina jį šios bylos nagrinėjimo dalyko ir pagrindo aspektu, teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-86-390/2005 teismas vertino Kauno 3- iosios klinikinės ligoninės ir UAB „Čiaupas“ tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame buvo suderinta šalių valia dėl 47 464,72 Lt skolos. Šis skolų suderinimas buvo atliktas 2001 m. sausio 8 d., t. y. tuo metu, kada patalpų valdymą periminėjo VĮ Valstybės turto fondas, juo šalys susitarė dėl iki 1995 m. gruodžio 1 d. investuotų lėšų įskaitymo į nuomos mokestį. Teismo vertinimu, toks aktas visiškai atitinka nuomos sutarties 5.3 punkto 2 dalies sąlygą, kad šalių susitarimu kapitalinis remontas, susijęs su nuomininko veikla, gali būti atliekamas nuomininko lėšomis, o panaudotos lėšos – įskaitomos į nuomos mokestį. Tuo tarpu šioje byloje ieškinys pareikštas dėl nuomos sutarties 5.4 punkto antrosios dalies, kurioje nurodyta, kad pasibaigus sutarties terminui arba nutraukus ją prieš terminą, jeigu nuomininkas šalių susitarimu buvo pagerinęs patalpas, jis turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, vykdymo. Ši aplinkybė konstatuota ir įsiteisėjusiame teismo sprendime, kuriame nurodoma, kad civilinės bylos Nr. 2-86-390/2005 nagrinėjimo metu nuomos sutartis nėra nutraukta ar pasibaigusi, todėl UAB „Čiaupas“ neturi teisės reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad civilinės bylos Nr. 2-86-390/2005 nagrinėjimo dalykas buvo šalių prievoliniai teisiniai santykiai, susiklostę iki nuomos sutarties nutraukimo, ir jų pagrindu atsiradusi VĮ Valstybės turto fondo teisė reikalauti nuomos mokesčio skolos priteisimo ir UAB „Čiaupas“ teisė reikalauti investuotų lėšų įskaitymo į nuomos mokestį. Teismo nuomone, nagrinėdamas bylą šiose ribose, Lietuvos apeliacinis teismas vertino šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo buvo susitarta dėl nuomos mokesčio skolos dydžio, esant galiojančiai sutarčiai, ir kokios investuotos lėšos bus įskaitytos į nuomos mokestį (t. y. dėl sutarties 5.3, bet ne 5.4 punkto sąlygų vykdymo). Išnagrinėjęs bylą šiuo aspektu ir konstatavęs, kad UAB „Čiaupas“ reikalavimą dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo įgytų tik pasibaigus nuomos sutarčiai, Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės jokių aplinkybių, susijusių su šioje byloje prašoma priteisti suma netyrė. Remdamasis šiais argumentais, teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nenustatyta faktų, kurie paneigtų ieškovo teisę reikalauti iš atsakovo jo turėtų išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų CK 6.501 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas pripažino ieškovą pateikusiu pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog, galiojant ginčo negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai, nuomotojo sutikimu atliko išsinuomotų patalpų pagerinimo darbų (įrengė stoginę medienai, sumontavo ciklonus Nr. 1, Nr. 2 ir jų metalo konstrukcijas, aptvėrė medžio cecho teritoriją, įrengė vartus, pastatė sargų namelį, voljerą ir būdą šunims, įrengė katilinei metalinį iš išorės apmūrytą dūmtraukį, patiesė elektros kabelius ir sumontavo kitą elektros įrangą stalių cechui, ciklonams ir džiovykloms, taip pat elektros apskaitos spintas, aptvėrė teritoriją iš fasadinio įvažiavimo pusės, įrengė medienos džiovyklas ir rekonstravo katilinę), kurių bendra vertė 139 832 Lt. Teismo vertinimu, šias aplinkybes patvirtina inžinerinės statybinės ekspertizės aktas. Atsakovo atstovui teismo posėdyje patvirtinus, kad šių darbų atlikimo fakto atsakovas neginčija, atsakovui taip pat neginčijant ir atliktų darbų vertės, teismas laikė šias aplinkybes nustatytomis. Aplinkybę, kad ieškovas šiuo metu nėra perdavęs patalpų atsakovui, teismas laikė nesudarančia pagrindo ieškiniui atmesti, kartu atkreipdamas dėmesį į tai, kad atsakovas šioje byloje nereiškė priešieškinio dėl ieškovo iškeldinimo, tačiau tai neužkerta jam kelio ginti savo teises įstatyme nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Atsakovas VĮ ,,Valstybės turto fondas“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 4 d. nutartimi konstatuota, kad nepagrįstas UAB ,,Čiaupas“ priešieškinio reikalavimas pripažinti, jog nuo 1995 m. gruodžio 1 d. nuomininkas pagerino patalpas 139 832,00 Lt (nutarties 5 l., 3 pastr.), kad nuomotojas 2001 m. balandžio 2 d. sudarytu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu pripažino, jog nuomininkas pagerino nuomojamas patalpas 220 837,56 Lt sumai ir ją įskaitė į nuomos mokestį, tačiau liko skolingas 47464,72 Lt (4 1., 2 pastr.). Todėl apeliacinės instancijos teismas 47 464,72 Lt sumažino VĮ Valstybės turto fondas prašomą priteisti 101 312,52 Lt nuomos mokestį (iki 53 847,80 Lt), tuo išspręsdamas visus nuomotojo ir nuomininko tarpusavio atsiskaitymų klausimus, pripažindamas dalį išlaidų (47 464,72 Lt) atlygintinomis ir įskaitydamas jas į nuomos mokestį, o kitą dalį išlaidų (139 832 Lt) teismas atsisakė pripažinti atlygintinomis, nelaikė jų turto pagerinimu, ir UAB „Čiaupas“ reikalavimą atmetė. Minėta teismo nutartis kasacine tvarka nebuvo skundžiama, yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Reikalavimas priteisti patalpų pagerinimo išlaidas šioje byloje ir reikalavimas pripažinti teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą civilinėje byloje Nr. 2-86-390/2005 skiriasi, tačiau abiem atvejais nustatinėtinos tos pačios faktinės aplinkybės, grįstinos tais pačiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas Lietuvos apeliacinio teismo nustatytas faktines aplinkybes (kurių nereikia įrodinėti) ir teisinius motyvus, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, 185 straipsnio pirmąją dalį.
2. Ieškovas tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų pagal 1995 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį, todėl VĮ ,Valstybės turto fondas 2006 m. liepos 12 d. raštu Nr. (34)-3R-2282 ją nutraukė ir paprašė ieškovo grąžinti nuomojamas patalpas. Tačiau ieškovas iki šiol neperdavė atsakovui nuomojamų patalpų su visais atliktais pagerinimais, todėl jis nepagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti be pagrindo įgytą turtą.
3. Nagrinėjant bylą iš esmės teismo posėdyje, ieškovas pakeitė ieškinio teisinį pagrindą ir nusprendė prašyti teismo priteisti patalpų pagerinimo išlaidų CK 6.501 straipsnio pagrindu.
4. Pagal CK XXVIII skyriaus trečiojo skirsnio (6.496 str. - 6.503 str.) taisykles, nuomos sutarčiai pasibaigus, daiktas yra grąžinamas nuomotojui ir grąžinimo metu nuomotojas turi įvertinti, ar nuomininkas nepablogino išsinuomoto daikto (CK 6.499 str. 1 d.), ar daiktas nėra žuvęs (6.502 str.), ar daiktas nebuvo grąžintas pavėluotai ir apskaičiuoti su tuo susiję nuostoliai (6.499 str. 2 d.). Taip pat daikto perdavimo (grąžinimo) metu nuomotojas privalo įvertinti ir nuomininko padarytus daikto pagerinimus, kurių būklė turėtų būti vertinama ne tik pagal pateiktus dokumentus (pvz. ekspertizės išvadas), bet ir faktiškai įsitikinant pagerinto turto būkle, apskaičiuojant turto pagerinimų nusidėvėjimą. 2004 m. gegužės 24 d. ieškovo pateiktas ekspertizės aktas Nr. 1004045 nustatė, kad ieškovo prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, atliekant statybos darbus nuo 1995 iki 2001 m., ir nustatyta darbų vertė 2003 metų kainų lygiu. Tačiau byloje nebuvo ir negalėjo būti nustatyta, kokios būklės turto pagerinimai bus perduoti nuomotojui, nes nuomininkas iki šiol negrąžino turto nuomotojui.
5. Sprendžiant klausimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos metu padarytų pagerinimų atlyginimo nuomininkui, turi būti vadovaujamasi ne tik CK, bet ir specialių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis: 1997 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu (10 str. 13 p.), 1997 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1427 „Dėl Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo”, 1999 m. gegužės 6 d., 2000 m. spalio 19 d., 2002 m. lapkričio 29 d. VĮ Valstybės turto fondo valdybos sprendimais „Dėl nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos”, nes 2001 m. kovo 26 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 325 pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą.
6. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime (3 l., 1 pastr.) nepagrįstai netaikė ,,neleistinumo piktnaudžiauti teise principo” ieškovo atžvilgiu (CK 1.137 str., CK 1.137 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Ieškovas LUAB ,,Čiaupas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 19 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Atsakovas apeliaciniu skundu netinkamai aiškina Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 4 d. nutartį, kuria buvo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-86-390/2005. Minėtoje byloje ginčo dalykas ir faktinis jo pagrindas buvo kitoks nei šioje civilinėje byloje. Atsakovas, teigdamas, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartimi išsprendė po 1995 m. gruodžio 1 d. atliktų patalpų pagerinimo išlaidų atlygintinumo klausimą, klaidingai interpretuoja iki tol tarp šalių buvusį ginčą. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartyje nurodė, kad teisė reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų atsiranda pasibaigus nuomos sutarčiai arba ją nutraukus, todėl buvusio ginčo metu, kuris vyko tarp šalių galiojant nuomos sutarčiai, UAB ,,Čiaupas” turėtos 139 832 Lt patalpų pagerinimo išlaidos negalėjo būti pripažįstamos atlygintinais patalpų pagerinimais.
2. Atsakovas nagrinėjamoje byloje neginčijo aplinkybės, kad patalpų pagerinimai, nurodyti UAB ,,Kauno komprojektas” inžinerinės statybinės ekspertizės akte Nr. 1004045, buvo atlikti nuomos sutarties galiojimo metu.
3. Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas, pasibaigus nuomos sutarčiai neperdavęs atsakovui patalpų su jose esančiais pagerinimais, neįgijo teisės reikalauti iš atsakovo priteisti jo turėtas turto pagerinimo išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartyje išaiškino, kad šiuo atveju nuomininko teisė reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų saistoma nuomos sutarties pasibaigimu arba jos nutraukimu, o ne patalpų perdavimu (CK 6.501 str. 1 d.).
4. Nepagrįsti ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad sprendžiant privatizuojamo turto pagerinimų atlyginimo klausimus, turi būti vadovaujamasi valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančiomis teisės normomis, kurie prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai. Nuomos sutartis, iš kurios kildinama atsakovo pareiga atlyginti turto pagerinimo išlaidas, buvo sudaryta 1995 m. gruodžio 1 d., tačiau atsakovas nurodo teisės aktus, priimtus po šios sutarties sudarymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 29 d. nutartyje UAB ,,Rokesta” v. Panevėžio m. valdyba, vėliau - teisių perėmėjas VĮ Valstybės turto fondas civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2003 pažymėjo, kad teisiniams santykiams, atsiradusiems iki privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų įsigaliojimo, turi būti taikomos tuo metu galiojusios materialinės teisės normos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl patenkindamas ieškovo reikalavimus priėmė neteisingą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Ieškovas likviduojama uždaroji akcinė bendrovė ,,Čiaupas“ pareiškė ieškinį ginčo patalpas perėmusiam Valstybės turto fondui dėl patalpose padarytų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Jis nurodė, kad pagerino patalpas 1995-2001 m. laikotarpiu, t. y. patalpų nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu. 1964 m. CK 316 straipsnio, taip pat ir 2000 m. CK 6.501 straipsnio nuostatos numatė, kad nuomininkui, nuomotojo leidimu pagerinus išsinuomotą daiktą, nuomininkas turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ką kita; nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir atskiriamų be žalos išnuomotam daiktui pagerinimų vertė neprivalo būti atlyginama.
Pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas:
1) ar nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą;
2) ar nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus;
3) kokias nuomininkas turėjo šiam tikslui būtinas išlaidas;
4) ar nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.
Byloje nėra ginčo dėl nuomotojo (atsakovo) sutikimo daryti išnuomotų patalpų remontą (ieškovo įvardijamą pagerinimais), todėl dėl šios aplinkybės plačiau nepasisakytina.
Tačiau pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuomininkas turi teisę reikalauti ne bet kokių išlaidų, o tik būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti, atlyginimo. Todėl svarbu nustatyti, ar daiktas pagerintas, tai yra, ar atlikti tokie darbai, dėl kurių pagerėjo to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tapo vertingesnis, naudingesnis.
Byloje nustatyta, kad ginčo patalpų nuomos laikotarpiu ieškovas atliko šiuos papildomus darbus: įrengė stoginę medienai, pastatė ciklonus ir surinkimo vamzdžius, pastatė sargų namelį, šuns voljerą, aptvėrė tvora medžio cecho teritoriją ir įrengė vartus, pastatė metalinį dūmtraukį, atliko elektros darbus stalių ceche, džiovyklose ir apskaitos spintose, įrengė džiovyklas, rekonstravo katilinę, atliko keturpusių staklių ciklono elektros darbus, aptvėrė fasadinį įvažiavimą, išmatavo elektros įrenginių varžas (t. 1, b. l. 22). Dėl atliktų darbų apimties taip pat iš esmės ginčo nėra, tačiau būtina įvertinti ir nustatyti, ar šie darbai laikytini išsinuomotų patalpų pagerinimu CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme. Lietuvos apeliacinis teismas, 2005 m. spalio 4 d. išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui UAB ,,Čiaupas“ dėl nuomos mokesčio išieškojimo ir pagal atsakovo priešieškinį dėl pagerinimo išlaidų įskaitymo į nuomos mokestį, konstatavo, kad UAB ,,Čiaupas“ reikalavimas pripažinti, kad 1995 m. gruodžio 1 d. jis pagerino patalpas 139 832 litų sumai yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija laikė, kad visi išvardinti darbai susiję su paties atsakovo (šioje byloje ieškovo UAB ,,Čiaupas“) veiklai naudojamų patalpų ir jų priklausinių įrengimu bei remontu. Taigi, galiojančiu teismo sprendimu nustatyta, kad nuomos objektas realiai nebuvo pagerintas, o tik buvo siekta pritaikyti patalpas savo vykdomai veiklai, iš kurios neabejotinai buvo gauta ekonominė nauda.
Todėl, nors teisėjų kolegija ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 2005 m. spalio 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ginčas buvo išnagrinėtas kitu pagrindu nei nagrinėjamoje byloje, tačiau pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį draudžiama kitoje byloje ginčyti ankstesnėje teismo byloje nustatytus faktus ir teisinius santykius, jeigu naujoje byloje dalyvauja tie patys dalyvaujantys byloje asmenys. Todėl teisėjų kolegija aplinkybę, kad ieškovo nuomojamose patalpose ginčo laikotarpiu atlikti patalpų remonto darbai nėra šių patalpų pagerinimas CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme, o tik paties ieškovo veiklai vykdyti pritaikyti darbai, laiko nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 4 d. nutartimi), todėl iš naujo šios aplinkybės neanalizuoja.
Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinant, ar daiktas pagerintas, svarbu atsižvelgti į tai, ar statybos-remonto darbai atlikti nepažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų. Šią aplinkybę pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, civ. byloje Nr. 3K-3-379/2008, konstatavusi, kad daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančios viešosios teisės normas, negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Priešingas aiškinimas reikštų vieno iš pagrindinių teisės principų, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, pažeidimą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovo atstovai pripažino, kad ieškovas atliko statybos – remonto darbus, neturėdamas tam būtinų statybos normatyvinių dokumentų, o taip pat, kad pastatyti statiniai – stoginė, teritorijos aptvėrimas ir kt. nėra teisiškai įregistruoti. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintame Organizaciniame tvarkomajame statybos techniniame reglamente leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkoje STR 1.07.01:1997 nustatė pagalbinių statinių (darbų), kuriuos statyti (atlikti) reikia leidimo tvarką. Šio reglamento A priede nurodytas sąrašas statinių, kuriuos statyti nereikia leidimo, tačiau būtina turėti projektą, suderintą su savivaldybės vyriausiuoju architektu ir kitomis institucijomis. Ieškovas neįrodė, kad tokių dokumentų turėti nereikėjo, todėl atliktų statybos darbų negalima laikyti teisėtais, tuo pačiu, negalima spręsti dėl turėtų išlaidų atlyginimo.
Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepagrindė turėtų išlaidų, tuo pačiu ir ieškinio, dydžio. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-62/2008).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl pagerinimo išlaidų dydžio įrodinėjimo, ne kartą yra nurodęs, kad nuomininkas, pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti turėtų išlaidų dydį. Juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais (CPK 177 straipsnio 4 d., 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas minėtų įrodymų, pagrindžiančių turėtų išlaidų dydį, teismui nepateikė. Teismas vadovavosi ieškovo pateiktos ekspertizės akto išvadomis, kad atliktų darbų statybinė vertė 2003 m. sausio 1 d. kainų lygiu yra 139 832 litai ir šią sumą laikė ieškovo patirtomis išlaidomis. Su tokia teismo išvada sutikti negalima, nes ekspertizės aktas tik patvirtina, kad buvo atlikti tam tikri darbai, o ieškovas yra juridinis asmuo, todėl savo išlaidas jis privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais. Tokių įrodymų byloje pateikta nebuvo.
Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad net ir laikant ieškovo padarytus darbus tam tikra verte pagerinusiais ginčo patalpas, tačiau nuo laikotarpio, kada šie darbai buvo padaryti (1995 m. gruodžio mėn.) iki šiol, ieškovui pačiam neteisėtai neatlaisvinus patalpų ir jomis naudojantis, jo padaryti darbai nusidėvėjo taip, kad neteko buvusios vertės. Šią aplinkybę iš dalies įrodo apelianto apeliacinės instancijos teismui pateiktas antstolio 2008 m. gruodžio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su prie jo pridėtomis fotonuotraukomis, iš kurių matyti, kad patalpos apleistos, teritorija pilna šiukšlių ir pan. Be to, ieškovas ir pats pripažino, kad patalpos po sutarties pasibaigimo ilgą laiką nebuvo perduotos. Iš 2008 m. sausio 28 d. Kauno apygardos teismo sprendimo, 2008 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, 2008 m. gruodžio 1 d. iškeldinimo protokolo matyti, kad ieškovas iš ginčo patalpų buvo iškeldintas priverstinai, o pačios patalpos nesutvarkytos ir neužrakintos. Pagerinimas turi būti fiksuojamas ir įvertinamas patalpų realaus grąžinimo nuomotojui metu, bet ne pagerinimų atlikimo ar kitu metu. Ieškovas reikalavimą atlyginti pagerinimo išlaidas nepagrįstai grindžia 2003 m. kainomis, kai patalpos grąžintos tik 2008 m. gruodžio 1 d., t. y. po 5 metų.
Iš šių įrodymų darytina išvada, kad daugiau nei prieš dešimt metų ieškovo nuomojamose patalpose atlikti tam tikri darbai arba neišliko arba neteko vertės, jais naudojantis pačiam ieškovui, o ne atsakovui, todėl dar ir dėl šios aplinkybės tenkinti pareikštą ieškinį nėra pagrindo.
Be to, pagal CK 6.501 straipsnio 2 dalį, nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. Ieškovas neįrodė, kad turto, kurį jis nurodo kaip pagerinimus, negalima atskirti nuo išsinuomoto turto.
Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ieškovo atstovų argumentą, kad pirmosios instancijos teisme ši aplinkybė nebuvo analizuojama ir kad tai naujas apeliacinės instancijos teisme pateiktas atsakovo atsikirtimas, nes tokį reikalavimą, sprendžiant pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimą, numato įstatymas, todėl ieškovas ir nesant atsikirtimo, privalo jį įrodyti.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareikštą ieškinio reikalavimą, neteisingai aiškino pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuojančias teisės normas, o taip pat ir suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, todėl teismo sprendimą panaikina ir ieškinį atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
n usprendžia:
Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo ieškinį atmesti.