- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-26
- Bylos Nr.
- eI-915-764/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei J. N.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Eurelus“ kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-219(7-177/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-236.
Pareiškėja nurodo, kad ginčas vyksta dėl to, jog ji 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą, kuriuos ketinama panaudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pareiškėja pažymi, kad įsigijusi nekilnojamojo turto objektus ir sumokėjusi kainą su PVM įgijo teisę į pirkimo PVM atskaitą, tačiau atsakovė nustatė, jog įsigytas turtas nebuvo naudojamas pareiškėjos veikloje, bei nebuvo tikslo šį turtą veikloje naudoti ir ateityje, o sandorių tikslas buvo ne įsigytą nekilnojamąjį turtą naudoti ekonominei veiklai vykdyti, bet mokestinės naudos gavimas, tačiau pareiškėja su tokiais skundžiamų sprendimų argumentais nesutinka.
Pareiškėja teigia, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, vystymo bei nuomos veikla yra specifinė, priklausanti nuo rinkos pokyčių, todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėja, įsigijusi nekilnojamąjį turtą jo iš karto nepardavinėjo ar nepradėjo kai kuriuose objektuose nedelsiant vystyti nekilnojamojo turto projektų, nereiškia, kad bendrovė nevykdė ekonominės veiklos ir šis turtas nėra skirtas bendrovės pajamoms uždirbti. Skunde pažymima, kad vykdant ekonomine veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto tiekimu, vystymu bei nuoma reikia atlikti nemažai paruošiamųjų darbų, kurių atlikimas užtrunka.
Skunde nurodoma, kad sąvoka ekonominė veikla gali apimti ir parengiamuosius veiksmus (pvz., nekilnojamojo turto įsigijimą), o parengiamuosius veiksmus vykdantis asmuo, laikytinas apmokestinamuoju asmeniu bei turi teisę į PVM atskaitą.
Pareiškėja pažymi, kad tiek Mokestinių ginčų komisijai, tiek atsakovei skundo nagrinėjimo metu buvo žinoma, kad vyksta teisminiai ginčai dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, o Vilniaus miesto apylinkės teismas yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu, be kita ko, uždrausta dabartiniam pareiškėjos vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas ir yra paskirtas pareiškėjos turto paprastasis administravimas, todėl, kol vyksta teisminiai ginčai, pareiškėja turi ribotas galimybes vystyti nekilnojamojo turto projektus.
Skunde nurodoma, kad pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, įsigijus turtą ir pasinaudojus PVM atskaita, tačiau nekilnojamojo turto nepanaudojus bendrovės veikloje, kiekvieniems kalendoriniams metams pasibaigus reikia patikslinti PVM deklaraciją. Atsižvelgus į tai, atsakovei nustačius, jog nekilnojamas turtas šiuo metu nebuvo panaudotas įmonės veikloje, atsakovė galėjo riboti teisę į PVM atskaitą tik už tą laikotarpį, kuriame tas turtas nebuvo panaudotas.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su atsakovės ir Mokestinių ginčų komisijos išvadomis, jog ji ir ateityje neplanuoja naudoti įsigyto nekilnojamojo turto ir akcentuoja, kad šiuo metu nekilnojamojo turto naudojimas/pardavimas yra suvaržytas dėl vykstančių teisminių ginčų, tačiau ši padėtis bet kada gali pasikeisti ir nekilnojamasis turtas gali būti parduotas sumokant į biudžetą pardavimo PVM, o tokiu atveju, nagrinėjama situacija kardinaliai pasikeistų. Skunde taip pat akcentuojama, jog buvo pateikti projektiniai pasiūlymai dėl prekybos paskirties pastato statybos ir priešprojektiniai pasiūlymai. Pareiškėja mano, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai juos vertino kritiškai.
Pareiškėjos manymu, tai, jog buvo įsigytas 81 nekilnojamojo turto objektas, patvirtina, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai ar formalūs, o buvo sudaryti rengiantis vykdyti PVM apmokestinamą veiklą ir jokie teisės aktai nenustato termino per kurį asmuo įsigijęs nekilnojamąjį daiktą, jį privalo pradėti naudoti PVM apmokestinamosios veiklos vykdymui.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat nesutinka su 30 proc. dydžio bauda ir pažymi, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, t. y. teikė reikalingą informaciją ir papildomus paaiškinimus, todėl nenustačius sunkinančių aplinkybių, bauda turėtų būti mažintina. Pareiškėja, atsižvelgusi į skunde išdėstytas aplinkybes, mano, kad skundžiami sprendimai naikinti, o skundas tenkintinas.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutinka nurodo, kad pareiškėja iš kitų įmonių įsigijo didelės apimties ir vertės nekilnojamojo turto, išskirtinai pareiškėjai palankiomis, o pardavėjams nepalankiomis atsiskaitymo sąlygomis, t. y. atsiskaitymo terminai atidėti vieneriems metams nuo sutarčių sudarymo momento, o nuosavybės teisės į įsigytą turtą pareiškėjai perėjo nuo sutarčių pasirašymo momento, dalis nekilnojamojo turto įsigyta už ženkliai didesnę, nei VĮ „Registrų centras“ skelbiamą vidutinę rinkos vertę, taip pat pastatai, dėl kurių pareiškėja pateikė minimus projektinius ir priešprojektinius pasiūlymus yra neįgyvendinti, statiniams priklausanti teritorija netvarkoma, statiniai yra avarinės būklės, apgriuvę, teritorija apleista, nevaloma, o veiklos požymių nenustatyta, t. y. statybos, rekonstrukcijos darbai nevykdomi, dirbančių asmenų nerasta. Tuo pagrindu, atsakovė daro išvadą, kad dalis nekilnojamojo turto yra nenaudojamas ir apleistas.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovė teigia, kad sandoriai sudaryti pareiškėjai neturint lėšų už nekilnojamąjį turtą sumokėti ir šį faktą žinant pardavėjams, nes sutartyse numatytas atsiskaitymo atidėjimas vieneriems metams. Atsakovė mano, kad sudaryti sandoriai prieštarauja ekonominei logikai, nes pareiškėja įsigijo apgriuvusį bei avarinės būklės nekilnojamąjį turtą, t. y. reikalaujantį didelių investicijų, taip pat tokį turtą, kaip rampa, dalis tvoros bei kiemo aikštelės, privažiuojamasis geležinkelio kelias ir kitą panašų turtą, kurio panaudojimo ekonominėje veikloje galimybės - abejotinos.
Atsakovė pažymi, kad pareiškėja jau yra teikusi paaiškinimus, jog trūksta apyvartinių lėšų, turtui suremontuoti, tačiau tai įgyvendinus, turtas bus išnuomotas, o į darbą bus priimti nauji asmenys, tačiau nuo tokių paaiškinimų yra praėję daugiau nei vieneri metai, bet pareiškėja daugiau įdarbintų asmenų, išskyrus vadovą, neturi, taip pat ji neturi išduotų statybos leidimų nekilnojamajam turtui statyti ar rekonstruoti, nepradėjo rekonstravimo darbų ir nesamdė rangovų dėl darbų atlikimo.
Pateiktu atsiliepimu taip pat nesutinkama su pareiškėjos paaiškinimais, kad ketinama išnuomotoje teritorijoje dalį statinių griauti ir kartu su kitais bendrasavininkais statyti naują pastatą, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių, kad vykdo derybas su statinių bendrasavininkais, nenurodė su kokiais konkrečiai bendrasavininkais deramasi. Atsiliepime akcentuojama, jog pareiškėja dar prieš metus yra pateikusi paaiškinimus, kad ketina vykdyti veiklą, t. y. ketina garažus supirkti, nugriauti arba išnuomoti, slėptuves rekonstruoti arba naudoti komercinės veiklos vykdymui, žemės sklypus panaudoti projektų vystymui, tačiau iki šios dienos nepateikė dokumentų, pagrindžiančių ketinimus vykdyti šią veiklą, priešingai pareiškėja nepradėjo jokių darbų ir nesamdė rangovų dėl darbų atlikimo. Atsižvelgus į tai, atsakovė mano, kad pareiškėja, įsigydama nekilnojamąjį turtą, siekė tik mokestinės naudos, tačiau realios ekonominės veiklos, įsigyto turto pagrindimui, nevykdo, todėl mokestinė prievolė buvo įregistruota teisėtai bei pagrįstai.
Atsakovė pasisakydama dėl nustatytos baudos dydžio, nurodė, jog neskirti baudos už padarytus pažeidimus įstatyme nenumatyta, tačiau atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėja patikrinimo metu tik iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus ir dokumentus, minėtos aplinkybės pripažįstamos pareiškėjos padėtį lengvinančiomis aplinkybėmis. Tačiau atsakovė sunkinančią aplinkybę sieja su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma (tyčia, neatsargumu), pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugetu, padarytos žalos dydžiu ir kt. Atsiliepime nurodoma, kad buvo įvertintas pareiškėjos ginčijamo pažeidimo siektas tikslas ir mastas (sandoriai buvo sudaromi per kelias įmones, sudarant sudėtingas schemas), padarytas pažeidimų daugetas (nustatyti keli mokestiniai pažeidimai – ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas) bei padarytos žalos dydis (apskaičiuota 781 537,52 Eur PVM suma) ir konstatuota, jog minėtos aplinkybės pripažįstamos pareiškėjos atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Atsižvelgus į tai, atsakovė mano, kad pagrindo skirti minimalią baudą pareiškėjai nėra.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. S-219(7-177/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-236 teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis, mokesčių administratorius atliko pareiškėjos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. Vykdyto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja iš trijų pardavėjų, t. y. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Emilė“ ir UAB „GJ baldai“ – įsigijo 81 nekilnojamojo turto objektą už 5 628 444,75 Eur, iš jų 781 537,52 Eur PVM bei sudarė 4 nekilnojamojo turto objektų nuomos sandorius su UAB „Construction ACE“ ir su UAB „Golbena“. Mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėja nepagrįstai pasinaudojo PVM atskaita ir skundžiamuose sprendimuose nurodžius, jog sandoriai buvo sudaryti vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą, pasididinant grąžintiną iš biudžeto PVM sumą, nusprendė paneigti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą ir įregistravo 781 537,52 Eur PVM, 163 156,20 Eur PVM delspinigių ir 30 proc., t. y. 234 461,26 Eur PVM baudos mokestinę prievolę.
Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 9 d. įregistruota PVM mokėtoja, o 2015 m. gruodžio 23 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip asmuo, nevykdantis ekonominės veiklos ir/ar nevykdantis įsigijimų iš Europos Sąjungos valstybių narių. Pareiškėjos įregistruota veikla tai mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas, nekilnojamojo turto operacijos. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja iki 2015 m. rugpjūčio mėn. PVM deklaracijose kaip pagrindinę veiklos rūšį deklaravo mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, tačiau operatyvaus patikrinimo metu patikslino PVM deklaracijas, kuriose pakeitė veiklos rūšį tik į – nuosavo arba nuomojamojo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas.
Atsakovė nustatė, kad UAB „Eurelus“ vadovas nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. buvo A. V., nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. - Bulgarijos pilietis, nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki akto surašymo dienos – D. G. Pareiškėjos akcijos nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. priklausė UAB „Finlita“, nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. spalio 2 d. priklausė Bulgarijos piliečiui, nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d. – Bulgarijos įmonei EOOD „Entrilium“. Atsakovė nustatė, jog pareiškėjos vadovas D. G. 2016 m. spalio 18 d. pateikė duomenis apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis už 2015 m., kurioje pateikė kitokią informaciją, t. y., kad pareiškėjos akcijos priklauso penkiems Ukrainos piliečiams, po 20 proc. akcijų kiekvienam iš jų.
Žemesnės instancijos teismas
Sprendime pažymėta, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. e2-43884-734/2016, teisme buvo priimtas ieškovo Bulgarijos Respublikos juridinio asmens EOOD „Entrilium“ ieškinys atsakovams UAB „Eurelus“ ir jos akcininkams. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti akcininkams priklausančias 100 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Eurelus“ akcijų, uždraudžiant jomis disponuoti, uždrausti naudotis jų kaip akcininkų turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis bei priimti sprendimus ir balsuoti šiais klausimais. Teismas minėta nutartimi UAB „Eurelus“ vadovui uždraudė atlikti pareiškėjos vadovo funkcijas ir paskyrė pareiškėjos turto administratorių UAB „Avere“ įgaliotą asmenį R. P. (R. P.).
Remiantis byloje pateiktais duomenimis, matyti, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu apskaitoje apskaitė 54 nekilnojamojo turto objektų (pagal 12 PVM sąskaitų faktūrų) įsigijimus iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ už 3 552 357,23 Eur ir 509 682,02 Eur PVM, iš viso už 4 062 039,25 Eur, kurių pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose. Atsakovė 2016 m. sausio 7 d. atliko UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ operatyvų patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d., kurio metu UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ vadovas nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, reikalingų operatyviam patikrinimui atlikti, nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.
Mokesčių administratorius patikrinęs sandorius tarp pareiškėjos ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nustatė, kad sudarytose 2015 m. gegužės 13 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. liepos 8 d., 2015 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ iš pareiškėjos gavo 304 817,15 Eur prieš pasirašant minėtas sutartis, tačiau pareiškėjos pateiktuose dokumentuose (banko išrašuose, kasos dokumentuose, avanso apyskaitose ir jų registruose) nėra užfiksuotas sutartyse nurodytų piniginių lėšų mokėjimas. Pareiškėjos turto administratorius R. P. 2017 m. kovo 31 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad informacijos apie sutartyse nurodytus išankstinius mokėjimus neturi. Pareiškėjos buhalterinės apskaitos registro sąskaitoje „Kitos skolos tiekėjams“ 2015 m. gruodžio 31 d. dienai apskaitytas 4 007 278,54 Eur (4 062 039,25 Eur (nekilnojamasis turtas), 41 000 Eur (2 automobiliai) įsiskolinimas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Taip pat pagal pareiškėjos patikrinimui pateiktus dokumentus nustatyta, kad pareiškėja atsiskaitymams su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ panaudojo pinigines lėšas, kurias laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 31 d. gavo iš: 1) buvusio akcininko - Bulgarijos įmonės EOOD „Entrilium“ pagal 2014 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį ir 2) UAB „Citadelė faktoringas ir lizingas“ už parduotus automobilius, tačiau lyginant su įsigyto turto verte, šios sumos yra labai mažos ir padengė tik nedidelę dalį (2,35 proc.) įsiskolinimo.
Skundžiamame sprendime nurodoma, kad pareiškėja su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ susitarė pratęsti dešimties pirkimo-pardavimo sutarčių atsiskaitymo terminus iki 2017 m. balandžio 14 d. ir nurodyta, kad: 1) visi susitarimai dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimo, kuriais buvo pakeista atsiskaitymo tvarka, sudaryti tą pačią dieną, t. y. 2016 m. balandžio 18 d.; 2) visuose susitarimuose numatytas tas pats atsiskaitymo terminas iki 2017 m. balandžio 14 d., nors pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos skirtingais laikotarpiais; 3) pareiškėja pradelsė atsiskaitymo terminus, kurie sudarant pirkimo–pardavimo sutartis buvo atidėti vieneriems metams, nuo keleto dienų iki 6 mėnesių; 4) keletas susitarimų buvo įforminti nesuėjus galutiniam atsiskaitymo terminui.
Patikrinimo metu atsakovė nustatė, kad dalį turto pareiškėja iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įsigijo už ženkliai didesnę nei VĮ „Registrų centras“ skelbiamą vidutinę rinkos vertę, pavyzdžiui, įsigijo karvidę, adresu: (duomenys neskelbtini), už 115 000 Eur ir 24 150 Eur PVM, tačiau minėtos karvidės vidutinė rinkos vertė yra tik 26 300 Eur; įsigijo žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini), už 610 000 Eur ir 128 100 Eur PVM, tačiau žemės sklypo vidutinė rinkos vertė - tik 152 000 Eur; įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 150 602,41 Eur ir 31 626,51 Eur, tačiau žemės sklypo vidutinė rinkos vertė - tik 26 182 Eur, įsigijo boilerinę, adresu: (duomenys neskelbtini), už 95 000 Eur ir 19 950 Eur PVM, tačiau boilerinės vidutinė rinkos vertė - tik 23 800 Eur ir kt.
Analogiškai kaip vykdytuose sandoriuose su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, pareiškėja nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytus atsiskaitymo terminus, kurie įforminant minėtas sutartis buvo atidėti vienerių metų laikotarpiui, pradelsė 10 ir daugiau mėnesių, už įsigytą turtą neatsiskaitė ir tuo pažeidė pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėja nepateikė su UAB „Emilė“ sudarytų susitarimų pakeisti sutartis dėl atsiskaitymo terminų pratęsimo.
Pareiškėja iš UAB „Emilė“ nekilnojamąjį turtą įsigijo už ženkliai didesnę nei VĮ „Registrų centras“ skelbiamą vidutinę rinkos vertę, pavyzdžiui, įsigijo stadioną, adresu (duomenys neskelbtini), už 246 000 Eur ir 51 660 Eur PVM, tačiau minėto stadiono vidutinė rinkos vertė yra 198 000 Eur; įsigijo dalį tvoros ir kiemo aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), už 60 000 Eur ir 12 600 Eur PVM, tačiau minėtų statinių dalies vidutinė rinkos vertė yra tik 10 285 Eur; įsigijo rampą, adresu (duomenys neskelbtini), už 62 000 Eur ir 13 020 Eur PVM, tačiau minėtos rampos vidutinė rinkos vertė tik 3 810 Eur ir kt. Taip pat nustatyta, jog UAB „Emilė“ vykdė sandorius su pareiškėjos tiekėjais ir pirkėjais, t. y. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, UAB „Construction ACE“, UAB „Golbena“, dėl ko mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjos pirkimo–pardavimo sandoriai sudaromi tarp tarpusavyje pažįstamų asmenų.
Atsakovė, tikrindama pareiškėjos sudarytas sutartis su UAB „GJ baldai“, nustatė, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu apskaitoje apskaitė 1 nekilnojamojo turto objekto (prekybos centro patalpų) įsigijimą iš UAB „GJ baldai“ už 435 000 Eur ir 91 350 Eur PVM, iš viso už 526 350 Eur, kurio pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „GJ baldai“ buhalterines paslaugas teikia J. L., kuri taip pat teikė mokesčių deklaracijas ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ bei UAB „Emilė“, o pagal VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „GJ baldai“ neteikia finansinių ataskaitų nuo 2011 m.
Pagal pareiškėjos pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyta, kad pareiškėja ir UAB „GJ baldai“ sudarė 2015 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-1518), pagal kurią UAB „Eurelus“ įsigijo prekybos centro patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), už 526 350 Eur (su PVM). Minėtoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad visą kainą pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui iki 2016 m. vasario mėn. 12 d. Patikrinimo metu mokesčių administratorius apžiūrėjo minėtą nekilnojamąjį turtą ir padarė fotonuotraukas. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, minėtu adresu yra įregistruota 114 įvairios paskirties patalpų, todėl apžiūrėjus pastatą iš išorės nebuvo galimybės nustatyti, kurios patalpos priklauso pareiškėjai, nes adresu (duomenys neskelbtini), nėra iškabų, jokios informacijos apie pareiškėjos vykdomą veiklą.
Pagal pareiškėjos mokestiniam patikrinimui pateiktus dokumentus (banko išrašus, kasos dokumentus, avanso apyskaitas ir jų registrus) patikrinimo metu buvo nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2014 m. rugsėjo 9 d. – 2015 m. gruodžio 23 d.) pareiškėja UAB „GJ baldai“ nei iš atsiskaitomųjų banko sąskaitų, nei iš kasos, nei per atskaitingą asmenį mokėjimų nevykdė. Pareiškėja buhalterinės apskaitos registro sąskaitoje „Kitos skolos tiekėjams“ 2015 m. gruodžio 31 d. apskaitytas 526 350 Eur įsiskolinimas UAB „GJ baldai“. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėja pateikė ataskaitą „Klientų apyvartos pagal valiutas ir dokumentus“ už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., kurioje užfiksuotas 520 350 Eur įsiskolinimas UAB „GJ baldai“. Nustatyta, kad pareiškėja sumažino įsiskolinimą 6 000 Eur, atlikusi mokėjimus UAB „GJ baldai“ 2016 m. balandžio 20 d. – 3 000 Eur, 2016 m. gegužės 13 d. – 3 000 Eur.
Patikrinimo metu mokesčių administratorius išsiuntė raštus UAB „Kauno vandenys“, AB „Kauno energija“, AB „Energijos skirstymo operatorius“, prašant pateikti duomenis apie patalpose, esančiose: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, sunaudotą elektros energiją, gamtines dujas, karštą ir šaltą vandenį kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., taip pat paprašyta pateikti paslaugų teikimo sutarčių kopijas (jei tokios buvo sudarytos) ir nurodyti, kas apmoka už paslaugas. Komunalinių paslaugų tiekėjai nurodė, kad pareiškėja nėra sudariusi paslaugų teikimo sutarčių, duomenų apie elektros energijos, vandens bei dujų sunaudojimą nėra. Atsakovė taip pat buvo išsiuntusi raštus UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Vilniaus energija“, AB LESTO“, prašant pateikti informaciją apie patalpose, esančiose: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sunaudotą elektros energiją, gamtines dujas, karštą ir šaltą vandenį kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., tačiau komunalinių paslaugų tiekėjai nurodė, kad su pareiškėja nėra sudarę paslaugų teikimo sutarčių, duomenų apie elektros energijos, vandens bei dujų sunaudojimą nėra ir pareiškėja nėra atlikusi jokių mokėjimų.
Atsakovė, tikrindama pareiškėjos sandorius su UAB „Golbena“, nustatė, kad ji sudarė ir PVM deklaracijose deklaravo vieno nekilnojamojo turto objekto – administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos paslaugų pardavimą už 2 344,21 Eur ir 492,28 Eur PVM, iš viso už 2 836,49 Eur. Nustatyta, kad pareiškėja UAB „Golbena“ dėl nuomos paslaugų pardavimo sudarė 2015 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR010. Pareiškėjos įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje nei sąskaitą išrašiusio, nei paslaugas gavusių asmenų pavardžių ir parašų nėra. Pareiškėja su UAB „Golbena“ dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sudarė 2015 m. lapkričio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 15-11-15/I, kuri nebuvo įregistruota VĮ „Registrų centras“. UAB „Golbena“ mokėjimų neatliko, o buhalterinės apskaitos registre 2015 m. gruodžio 31 d. užfiksuota 2 836,49 Eur UAB „Golbena“ skola.
Mokestinio patikrinimo metu pareiškėja buvo pateikusi atsakovei 2016 m. rugpjūčio 17 d. paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog buvo siūloma įsigyti nekilnojamąjį turtą kaip turtinį kompleksą, iš karto sudarant ne preliminariąsias, o pagrindines pirkimo–pardavimo sutartis, jose bent 1 metams atidedant atsiskaitymo už įsigyjamą turtą terminą, todėl toks pasiūlymas buvo naudingesnis finansiškai, nes, įsigyjant visą siūlomą nekilnojamąjį turtą, o ne atskirus objektus, siūloma pardavimo kaina buvo mažesnė. Paaiškinimuose taip pat buvo nurodyta, jog įsigytą nekilnojamąjį turtą pareiškėja planuoja perparduoti ir išnuomoti. Pareiškėja pažymėjo, kad visas šis turtas bus suremontuotas ir rekonstruotas ir tai atlikus, jis bus išnuomotas. Pareiškėja planavo į darbą priimti vadybininkus, kurie ieškos nuomininkų, o suremontuotus pirmus pastatus ir juos išnuomavus gauti apyvartinių lėšų. Pareiškėja taip pat mokesčių administratoriui paaiškino, kad įsigytus garažus planuoja nugriauti ir vietoj jų pastatyti naują komercinės paskirties pastatą, arba visus garažus perparduoti.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis nustato teisę į PVM atskaitą. Remiantis minėto įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui (1 punktas); prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje. Ši sąlyga netaikoma, jeigu už Europos Sąjungos teritorijos ribų suteiktos draudimo ir (arba) šio Įstatymo 28 straipsnio 1–5 dalyse nurodytos finansinės paslaugos (2 punktas).
Atsižvelgus į tai, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar pareiškėja, įsigydama nekilnojamąjį turtą, siekė ekonominės veiklos vykdymo ir ar ją realiai vykdo. Nustačius, kad mokesčių mokėtoja siekė tik mokestinės naudos, turėtų būti įvertintos piktnaudžiavimo sąlygos.
Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis bei susiklosčiusias faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėja mokesčių administratoriui paaiškinimuose nurodydama, jog ketina nekilnojamąjį turtą perparduoti ir išnuomoti, taip pat jį suremontuoti ir rekonstruoti, o įsigytus garažus nugriauti ir vietoj jų pastatyti naują komercinės paskirties pastatą, nepateikė jokių duomenų apie minėtų paaiškinimų realų įgyvendinimą, pvz.: nepateikė nekilnojamojo turto statinių statybos, rekonstrukcijos, modernizavimo projektų; nepateikti duomenys dėl išduotų statybos leidimų ar informacija dėl jų gavimo inicijavimo, taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių derybų procedūras su turto bendrasavininkais ar investuotojais dėl planuojamų projektų vystymo; pareiškėja nepateikė sutarčių su rangovais dėl turimo turto remonto ar jo sutvarkymo. Bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėja nėra sudariusi sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais, t. y. nekilnojamame turte nėra tiekiama elektra, vanduo ar kt., mokesčių administratoriaus darbuotojai, nuvykę patikrinti nekilnojamojo turto, nustatė, kad nėra jokių pareiškėjos rekvizitų, kurie patvirtintų realų veiklos vykdymą, pastatai apleisti, kritinės būklės, neprižiūrėti. Pareiškėja yra sudariusi nuomos sutartis, tačiau už jas nėra gauti jokie apmokėjimai, išrašytos sąskaitos faktūros yra nepasirašytos, o nuomos sutartys neįregistruotos į VĮ „Registrų centras“ registrą. Paruošti projektiniai ir priešprojektiniai pasiūlymai realiai neįgyvendinti, o pareiškėjos paaiškinimai dėl planuojamų statybos ir rekonstrukcijos darbų neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Bendrovė taip pat neturi įdarbinusi darbuotojų. Pažymėtina, kad pareiškėja už patį nekilnojamąjį turtą nuo įsigijimo nėra sumokėjusi įsipareigotos sumos ir yra pažeidusi turto įsigijimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas.
Pareiškėja skunde remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir teigia, kad nekilnojamojo turto įsigijimas laikytinas pasiruošimu vykdyti ekonominę veiklą, todėl tai jau yra pripažįstama, kaip ekonominės veiklos vykdymas, tačiau pažymėtina, kad taikant teismų praktiką, privalu atsižvelgti ir į susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekstą. Pareiškėja nekilnojamąjį turtą įsigijo 2014–2015 m., t. y. beveik prieš keturis metus. Atsižvelgus į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią esminis ekonominės veiklos požymis yra nuolatinių pajamų gavimas, laikytina, kad pareiškėja nuo turto įsigijimo momento neatliko ne tik jokių veiksmų, kurių pagrindu galėtų gauti nuolatines pajamas, bet neatliko jokių paruošiamųjų veiksmų, prieš turto rekonstarvimą, nuomavimą ar perpardavimą, todėl pagrindo teigti, kad pareiškėja, įsigydama turtą, atlieka ekonominę veiklą, kaip tai yra suprantama PVM direktyvoje, Šeštojoje direktyvoje ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nėra. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėja turi ir valdo nuosavybės teise turtą, tačiau, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismą turto valdymas, kurio metu neatliekami aktyvūs veiksmai nuolatinėms pajamoms gauti, negali būti laikoma ekonominės veiklos vykdymu.
Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką asmenys negali apgaule arba piktnaudžiaudami remtis Europos Sąjungos teisės aktais (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Fini H, C-32/03, 32 punktas). Draudimo piktnaudžiauti principas taikomas ir PVM sričiai, įskaitant teisę į PVM atskaitą. PVM Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą PVM, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Halifax ir kt., C-255/02, 85 punktas).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog tam, kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas PVM srityje, reikalaujama, kad: 1) nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios PVM direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Halifax ir kt., C-255/02, 74 punktas). Kitaip tariant, turi būti konstatuotas ne tik mokestinio pranašumo įgijimas, bet ir tai, kad šis mokestinis pranašumas prieštarauja minėtomis nuostatomis siekiamam tikslui (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Weald Leasing, C-103/09, 32 punktas); 2) objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas). (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Halifax ir kt., C-255/02, 75 punktas).
Draudimo piktnaudžiauti principas taip pat įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju, mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Pareiškėja nekilnojamąjį turtą įsigijo už daug mažesnę vertę nei VĮ „Registrų centras“ yra nustatęs, už įsigytą turtą neapmokėjo ir 2015 m. pabaigoje kontrahentams buvo skolinga 5 532 684,04 Eur, duomenų, kad turimas įsiskolinimas būtų padengtas nėra, taip pat nėra duomenų, kad nekilnojamojo turto pardavėjai būtų kreiptęsi dėl turimo įsiskolinimo išieškojimo, o pareiškėja patikrinimo metu neturėjo realių lėšų nekilnojamam turtui įsigyti ir įsiskolinimui padengti. Pareiškėjai nesumokėjus turimo įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą, buvo atskaitytas pirkimo PVM, t. y. 781.537,52 Eur. Atsižvelgus į tai, laikytina, kad Mokestinių ginčų komisija ir Valstybinė mokesčių inspekcija pagrįstai nustatė, jog pareiškėja piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindama PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (civilinėje byloje Nr. e2-245-734/2018) yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu, be kita ko, uždrausta dabartiniam pareiškėjos vadovui atlikti bendrovės vadovo funkcijas ir yra paskirtas pareiškėjos turto paprastasis administravimas, todėl pareiškėja negali atlikti jokių aktyvių veiksmų. Teismas su pareiškėjos argumentais nesutinka ir pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tik 2016 m. spalio 14 d. nutartimi, nors pareiškėjas turtą įsigijo dar 2014 metais, taip pat minėtoje nutartyje nurodyta, jog turto administratorius paskirtas siekiant užtikrinti bendrovės nešališką, tinkamą ir objektyvų valdymą, užkertant galimybę žalai atsirasti, todėl laikytina, kad pareiškėja, atlikdama veiksmus, gali bendradarbiauti su turto administratoriumi ir siekti vykdyti ekonominę veiklą bendrovės naudai.
Pareiškėja pateiktu skundu nesutinka su paskirtos baudos dydžiu ir mano, kad 30 proc. dydžio bauda yra per didelė, nes pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir teikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju, teismas sutinka su Mokestinių ginčų komisijos sprendime išdėstytais argumentais dėl paskirtos baudos dydžio.
Šiuo atveju taikytinos specialiosios Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo nuostatos. Pagal minėto įstatymo 123 straipsnio 2 dalį, jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda. Remiantis to paties straipsnio 4 dalimi, skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčių mokėtojo kaltės formos ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Paskiriant baudą buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėja tik iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, taip pat tai, kad sandoriai buvo sudaromi per kelias įmones, sudarant sudėtingas schemas, nustatyti keli mokestiniai pažeidimai, t. y. ūkinių operacijų realumo nuginčijimas bei vykdytos veiklos paneigimas ir į padarytos žalos dydį. Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime taip pat nustatė, kad bauda skirtina ne nuo apskaičiuotos 781 537,52 Eur PVM sumos, bet nuo sumos, kuria realiai buvo padaryta žala biudžetui, t. y. nuo 54 369 Eur, kurie įskaityti pareiškėjos kitų mokesčių nepriemokoms sudegti, todėl vietoj paskirtos 234 461,26 Eur PVM baudos, pareiškėjai Mokestinių ginčų komisija sumažino 16 310,70 Eur. Teismas pažymi, kad pareiškėjai paskirta bauda buvo sumažinta, o ji nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių netinkamą Mokestinių ginčų komisijos skaičiavimą, todėl atsižvelgus į tai, kad sunkinančių aplinkybių yra daugiau nei lengvinančių, darytina išvada, kad pagrįstai pareiškėjai buvo paskirta 30 proc. dydžio bauda.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis darytina išvada, kad pareiškėjas įsigijusi nekilnojamąjį turtą su juo neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurių metu būtų gautos nuolatinės pajamos, todėl laikytina, kad pareiškėja nepagrindė realios ekonominės veiklos vykdymo ir įsigytą turtą valdė bei juo disponavo nevykdant ekonominės veiklos. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes bei tai, kad pareiškėja neatsiskaičiusi su kontrahentais ir nesumokėjusi įsiskolinimo už įsigytą turtą, atskaitė pirkimo PVM, daro išvada, kad ji piktnaudžiavo PVM srityje bei pasididindama PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą, todėl pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.