- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- I-4423-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05007-15-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- S. D.
- Kategorijos
- 1.21Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Alfredui Bulotui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3, 36) prašydamas iš Lietuvos valstybei atstovaujamų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Alytaus pataisos namų, Marijampolės pataisos namų priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė jam apribojus teisę susirašinėti su drauge, su kuria rengėsi sudaryti santuoką ir kitais draugais.
Paaiškino, kad dar iki suėmimo pareiškėjas turėjo draugę su kuria ruošėsi įregistruoti santuoką, tačiau tai padaryti sutrukdė pareiškėjo suėmimas. Vėliau suimta ir laisvės atėmimo bausme buvo nuteista ir pareiškėjo draugė. Draugė laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Panevėžio pataisos namuose. Pareiškėjo teigimu, Bausmės vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 str. 2 dalyje įtvirtintas draudimas rašyti laiškus į kitus pataisos namus, jam sutrukdė susituokti su drauge. Nurodė, kad ne kartą žodžiu kreipėsi į administraciją paaiškindamas, kad Panevėžio pataisos namuose kali jo draugė, o draudimas susirašinėti trukdo palaikyti socialinius ryšius ir susitarti dėl santuokos įregistravimo. Pareiškėjas prašė padaryti išimtį ir leisti parašyti laiškus dėl santuokos įregistravimo, tačiau administracija atsakydavo, jog tokią galimybę draudžia BVK 99 str. 2 dalis. Pareiškėjas nematė pagrindo dėl minėto draudimo kreiptis į kitas institucijas, nes suprato, kad susirašinėjimą draudžiančias teisės nuostatas priėmė Seimas, o žemesnės institucijos neturi juridinės galios daryti BVK nuostatų pakeitimus. Nurodė, kad dėl taikyto draudimo nesikreipė nei į Departamentą, nei į pataisos namų administracijas.
Pažymėjo, kad dėl draudimo susirašinėti su drauge nutrūko pareiškėjo ir jo draugės socialiniai ryšiai, pareiškėjas prarado galimybę susituokti ir ateityje. Pažymėjo, kad nutrūkusių santykių pasekmės pasireiškė labai skausmingai, t. y. gyvenimas prarado šviesias spalvas, pareiškėjas pasidarė viskam apatiškas, prarado gyvenimo tikslą, nugrimzdo į depresiją, dėl kurios nesikreipė net į gydytojus, pablogėjo jo elgesys, pradėjo daryti nusižengimus ir pan.
Nurodė, kad draudimas susirašinėti atėmė galimybę susirašinėti ir su draugais esančiais kituose pataisos namuose. Draudimas rašyti laiškus atėmė vienintelę galimybę bendrauti, o tai kėlė dideles kančias.
Pareiškėjo manymu, atsakovės atstovai, kaip viešojo administravimo institucijos, neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Pareiškėjo teigimu, atsakovės Lietuvos valstybės atstovu pasirinko Teisingumo ministeriją, nes ji atstovauja Lietuvos valstybę, Lietuvos valstybės atstovu pasirinko Kalėjimų departamentą, nes jis yra pataisos namus kontroliuojanti įstaiga, kuriai labiausiai žinomos problemos, todėl Departamentas turėjo teikti BVK 99 str. 2 d. pakeitimus. Lietuvos valstybės atstovais nurodydamas Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, Alytaus ir Marijampolės pataisos namus pažymėjo, kad šios institucijos pareiškėjo atžvilgiu taip pat vykdė draudimus susirašinėti.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimo (b. l. 8–10, 48–49) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo argumentų nėra aišku, ar pareiškėjo teisė susirašinėti buvo apribota pagal BVK 99 str. 2 dalį. Pareiškėjas pažeistų teisių nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, nėra aišku, kaip pasireiškė valstybės veiksmų neteisėtumas pareiškėjui sukėlęs žalą, t. y., ar pareiškėjui jo siųsti laiškai buvo grąžinti, kokiu pagrindu laiškai buvo grąžinti ir pan. Pareiškėjas taip pat nenurodė su kokiu konkrečiai asmeniu buvo suvaržyta jo teisė susirašinėti, nežinomas ir konkretus laikotarpis. Apibendrindami nurodė, kad pareiškėjo skundas laikytinas neįrodytu.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimų argumentus, prašė skundą atmesti.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo (b. l. 12–15) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negalintis paneigti, ar patvirtinti pažeidimo fakto. Pažymėjo, kad pareiškėjas, šiuo atveju, nesilaikė BVK 183 str. nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentais neįrodė jam padarytos žalos fakto.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 56–58) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodydamas, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo patalpintas laikotarpiais nuo 2007-10-10 iki 2011-10-04 ir nuo 2012-02-05 iki 2015-09-01, dėl dalies laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia remiantis ne įrodymais, o samprotavimais ir tik abstrakčiai cituojant teisės aktus. Pabrėžė, kad pareiškėjas nekonkretizavo jam tariamai padarytos žalos fakto.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepimo (b. l. 66) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nenurodė su kokiu asmeniu ir kokiu laikotarpiu jam buvo apribota teisė susirašinėti. Pateikė susirašinėjimo korteles iš kurių matyti pareiškėjo siuntimo ir gavimo laiškų apskaita.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepimo (b. l. 86–87) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodydami, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2008-07-22 iki 2011-08-30, prašė taikyti ieškinio senatį.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Alytaus pataisos namų ir Marijampolės pataisos namų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl jo atžvilgiu taikyto BVK 99 str. 2 dalyje įtvirtinto draudimo susirašinėti.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2015-09-01) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarimu pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d., tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarime pateiktu aiškinimu, Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015-09-01 ir nuo šio laikotarpio netaikoma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčą kelia dėl jo teisės susirašinėti su drauge ir draugais, esančiais kituose pataisos namuose, suvaržymo, vadovaujantis BVK 99 str. 2 dalimi.
Dėl neturinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Alytaus pataisos namų duomenis, pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2008-07-22 iki 2011-08-30.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo Alytaus pataisos namų prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015-10-14 (skundo teismui išsiuntimo diena), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, neturtinės žalos atlyginimo klausimas galėtų būti nagrinėjamas tik už laikotarpį nuo 2012-10-14 iki 2015-10-14 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė. Taigi, įvertinus tai, jog klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012-10-14 iki 2015-10-14, o pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo laikotarpį nuo 2008-07-22 iki 2011-08-30, vadinasi pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį, kurį buvo Alytaus pataisos namuose. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl neturinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Pareiškėjas skundo papildyme tik nurodydamas, kad Marijampolės pataisos namai pareiškėjo atžvilgiu taip pat taikė BVK 99 str. 2 dalį, daugiau jokių konkrečių faktinių aplinkybių (įrodymų) nepateikė. Pareiškėjas išskirdamas Marijampolės pataisos namų neteisėtus veiksmus nurodė, kad pareiškėjo teisės susirašinėti ribojimą turėtų atskleisti pateikta pažyma, kuri parodys, kiek bendravimo galimybių pareiškėjas buvo praradęs ir kokia žala dėl to pareiškėjui buvo padaryta.
Marijampolės pataisos namai pateikė rašytinius įrodymus (Išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitos korteles, Susirašinėjimo adresų korteles, b. l. 67–79), iš kurių matyti duomenys apie 2012-2016 metais vykusį pareiškėjo susirašinėjimą (pareiškėjo siųsti/gauti laiškai). Pateikti rašytiniai duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjo susirašinėjimas (tiek išsiunčiant, tiek gaunant laiškus) pažymose nurodytu laikotarpiu vyko gana intensyviai. Tuo tarpu iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra aišku, kaip nurodo pareiškėjas, kiek bendravimo galimybių pareiškėjas buvo praradęs ir kokia dėl to žala pareiškėjui buvo padaryta. Pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina apie vykusio susirašinėjimo faktą ir intensyvumą, tačiau iš pateiktų duomenų negalima įžvelgti susirašinėjimo apribojimų (draudimų). Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas (nenurodyta su kokiais konkrečiai asmenimis pareiškėjas negalėjo susirašinėti, nepateikti įrodymai apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus laiškus ir pan.), teismas neturi pagrindo Marijampolės pataisos namų veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Be to, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, pastarasis dėl draudimo susirašinėti taikymo į administraciją su skundais nesikreipė, kas atitinkamai reikštų, kad jokių pretenzijų dėl administracijos veiksmų pareiškėjas neturėjo, o tai, kad ginčo laikotarpiu galiojo BVK 99 str. 2 dalies nuostata ir pataisos namų administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, savaime pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina. Minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui skundo argumentais Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų neįrodžius, pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dalyje dėl žalos atlyginimo iš Marijampolės pataisos namų atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl neturinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo
Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo duomenis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2007-10-10 iki 2011-10-04 ir nuo 2012-02-05 iki 2015-09-01.
Jau minėtais argumentais (dalyje dėl žalos priteisimo iš Alytaus pataiso namų) pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovės atstovo Lukiškių TI-K prašymu, dalyje dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007-10-10 iki 2011-10-04 ir nuo 2012-02-05 iki 2012-10-13 taikytinas trejų metų senaties terminas. Įvertinus tai, kad žalos atlyginimo klausimas, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012-10-14 iki 2015-10-14, todėl pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2007-10-10 iki 2011-10-04 ir nuo 2012-02-05 iki 2012-10-13. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl laikotarpio nuo 2012-10-14 iki 2015-09-01, kuriuo tariamai buvo pažeistos pareiškėjo teisės draudžiant susirašinėti, pažymėtina, kad pareiškėjas skundo papildymu (b. l. 36) taip pat tik abstrakčiai nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 str. 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė, pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nenurodė su kuo konkrečiai Lukiškių TI-K draudė susirašinėti, kaip konkrečiai buvo taikomas draudimas susirašinėti (grąžinti laiškai, ar pan.). Kaip nurodė atsakovės atstovas, į Lukiškių TI-K administraciją dėl pareiškėjui tariamai taikyto draudimo jis taip pat nesikreipė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo papildymo argumentais Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų neįrodė, todėl pareiškėjas šioje dalyje (už laikotarpį nuo 2012-10-14 iki 2015-09-01) taip pat neturi teisės į žalos atlyginimą.
Dėl neturinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos.
Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumas, pareiškėjo atžvilgiu, pasireiškė tuo, kad būdamas pataisos namus kontroliuojančia įstaiga, kuriai, pareiškėjo teigimu, labiausiai žinomos visos problemos, privalėjo teikti BVK 99 str. 2 dalies pakeitimus.
Nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 91-94 punktai. Pagal šias teisės nuostatas gaunamos ir išsiunčiamos korespondencijos administravimą (tikrinimą, įteikimą nuteistajam ir kt.) atlieka pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu įgaliotas darbuotojas. Taigi, visi tiesioginiai tiek nuteistojo, tiek administracijos veiksmai, susiję su korespondencijos išsiuntimu ir gavimu, pirmiausia atliekami pataisos namuose. Nesutinkant su pataiso namų pareigūnų veiksmais, nuteistasis turi teisę, vadovaujantis BVK 183 straipsnio pagrindu, pataisos namų pareigūnų veiksmus apskųsti Kalėjimų departamentui. Kaip matyti iš skundo argumentų, pareiškėjas Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad jis (Kalėjimų departamentas) privalėjo, tačiau neteikė BVK 99 str. 2 dalies pakeitimų. Kaip nurodė pats pareiškėjas dėl jam taikomo draudimo susirašinėti jis nei į pataisos namų administraciją, nei į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Taigi pareiškėjas nenurodė, kad dėl tokio pobūdžio draudimo į Kalėjimų departamentą būtų kreipęsis, o Kalėjimų departamentas, raginamas atlikti tam tikrus veiksmus būtent taikomo draudimo srityje, jokių veiksmų nesiėmė. Tuo tarpu kaip atsiliepime nurodė Kalėjimų departamentas, jis apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl atitinkami veikti šioje srityje (teikti pakeitimus draudimo susirašinėti srityje) pagrindo neturėjo. Pareiškėjas su skundu, prašymu, ar kitokio pobūdžio pretenzijomis į Kalėjimų departamentą dėl BVK 99 str. 2 dalies nuostatos taikymo niekada nesikreipė, todėl, kaip jau minėta, vien tik dėl to, kad ši nuostata ginčo laikotarpiu buvo galiojanti ir buvo taikoma, Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumo taip pat nepatvirtina.
Pareiškėjas skunde akcentavo jo atžvilgiu taikytą draudimą susirašinėti su drauge ir draugais, tačiau Kalėjimų departamento tariamo veiksmų neteisėtumo pareiškėjas iš esmės nedetalizavo. Šiuo aspektu tik abstrakčiai nurodė, kad Kalėjimų departamentui labiausiai viskas žinoma ir, kad todėl turėjo kreiptis dėl BVK 99 str. 2 dalies pakeitimo. Pabrėžtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas skundo argumentais nepagrindė Kalėjimų departamento pareigos inicijuoti BVK 99 str. 2 dalies pakeitimų, atitinkamai teismas neturi teisinio pagrindo vertinti Kalėjimų departamento veiksmų tariamą neteisėtumą. Pareiškėjui Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumo neįrodžius, pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į žalos atlyginimą. Šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl neturinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Pareiškėjo teigimu, atsakovės Lietuvos valstybės atstovu pasirinkdamas Teisingumo ministeriją, nes ji atstovauja Lietuvos valstybę, tik nurodė, kad toks pareiškėjo pasirinkimas yra teisingas. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-26 nutarimu Nr. 932, bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Taigi, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, Lietuvos valstybės atstovu pareiškėjas turėtų pasirinkti būtent tą valstybės instituciją, kurios pareigūnų neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Kaip ir nagrinėjamu atveju, Teisingumo ministerijai, kaip Lietuvos valstybės atstovei, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pareiškėjas turėtų pagrįsti jam Teisingumo ministerijos pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos faktą. Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad Teisingumo ministeriją, kaip Lietuvos valstybės atstovę, pareiškėjas pasirinko tik todėl, kad ji atstovauja valstybei, nurodydamas ir t. t. bei daugiau jokių argumentų nenurodė. Pažymėtina, kad vien tik toks abstraktus motyvas, nagrinėjamo ginčo kontekste (žalos atlyginimas), nėra pakankamas tariamai žalai pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas žalos atlyginimą priteisti iš Lietuvos valstybės atstovės Teisingumo ministerijos vertintinas nepagrįstu ir todėl atmestinas.
Minėta, kad neturtinės žalos kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, o nenustačius bent vienos iš jau pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjas skundo argumentais Lietuvos valstybės atstovų pareigūnų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) neįrodė, todėl pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.