Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir Alytaus PN.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN ir Lukiškių TI-K, pareiškėjui būnant laikomam drausmės grupėje, neteisėtai neišdavė jam elektrinio virdulio, televizoriaus ir radijo imtuvo.

BVK 75 straipsnio 2 dalis nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nuostatas tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos vienu elektriniu virduliu. Nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. kamerų aprūpinimas elektriniu virduliu teisės aktuose nebuvo nustatytas. Pažymėtina, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių Aprūpinimo normų pastaboje nurodyta, kad elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Teismas pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo perkeltas atlikti nuobaudos ne į kamerų tipo patalpas, bet į drausmės grupę, todėl Aprūpinimo normos pastaba jo atžvilgiu netaikoma. Teismas atkreipia dėmesį, kad BVK 96 straipsnio 1 dalies nuostatoje drausmės grupės laikymo sąlygomis laikomiems nuteistiesiems draudžiama naudotis tam tikrais elektriniais prietaisais, kurie įsigyti pačių nuteistųjų arba jiems perduoti sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių, tačiau BVK 96 straipsnio 1 dalis nedraudžia naudotis pačios pataisos įstaigos išduodamais elektriniais prietaisais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ir Alytaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. turėjo aprūpinti kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, elektriniu virduliu.

Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad drausmės grupėje kiekvienas miegamasis buvo aprūpintas elektriniu virduliu. Teismas neturi pagrindo abejoti Alytaus PN nurodomų aplinkybių teisingumu, todėl pareiškėjo nusiskundimai neaprūpinimu virduliu Alytaus PN atmestini kaip nepagrįsti. Lukiškių TI-K atsiliepime savo pareigą aprūpinti nuteistuosius elektriniais virduliais neigia, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (iki 2017 m. sausio 1 d.) pareiškėjo teisė būti aprūpintam elektriniu virduliu buvo pažeista. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog nuo 2016 m. lapkričio 9 d. (pareiškėjo skunde nurodoma pažeidimo pradžios data) iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K realiai praleido tik 12 parų (2016 m. lapkričio 18–21, 25–29 d., 2016 m. gruodžio 2–7 d.). Teismo vertinimu, nors Lukiškių TI-K padarytas pažeidimas šiuo atveju nustatytas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kas pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo tik trumpais laikotarpiais, šis pažeidimas negalėjo sukelti pareiškėjui tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri būtų atlyginama pinigais. Pabrėžtina, kad kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Pažymėtina, kad Aprūpinimo normos nenustato, kad į kameras būtų išduodami radijo imtuvai, bei televizoriais, todėl Lukiškių TI-K ir Alytaus PN, neparūpindami pareiškėjo kamerų minėtais prietaisais, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas žalą taip pat kildina iš privatumo neužtikrinimo Lukiškių TI-K tualetuose ir dušuose, baldų trūkumo kamerose, netinkamai dalinamo maisto laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 18 d.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. Lukiškių TI-K laikomas nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nusiskundimai privatumo neužtikrinimu dušuose laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. jau yra išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3154-815/2017. Taigi šiuo atveju dėl privatumo užtikrinimo dušuose teismas nagrinės tik laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 14 parų (du kartus po 7 paras). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, taigi darytina išvada, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas duše buvo tik du kartus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ detalių dušų įrengimo reikalavimų nereglamentuoja, tačiau Lukiškių TI-K nurodė, jog Lukiškių TI-K dušų patalpose yra įrengtos 1,6 m aukščio ir 1,2 m pločio pertvaros. Teismo vertinimu, reikalavimų privatumui užtikrinti dušuose negalima prilyginti reikalavimams, keliamiems sanitariniams mazgams (tualetams), todėl Lukiškių TI-K įrengtos pertvaros laikytinos pakankamomis priemonėmis apsaugoti kalinamų asmenų privatumą.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų maisto dalintojais, ploto ir baldų trūkumų, sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. jau pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016, todėl minėti nusiskundimai vertinti tik laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K realiai praleido iš viso 52 paras.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), ginčo laikotarpiais ploto norma nė karto nebuvo pažeista.

Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Lukiškių TI-K duomenimis, sanitariniai mazgai kamerose užima 0,56 kv. m. Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Nors Lukiškių TI-K nurodė, kad sienelės, skiriančios sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, yra 1,5 m. aukščio, tačiau toks atitvėrimas nėra pakankamas privatumui užtikrinti. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistos. Nors Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2017 m. kamerose yra įrenginėjamos užuolaidos sanitariniam mazgui atskirti nuo likusio kameros ploto, tačiau nepateikė tikslių duomenų, kada tokios užuolaidos buvo įrengtos, todėl teismas neturi galimybės šių Lukiškių TI-K argumentų vertinti kaip paneigiančių pareiškėjo nurodomą privatumo pažeidimą. Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidinėjama visą ginčo laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, todėl tualete negalėjo būti stebimas kitų suimtųjų / nuteistųjų. Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama sulaikymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista tik laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose su kitais asmenimis, t. y. iš viso 17 parų.

Dėl maisto dalintojų teismas pažymi, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-177 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“ nenustato reikalavimo dalinant termiškai apdorotą maistą dėvėti pirštines. Be to, kaip nurodė Lukiškių TI-K, visų masto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta, visi maisto dalintojai yra sveiki, taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamai dalinamo maisto atmestini kaip nepagrįsti.

Kritiškai vertintini ir pareiškėjo nusiskundimai baldų trūkumu. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nurodo, jog kietasis inventorius kamerose užima labai daug vietos, todėl nėra galimybės pajudėti, tačiau tuo pačiu skundžiasi, kad jam trūko baldų daiktams susidėti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių baldų, kurie turėtų būti kameroje, nebuvo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra prieštaringi ir vertintini kaip neįrodyti.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam kilo ir dėl neišduoto užvalkalo antklodei. Pažymėtina, kad pagal Aprūpinimo normas (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) Lukiškių TI-K laikomiems asmenims užvalkalo antklodei išdavimas nenustatytas. Pareiškėjui pagal Aprūpinimo normas galėjo būti išduota tik paklodė, kuri, pareiškėjo teigimu, jam ir buvo suteikta, taigi pažeidimas nenustatytas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Aprūpinimo normas pareiškėjui turėjo būti išduodamas ir užvalkalas antklodei, bet tik tuo atveju, jei pareiškėjas neturėjo nuosavos patalynės. Minėta aplinkybė suponuoja, kad užvalkalas antklodei išduodamas tik esant asmens prašymui. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų (b. l. 119) matyti, kad pareiškėjas 2017 m. į Lukiškių TI-K administraciją dėl patalynės išdavimo nesikreipė, todėl darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjui nuo 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduotas užvalkalas antklodei, neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi per trumpais pasivaikščiojimais Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo nuteistasis, priskirtas drausmės grupei, todėl, vadovaujantis BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktu jis turėjo teisę į kasdienį 2 val. trukmės pasivaikščiojimą. Pareiškėjo teigimu, jam suteikiami pasivaikščiojimai trukdavo mažiau nei 2 val. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K šių pareiškėjo teiginių nepaneigė. Be to, teismui pateikti dokumentai iš esmės patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Pavyzdžiui, Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 21 d. rašte Nr. 96-1698 (b. l. 6) nurodoma, kad pasivaikščiojimas buvo vykdomas nuo 6 val. 45 min. iki 7 val. 45 min., t. y. tik 1 val. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. Lukiškių TI-K praleido iš viso 29 paras.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš pavėluotai išduoto pietų maisto davinio 2017 m. vasario 27 d. Byloje nėra pakankamai duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti šį pareiškėjo nurodomą pažeidimą, tačiau teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jei maistas jam buvo išduotas vėliau, nei nustatyta dienotvarkėje, toks vienkartinis nukrypimas nuo dienotvarkės negalėjo sukelti pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kuriuos būtų galima pripažinti pareiškėjui kilusia žala, tuo labiau tokia, kuri atlyginama pinigais.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nepagrįstai buvo laikomas kamerų tipo patalpose, teismas pažymi, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę. Kaip minėta, BVK 75 straipsnio 2 dalis nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neva neteisėto jo laikymo kameroje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš kratų sąlygų, t. y. stovėjimo be batų kratų metu. Be to, pareiškėjas skundžiasi ir netinkamai pildomais asmeninių daiktų priėmimo aktais. Teismas pažymi, kad kratų atlikimas reglamentuotas Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 įsakymo Nr. V-362, VIII skyriuje, iš kurio nuostatų matyti, kad tiek visuminės, tiek dalinės kratos metu yra apžiūrima (tikrinama) asmens avalynė, taigi pareiškėjo buvimas be batų negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu. Be to, teismas pažymi, kad asmeniui gali būti atlyginama tik realiai patirta žala, o ne hipotetinio pobūdžio teiginiai, jog tam tikra žala galėtų kilti (šiuo atveju – jeigu priėmimo akte nurodyti daiktai dingtų), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą ir dėl galimai aplaidaus daiktų paėmimo saugoti aktų pildymo vertintinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala kilo ir dėl nesuremontuotų kamerų, užrašų ant sienų. Pažymėtina, kad šie pareiškėjo nusiskundimai per daug abstraktūs, nedetalizuoti, nėra aišku, kokie užrašai įžeidė pareiškėją, be to, pareiškėjas nenurodė, kokia žala jam dėl to kilo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 3 d. rašto Nr. 96-1351 (b. l. 19) matyti, kad užrašai ant trumpalaikio sulaikymo kameros sienų buvo pašalinti. Taigi pareiškėjo reikalavimai atlyginti žalą dėl minėtų nusiskundimų vertintini kritiškai.

Dėl vidaus tvarkos taisyklių neiškabinimo kamerose teismas pažymi, kad atvykę į Lukiškių TI-K suimtieji (nuteistieji) supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie turi laikytis ir jų nepažeidinėti, pasirašytinai. Teisės aktai taisyklių iškabinimo kamerose neįtvirtina, todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose (dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo) bei per trumpų pasivaikščiojimų suteikimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo netinkamai įrengtose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 200 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas tik iš dalies, atsakovas turi teisę į dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nėra pagrindo priteisti jam iš pareiškėjo šias išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.