Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1578-260/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-03
Bylos Nr.: 2A-1578-260/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas: R. C.
Atsakovas: O. Ž., I. Č.

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1578-260/2013,Proceso Nr. 2-21-3-01760-2012-7,Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 30.10; 121.14; 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2626-615/2013 pagal ieškovo R. C. ieškinį atsakovėms O. Ž. ir I. Č. dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas R. C. kreipėsi į teismą su atsakovėms O. Ž. ir I. Č. pareikštu ieškiniu (b. l. 1-3) ir prašė: 1) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalių paveldėtus bei bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus nekilnojamojo turto daiktus tokiu būdu: – ieškovui pripažinti nuosavybės teises į atsakovėms priklausančias 3/8 dalis 0,0611 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); – atsakovėms pripažinti nuosavybės teises į ieškovui priklausančią 1/12 dalį 16,5200 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jis ir atsakovės, kurios yra jo dukterys, (duomenys neskelbtini) mirus jo sutuoktinei ir atsakovių motinai E. C., paveldėjo po jos mirties likusį turtą ir šiuo metu valdo prašomus atidalinti žemės sklypus. Būtinumas atidalinti žemės sklypus iškilo pablogėjus santykiams su atsakovėmis, kurios gyvena (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), joms priklausančiomis dalimis nesinaudoja, jų neprižiūri.

Atsiliepimas

Atsakovės su pareikštu ieškiniu nesutiko ir atsiliepimuose į ieškinį (b. l. 40-43, 45-48) prašė ieškinį atmesti bei joms priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose nurodė, kad ieškinys nepagrįstas jokiais įrodymais, taip pat nepateikti įrodymai dėl žemės sklypų vertes. Tokiu būdu nėra aišku, ar atsakovėms pripažinus nuosavybės teises į ženkliai prastesnės vertės žemės sklypą, nenukentėtų jų turtiniai interesai. Atsakovės manė, jog turi būti nustatyta prašomo atidalinti žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tarp bendraturčių tvarka, kadangi tik tokiu būdu įmanomas bendrąja daline nuosavybe valdomo daikto naudojimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 127-129) R. C. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovėms po 1000 Lt išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, valstybei – 141,54 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas nurodė, kad nagrinėdamas civilinę bylą, išskyrus įstatyme atskirai numatytus atvejus, teismas negali išeiti už ieškinyje suformuluotų reikalavimų ribų. Todėl, išnagrinėjęs ieškinį dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas negali savo iniciatyva atidalinti turto iš bendrosios dalinės nuosavybės kitu būdu, nei prašo ieškovas, nes gali tik ieškinį tenkinti arba atmesti. Ieškovas prašė atidalinti jo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant jam visą daiktą, o kitiems bendraturčiams – kompensaciją kito ieškovo nuosavybės teise valdomo daikto dalimi. Toks daikto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas, todėl teismas ieškinį atmetė. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal ieškovo siūlomą nekilnojamojo daikto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, atsakovėms kaip kompensacija atitektų netgi ne kitas nekilnojamasis daiktas, o kito bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto dalis, todėl toks nekilnojamojo daikto atidalinimo būdas prieštarautų nekilnojamojo daikto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslams, akivaizdžiai pažeistų ieškovo ir atsakovių interesų pusiausvyrą. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, yra ieškovo pareiga. Byloje tarp šalių ginčas kilo dėl siūlomo atidalinti nekilnojamojo daikto ir nekilnojamojo daikto, kurio dalį ieškovas atsakovėms siūlo kaip kompensaciją už atidalinimą, rinkos vertės, tačiau ieškovas, net ir teismui pasiūlius pateikti tokius papildomus įrodymus, pateikė tik VĮ Registrų centro duomenis, kuriose yra nurodyta masinio vertinimo būdu nustatyta daiktų rinkos vertė. Tokia vertė buvo nustatyta ne apskaičiuojant konkretaus turto vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes, dėl to teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad atidalinus turtą ieškovo siūlomu būdu, šiuo aspektu nebūtų pažeistos atsakovių teisės. Atmetęs ieškinį teismas iš ieškovo atsakovėms lygiomis dalimis priteisė jų patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato padėjėjo teisinę pagalbą, o valstybei – išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu (b. l. 116-122) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus (paveldėjimo teisės liudijimą, VĮ Registrų centro pažymą ir kt.), šalių ir liudytojų parodymus bei paaiškinimus. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovėms priklausančios žemės sklypo dalies tik labai maža dalimi, t. y. po 0,011 ha kiekvienai, nebus galima naudoti pagal tikslinę jos paskirtį. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tikslinė paskirtis yra sodų, ant šio sklypo stovi ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir kiti ieškovui priklausantys statiniai, todėl atsakovėms nėra galimybės pagal paskirtį naudotis 0,022 ha sklypo dalimi. Pažymi, kad atsakovės sklypu nesinaudoja ir jo neprižiūri, kadangi gyvena (duomenys neskelbtini). Ieškovui atidalijus atsakovių dalį natūra, o atsakovėms – ieškovo turto dalį natūra kitu žemės sklypu, atsakovių teisės nebūtų pažeistos. Juolab, kad sumažėtų kito žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų skaičius ir padidėtų jų nuosavybės dalys, kadangi joms priklausytų po 2,75 ha žemės sklypo, kurio paskirtis – žemės ūkio. Toks atidalijimo būdas geriau atitiktų abiejų šalių interesus, ateityje išvengiant bet kokio konflikto.Nepagrįstas teismo argumentas, kad masinio vertinimo būdu nustatyta žemės sklypo rinkos vertė gali lemti atsakovių teisių pažeidimą. Dėl to ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Iš pateiktų VĮ Registrų centro pažymų matyti, kad žemės sklypų vertės yra apylygės, o toks atidalijimo būdas ieškovui yra priimtinesnis tiek ekonomine, tiek finansine prasme. Ieškovas yra pensininkas, prastos sveikatos būklės, todėl išmokėti atsakovėms piniginę kompensaciją jam būtų sudėtingiau. Ieškovas neturi lėšų kreiptis į turto vertintojus, atlikti ekspertizę, o atsakovės, ginčydamos turto vertę, nepateikė jokių įrodymų, nors taip pat turi teisę pagrįsti savo atsikirtimus į ieškinį. Teismas taip pat nesivadovavo teismine praktika, kurioje nurodoma, jog teismai, atidalydami kiekvienam ir bendraturčių jo dalį natūra, turi atsižvelgti į konkrečias galimybes sklypus panaudoti pagal paskirtį, taip pat į kitas aplinkybes, leidžiančias racionaliai valdyti ir naudotis žemės sklypu, laikantis planuojamų sklypų paskirties ir tuo pažeidė ieškovo teises, nes žemės sklypu, kurį ieškovas prašė atidalinti atsakovėms natūra, nesinaudoja ir negauna nuomos mokesčio, tuo tarpu atsakovės šį mokestį gauna. Be to, atsakovės artimai bendrauja su kitomis bendraturtėmis, todėl ieškinio patenkinimo atveju jų interesai nebūtų pažeisti. Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai yra atidalijamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, reikia atsižvelgti į tų bendraturčių, kurie faktiškai dirba žemę, interesus, jų pageidaujamų žemės sklypų ribų išdėstymą. Teismas taip pat turi patikrinti priežastis, dėl kurių bendraturčiai nesutaria, kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą, kurio interesai labiau atitinka interesų pusiausvyrą ir kodėl turėtų būti ginami. Tačiau teismas to nepadarė ir apsiribojo išgalvotais bei prieštaraujančiais pateiktiems rašytiniams įrodymams atsakovių atstovo paaiškinimais. Tai suponuoja teismo šališkumą ir neobjektyvumą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 125-132) atsakovės prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti joms bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad apelianto prašomas daikto atidalinimo būdas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas, o jo teiginiai, kad atsakovių teisės tokiu būdu nebūtų pažeistos, nepagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškinio patenkinimo atveju atsakovėms atitektų kito apelianto nuosavybės teise valdomo daikto dalis, o tai prieštarautų nekilnojamojo daikto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslams, akivaizdžiai pažeistų apelianto ir atsakovių interesų pusiausvyrą, kadangi apeliantui tektų atskiras nekilnojamojo turto objektas, o atsakovėms –neatidalinta kito daikto dalis. Apeliantas pats pasirinko savo teisių gynimo būdą ir suformulavo ieškinio reikalavimą, todėl jam neprašant atsakovėms priteisti kompensaciją, teismas neturėjo teisės spręsti dėl kitokio atidalinimo būdo. Pagal kasacinio teismo praktiką, tik nesant galimybės atidalinti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tačiau taikant šį atidalijimo būdą būtina pagrįsti, kad atidalijimas natūra nėra įmanomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje apeliacinės instancijos teismas sprendžia dėl pagrįstumo bei teisėtumo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netenkino ieškinio. Ieškiniu apeliantas prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamuosius daiktus tokiu būdu: – apeliantui pripažinti nuosavybės teises į atsakovėms priklausančias 3/8 dalis 0,0611 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); – atsakovėms pripažinti nuosavybės teises į apeliantui priklausančią 1/12 dalį 16,5200 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad toks daikto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas įstatyme nenumatytas.

Apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 1) teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus įrodančius, kad atsakovėms priklausančios žemės sklypo dalies tik labai maža dalimi (po 0,011 ha kiekvienai), nebus galima naudoti pagal tikslinę jo paskirtį; 2) nepagrįstai masinio vertinimo būdu nustatytą žemės sklypo rinkos vertę laikė galinčia lemti atsakovių teisių pažeidimą, ir 3) nepadalijus ar neatidalijus statinio, negalimas po statiniu esančio žemės sklypo atidalijimas, todėl teismas grubiai pažeidė ieškovo teises, be to, teismas nesivadovavo teismine praktika, pagal kurią, teismai, atidalydami kiekvienam ir bendraturčių jo dalį natūra, turi atsižvelgti į konkrečias galimybes sklypus panaudoti pagal paskirtį, taip pat į kitas aplinkybes, leidžiančias racionaliai valdyti ir naudotis žemės sklypu, laikantis planuojamų sklypų paskirties.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, sprendžia, kad apeliacinis skundas nėra pagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso 5/8 dalys 0,0611 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) bei ant nurodyto sklypo esantis gyvenamasis namas. Atsakovėms asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso po 3/16 dalis aukščiau nurodyto sklypo. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

CPK 135 straipsnyje yra įtvirtintas ieškinio turiniui keliamų reikalavimų baigtinis sąrašas. Pagal šį sąrašą, ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas; CPK 135 str. 1 d. 2 p.) ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas; CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Be to, ieškinyje turi būti nurodyti bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus ir išdėstytas aplinkybes (CPK 135 str. 1 d. 3 p. ir 2 d.). Aiškindamas šias teisės normas ir jų taikymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civiliėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Taigi, ieškinio dalyko ir pagrindo parinkimas yra ieškovo teisė, kurios teismas negali suvaržyti ar kaip nors apriboti, įpareigodamas ieškovą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą (CPK 5 str. ir 13 str.) Tuo tarpu ieškovo pasirinkto ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas yra ieškovo pareiga. Kaip minėta, apeliantas ieškiniu prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamuosius daiktus, apeliantui pripažįstant nuosavybės teises į atsakovėms priklausančias 3/8 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovėms pripažįstant nuosavybės teises į apeliantui priklausančią 1/12 dalį 16,5200 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar yra galimas nekilnojamųjų daiktų padalijimas apelianto nurodytu būdu.

Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamam bendraturčiui pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su bendraturčiais, nes nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis, suformuojamas atskiras turtinis vienetas ir bendroji dalinė nuosavybė transformuojasi į konkrečią nuosavybę.

Kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Pirmenybė atidalijimui iš bendrosios nuosavybės įgyvendinant nuosavybės teises teikiama, nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011 ir kt.). Kadangi atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais, nes nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis, suformuojamas atskiras turtinis vienetas ir bendroji dalinė nuosavybė transformuojasi į asmeninę nuosavybę.

CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas konstatavo, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą ir parinkdamas atidalijimo būdą, privalo tirti visas reikšmingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes dėl atidalijimo galimybės ir motyvuotai pagrįsti, kai atidalijimas natūra neįmanomas.

Taigi kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 4.80 straipsnio 2 dalyje išvardintas daikto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų sąrašas yra baigtinis ir jokie kiti galimi daikto atidalinimo būdai įstatyme nėra numatyti. Nagrinėjamu atveju apeliantas ieškiniu prašo atidalinti jo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant jam visą daiktą, o dviem bendraturtėms – kompensaciją kito apelianto nuosavybės teise valdomo daikto dalimi, t. y. apelianto turto atidalijimo būdu, kuris įstatyme nėra numatytas. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teisminę praktiką, ieškinys negali būti patenkintas, kadangi tokiu būdu pažeistų atsakovių teises ir teisėtus interesus.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, toks turto atidalijimo būdas jam yra priimtinesnis, kadangi išmokėti kompensacijos atsakovėms dėl senyvo amžiaus ir mažų pajamų neturi galimybės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai pajėgūs sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Jos dydis ir šalies galimybės ją išmokėti vertintina kiekvienu konkrečiu, atsižvelgiant į tos šalies amžių, darbingumą, įgytą profesiją, turimą turtą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2012). Kaip jau buvo minėta, ieškinio ribas nustato ieškovas, suformuluodamas ieškinio reikalavimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas išreiškė vieną reikalavimą – turtą atidalinti jo nurodytu būdu. Apeliantui nenurodžius kitų turto atidalijimo alternatyvų, teismas negali peržengti ieškinio ribų ir spręsti dėl kitokio bendrąja daline nuosavybe valdomo turto padalijimo būdo.

Dėl nurodyto apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi jie nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios intancijos teismo sprendimo išvadų, kuomet kitokio sprendimo priėmimo galimybės nėra pagal galiojančius įstatymus, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Iš byloje pridėtų mokėjimo dokumentų matyti, kad atsakovės savo atstovui už paduotą atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 2 000 Lt. Šios atsakovių patirtos išlaidos viršija Rekomendacijų 8.11. punkte numatytą maksimalų dydį, todėl atsižvelgiant į tai, kad byla nebuvo sudėtinga ir atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas vienas abiejų atsakovių vardu, jiems priteisiama 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 750 Lt kiekvienai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovėms O. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) kiekvienai bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Raimondas BuzelisNerijus MeilutisArūnas Rudzinskas