Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Savinijaus Katausko, Eugenijos Morkūnienės, sekretoriaujant Antanui Leikui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo D. M. ir atsakovo V. M. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1192-514/2008 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. M. priešieškinį ieškovui D. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 1 800 JAV dolerių skolos, 10 510,80 JAV dolerių palūkanų. Nurodė, kad 1994-06-17 su atsakovu buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 2 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti 80 proc. metinių palūkanų kas tris mėnesius po 19,8 proc. už kiekvieną trijų mėnesių laikotarpį. Atsakovas turėjo paskolą grąžinti per tris mėnesius, tačiau grąžino tik 300 JAV dolerių.

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 767,27 Lt skolos, 20 Lt delspinigių, 50 Lt palūkanų, 75 Lt žyminio mokesčio bei skirti ieškovui maksimalią 20 000 Lt baudą. Nurodė, kad ieškovo minimi 300 JAV dolerių buvo ne paskolos grąžinimas, o tai jis atsakovui paskolino šiuos pinigus. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą, kadangi senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1994-07-18, o ne nuo 2007-06-08, kai jis ieškovui paskolino 300 JAV dolerių.

Plungės rajono apylinkės teismas 2008-12-15 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo ieškovui 1 800 JAV dolerių skolos, 558,6 JAV dolerių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 186 Lt žyminio mokesčio bei 100 Lt išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Nurodė, kad 1994-06-17 šalių sudaryta paskolos sutartis atitiko visas esmines sutarties sąlygas, šios sutarties pagrindu tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Teismas nustatė, kad 1994-07-18 paskolos sutartyje buvo patvirtinta, kad skolos likutis 1 800 JAV dolerių, ir šalių gera valia sutartis buvo pratęsta dar trims mėnesiams. Atsakovas teigė, kad 1 800 JAV dolerių paskolą grąžino ieškovui, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas 1994-06-17 paskolos sutarties pagrindu įgijo teisę reikalauti negrąžintos paskolos ir palūkanų iš atsakovo. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2007-06-08, 2007-06-27 ir 2007-08-24 grąžino ieškovui po 100 JAV dolerių, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo paskutinio mokėjimo – 2007-08-24, todėl ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs. Dėl palūkanų priteisimo teismas padarė išvadas, kad ieškovo prašomos priteisti palūkanos yra per didelės, ir remdamasis Lietuvos banko statistiniais duomenimis teismas nustatė, kad palūkanos sudaro 858,60 JAV dolerių. Dėl įstatymo nustatyto dydžio palūkanų teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas yra verslininkas, todėl palūkanų dydį sumažino iki 5 proc. Atmesdamas atsakovo priešieškinį, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė paskolos sutarties buvimo.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2008-12-15 sprendimą pakeisti, priteisti iš atsakovo 1 800 JAV dolerių paskolos, 7 406,28 JAV dolerių palūkanų bei 2 011 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad jis kelis kartus sutiko atidėti skolos mokėjimą neapibrėžtam terminui, todėl buvusi terminuota prievolė šalių susitarimu tapo neterminuota. 2008-05-16 atsakovas pareiškė, kad nesirengia grąžinti paskolos, todėl ieškovas nurodo, kad būtent nuo šios datos turėtų būtų skaičiuojamas senaties terminas. Apeliantas sutinka, kad teismas turėjo teisę mažinti priteistinas palūkanas, tačiau nesutinka su teismo pasirinktu palūkanų skaičiavimo modeliu. Apeliantas pažymi, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apelianto nuomone, teismas turėjo priteisti bent minimalių nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro vidutinė komercinių bankų mokama palūkanų norma, galiojusi apelianto gyvenamojoje vietoje tą dieną, kai buvo suteikta paskola. Ieškovas nurodo, kad 1994 m. liepos mėn. palūkanų norma buvo 29,39 proc., todėl būtent tokia mažiausia palūkanų norma turi būti skaičiuojant iš atsakovo priteistinas palūkanas, ir nurodo, kad minimalios palūkanos sudaro 7 406,28 JAV dolerių.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2008-12-15 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, pritaikius ieškininės senaties įstatymą, priešieškinį patenkinti bei priteisti visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo 1994-10-18, kai baigėsi pinigų paskolos sutartis. 1964 m. CK 89 str. 2 d. buvo nustatyta, kad ieškinio senaties eiga nutraukiama, jei įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Apeliantas nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju per 3 metų senaties terminą teismas nenustatė nė vieno atsakovo skolos pripažinimo fakto, taip pat šio fakto nenustatė ir per 10 metų senaties terminą, todėl teismas netinkamai pritaikė ir aiškino CK 1.130 str. 2 d. normas. Atsakovas pažymi, kad ieškovas nepasinaudojo įstatymo suteikta teise ir neprašė atnaujinti senaties termino. Atsakovas nurodo, kad ieškovas 2007 m. gaudamas iš atsakovo pinigus, jokios žymos paskolos rašte nepadarė, pinigų neeliminavo iš bendros skolos, tokie veiksmai įrodo, kad pinigai buvo pasiskolinti iš atsakovo. Dėl palūkanų priteisimo atsakovas nurodo, kad jeigu ir būtų tikima ieškovo prielaidomis, tai būtų neprotinga galvoti, kad žindomas, jog su ieškovu pasirašyta ydinga sutartis, kurioje numatytos palūkanos, kelis kartus viršijančios paskolintų pinigų sumą, ir esant JAV dolerio nuvertėjimui, jis būtų laukęs, kad užaugtų tokia palūkanų norma.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino ieškovo reikalavimui grąžinti paskolą ir palūkanas. Atsakovas pripažino prievolę ir ją dalimis vykdė, nuo 2007-06-27 iki 2007-08-24 per tris kartus atsakovas grąžino 300 JAV dolerių. Kadangi geranorišku susitarimu skolos mokėjimas kelis kartus buvo atidėtas, ieškovas teigia, kad buvusi terminuota prievolė šalių susitarimu tapo neterminuota.

Šalių apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1994-06-17 tarp šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 2 000 JAV dolerių. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šalių pasirašyta sutartis atitiko esmines paskolos sutarties sąlygas, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis Nr. 3K-3-595/2008) konstatuoja esant būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyvių įstatymo normų, nustatančių užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikoje, laikymosi užtikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenų laisvė sutartimis nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (LR CK 6.157 str. 1 d.; 1964 m. LR CK 4 str. 1 d.). Taigi sutarties teisėtumas yra būtina jos galiojimo sąlyga. Byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovas (fiziniai asmenys) 1994-06-17 sudarė paskolos sutartį, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai. Sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 184 str. nustatyta, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta (t. y. litais), o įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir vykdomos ir užsienio valiuta.

Užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja 1993 m. liepos 7 d. LR užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojo imperatyvioji LR užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, nustačiusi subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalių – fizinių asmenų – sudaryta paskolos sutartis tokio imperatyvaus įstatymo reikalavimo neatitiko. Remiantis sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 47 str. 1 d., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Toks pat sandorio negaliojimo pagrindas (imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) yra nustatytas ir 2000 m. LR CK 1.80 str. 1 d., todėl, vadovaudamasi LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d. ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento (1964 m. LR CK 47 str. 1 d., 59 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio tirti sandorio teisėtumo klausimą, tačiau šito nepadarė ir nekonstatavo sandorio negaliojimo fakto.

Ieškovas teisminės gynybos kreipėsi 2008-07-18 – galiojant 2000 m. LR CK. Vadovaujantis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., sandoriams, pripažintiems negaliojančiais, 2000 m. LR CK įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, taikomos 2000 m. LR CK taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus niekine ir negaliojančia šalių sudarytą paskolos sutartį, remiantis 2000 m. LR CK 1.80 str. 2 d. ir 6.145 str. 1 d., atsakovas privalo grąžinti ieškovui visą pagal šitą sutartį gautą sumą pagal tuo metu galiojusį JAV dolerio ir Lietuvos Respublikos lito kursą. Šiuo atveju atsakovas turi grąžinti ieškovui 7 200 Lt (1 800 JAV dolerių x 4).

Ieškovas prašė priteisti palūkanas pagal sutartį, tačiau, pripažinus šalių paskolos sutartį niekine, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų negali būti tenkinamas. Paskolos davėjas, pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad neteisėtos sutarties pagrindu įgis teisę gauti palūkanas už naudojimąsi paskolintais pinigais ir galimybę šią teisę ginti teisme. Niekinis sandoris nesukuria šalims teisinių padarinių, išskyrus susijusius su sandorio negaliojimu (restitucija). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis bendruoju teisės principu iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), todėl nesąžiningas ieškovas negali remtis įstatyme nustatytomis kreditoriaus interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl 558,60 JAV dolerių palūkanų priteisimo naikintina (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių palūkanų paskirtis yra operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl, pripažinus šalių sandorį niekiniu ir pritaikius restituciją – priteisus ieškovui jo perduotus pagal sandorį atsakovui pinigus, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Byloje taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo. Kadangi teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė, ieškovo pareikšti iš sutartinių santykių kylantys reikalavimai nebegali būti tenkinami, tai praranda prasmę ir klausimas dėl ieškinio senaties ieškovo reikalavimams taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Kolegija pažymi, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju.

Dėl byloje pareikšto priešieškinio nustatyta, kad rašytinė sutartis dėl 300 JAV dolerių paskolos nebuvo sudaryta, atsakovas paskolos sutarties buvimą grindė pinigų pervedimu į ieškovo sąskaitą. Remdamasi bylos medžiaga bei atsakovo apeliaciniu skundu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių 300 JAV dolerių paskolos sutarties sudarymą, todėl pagrįstai atmetė priešieškinį.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuoti proceso ir materialinės teisės normų pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų byla nebuvo tinkamai išnagrinėta (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), dėl to Plungės rajono apylinkės teismo 2008-12-15 sprendimo dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, naikintina ir dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas, ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis pripažįstama niekine ir negaliojančia, todėl taikytina restitucija. Atmetus ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo lieka patenkinta 15 proc. ieškovo reikalavimų, todėl, vadovaujantis LR CPK 93 str. 1 d., 2 d. ir 4 d., atitinkamai keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo priteistina 110,85 Lt žyminio mokesčio, 36,97 Lt išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Atmetus apeliacinius skundus šalių bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, panaikinti, dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

Pripažinti ieškovo D. M. ir atsakovo V. M. 1994-06-17 paskolos sutartį dėl 2 000 JAV dolerių niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, priteisti ieškovui D. M. iš atsakovo V. M. 7 200 Lt skolos, ieškinio dalį dėl 42 043,20 Lt (10 510,8 JAV dolerių) palūkanų priteisimo iš atsakovo V. M. ieškovui D. M. atmesti. Priteisti iš atsakovo V. M. ieškovui D. M. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo V. M. ieškovui D. M. 110,85 Lt žyminio mokesčio, 36,97 Lt išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

Kitą sprendimo dalį, kuria atsakovo V. M. priešieškinis atmestas, palikti nepakeistą.