- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-15
- Bylos Nr.
- 1A-318-177/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Laima Garnelienė, Violeta Ražinskaitė (pran.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. M. N. (M.A.M.N) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 1 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 5 mėnesiams.
Į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. spalio 6 d. (1 metai 5 mėnesiai ir 26 dienos) ir nustatyta, kad M. A. M. N. atliko šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. A. M. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas su bendrininkais, dėl kurių byla atskirta, padėjo nenustatytiems asmenims gabenti žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o būtent:
2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 2 val. Afganistano Islamo Respublikos piliečiams S. S. (S. S.), S. M. T. (S. M. T.), R. A. (R. A.), Z. N. M. (Z. N. M.), neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, M. A. M. N. nenustatytų asmenų prašymu paprašė asmenų – bendrininkų, dėl kurių byla atskirta, apgyvendinti nurodytus asmenis, tokiu būdu padėjo nurodytus asmenis, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir neteisėtai perėjusius Lietuvos Respublikos valstybės sieną, slėpti bute (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. rugpjūčio 19 d., o 2011 m. rugpjūčio 19 d. paprašė bendrininko, dėl kurio byla atskirta, nugabenti minėtus asmenis iš Šiaulių į Kauną iki prekybos centro „Mega“. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. A. M. N. nenustatytų asmenų prašymu 2011 m. rugsėjo 16 d. 2.42 val., kai 2011 m. rugsėjo 16 d. apie 0.01 val. Afganistano Islamo Respublikos piliečiai H. M. (H. M.), S. K. R. (S. K. R.), K. H. K. S. (K. H. K. S.), K. D. M. K. A. (K. D. M. K. A.), K. M. S. K. F. (K. M. S. K. F.), neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 kėsinosi neteisėtai pereiti valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet buvo sulaikyti Baltarusijos pasieniečių, skambino asmeniui, dėl kurio byla atskirta, ir teiravosi, ar minėti asmenys atvyko į Lietuvą.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, todėl padarė neteisingą išvadą, jog M. A. M. N. atliko ne organizatoriaus, o padėjėjo vaidmenį.
Ikiteisminio tyrimo metu M. A. M. N. veiksmuose buvo nustatyti keli organizatoriaus požymiai: subūrė organizuotą grupę, parengė nusikalstamos veikos planą, vadovavo bei koordinavo jos narių veiklą, paskirstė vaidmenis. Aplinkybę, kad M. A. M. N. buvo vienas iš organizuotos grupės narių, įkūrėjų bei nusikalstamos veikos plano sumanytojų, patvirtino A. M., kurio parodymus iš dalies patvirtino V. Š.. Jų nurodytomis aplinkybėmis nustatyta, kad būtent M. A. M. N. buvo vienas iš organizuotos grupės kūrėjų, nusikalstamos veikos plano sumanytojų – jis su A. M. aptarė nusikalstamos veikos pirminį planą, planavo pasitelkti kitus asmenis, tiesiogiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabensiančius užsieniečius, juos slėpsiančius Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad A. M. parodymai nenuoseklūs, nes pirmose apklausose jis apskritai nenurodė M. A. M. N., vėliau skirtingai aiškino, kas juos supažindino. Ši aplinkybė neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, nes esminę reikšmę turi tik kaltinamojo atliktų veiksmų pobūdis.
Net ir pripažinus, jog M. A. M. N. nebuvo organizuotos grupės kūrėjas bei nusikalstamos veikos plano rengėjas (nors byloje nustatyta priešingai), įvertinus bylos duomenis akivaizdu, kad būtent jo veiksmai buvo nusikalstamo sumanymo pradžia, jis dalyvavo nuo pat pradžių su kitais organizatoriais, ir tai nepaneigtų jo kaip organizatoriaus vaidmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2012). T. M. A. M. N. nusikalstamoje veikoje aktyviai dalyvavo nuo pat pradžios, sukurdamas organizuotą grupę, pasitelkęs kitus bendrininkus, todėl jo veika vienareikšmiškai kvalifikuotina tik kaip organizavimas, bet ne padėjimas.
Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad M. A. M. N. ne tik kartu su kitais asmenimis subūrė organizuotą grupę, jai vadovavo, parengė planą, bet ir pagal jam priskirtą vaidmenį (vaidmenys tarp visų organizatorių paskirstyti, atsižvelgiant į gabenimo etapus) R. F. rasdavo Afganistano Islamo Respublikos piliečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, norinčių neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, organizuodavo tokių piliečių pristatymą iš R. F. į Baltarusijos Respubliką ir pranešdavo apie tai kitiems bendrininkams – S. P., A. M. ar V. Š.
Neteisėtai pergabenus asmenis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nuteistasis nurodydavo, kur juos pristatyti Lietuvos Respublikoje, kad būtų galima toliau gabenti į kitas Europos Sąjungos šalis, ir per S. P. perduodavo kitiems organizuotos grupės nariams užmokestį už neteisėtą gabenimą.
M. A. M. N., kaip ir kiti organizatoriai, tiesiogiai vadovavo tam tikrai nusikalstamos veikos daliai, tačiau ši aplinkybė jo veikoje nepašalina BK 292 straipsnio 3 dalies sudėties, nepaneigia jo kaip organizatoriaus vaidmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2012).
Nors teisme apklausti G. V. ir B. S. nurodė, kad nuteistojo asmeniškai nepažįsta, tai nepaneigia M. A. M. N. kaip organizatoriaus vaidmens, darant nusikalstamą veiką. Bylos duomenys patvirtina, kad jis tiesiogiai bendravo su kitais nusikalstamos veikos organizatoriais A. M. ir V. Š., kurie, būdami atsakingi už tam tikrų nusikalstamos veikos etapų organizavimą, tiesiogiai susisiekdavo su kitais bendrininkais, kurie patys neteisėtai gabeno. Tai patvirtina byloje esantys garso įrašai.
Kadangi neteisėtą asmenų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš R. F. per Baltarusijos Respubliką organizavo keli asmenys, suprantama ir natūralu, jog vykdytojai, tiesiogiai bendravę su skirtingais organizatoriais, atsakingais už tam tikrus etapus, galėjo nežinoti apie visų organizatorių, iš jų ir nuteistojo, egzistavimą.
Vykdytojų nežinojimas apie nuteistąjį ir ta aplinkybė, kad jis juos kontroliavo per atstumą per kitus asmenis, nepašalina BK 292 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties jo veikoje, priešingai, patvirtina jį atlikus būtent organizatoriaus, koordinavusio bendrininkų veiksmus bei vadovavusio nusikalstamai veikai, vaidmenį.
N. M. A. M. N. kaip bendrininko rūšį, svarbu įvertinti jo veiksmų pobūdį, o būtent, kad nustatytas nuolatinis bendravimas, kontaktavimas tarp organizatorių (tarp jo, A. M. ir V. Š.), jų veiksmų derinimas tarpusavyje. Jo nurodymai buvo vykdomi, t. y. informacija, kurios šaltinis buvo nuteistasis, tinkamai ir laiku pasiekdavo žemiausias grupės grandis. Tai leidžia daryti išvadą buvus hierarchiją bei vaidmenų paskirstymą, egzistavus nuolatinį komunikavimą bei ryšių palaikymą grupėje.
Dėl to darytina išvada, kad M. A. M. N. ne tik buvo vienas iš organizuotos grupės bei nusikalstamos veikos plano kūrėjų, bet nusikalstamos veikos padarymo metu atliko nuolatinius organizacinius ir kontrolės veiksmus, susisiekdamas su kitais organizatoriais, nurodydamas jiems apie vienos stadijos pabaigą (afganistaniečių pergabenimą per R. F. valstybės sieną į Baltarusijos Respubliką) ir pasirengimą pereiti prie kitos nusikalstamos veikos stadijos, jų informuojamas apie atliekamus veiksmus bei rezultatus, kontroliuodamas atskirų nusikalstamos veikos veiksmų atlikimą laike ir erdvėje bei dėl asmenų skaičiaus, priimdavo savarankiškus sprendimus dėl afganistaniečių apgyvendinimo ir gabenimo/pristatymo vietos Lietuvoje – duodavo nurodymus, kur Lietuvos Respublikos teritorijoje pristatyti afganistaniečius tolesniam jų gabenimui į Europą, nurodydavo apgyvendinti į Lietuvą atgabentus užsieniečius, priimdavo sprendimus pritarti arba atmesti bendrininkų pasiūlymus, vykdė kitus kontrolės veiksmus.
Visi šie nurodyti M. A. M. N. veiksmai paneigia teismo išvadą, kad jis atliko tik padėjėjo funkcijas.
Teismas ne tik netinkamai aiškino materialiąsias baudžiamosios teisės normas, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, todėl vienus iš jų nepagrįstai atmetus ir pripažinus kaip nepatikimus, o kitiems, nesant jokio teisinio pagrindo, suteikus išimtinę įrodomąją reikšmę, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.
Teismas teigė, kad nė vienas kaltinime nurodytas Afganistano Islamo Respublikos pilietis nepatvirtino jo kelionę organizavus M. A. M. N. Tai paneigia jam inkriminuotą veiksmą – afganistaniečių paiešką bei jų kelionės iš R. F. į Baltarusijos Respubliką organizavimą.
Prokuroras su tokia teismo išvada nesutinka, nes ji padaryta, įrodymus įvertinus fragmentiškai bei paviršutiniškai.
Pagal pateiktą kaltinimą nuteistasis ne tiesiogiai vykdė neteisėtą gabenimą, bet organizavo į Lietuvos Respublikos valstybės teritoriją norinčių neteisėtai patekti afganistaniečių gabenimą iš R. F. į Baltarusijos Respubliką, todėl, nenustačius jo tiesioginio dalyvavimo, gabenant asmenis iš R. F. į Baltarusijos Respubliką, galima daryti išvadą tik apie tai, kad jis tiesiogiai užsieniečių negabeno (tai ir nebuvo jam inkriminuota). Tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad jis nebuvo šio gabenimo organizatorius, koordinuojantis kitų bendrininkų veiksmus bei vadovaujantis nusikalstamai veikai per atstumą. Jis organizavo afganistaniečių gabenimą iš R. F. per kitus asmenis. Aplinkybę, jog buvo gabenama per kitus asmenis, patvirtino afganistaniečiai Z. S. M. (Z. S. M.), S. M. T., H. Y. (H. Y.), S. S. Nuteistasis buvo ne vykdytojas, bet organizatorius, kuris vadovavo minėtų asmenų veiksmams, koordinavo jų veiklą.
Atsižvelgiant į tarptautinį neteisėto asmenų gabenimo pobūdį bei didelį šios organizuotos grupės narių skaičių (nusikaltimo teritorija apėmė net tris valstybes), visi šios organizuotos grupės nariai taip ir nebuvo nustatyti (ikiteisminio tyrimo metu nustatyta tik vienuolika asmenų), liko nenustatyti liudytojų nurodyti Š. (S.), M. (M.), R. (R.), O. (O.), A. (A.), kurie, būdami kontroliuojami nuteistojo, tiesiogiai pasiūlė afganistaniečiams neteisėtai važiuoti į Lietuvą, o vėliau į Europą. Taigi aplinkybė, jog į Lietuvą atgabenti užsieniečiai tiesiogiai nepažinojo nuteistojo, neduoda pagrindo teigti, kad jo veika buvo nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 292 straipsnio 3 dalį.
Byloje yra garso įrašai, kuriuose užfiksuoti pokalbiai tarp nuteistojo, Z. S. M., S. M. T. ir kito nelegalaus migranto, įvykę nuteistojo iniciatyva, kurių metu jis reikalavo sumokėti už laikiną gyvenamosios vietos nuomą. Šios aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad jis žinojo, kokie tiksliai afganistaniečiai, kiek jų buvo atgabenta į Lietuvą, kokią sumą jie turėjo sumokėti už nuomą, bet ir turėjo jų kontaktinius telefono numerius, žinojo jų buvimo vietą, t. y. turėjo apie nelegalių migrantų gabenimą nemažai informacijos, nors tiesiogiai su jais nekontaktavo.
Tai leidžia daryti išvadą, kad ši informacija tapo jam žinoma iš kitų asmenų – tiesiogiai iš R. F. į Baltarusijos Respubliką šiuos asmenis gabenusių žmonių, su kuriais buvo palaikomas nuolatinis ryšys, kurių veiksmus jis kontroliavo. Aplinkybę, jog nuteistasis organizavo nurodytų afganistaniečių gabenimą iš R. F. į Baltarusijos Respubliką, buvo informuotas apie atliktus veiksmus, jų eigą bei visą gabenimo procesą, patvirtina A. M. ir V. Š. parodymai.
Nuteistojo parodymus, kad jis skambino V. Š. ir A. M. kito asmens prašymu, vykdydamas vertėjo funkcijas, teismas nepagrįstai pripažino kaip patikimus ir atitinkančius tikrovę. Priešingai, tokius jo parodymus teismas turėjo įvertinti rezervuotai, nes jų įrodomoji reikšmė abejotina. A. M. ir V. Š. teisme patvirtino, kad būtent nuteistasis sprendė, kur vežti migrantus. Garso įrašų turinys patvirtina jį savarankiškai, niekam nenurodant, nepatarinėjant, sprendus, kur gabenti migrantus Lietuvoje, bei davus kitus nurodymus. Užfiksuotuose pokalbiuose nėra jokių pauzių, kurių metu jis galėtų versti iš A. (A.) gautą informaciją, nesigirdi jokių pašalinių asmenų balsų ir pan., t. y. neužfiksuota jokių trikdžių ar pašalinių veiksnių, kokių nors aplinkybių, patvirtinančių, kad nuteistasis tik perduodavo gautą informaciją pokalbio šalims, t. y. buvo tik tarpininkas, nebuvo savarankiškas pokalbio dalyvis. Iš pokalbių girdėti, kad nuteistasis užtikrintai ir greitai atsako V. Š., duoda jam nurodymus, koordinuoja veiksmus. Tai leidžia daryti išvadą, kad šiuos sprendimus jis priima savarankiškai.
Susisteminus bylos duomenis matyti, jog liudytojai afganistaniečiai apklausų metu minėjo asmenį vardu A., taip pat S. (Salim) ir O. (O.), padėjusį jiems išvažiuoti iš R. F., kuris, labai tikėtina, yra tas pats asmuo – A., kurį minėjo nuteistasis ir kuris tariamai jam perduodavo informaciją, o nuteistasis ją versdavo. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyti visi asmenys, dalyvavę šioje nusikalstamoje veikoje, tikėtina, jog tarp kitų tyrimo nenustatytų asmenų galbūt buvo ir asmuo vardu A., padėjęs gabenti afganistaniečius, su kuriuo galbūt bendravo pats nuteistasis, tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad būtent nuteistasis buvo vienas iš nusikalstamos veikos organizatorių, o minėtas A. galėjo būti vykdytojas/padėjėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesugretino nuteistojo nurodytų aplinkybių, kad jis buvo tik A. vertėjas, nes pastarasis nekalbėjo rusiškai, su liudytojo H. Y. parodymais, jog jis dėl kelionės susitarė su tautiečiu vardu O. (tikėtina, tas pats A.), su kuriuo buvo susitarta, kad nuvežtų iki Vokietijos. O. mokėjo rusų kalbą ir telefonu kalbėjo su Z. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia nuteistojo versiją, kad A. nemokėjo rusų kalbos, tiesiogiai nebendravo su kitais nusikalstamą veiką darančiais asmenimis, o jis jam vertė pokalbį telefonu. Teismas nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp šių parodymų ir, atitinkamai, juos neteisingai įvertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus.
Kalbant apie įrodymų (liudytojų afganistaniečių parodymų) vertinimą, jų patikimumą bei atitikimą faktinėms aplinkybėms, svarbu atsižvelgti ir į žmogiškąjį faktorių bei suinteresuotumą bylos baigtimi. Liudytojų (afganistaniečių) parodymus, kad jie nepažįsta nuteistojo, niekada apie jį negirdėjo, teismas turėjo vertinti kritiškai, juos palyginti, remdamasis kitais baudžiamosios bylos duomenimis, prieš darydamas vienareikšmiškas išvadas, turėjo juos sugretinti su kitais parodymais. Tai buvo būtina dėl to, kad neteisėtai į Lietuvą atgabenti afganistaniečiai yra tos pačios tautybės, kaip ir nuteistasis, jiems dirbant Maskvos turguje galbūt juos siejo artimi, net draugiški santykiai, todėl jie, labai tikėtina, yra suinteresuoti neduoti parodymų prieš jį.
Be to, teismas konstatavo, kad A. M. ir V. Š. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šių asmenų parodymų nenuoseklumą, nepatikimumą, jų abejotiną įrodomąją galią. Atvirkščiai, A. M. bei V. Š. nurodytos faktinės aplinkybės apie esminius įvykius sutampa, o smulkūs neaiškumai laikytini nereikšmingais. Teismo motyvas, kad V. Š. parodymai nepatikimi dėl to, jog jis, kaltinamas kitoje byloje, neatsako už melagingų parodymų davimą, yra visiškai nepagrįstas, tėra faktiniais duomenimis nepagrįsta prielaida, todėl negali būti priežastis V. Š. parodymus vertinti kaip nepatikimus.
Nėra paneigtas A. egzistavimas bei jo galimas dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, kadangi visi joje dalyvavę asmenys nebuvo nustatyti. Tikėtina, kad A. padėjo afganistaniečiams išvykti iš R. F., todėl akivaizdu ir natūralu, jog nuteistasis A. M. atsakė, kad atvykstančių asmenų tikslų skaičių gali nurodyti būtent A., kuris tiesiogiai su šiais asmenimis bendravo, o nuteistasis tik organizavo per atstumą jų gabenimą iš R. F. į Baltarusijos Respubliką per kitus asmenis, koordinavo kitų organizuotos grupės narių veiksmus. Šios aplinkybės patvirtina egzistavus organizuotą grupę, kurioje buvo hierarchija, vaidmenų pasidalinimas, o organizatorius vadovavo nusikalstamai veikai per kitus asmenis (iš jų ir per A.).
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašė nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti M. A. M. N. veiką iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 292 straipsnio 1 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį bei paskirti laisvės atėmimo bausmę 5 metams ir 6 mėnesiams, į bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo bei suėmimo laiką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, M. A. M. N. veikos dėl padėjimo gabenti žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perkvalifikavimas iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 292 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį pagrįstas teisingu įrodymų vertinimu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus bei prasmę. Taip kvalifikuodamas veiką, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl įrodymų vertinimo
Nėra pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai bei fragmentiškai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą.
Jau minėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Ta aplinkybė, jog liudytojai (afganistaniečiai) yra tos pačios tautybės, kaip ir nuteistasis, savaime neužkerta kelio remtis šių liudytojų parodymais. Įvertinęs šių liudytojų parodymus kitų bylos duomenų kontekste, palyginęs ir sugretinęs juos tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojų (afganistaniečių) parodymai yra patikimi, be to, jų nurodytas aplinkybes patvirtina objektyvūs bylos duomenys.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priešingai, nei skunde nurodė prokuroras, sutinka su tokiu teismo vertinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad teismas, darydamas išvadas apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nesirėmė A. M. bei V. Š. duotais parodymais ir padarė kitokias išvadas, negu prokuroras, nesudaro pagrindo manyti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Dėl M. A. M. N., kaip padėjėjo, veiksmų įvertinimo
Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad M. A. M. N. atliko ne padėjėjo, bet organizatoriaus vaidmenį.
Žemesnės instancijos teismas
BK 24 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs.
BK 24 straipsnio 6 dalyje pateiktas išsamus visų įmanomų padėjimo būdų bendrininkams sąrašas. Padėjėju laikomas asmuo, kuris bent vienu iš nurodytų būdų fiziškai ar intelektualiai padėjo bendrininkams siekti nusikalstamos veikos rezultato.
Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jos padarymo būdus.
Padėjėjo skiriamasis požymis yra tai, kad jis paprastai savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai šiems jau yra susiformavęs sumanymas padaryti nusikaltimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog M. A. M. N., atlikdamas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus veiksmus, fiziškai padėjo nenustatytiems asmenims įgyvendinti nusikalstamą sumanymą.
Prokuroras apeliaciniame skunde nesutiko su tokia teismo išvada ir teigė, kad nuteistasis M. A. M. N. pats buvo vienas iš organizuotos grupės narių bei jos įkūrėjų, nusikalstamų veikų plano sumanytojas ir organizatorius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie prokuroro apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams.
Aplinkybę, jog M. A. M. N. buvo vienas iš organizuotos grupės įkūrėjų bei nusikalstamos veikos plano sumanytojų, prokuroras grindžia A. M. bei V. Š. parodymais.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė A. M. ir V. Š. parodymus, suabejojęs šių parodymų teisingumu bei patikimumu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama A. M. ir V. Š. viso proceso metu duotų parodymų turinį, konstatuoja, kad šie parodymai iš tiesų kelia abejonių dėl jų patikimumo, nes jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai.
Atkreipiamas dėmesys, jog pirminiuose parodymuose A. M. ir V. Š. teigė jokių Afganistano piliečių nepažįstantys (2 t., 90, 92–93, 167, 168–169 b. l.). Apklausiami vėliau ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 94–95, 96–98, 107–112, 171–172, 173–174, 181–182, 183–184, 186–189 b. l.) bei teisme jie pripažino, kad, vykdydami S. P. ir M.A. M. N. nurodymus, neteisėtai gabeno žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Jų parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl netikslinga jų kartoti.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad A. M. parodymais nustatyta, jog M. A. M. N. buvo vienas iš organizuotos grupės kūrėjų bei nusikalstamos veikos plano sumanytojų: jis su A. M. aptarė nusikalstamos veikos pirminį planą, planavo pasitelkti kitus asmenis, tiesiogiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabensiančius užsieniečius, juos slėpsiančius Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš A. M. parodymų negalima objektyviai spręsti, jog M. A. M. N. įkūrė organizuotą grupę ir kartu su juo parengė nusikalstamos veikos planą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme A. M. parodė, kad jis verslo reikalais lankėsi Maskvoje. Jam paskambino jo draugas S. P., davė vieno žmogaus telefono numerį, kuris turi jam kažką pasiūlyti. Susitikus su tuo žmogumi, šis pasiūlė pervežti žmones į Europos Sąjungą. Niekas nebuvo aptarta, buvo tiesiog paklausta, ar gali, ar ne. A. M. atsakė pagalvosiąs. Po to jis pranešė S. P., kad neturi žmonių ir galimybių šią veiklą vykdyti. Po kažkurio laiko jam paskambino S. P. ir pasakė galintis padėti. Antras susitikimas su A. vyko Kaune. Tuo metu buvo kalbama ir apie pasiūlymą Lietuvoje prekiauti kilimais iš Afganistano. To pokalbio metu buvo užduotas klausimas, kaip dėl gabenimo. Dėl gabenimo buvo sutarta, kad S. P. ir A. P. žino, kaip, per kokią vietą, ir jiems lieka labai nedaug – pabendrauti su G. V., S. P. giminaičiu, kuris Lietuvos pusėje turi žmonių bei pažįstamų, kurie galėtų padėti.
Teisme A. M. parodymai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kur jis niekada neteigė, kad nusikalstamos veikos plano detales būtų aptaręs su nuteistuoju; priešingai, jis nurodė, jog nelegalaus žmonių gabenimo per valstybės sieną detales aptarė su S. P. Be to, A. M. teigė, kad susitikimo Kaune metu su nuteistuoju apie nelegalų gabenimą iš viso nekalbėjo (2 t., 94–95, 107–112 b. l.).
Liudytojas V. Š. teigė iš A. M. žinojęs, kad nelegalų gabenimą organizuoja S. P. (2 t., 171–172 b. l.).
Prieštaringi A. M. parodymai ir dėl aplinkybių, kai migrantai trečią kartą buvo gabenami per valstybės sieną.
Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 94–95 b. l.) teigė, kad dar būdamas Prancūzijoje pakalbėjo su V. Š., kuris pranešė skambinus S. P. ir pasakius, jog rytoj bus ,,nelegalai“; apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t., 107–112 b. l.) jis parodė, kad, kai skambino iš Paryžiaus V. Š., šis pasakė, jog su juo buvo susisiekęs S. P., jie be A. M. viską susitarė, ką ir kaip reikia daryti, ir rytoj vėl bus nelegalų gabenimas per sieną. Teisme jis jau teigė, kad jam buvo pasakyta, jog dėl trečio nelegalų gabenimo V. Š. susiskambino su A. ir viską suplanavo.
Atmetus A. M. prieštaringus parodymus, M. A. M. N. kartu su A. M. ir S. P. subūrus organizuotą grupę bei parengus nusikalstamos veikos planą nepagrindžia jokie bylos duomenys.
Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad būtent M. A. M. N. savarankiškai sprendė ir davė nurodymus, kur vežti migrantus.
Liudytojas V. Š. teisme parodė, kad nuteistasis jam paskambino ir liepė migrantus nuvežti į prekybos centrą ,,Mega“ Kaune, tačiau byloje esančių 2011 m. rugpjūčio 19 d. jų telefoninių pokalbių įrašų turinys (1 t., 165–166 b. l.) neleidžia daryti tokios kategoriškos išvados.
18.44 val. nuteistasis skambino V. Š. ir klausė: ,,Pas jus kokia nors parduotuvė iki vėlumos dirba ten?“, ,,Koks nors prekybos centras galbūt?“. V. Š. atsakė: ,,Aaa, tai yra palikti kažkur?“, ,,A, supratau, supratau. Gerai, ką nors sugalvosim, tai yra čia, tai?“. Nuteistasis klausė: ,,Klausyk, o gal kažkur ,,Marko Polo“ tenai arti ar toli?“. V. Š. atsakė: ,,Marko Polo“? A? A, kur mes susitikome?“ (garso įrašas Nr. 128).
19.14 val. nuteistasis skambino V. Š. ir sakė: ,,Į kokį prekybos centrą juos nuvežk Vilniuje, adresą atiduok ir viskas ir laisvas“. V. Š. klausė: ,,....o gal Kaunas sueis, kur mes buvome susitikę, atsimeni?“ Nuteistasis klausė: ,, O čia Vilnius, taip?“, V. Š. atsakė: ,,Ne, kur buvome Kaune, kur mes buvome susitikę kavinėje, atsimeni?“ Nuteistasis klausė: ,,Taip, suprantama, o greta Vilniaus nėra ten?“, V. Š. atsakė: ,,Ne, Vilnius labai toli, 250 km“. Nuteistasis klausė: ,,Iki Kauno tai?“, į ką V. Š. atsakė: ,,Iki Kauno truputį arčiau“. Tada nuteistasis pasakė: ,,Gerai, aš tuoj pakalbėsiu ir perskambinsiu“ (garso įrašas Nr. 141).
Šių pokalbių turinys patvirtina, kad nuteistasis konkrečiai nesakė, kur vežti, prekybos centrą Kaune pasiūlė pats V. Š. kaip vietą, kurioje jis anksčiau su nuteistuoju buvo susitikęs.
Be to, pokalbio pabaigoje pasakyta nuteistojo frazė ,,...aš tuoj pakalbėsiu ir perskambinsiu“ paneigia prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis savarankiškai priimdavo visus sprendimus.
Priešingai, nei apeliantas teigė skunde, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių liudytojo A. M. parodymus, kad būtent nuteistasis liepė migrantus vežti į Gariūnų turgų.
Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. M. teigė priešingai, jog anksčiau buvo sutarta, kad žmones kiekvieną kartą reikia nuvežti iki Gariūnų turgavietės. Tokį nurodymą gavęs iš S. P. (2 t., 107–112 b. l.).
Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. 3.09 val. telefoninio pokalbio tarp B. S. ir A. M. (1 t., 111 b. l.) matyti, kad B. S. A. M. informavo, jog ,,viskas, mes jau miške ramiai tupim“, ir klausė: ,,A girdi, kur mums dabar reikės judėt?“ Į tai A. M. atsakė: ,,Iki Gariūnų ir atgal ir viskas“ (garso įrašas Nr. 200).
Jokių M. A. M. N. pokalbių, kuriuose būtų užfiksuota, kad būtent jis A. M. ar kam kitam davė nurodymą vežti migrantus į Gariūnų turgų, byloje nėra.
Kita vertus, neįtikėtina, jog nuteistasis, Lietuvoje buvęs tik vieną kartą ir, kaip girdėti iš garso įrašo Nr. 141 turinio, nelabai įsivaizduojantis geografinį Lietuvos miestų išsidėstymą, galėtų aiškiai ir konkrečiai nurodyti, į kokią vietą vežti migrantus.
Dėl to atmetamas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad M. A. M. N. pats savarankiškai, niekam nepatarinėjant, sprendė, kur neteisėtai per sieną pergabentus migrantus gabenti Lietuvoje.
Apeliantas skunde teigė, kad M. A. M. N. per S. P. perduodavo kitiems organizuotos grupės nariams užmokestį už neteisėtą žmonių gabenimą, tačiau nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų.
Liudytojas A. M. teisme parodė, kad jam pinigus mokėjo S. P., kartą S. P. jam pinigus perdavė per nepažįstamą moterį.
Vien tai, jog A. M. gaudavo pinigus iš S. P., neduoda pagrindo išvadai, kad nuteistasis per jį taip pinigus perduodavo kitiems organizuotos grupės nariams.
Byloje nustatyta, kad nė vienas kaltinime nurodytas Afganistano Islamo Respublikos pilietis nepatvirtino jo kelionę organizavus M. A. M. N. To neginčijo ir prokuroras. Tačiau prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad ši aplinkybė priešingai, nei konstatavo teismas, nepaneigia jam inkriminuoto veiksmo – afganistaniečių paieškos bei jų kelionės organizavimo, bet įrodo, jog jis afganistaniečių gabenimą organizavo per kitus asmenis.
Tokį prokuroro apeliacinio skundo argumentą paneigia objektyvūs bylos duomenys.
Iš byloje esančių pokalbių telefonu įrašų (1 t., 189, 192–193 b. l.; 2 t., 1–4, 6–7, 16–21 b. l.) matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. M. A. M. N. keletą kartų skambino nelegaliam migrantui S. M. T.:
11.58 val. nuteistasis sakė: ,,Aš A.. Nu, kaip ten jūsų reikalai, dar nesutvarkėte?“, į ką migrantas atsakė: ,,Kurie mūsų reikalai, nuo ko?“. Nuteistasis jam sakė: ,,Nuo jūsų. Ir ten jūs nedavėte pinigų, ir taip pat dėl namo jie man paskambinę“. Nuteistasis sakė: ,,P. B. ir sakykite, kad sutvarkytų jūsų problemą, nu tikrai...“ (garso įrašas Nr. 14).
12.11 val. nuteistasis migrantui sakė: ,,...Mūsų kantrybė jau baigėsi, kas čia bus? Jau antra diena jis žada iki 6 val. paimti iš mane. V. B. paprašė ir atsiprašinėja, kad šitų pats imki ir sutvarkyk. Dabar iki ten niekas nesumokėjo. Paskambink jam, mes sakysime, kad jie yra mūsų pažįstami, turi problemų su pinigais (tai reiškia, kad nesumokėjusi) <...>“, ,,B. mano kantrybė. Jis jau mano kantrybę išbando, iš čia mane grąžina“. Migrantas atsakė, kad ,,...būtų gerai, jeigu aš būčiau pažinojus tave ir kad būčiau gerai pažinojus tave. Gal tu mane pažįsti? Aš esu A. brolis, kuris dirbdavo dešimtoje eilėje. Prisiekiu, kad kalite kartu tavo numerį paėmiau iš Nadžibos, bet tas numeris buvo išjungtas. Dabar daryk vieną gerą darbą ir paskambink B. ir sakyk, kad man paskambintų arba aš jam paskambinsiu. Jis man pasakė, kad paskambins, sakyk jam, kad paskambintų“. Migrantas sakė: ,,Mano žmona čia, žmona turi problemą, ji laukiasi“, į ką nuteistasis atsakė: ,,Aš būtent dėl šio reikalo atvykau į tą miestą. Aš siunčiau tą automobilį iki jūsų. Tai žmogiškumo tiek gali būti, kiek galėjau, tiek padėjau“. Nuteistasis migrantui sakė: ,,<...>Safi džan, tu pats pagalvok ir kalbėk. P. F., kad jūs esate 4 žmonės ir tegu atneša man vienpusė pinigus, o likutis, čia man moka. Aš pats jus vešiu ir nėra jokių problemų“ (garso įrašas Nr. 15).
12.26 val. nuteistasis skambino migrantui ir pranešė: ,,Ką tik aš kalbėjau su B., jis kalba nežinau ką. Kad jo pinigai dar nėra atėję“, ,,<...>Žmogiškumą tai su jumis padariau dėl jūsų moters, nes su jumis buvo moteris<...>“. Nuteistasis jam aiškino: ,, <...>Aš paskambinu ir sakau, kad jie yra mūsų giminaičiai, yra su jais moteris. Aš su jais kalbėjau rusiškai. Jie sakė, kad neįmanoma ir turime jie visi grąžinti iš jūsų nuo vakar 6 val. niekas nemoka jūsų pinigus. Aš ką tik kalbėjau su B. (jam sakau, kad žmonės važiuoja į Vokietiją, o tu prašai, ar jie važiuoja ar ne)“. Migrantui paklausus, ar jo brolis nesakė, kieno pinigai nėra sumokėti, nuteistasis atsakė: ,,Jūsų nesusimokėjote ir dar kažkas nesusimokėjo. Aš nežinau, kas nesusimokėjo. Aš sakau B., kad aš sakau tavo žmonėms, kad aš jų nepriimsiu. Pirma, iš Lietuvos reikia sutvarkyti kiek yra. Po to tu žinai ir tavo žmonės žino savo darbą, jeigu kažkas prašo vežti žmones, jis turi atnešti man pinigus ir tada duosiu adresą. Tegu atneša pinigus man arba palieka pinigus pas Asadą visus pinigus iš keturių žmonių ir likusius pinigus palikite ten. Aš nuvešiu jūsų žmones tuo adresu į Berlyną“. Migrantas prašė nuteistojo: ,,Gerai, gerai, tu tik perduok B., kad jis pasakytų mano broliui, kad jis man paskambintų. Prašau, tu man tiek padaryk“. Nuteistasis atsakė: ,,Gerai, aš jam pasakysiu, kad perduotų tavo broliui, kad tau paskambintų. Sutvarkykite prašau savo reikalą, ir aš su tavo broliu pakalbėsiu. Nors tas B. supyks, nieko tokio. <...> ten buvo mano vienas pažįstamas, prašė B., kad ten yra kažkokia moteris ir aš viską dariau dėl tos moters “, ,,Aš jam pasakysiu, tas B. yra mano draugas, jis yra geras žmogus, turi problemų. Kalba apie keleivius, kad prašau paimk šituos žmones, dėl Dievo imkite ir vežkite prašau. Tada aš pats paskambinau ir pasakiau, kad jie yra mano giminaičiai ir jūs paimkite juos. Kitaip jie nenorės jūsų paimti, tik dėl to jūsų moterį, pats gi žinai, kad dėl moters čia esi. Taip?“ (garso įrašas Nr. 16).
18.47 val. nuteistasis piktinosi, kad dar nesumokėti pinigai: ,,<...>kalbėk su B., mes turime jums išnuomoti butą. Broli, ką tai reiškia? Dėl Dievo, kas per žmogus tas B...“, ,,Dabar, broliuk, penkis šimtus rupijų nuo paties B. buvo tris šimtus sakė, kad penkis šimtus rupijų jie jiems duos patalpas (namą) paimkit jam namą paimkit penkis šimtus rupijų jie duos, dabar ką B. pasakė brangusis Safi, dabar problemas sudarot visam šitam reikale“.
19.14 val. nuteistasis migrantui sakė: ,,Aš B. taip sakiau, kad aš pažįstu S. ir jo žmoną, nuo pat pradžių iki galo aš sakiau, kad su S. neturiu jokių reikalų. Jie man paskambino, aš jiems pasakiau, kad dabar yra naktis ir jie nesumokėjo laiku, bet nieko lauksime ir turėsime kantrybės“, ,,Jiems aš sakiau, kad S. yra mano giminaitis ir jūs neturėkite jokių reikalų su juo. Jūs patys žinote, kalbėkite su jais, jei rusiškai mokate, kur paskambinti, ką daryti, ar reikalausite savo pinigų ar ne, čia jūsų reikalas“. Nuteistasis jam sakė: ,,Aš susipykau su B. dėl jūsų visų“, <...> ,,Dabar tu pats S. C., tu pats kalbėk su H. S.“, ,,Kodėl jis taip kalba, kad B. man sakė, kad tą pačią naktį, kai jūs atvykote, jis man pasakė jie turi 500 savo kišenėje, paimk jiems vieną namą, jie turi duoti penkis šimtus“. Migrantas sakė: ,,Cha, dabar 500“, nuteistasis atsakė, kad ,,B. man taip sakė“, ,,S., tie rusai dėl jūsų mane pažemino“ (garso įrašas Nr. 33).
L. S. M. T. patvirtino, kad šiuose pokalbiuose jis kalbėjo su A. Baba yra afganistanietis vardu R., kuris organizavo jo ir žmonos kelionę į Vokietiją (3 t., 157–158 b. l.).
Šių telefoninių pokalbių turinys patvirtina nuteistojo parodymus, jog jis su V. Š. telefonu bendravo tik dėl afganistaniečio S. M. T. bei jo žmonos ir jis V. Š. paprašė afganistaniečiams surasti namą nenustatyto asmens (Babe) prašymu, kuris žadėjo, kad afganistaniečiai už tai sumokės 500 dolerių.
Kita vertus, nuteistojo siūlymas migrantui atsisakyti susitarimo su Babe ir sumokėti jam, tada jis nuvežtų, kur jie nori, rodo, jog nuteistasis nebuvo pagrindinis asmuo, kuris savarankiškai priimdavo sprendimus.
Byloje užfiksuotas 2011 m. rugpjūčio 17 d. 21.41 val. telefoninis pokalbis tarp Z. S. M. ir nenustatyto asmens: ,,Farok džan, dabar tokie reikalai, kai mes atvykome čia, į šituos namus, jie yra tokie žmonės, ai nežinai, jie ne vyrai. Safiui pasakyk ir Babei pasakyk. Aš sakau, kad jūs labai jų nespauskite, tas alkoholio gėrimas dar nieko tokio. Dabar jie iš mūsų nori gauti daugiau pinigų, sako, kad mes nesusimokėjome“. Nenustatytas asmuo klausė: ,,Kas taip sakė?“, migrantas atsakė: ,,Tas, kiek kartų man paskambino. Ashrafas, Ashrafas man grasino, kad aš pinigų nedaviau“. Nenustatytas asmuo klausė: ,,Kas tas Ashrafas?“ ir priekaištavo migrantui, kam šis gėrė alkoholį. Migrantas klausė nenustatyto asmens patarimo, ar mokėti jam 2 000 dolerių: ,,Mes tuos 500 dolerių irgi sumokėjom. Dabar tas dėdė sako mokėkite 2 000 dolerių“. Nenustatytas asmuo klausė: ,,Kas tas dėdė?“, į ką migrantas atsakė: ,,Tas dėdė, kurio name buvom“, ,,Aš pasakiau duosiu, kai būsim Vokietijoj, o dabar tu nori 2 000. Tu mūsų dar nenuvežei iki ten, bet jis sako mokėk pinigus arba niekur nevažiuosi“. Nenustatytas asmuo prašė migranto, kad šis duotų dėdės arba Ashrafo telefono numerį. Migrantas jam sakė: ,,Žiūrėk, Farok džan, tas dėdė yra Maskvoje. Tas, kurio name mes su tavim sėdėjom“ (garso įrašas Nr. 48).
L. Z. S. M. nurodė, kad šiame pokalbyje jis kalbėjo su afganistaniečiu vardu F. (F.) (3 t., 129 b. l.).
T. Z. S. M. parodė, kad dėl kelionės jis tarėsi su Š., tačiau pagrindinis iš jų buvo B. R., kurio name vieną naktį jis buvo.
Šio pokalbio turinys paneigia prokuroro apeliacinio skundo argumentą, jog nuteistasis vadovavo žmonių, kurie organizavo afganistaniečių gabenimą (šiuo atveju B. R.), veiksmams ar koordinavo jų veiklą.
Ta aplinkybė, kad nuteistasis keletą kartų skambino migrantams ir liepė šiems susimokėti už namą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto M. A. M. N. vaidmens darant nusikaltimus.
Taigi vertindama išdėstytų telefoninių pokalbių turinį visų kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad juose nėra informacijos, kuria remiantis būtų galima teigti, jog M. A. M. N. pats ar per kitus asmenis organizavo neteisėtą užsieniečių gabenimą per valstybės sieną.
Byloje liko nenustatyti afganistaniečių nurodomi asmenys Š., R., O., A., tačiau prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad visi šie asmenys buvo kontroliuojami nuteistojo, yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
Aplinkybė, jog nuteistasis žinojo apie afganistaniečių buvimo vietą, jų skaičių, kokią sumą jie turėjo sumokėti už nuomą, neduoda pagrindo išvadai, kad jis per kitus asmenis organizavo jų gabenimą.
Byloje nepaneigti nuteistojo parodymai, kad Maskvoje į jį kreipėsi A. ir N., iš kurių jis ir sužinojo apie afganistaniečių buvimo vietą, mokėtiną už nuomą pinigų sumą.
Prokuroras neginčijo, jog byloje nepaneigtas A. egzistavimas bei jo galimas dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, tačiau tvirtino, kad būtent per jį nuteistasis vadovavo nusikalstamai veikai.
Tokį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip prielaidą.
Iš 2011 m. rugsėjo 14 d. 20.37 val. V. Š. pokalbio su A. P. (1 t., 174 b. l.) matyti, kad A. P. prašė V. Š. paskambinti S.: ,,Vlad? P. S. <...> Pirmiausia nė vieno nėra žmogaus kalbančio rusiškai <...>“, ,,P. S., jis nesupažindintas, supranti?“ A. P. liepė V. Š.: ,,Paaiškink žmonėms, kas, kur, kada, o tai skambina, nervinasi, pyksta <...>“, ,,Tu paaiškink jiems viską, gerai? Vlad, tu sakai tu jiems pasakei, bet niekas nieko nežino“, ,,Salim net nežino“, į ką V. Š. atsakė: ,,Nu aš su kitu bendrauju, o jie...“ (garso įrašas Nr. 561).
Iš šio pokalbio turinio matyti, kad A. P. prašė paskambinti S. (panašiai skamba kaip A.), nes su afganistaniečiais nesusikalba rusiškai. Tai patvirtina nuteistojo parodymus, kad A. užsiėmė neteisėtu asmenų gabenimu.
Nors A. M. teisme neigė pažįstantis A. ar S. ir pripažino, kad tokį vardą yra tik girdėjęs iš nuteistojo žodžių, tačiau 2011 m. rugpjūčio 25 d. 16.05 val. A. M. A. P. SMS žinute nusiųstas Salimo telefono numeris (1 t., 121 b. l.) rodo A. M. pažinojus asmenį vardu S.
Pokalbio pabaigoje V. Š. pasakyta frazė ,,nu aš su kitu bendrauju“ patvirtina nuteistojo parodymus, kad jis A. prašymu bendravo su V. Š.
Įrodinėdamas nuteistojo kaip organizatoriaus vaidmenį, prokuroras apeliaciniame skunde rėmėsi garso įrašuose Nr. 960 ir Nr. 964 (1 t., 150, 151 b. l.) užfiksuota informacija.
Nuteistasis viso proceso metu kategoriškai neigė, kad šiuose garso įrašuose užfiksuotas jo balsas. Ekspertai, atlikę ekspertizę ir surašę ekspertizės aktą Nr. 11-1806 (014), dėl pateiktų lyginamųjų garso įrašų bei tiriamųjų įrašų nepakankamos kokybės pavyzdžių negalėjo duoti kategoriškos išvados, jog tuose pokalbiuose užfiksuotas M. A. M. N. balsas (8 t., 57–59 b. l.).
Liudytojas V. Š. teisme taip pat negalėjo užtikrintai pasakyti, kad jis šiuose pokalbiuose kalbėjo būtent su nuteistuoju.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą teismas pagrįstai atmetė šiuos pokalbius kaip nepatikimą įrodymą.
Prokuroras apeliaciniame skunde abejojo M. A. M. N. parodymais, jog jis A. prašymu tik vykdė vertėjo funkcijas.
Atkreipiamas prokuroro dėmesys, jog M. A. M. N. nuteistas ne už tai, kad vykdė vertėjo funkcijas, bet už tai, kad nenustatytų asmenų prašymu padėjo slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius afganistaniečius, paprašė juos nugabenti į Kauną bei skambino asmeniui, dėl kurio byla išskirta, ir teiravosi, ar neteisėtai valstybės sieną perėję asmenys atvyko į Lietuvą.
Vertinant tam tikrų M. A. M. N. ir S. M. T. telefoninių pokalbių fragmentų turinį (,,jeigu kažkas prašo vežti žmones, jis turi atnešti man pinigus, ir tada duosiu adresą“, ,,aš pasirūpinsiu automobiliu, į Berlyną, į Švediją, Daniją, kur nori važiuoti? Aš pasakysiu kainą, ir jie tave nuveš“) akivaizdu, jog nuteistasis anksčiau užsiimdavo nelegaliu žmonių gabenimu, tačiau nagrinėjamoje byloje tai nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis jo kaip organizatoriaus vaidmenį, padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Taigi byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepaneigia nuteistojo parodymų, kad jis nenustatyto asmens prašymu tik padėjo neteisėtai valstybės sieną perėjusius asmenis apgyvendinti Lietuvoje, paprašė nuvežti juos į Kauną bei to paties nenustatyto asmens prašymu skambino pasiteirauti, ar neteisėtai valstybės sieną perėję asmenys jau Lietuvoje.
Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. A. M. N. pats būtų atlikęs organizacinius veiksmus ar koordinavęs arba vadovavęs nusikaltimų padarymui.
Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad M. A. M. N. baudžiamasis įstatymas (BK 24 straipsnio 6 dalis) pritaikytas netinkamai.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.