- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-393/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Kaltinamasis
- J. D.
- Nukentėjusysis
- M. S. K., S. K.
- Nuteistasis
- J. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo J. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
J. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisintas nesant įrodymų dėl jo dalyvavimo nužudant A. G.
Iš J. R. priteista nukentėjusiajai S. K. 3 158,38 Lt turtinei žalai ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 1 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), A. G. priklausančio namo kambaryje, būdamas neblaivus sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 23 smūgius A. G. į krūtinės ir galvos sritį, iš jų į galvą ir kaklą 15 smūgių; galvos sumušimas sukėlė A. G. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, didelėmis poodinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis abiejose galvos-veido ir kaklo pusėse, kairės ausies būgnelio trūkimu, dešinės pusės X, XI šonkaulių lūžiais, dėl to A. G. nuo galvos smegenų sumušimo, išsivysčius dėsningoms komplikacijoms – prisidėjus abipusiam hipostaziniam plaučių uždegimui, 2009 m. rugsėjo 9 d. Klaipėdos ligoninėje mirė.
J. D. buvo kaltinamas tuo, kad tyčia nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, o būtent:
2009 m. rugsėjo 1 d., apie 22 val., veikdamas bendrininkų grupe su J. R., A. G. priklausančiose gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, turėdamas tikslą užvaldyti A. G. du butelius degtinės bei pinigus, tyčia iš savanaudiškų paskatų kartu su J. R. bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 23 smūgius A. G., iš jų į galvą bei kaklą – 15 smūgių, į krūtinės ląstą – 2 smūgius, į koją – 6 smūgius ir taip padarė A. G. galvos smegenų sumušimą, daugybines dideles susiliejančias poodines-minkštųjų audinių kraujosruvas abiejose galvos-veido ir kaklo pusėse, muštines kairio antakio ir kairės ausies kaušelio žaizdas, kairės ausies būgnelio trūkimą, nedidelį kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kairiojo didžiojo pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimą bei difuzines kraujosruvas po minkštaisiais smegenų dangalais, dešinės pusės X, XI šonkaulių lūžius, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, dideles susiliejančias poodines minkštųjų audinių kraujosruvas kairės blauzdos vidiniame ir užpakaliniame paviršiuose bei poodinę kraujosruvą blauzdos priekiniame paviršiuje, blauzdos šoniniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinės kojos kelio sąnario priekiniame ir šoniniame paviršiuose, blauzdos šoniniame paviršiuje bei dešinės šoninės kulkšnies srityje. Patirtas galvos sumušimas A. G. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą; kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, nesuspaudęs galvos smegenų, kraujosruvos po minkštaisiais smegenų dangalais, daugybinės didelės susiliejančios galvos bei kaklo poodinės minkštųjų audinių kraujosruvos ir dviejų šonkaulių lūžiai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą; kiti sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl to A. G. nuo galvos smegenų sumušimo, išsivysčius dėsningoms komplikacijoms – prisidėjus abipusiam hipostaziniam plaučių uždegimui, 2009 m. rugsėjo 9 d., 9.10 val., Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirė, ir taip J. D. tyčia nužudė A. G.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžiu J. D. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nesant įrodymų dėl jo dalyvavimo padarant šį nusikaltimą. Teismas nurodė, jog byloje nėra įrodymų, nors ir remtųsi J. R. parodymais, kad rugsėjo 1 d., apie 22 val., pas nukentėjusįjį A. G. kartu su J. R. buvo J. D. ir jis galėjo pavartoti smurtą prieš A. G. Pats J. R. atvirame prisipažinime nenurodė, jog J. D., buvęs su juo, vartojo smurtą prieš A. G. Ikiteisminio tyrimo metu J. R. vienintelį kartą parodė, kad abu mušė A. G., tačiau tą jis paneigė vėlesnių apklausų metu, akistatos su J. D. metu ir teisme teigdamas, jog nematė, ką darė J. D., kai jis pastarojo laukė apie 10-15 min., kol šis išėjo iš A. G. namo. Prieštaringus J. R. parodymus paneigė liudytoja R. K. parodžiusi, kad rugsėjo 1 d. matė J. D. pas A. G. apie 18-19 val., tuo patvirtindama J. D. parodymus. Ant pastarojo džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas, tačiau byloje nepaneigti J. D. parodymai, jog kelnes jis nusipirko jau sukruvintas. Byloje nėra įrodymų, išskyrus J. R. parodymus, kad du butelius degtinės ,,Moskovskaja“ J. D. galėjo išgerti su J. R. prie Ventos upės. Net tikint šiais parodymais, jie neįrodo J. D. dalyvavus nužudant A. G. To neįrodo ir liudytojos S. D. parodymai, jog rugsėjo 1 d., apie 22 val., ji matė prie A. G. namo panašų į J. R. asmenį. Jos girdėtas vyro balsas namo viduje irgi neduoda pagrindo pripažinti būtent J. D. kaltu dėl A. G. nužudymo, nes tai būtų tik prielaida. Prielaidomis dėl J. D. dalyvavimo nužudant būtų ir tai, kad J. D. galėjo būti vienas su A. G. 10-15 minučių, padarytų trauminių poveikių A. G. skaičius. Dėl to J. D. išteisintas nesurinkus įrodymų, jog jis dalyvavo nužudant A. G.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendžio dalis dėl J. D. išteisinimo keistina, nes J. D. dalyvavimą padarius nusikaltimą įrodo baudžiamosios bylos medžiaga. Išteisindamas J. D. teismas nenurodė, kokiais J. R. parodymais remiasi, kadangi jie skiriasi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme J. R. patvirtino, jog rugsėjo 1 d., apie 22 val., jis buvo pas A. G. su J. D., visi trys buvo labai girti, jis ir J. D. mušė A. G. . Teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl atmetė tokius J. R. parodymus, kuriuos jis patvirtino teisme keletą kartų. Atvirame prisipažinime jis taip pat nurodė, kad pas A. G. buvo su J. D.
Nuosprendyje teismas neįvertino teisme duotų nukentėjusiosios S. K. parodymų, jog po įvykio jai nuvykus į ligoninę ir paklausus A. G. ,,kas taip padarė“, t. y. jį sumušė, šis atsakė: „J. ir R.“ (J. D. ir J. R.).
Vertindamas J. D. parodymus teismas turėjo įvertinti ir tai, kad parodymai dėl kraujo ant jo džinsinių kelnių, jog jis kelnes nusipirko jau su kraujo dėme, atsirado tik teisme, ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinoma.
Dėl viso to teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, kurios akivaizdžiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą nuosprendį dėl J. D. Šioje byloje dėl A. G. suduotų smūgių skaičiaus savo kaltės nepripažįsta ir J. R.
Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys (nustatyta, kad tai J. R. bei J. D.) ir dėl to nukentėjusysis mirė, už nužudymą atsako visi sužalojimus padarę asmenys, jei negalima nustatyti tikslaus mirtį sukėlusio smūgio ir jį sudavusio asmens. Kaltę tokiu atveju nulemia suduotų smūgių visuma. Tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, priimdamas nuosprendį teismas gali remtis mirtino smūgio arba mirties nuo sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirties nuo sužalojimų visumos doktrina, jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, jei jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė mirties galimybę.
Byloje įrodyta, jog J. D. ir J. R. bendrais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, todėl pripažintina abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe. Iš jų abiejų solidariai priteistini civiliniai ieškiniai.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl J. D. išteisinimo pakeisti ir priimti naują nuosprendį: J. D., perkvalifikavus jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto, pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 11 metų, ją atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaityti suimtu išbūtą laiką nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. sausio 14 d.; iš J. R. ir J. D. priteisti solidariai nukentėjusiajai S. K. 3 158,38 Lt turtinei žalai ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. G. nemušė, o tik jį pastūmė, pasiėmė 10 Lt ir išėjo į lauką, kur apie 10-15 min. laukė J. D. Pastarajam jokių kelnių nepardavė, jos buvo sukruvintos išėjus iš namo. Teismas neatsižvelgė, jog specialisto išvadoje nustatyta, kad ant J. D. kelnių yra žmogaus kraujo. J. D. jį apkalba, pats norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, o J. R. dėl nieko jam nekeršija.
Nuteistasis J. R. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti bylą ir sušvelninti paskirtą bausmę bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo.
Išteisintasis J. D. atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą nurodo, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti nuosprendžio prokuroro skunde išdėstytais motyvais. J. A. G. nenužudė ir kaltinime nurodytu metu pas jį nebuvo nei vienas, nei su J. R. Teismas teisingai nustatė visas faktines aplinkybes, įvertino įrodymus ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad J. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą neįrodyta. Atsikirtimu prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuosprendį dėl jo išteisinimo palikti nepakeistą.
Išteisintasis J. D. atsikirtime į nuteistojo J. R. apeliacinį skundą nurodo, jog J. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra prieštaringi, todėl teismas pagrįstai juos atmetė. J. R. niekada nėra minėjęs, kad J. D. vakare mūvėjo džinsines kelnes, o pastarasis niekada nesakė jas pirkęs iš J. R. Ekspertai nenustatė, jog ant kelnių rasta dėmė yra A. G. kraujas. J. R. turi pagrindą apkalbėti J. D. dėl anksčiau pavogto dviračio ir nenorėdamas vienas atlyginti civilinio ieškinio. Be to, būtent J. D. pasakė A. G. giminaičiams bei policijos darbuotojams, kad J. R. įvykio dieną buvo pas nukentėjusįjį. Atsikirtimu prašo nuosprendžio dalį dėl jo išteisinimo palikti nepakeistą, o dėl nuteistojo J. R. apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų palieka spręsti teismui.
Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą tenkinti iš dalies. Nuteistojo J. R. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis J. D. ir jo gynėjas prašo prokuroro skundą atmesti. Nukentėjusioji prašo prokuroro skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo J. R. skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, J. R. kaltė dėl A. G. nužudymo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. J. D. kaltei įrodyti byloje nėra patikimų duomenų. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 2 punkto nuostatomis dėl šių asmenų pagrįstai priėmė atitinkamai apkaltinamąjį bei išteisinamąjį nuosprendį. Tiesa, teismas neįskaitė į J. R. bausmės laiką jo laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) dviejų mėnesių laikotarpio, neteisingai nurodė bausmės pradžią, todėl ši klaida ištaisoma.
Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad J. D. dalyvavimą nužudant nukentėjusįjį A. G. įrodo byloje surinkti įrodymai.
Prokuroras, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl J. D. kaltės neįrodytumo, nurodo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistąjį J. R. parodžius, jog įvykio metu jis buvo pas A. G. su J. D., visi trys buvo labai girti, jis ir J. D. mušė A. G.
Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad nuteistojo J. R. parodymus dėl A. G. didelio girtumo paneigia objektyvūs duomenys: iš specialisto išvados Nr. M 586/09 (03) duomenų (t. 1, b. l. 59-61) matyti, jog praėjus mažiau nei 20 valandų po įvykio A. G. kraujyje alkoholio nerasta. Taip negalėtų būti, jeigu 2009 m. rugsėjo 1 d., apie 22 val., jis būtų buvęs labai girtas.
Negalima nepastebėti, kad prokuroras apeliaciniame skunde dvejopai vertina nuteistojo J. R. parodymus: vienu atveju teigia, jog neaišku, kokiais J. R. parodymais teismas rėmėsi išteisindamas J. D., nes jie skiriasi; kitu atveju nurodo, kad neaišku, kodėl teismas atmetė J. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir keletą kartų patvirtintus teisme, jog A. G. mušė abu su J. D., t. y. parodymus laiko nuosekliais.
Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė visus J. R. parodymus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog teismas pagrįstai juos atmetė, nes bylos duomenys rodo, kad J. R. parodymai bylos nagrinėjimo eigoje nuolat keitėsi, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi dėl esminių bylos aplinkybių.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog dalis procesinių veiksmų su J. R. atlikta pažeidžiant BPK normas, todėl jų metu gauti duomenys neturi įrodomosios reikšmės.
Aptarti argumentai analizuojami išsamiau.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo J. R. atvirą prisipažinimą kaip J. D. buvimo pas A. G. nusikaltimo padarymo metu įrodymą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Atviras prisipažinimas nėra BPK numatytas procesinis dokumentas, todėl negali būti laikomas įrodymu. Kita vertus, J. R. atviro prisipažinimo turinys nerodo J. D. prisidėjus prie A. G. nužudymo.
2009 m. rugsėjo 15 d. pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu J. R. parodė apie 21 val. atėjęs pas A. G. vienas, atsinešė degtinės; jie išgėrė, pažiūrėjo televizorių; jokio konflikto nebuvo; apie 23 val. J. R. išėjo namo (t. 2, b. l. 42-43).
Apklaustas 2009 m. rugsėjo 16 d. J. R. jau parodė, jog 2009 m. rugsėjo mėn., datos neprisimena, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) sutiko pažįstamą Julių, turėjusį ,,pūslę“ alaus; abu nuėjo pas A. (G.) išgerti to alaus, bet prieš tai išgėrė 0,7 l talpos butelį degtinės; A. pastatė savo butelį degtinės (iš medžiaginio maišelio, jame liko dar du 0,5 l talpos buteliai), bet daugiau nedavė, dėl to su juo kilo ginčas, abu jį sumušė ir paliko kambaryje; J. R. buvo labai girtas, visų įvykio aplinkybių neprisimena, tik žino, kad A. G. mušė abu; šiam iškrito dvi monetos po 5 litus, jas pagrobė J., o J. R. pagrobė maišelį su dviem degtinės buteliais, kurią kartu išgėrė prie upės (t. 2, b. l. 46-47).
Tą pačią dieną teisme skiriant kardomąją priemonę (suėmimą) J. R. teigė A. G. nemušęs, tik pastūmęs ir neprisimenąs, ar mušė J. D.; abu tuoj pat išėjo pasiėmę degtinę, A. G. leido ir pats parodė, kur ji padėta (t. 2, b. l. 77-78).
Apklaustas kaip įtariamasis 2009 m. rugsėjo 17 d., 15.30-16.55 val., J. R. parodė, jog J. susitiko apie 22 val.; šis turėjo butelį naminės degtinės ir pasiūlė nueiti išgerti pas A. G., tačiau jie ją išgėrė pakeliui; nuėjus Augustinas iš sekcijos paėmė butelį, įpylė degtinės į taurelę ir ją išgėrus ėmė varyti lauk; J. R. matė, kad Augustinas maišelyje turi du mažus buteliukus degtinės, todėl supykęs jį pastūmė; J. liepė eiti laukan ir palaukti; po 10-15 min. jis atėjo nešinas maišeliu su tais dviem buteliukais; J. nesakė, ar mušė A.; abu nuėjo po Ventos upės tiltu, išgėrė J. pagrobtą degtinę; begeriant J. davė du banknotus po 50 litų; J. R. nesidomėjo, iš kur pinigai (t. 2, b. l. 49-50).
2009 m. rugsėjo 17 d., 11.30-13.35 val., atliktas J. R. parodymų patikrinimas vietoje (t. 2, b. l. 56-58). Jo metu rasti du tušti 0,21 l talpos degtinės buteliukai. Negalima neatkreipti dėmesio, jog šio procesinio veiksmo metu J. R. parodymai sutapo ne su ankstesniais, duotais 2009 m. rugsėjo 16 d., kuriems patikrinti ir turėjo būti skirtas šis procesinis veiksmas, bet su vėlesniais, duotais 2009 m. rugsėjo 17 d., 15.30-16.55 val.
2009 m. rugsėjo 17 d. (data taisyta), 16-17.30 val., atlikta akistata tarp J. R. ir J. D. (t. 2, b. l. 115-117). Vėlgi negalima neatkreipti dėmesio, kad šis procesinis veiksmas pagal jo atlikimo laiką sutampa su jau aptarta įtariamojo J. R. apklausa.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 17 d. įtariamojo apklausos protokolo, parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir akistatos protokolo duomenų nelaiko įrodymais (BPK 20 straipsnio 1 dalis), nes jie gauti pažeidžiant BPK 188, 190 ir 196 straipsnių nuostatas.
Pratęsiant kardomąją priemonę (suėmimą) J. R. teigė nežinąs, kodėl pastūmė A. G.; J. D. nieko šiam nedarė; J. R. išėjus, J. D. pasiliko; kaip viskas buvo, neprisimena (t. 2, b. l. 83-84).
Apklaustas kaip įtariamasis 2010 m. vasario 19 d. J. R. patvirtino per pirmines įtariamojo apklausas duotus savo parodymus (tiesa, neaišku kuriuos). Šios apklausos metu J. R. nurodė kitokias aplinkybes, kur J. D., atėjęs iš A. G. namų, laikė du mažus degtinės buteliukus; teigė neprisimenąs, kiek pinigų jam davė J. D. ,,dūšiai pataisyti“ (t. 2, b. l. 53-54).
Pirmosios instancijos teisme J. R. parodymai visiškai prieštaringi: pradžioje atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimus jis teigė, kad įvykio vakarą eidamas iš baro užėjo pas A. G. vienas be jokio tikslo, pažiūrėjo televizorių ir išėjo; J. D. pas A. G. atėjo kitą dieną, pastarasis jam davė pinigų alui nupirkti; jis nesupranta, kodėl prisipažino padaręs nusikaltimą; vėliau byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis) kolegijos pirmininkui iš eilės tiriant ikiteisminio tyrimo metu duotus J. R. parodymus, šis teigė juos esant teisingus, tačiau nežino kuriuos; pas A. G. buvo kartu su J. D., bet jo nemušė, paėmė degtinę ir išėjo; jis A. G. tik pastūmė, o ar J. D. mušė, nežino, nematė.
Priešingai prokuroro apeliacinio skundo argumentams, atmetus nuteistojo J. R. nenuoseklius ir prieštaringus parodymus bei įstatymo reikalavimų neatitinkančius procesinius ir neprocesinius dokumentus, J. D. dalyvavimo nužudant A. G. nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys.
Išteisintojo J. D. parodymai, jog kaltinime nurodytu laiku jis nebuvo pas A. G., taigi negalėjo dalyvauti jį nužudant, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuoseklūs. Jie nepasikeitė ir teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo jais netikėti, nes juos paneigiančių patikimų duomenų byloje nėra.
Išteisintojo J. D. parodymai gana išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.
Liudytojos S. D. parodymai, kad įvykio vakarą prie A. G. namo ji girdėjo dviejų vyrų pokalbį, neįrodo būtent J. D. kartu su J. R. tuo metu buvus pas A. G. Liudytoja išteisintojo nematė, jo balso neatpažino.
Įtariamojo J. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolo įrodomoji reikšmė nutartyje jau aptarta. Kita vertus, net jei šis procesinis veiksmas būtų atliktas prisilaikant įstatymo reikalavimų, įvertinus nuteistojo J. R. parodymų nenuoseklumą, po Ventos upės tiltu rasti du tušti 0,21 l talpos degtinės buteliukai neįrodytų J. D. kaltės, nes objektyviai nenustatyta, kada jie ten atsirado, ar iš jų gėrė J. D. Iš specialisto išvados Nr. S 368/09 (01) duomenų (t. 1, b. l. 93-96) matyti, jog ant jų nerasta DNR tyrimui tinkančių seilių ir biologinės kilmės pėdsakų.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino išteisintojo J. D. parodymų dėl kraujo ant jo džinsinių kelnių, šie parodymai atsirado tik teisme.
Toks apeliacinio skundo argumentas negali būti laikomas įrodančiu J. D. kaltę.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 111-112) J. D. parodė nieko negalįs pasakyti dėl suteptų džinsinių kelnių, nes neprisimena, kur ir kaip jas sutepė; įvykio dieną jis nebuvo apsimovęs džinsų, mūvėjo žaliomis ar kitokiomis kelnėmis, pirktomis iš ,,skuduryno“.
Teisme J. D. taip pat patvirtino, kad tą dieną nemūvėjo džinsinių kelnių, o buvo su žaliomis plonomis kelnėmis. Džinsus pirko jau su kraujo ar dažų dėme.
Jau minėtos specialisto išvados Nr. S 368/09 (01) duomenys įrodo, jog ant dvejų J. D. džinsinių kelnių yra žmogaus kraujo pėdsakai; atlikus DNR tyrimą, negauta DNR profilio, tinkamo tolimesniam asmens identifikavimui.
Negalima neatkreipti dėmesio, kad tirtos net dvejos J. D. džinsinės kelnės ir ant abiejų rasti žmogaus kraujo pėdsakai, tačiau išteisintasis įvykio vietoje galėjo mūvėti tik vienerias. Ši aplinkybė ne tik nepaneigia, bet sustiprina J. D. parodymus, jog dėvėtas džinsines kelnes jis jau nusipirko suteptas krauju arba nenustatytomis aplinkybėmis pats jas sutepė.
Tai, kad išteisintasis tik teisme parodė nusipirkęs suteptas džinsines kelnes, neįrodo jo kaltės nužudant A. G., nes nepaneigta, jog įvykio dieną jis šių kelnių iš viso nemūvėjo.
Prokuroras skunde teigia, kad teismas neįvertino teisme duotų nukentėjusiosios S. K. parodymų, jog po įvykio jai nuvykus į ligoninę ir paklausus A. G. , ,,kas taip padarė“, šis atsakė: „J. ir R.“ (J. D. ir J. R.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš S. K. parodymų teisiamajame posėdyje negalima objektyviai spręsti, jog A. G. jai pasakė, kas jį sumušė.
Iš tiesų nukentėjusioji teisme parodė iš brolio išgirdusi, kad jį sumušė J. R. ir J. D., tačiau šie jos parodymai neatitinka ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir negali būti vertinami kaip betarpiškai išgirsti iš pačios aukos.
Ikiteisminio tyrimo metu S. K. parodė, jog 2009 m. rugsėjo 8 d. ligoninėje brolio būklė šiek tiek buvo pagerėjusi, į klausimus jis po vieną žodį atsakydavo. Ji klausė, kas brolį sužalojo. Jis jai neatsakė, tačiau kai paklausė, ar buvo Julius, brolis atsakė, kad buvo. Po to liudytoja klausė, kas dar buvo. Brolis atsakė: ,,J.“. Tada ji paklausė: ,,Ar R.?“ Brolis atsakė, jog R. (t. 1, b. l. 146-147).
Iš šių parodymų galima daryti išvadą brolį nukentėjusiajai pasakius, kad įvykio dieną pas jį buvo J. D. ir J. R. Tačiau tai nėra J. D. kaltės padarius nusikaltimą įrodymas, nes jis niekada neneigė, jog įvykio dieną, apie 18-19 val., buvo užėjęs pas A. G. Jo buvimo laiką patvirtino teisme apklausta liudytoja R. K.
Be to, nukentėjusioji S. K. teisme parodė, kad brolis negalėjo aiškiai šnekėti, bet ji klausinėdama išsiaiškino, kas tai padarė.
Vertindama nukentėjusiosios parodymus teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jie yra subjektyvūs, kadangi nukentėjusioji pati padarė išvadas dėl brolio sužalojimo kaltininkų, o ne tiesiogiai išgirdo iš jo ligoninėje.
Taigi nukentėjusiosios išvada dėl J. D. dalyvavimo nužudant jos brolį yra tik prielaida.
Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Byloje nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė J. D. išteisinantį nuosprendį.
Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia neaptarti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos mirties nuo sužalojimų visumos doktrinos, nes jai taikyti nėra būtinos pirminės sąlygos – įrodymų, kad nužudant A. G. dalyvavo ir J. D.
Dėl to prokuroro apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Dėl nuteistojo J. R. apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.
Išvadas dėl J. R. kaltės nužudžius A. G. teismas pagrindė paties nuteistojo ir nukentėjusiosios S. K. parodymais, kiek jie atitinka kitus įrodymus, liudytojų I. B. bei P. G. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis ir kitais bylos duomenimis bei šių duomenų analize.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, su kokiais įrodymais ir nuosprendžio motyvais nesutinka, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, jog jis A. G. nemušė, o tik jį pastūmė.
Nuteistojo gynėjas tokį apeliacinio skundo teiginį suformulavo pasiremdamas baudžiamuoju įstatymu ir prašo ginamojo veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį, tiesa, jo nedetalizuodamas.
Nuteistojo skundo teiginį dėl smurto pobūdžio ir apimties paneigia objektyvūs duomenys.
Specialisto išvados Nr. M 586/09 (03) ir papildomos specialisto išvados Nr. KM 01/10 (03) duomenys (t. 1, b. l. 59-61, 72-75) įrodo, kad A. G. mirė nuo galvos smegenų sumušimo, kuris atsirado nuo kelių į galvą suduotų smūgių; nukentėjusiajam padarytų daugybės sužalojimų negalima paaiškinti vien tuo, jog ,,nuo pastūmimo A. G. nugriuvo ant apvalaus stalo“; jie neatsirado nuo griuvimo, atsitrenkiant į grindis bei aplinkos daiktus.
Nuteistasis spėja, kad A. G. galėjo sužaloti J. D.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodyta, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė J. R. Tarp suduotų smūgių ir A. G. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad, be J. R., kaltinime nurodytu laiku būtų dar kas nors vartojęs fizinį smurtą prieš A. G. ir sudavęs jam smūgius į galvą.
Nuteistasis skunde nurodo teismą neatsižvelgus, jog pagal specialisto išvadą ant J. D. kelnių yra žmogaus kraujo.
Ši aplinkybė aptarta pasisakant dėl prokuroro apeliacinio skundo, todėl dar kartą neanalizuojama.
Nuteistojo skunde teigiama, kad jis nepardavė J. D. kelnių, jos buvo sukruvintos šiam išėjus iš namo.
Nuteistojo parodymai dėl tokios aplinkybės jau aptarti ir atmesti.
Kita vertus, išteisintasis J. D. niekada neminėjo, jog kokias nors kelnes pirko iš nuteistojo J. R. Jis paaiškino dėvėtas kelnes pirkęs iš ,,skuduryno“, tačiau A. G. nužudymo dieną jomis nemūvėjo. Šie parodymai nepaneigti.
Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad visus sužalojimus galvos srityje, nuo kurių mirė A. G., padarė J. R. tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.
Nuteistojo apeliacinio skundo teiginio, jog J. D. jį apkalba, nepatvirtina bylos medžiaga. Be to, bylos aplinkybės rodo, kad jie buvo draugai.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. R. kaltu nužudžius A. G., jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Smūgių sudavimas A. G. į galvą yra tyčia atliktas sąmoningas veiksmas, šiuo konkrečiu atveju sukėlęs neatitaisomus padarinius, todėl nėra teisinių argumentų sutikti su J. R. gynėju ir kaltininko veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį kaip neatsargų gyvybės atėmimą.
Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad J. R. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis); įvertino kaltininko asmenybę, jog jis baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 23); nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.
Kita vertus, teismas atsižvelgė, jog apeliantas anksčiau neteistas, charakterizuojamas patenkinamai.
Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmei nuo septynerių iki penkiolikos metų, t. y. bausmės vidurkiui vienuolikai metų, teismas J. R. paskyrė vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, J. R. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Tačiau teismas padarė klaidą, į J. R. paskirtą bausmę neįskaitęs laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės (suėmimo) dviejų mėnesių laikotarpio, neteisingai nurodė bausmės pradžią.
Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Tos pačios nuostatos taikomos ir dėl laikino sulaikymo.
BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas.
Iš bylos duomenų matyti, kad J. R. laikinai sulaikytas 2009 m. rugsėjo 14 d. (t. 2, b. l. 36), o 2009 m. rugsėjo 16 d. jam paskirta kardomoji priemonė (suėmimas) (t. 2, b. l. 79-80). Dėl to visas laikiname sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas, o ne jo dalis turėjo būti įskaitytas į bausmę.
To nepadaręs ir nenurodęs nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BK 66 straipsnio 1 dalies ir BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų.
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nenurodė jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokį prašymą.
Šis nuteistojo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
Neturtinės žalos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.
Byloje nustatyta, jog iš labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai S. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo J. R. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos broliui. Be abejonės, dėl netikėtos brolio mirties nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne tik į padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent, į nukentėjusiosios S. K. dvasinius išgyvenimus, bet ir į nuteistojo J. R. turtinę padėtį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajai S. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 15 000 litų – neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir nėra per didelis.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti:
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2010 m. birželio 11 d.
Į J. R. paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. birželio 11 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.