- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-1394-658/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis (pran.)
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Atsakovas
- N. Č., J. L. Č.
- Trečiasis asmuo
- P. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš šios kolegijos pirmininko – Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų – Virginijos Lozoraitytės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-1394-658/2012 pagal apeliantų (atsakovų) – N. Č. ir J. L. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-19 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-773-717/2012 pagal ieškovo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams – N. Č. ir J. L. Č., trečiajam asmeniui – P. P. dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė.
Byloje keliamas savavališkos statybos padarinių pašalinimo klausimas, įpareigojant atsakovus pertvarkyti statinius pagal suderintą projektą, kadangi pastatyti statiniai neatitinka išmatavimų (per ilgi), o taip pat yra per mažas norminiais aktais numatytas priešgaisrinis atstumas nuo statinio iki kaimyninio namo.
Ieškinio, atsiliepimų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
Patikslintu ieškiniu ieškovas (b.l. 125-128, t. 1) prašė įpareigoti atsakovus per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Kauno apskrities viršininko 2009-08-21 įsakyme Nr. V-452 „Dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (duomenys neskelbtini)“ nustatytą reikalavimą savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y., pertvarkyti statinius, esančius (duomenys neskelbtini) pagal suderintą projektą.
Žemesnės instancijos teismas
Reiškiamą reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad 2008 metais trečiojo asmens – P. P. skundų pagrindu atlikus atsakovų vykdomos statybos patikrinimą, nustatyta atsakovus nesilaikius statomų ūkio pastato ir garažo ilgio bei neišlaikius 6 m atstumo tarp atsakovų statomų statinių ir trečiojo asmens medinio statinio. 2012 metais iš naujo atlikus patikrinimą bei matavimus lazeriniu prietaisu, nustatyta, kad atsakovai nukrypo nuo patvirtinto projekto, o būtent - statomų statinių ilgis viršija projekte numatytus 23,19 m ir yra 25,08 m, o atstumas tarp statomų objektų ir trečiajam asmeniui priklausančio medinio statinio – 5,00 m., todėl atsakovų statiniai laikytini savavališka statyba, atlikta pažeidus LR statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6 punktų nuostatas, STR 1.09.06:2007 7 punkto 7.4.1., 7.4.3. papunkčius, STR 2.02.09:2005 9.2.1 papunktį.
Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009-05-08 surašė atsakovams savavalinės statybos aktą, o 2009-10-07 -statybos sustabdymo aktą. Šių aktų įstatymų nustatyta tvarka ir terminais atsakovai neapskundė. 2009-08-21 Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. V-452 „Dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (duomenys neskelbtini)“, kuriuo pareikalavo statytojus savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – pertvarkyti statinį pagal suderintą projektą iki 2009-11-01.
2010-01-27 ieškovo specialistams atlikus savavalinės statybos patikrinimą, nustatyta, kad po 2009-10-07 statybos sustabdymo akto surašymo, statyba buvo tęsiama. Pakartotinis patikrinimas atliktas 2010-07-29, jo metu nustatyta, kad statybos darbai nevykdomi, tačiau statybos sustabdymo priežastys nepašalintos. Paskutinį kartą faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas surašytas 2012-02-24, jame konstatuota padėtį esant nepakitusią.
Atsiliepimas
Atsakovai su jiems pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, atsiliepimuose į ieškinį (b.l. 36-39, t. 1; b.l. 2, t. 2,) nurodė, kad statomų objektų gabaritai nėra pakeisti, nėra pakitęs tūrinis užstatymas. Statiniai buvo statomi pagal 2003-01-22 išduotą statybos leidimą Nr. 526-4-GR21-14, kuris galiojo iki 2010-01-22. Statinių projekte buvo padaryta matematinė klaida, kadangi atskirų pastatų ilgiai nurodyti teisingai, tačiau jų bendra suma – klaidingai. Dėl šios priežasties, pastačius ūkio pastatą ir garažą su ūkio pastatais pagal patvirtintą projektą, paaiškėjo, kad pastato ilgis ir plotis nesutampa su projekte nurodytais gabaritais. Nors atsakovai kreipėsi į projektuotojus bei kitus specialistus dėl klaidų ištaisymo, klaidos nebuvo ištaisytos, motyvuojant tuo, kad projektas yra patvirtintas ir jį galėtų ištaisyti teismas. Savo iniciatyva projekto atsakovai nekoregavo, nepasinaudojo LR statybos įstatymo 28 straipsnio pakeitimo nuostata, įsigaliojusia nuo 2010-10-01 ir nesiėmė priemonių, kad savavališka statyba būtų įteisinta. Atsakovų įsitikinimu, jie nepažeidė ir priešgaisrinės normos reikalavimo, kad tarp gretimų statinių būtų išlaikytas 6 m atstumas. Tarp jų turimo sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimo – (duomenys neskelbtini) sklypo nėra nustatyta riba. Patraukti statinio gilyn į savo sklypą negalėjo, kadangi ten stovintys kiti statiniai. Minimalaus 6 m atstumo iki trečiajam asmeniui – P. P. priklausančio statinio nesilaikyta ne per visą statinio, kuris pripažintas savavališka statyba, perimetrą, bet tik per jo dalį. Atsakovų nuomone, toks nukrypimas nuo patvirtinto projekto trečiojo asmens teisių nepažeidė, nes jis davė sutikimą statyti pastatus ant sklypo ribos. Statinys buvo statomas ne naujoje, bet toje vietoje, kur būta seno statinio. Atsakovai, be kita ko, svarstantys galimybę pastatyti tarp pastatų priešgaisrinę sienelę; trečiojo asmens sutikimo statyti tokią apsauginę sienelę jie prašysiantys tuomet, kai reikės įteisinti statinius.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamu 2012-03-19 sprendimu patikslintą ieškovo ieškinį tenkino visiškai, įpareigojo atsakovus per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Kauno apskrities viršininko 2009-08-21 įsakymu Nr. V-452 „Dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (duomenys neskelbtini)“ nustatytą reikalavimą savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – pertvarkyti statinius, esančius (duomenys neskelbtini) pagal suderintą projektą.
Ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad ginčo statiniams statyti atsakovams 2003-01-22 išduotas statybos leidimas Nr. 526-4-GR21-14, galiojęs iki 2010-01-22 (b. l. 17, t. 1), kuriuo buvo leidžiama statyti: 1) 5,5x3,4 m naujos statybos ūkio pastatą; 2) 15,2x5,5 garažą su ūkio pastatais ir 3) 20,0x5,0 m šiltnamius. Plane (t. 1, b. l. 18, taip pat b. l. 72) statinių ilgis nurodytas 23,09 m, o jų plotis – 5,5 m, atstumas tarp atsakovų statomų objektų ir sklype (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo, projekte nurodytas 6 m. (t.1, b. l. 19 taip pat b. l. 72). Iš pačių atsakovų pateiktų kadastrinių matavimų (t. 2, b. l. 29) darytina išvada, kad jų statomi pastatai yra ant (menamos) sklypo ribos. Riba tarp sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nėra nustatyta. 2011-02-02 nutartimi (t. 2, b. l. 54-55) bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas tokiu būdu suteikiant atsakovams galimybę savavališkai pastatytus statinius įteisinti remiantis 2010-10-01 įsigaliojusia LR statybos įstatymo pataisa. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad administraciniai teisės aktai dėl savavalinės statybos yra panaikinti.
Tuo tarpu ieškovas, pateiktais rašytiniais įrodymais: statybos leidimu Nr. 526-4-GR21-14 (t. 1, b. l. 17), planais ir statinio projektu (t.1, b. l. 18-19, 58-104), 2009-11-04 teikimu „Dėl savavališkos statinio statybos, pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 6-7), 2009-10-07 statybos sustabdymo aktu Nr. SU-12 bei analogišku 2009-05-08 aktu Nr. SA-9 (t. 1, b. l. 8 ir b. l. 13-14), sustabdytos savavalinės statybos 2010-07-29 patikrinimo aktu (t.1, b. l. 131), Kauno apskrities viršininko 2009-08-21 įsakymu „Dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (duomenys neskelbtini)“ (t.1, b. l. 10), faktinių duomenų patikrinimo aktais, surašytais 2010-01-27 ir 2012-02-24 (t.1, b. l. 54) ieškinį įrodė (CPK 178 straipsnis). Priimtų administracinių teisės aktų, susijusių su jų statomais statiniais, atsakovai įstatymų nustatyta tvarka neapskundė, šie aktai nepanaikinti ir galioja, todėl turi būti vykdomi.
Atsakovams buvo išduotas statybos leidimas Nr. 526-4-GR21-14 ūkio pastato, garažo su ūkio pastatais ir šiltnamio statybai. Atsakovai tvirtino, kad jie leidime nurodytus statinius statė buvusio senojo ūkio pastato vietoje, tačiau leidime nurodyta, kad tai esanti nauja statyba. Statybos leidime buvo įvardinti statinių gabaritai: ūkio pastato – 5,5x3,4 m, garažo su ūkio pastatais – 15,2x5,5 m, ir šiltnamio – 20,0x5,0 m. Statinius sujungus, jų bendras ilgis sudaro 23,19 m (t.1, b.l. 72). Paskutiniu faktinių duomenų patikrinimo aktu, surašytu 2012-02-24, kuris buvo atliktas naudojantis itin tiksliu lazeriniu prietaisu, nustatyta, kad ginčo objektų ilgiai yra 16,86 m + 4,63 m + 3,59 m arba viso 25,08 m ilgio. Tokiu būdu pastatas buvo pailgintas 1,89 m. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė LR statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, nustatančia, kad savavališka statinio statyba laikoma [...] statinio (jo dalies) statyba, turint galiojantį statybos leidimą [...], tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, t.y. keičiant nustatytą statinio vietą sklype, sklypo, statinio ar jo dalių paskirtį, leistiną sklypo užstatymo tankį, leistiną statinio aukštį, ir nurodė, kad statydami ūkio pastatus ir garažą, atsakovai pažeidė esminius projekto sprendinius, nes nesilaikė statinių ilgio. Teismas atmetė atsakovų motyvą, kad jie paminėtos LR statybos įstatymo nuostatos nepažeidė, nes užstatymo tūringumas liko faktiškai mažesnis, negu galėjo būti pagal patvirtintą projektą, t.y. nors statinių ilgis padidėjo, tačiau jų plotis sumažėjo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pastato ilgio padidėjimas, lyginant su nurodytu projekte, laikytinas esminio projekto sprendinio pažeidimu, nes statinys turėtų būti statomas toks, koks jis numatytas projekte. Šis jų argumentas nelaikytinas svarbia priežastimi, dėl kurios buvo nesilaikoma esminių projekto sprendinių. Iškilus nenumatytiems atvejams statybos procese (atsakovai aiškino, kad tarp atskirų statinių jie turėję padaryti didesnį tarpą, kad galėtų pravesti elektros liniją), atsakovai privalėjo koreguoti projektą, jį suderinti, kaip to reikalauja galiojantys įstatymai, tačiau to nepadarė. Netgi 2010-07-02 priėmus LR statybos įstatymo 28 straipsnio pataisą, kuri įsigaliojo nuo 2010-10-01, atsakovai nesikreipė į atitinkamas institucijas, kad galėtų įteisinti nukrypimo nuo patvirtinto projekto padarinius. Be to, atsakovų padarytas projekto sprendinio pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad atsakovai nesilaikė įstatymo nustatyto atstumo tarp jų statomo statinio ir gretimame – adresu (duomenys neskelbtini) esančiame sklype stovinčio statinio. Projekte buvo nurodyta, kad atstumas tarp šių statinių turi būti 6 metrai; taip pat ir STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ 9 punkte nustatyta, kad mažiausi leistini priešgaisriniai atstumai tarp namų ir kitų pastatų priklausomai nuo jų atsparumo ugniai laipsnio, nustatomi pagal Reglamento 1 priedą, kuriame nurodyta, jog mažiausias 6 metrų priešgaisrinis atstumas leistinas tarp namų ir kitų pastatų. Tuo tarpu patikrinimo aktais buvo nustatyta, kad šis atstumas tarp atsakovų statomų statinių ir sklype (duomenys neskelbtini) esančio medinio namo yra 5 metrai, o tai esantis akivaizdus priešgaisrinio atstumo nesilaikymo faktas ir įstatymo pažeidimas, kurio nepaneigiantis atsakovų motyvas, kad gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai jiems leido statyti statinius ant sklypo ribos.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos esmė.
Apeliantai (atsakovai) – N. Č. ir J. L. Č. su aukščiau nurodytu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantai nurodo nesutinkantys su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad: 1) statydami ginčo statinius atsakovai nesilaikė projekte nustatytų pastato gabaritų 2) atsakovai nesilaikė teisės aktų reikalaujamo atstumo iki trečiojo asmens – P. P. gyvenamojo namo. Apeliantų nuomone, jų atlikta statyba apskritai negalinti būti kvalifikuojama kaip savavališka.
1. Pastato gabaritų jie nepažeidė. Projektuotojas padarė matematinę klaidą ir brėžinyje neteisingai (ne pagal mastelį) nurodė pastato ilgį ir plotį, todėl reikalavimus ieškovas turėtų reikšti ne atsakovams, o projektuotojui. Kaip apeliacinio skundo priedą apeliantai pateikė projekto brėžinį, kuriame raudona spalva yra patys nurodę pastato gabaritus pagal mastelį. Apeliantai nesutinkantys ir su tuo, jog jie savo teisių negynė, neskundė Kauno apskrities viršininko įsakymo, priimto savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimu. Jie kreipęsi į įvairias institucijas ir kėlę šį klausimą, tačiau į tai buvo atsakoma, kad privalu vykdyti Kauno apskrities viršininko įsakymą. Savavališkos statybos aktas buvo surašytas atsakovams nedalyvaujant, todėl jie neturėję galimybės pareikšti savo pozicijos ir pastabų, tai padarę vėlesniuose skunduose. Be to, savavališkos statybos aktas esantis netikslus, kadangi jame nenurodyta iki kurio ir kieno gyvenamojo namo neišlaikytas atstumas ir koks tas atstumas yra. Šiuo klausimu atsakovai yra kreipęsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Administracinių ginčų komisiją, tačiau jokio sprendimo negavo ir todėl negalėjo kreiptis į kitas institucijas. 2010-01-27 atsakovams surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, atsakovai su juo nesutikę ir įvardinę projektuotojų ir ieškovo atstovų klaidas.
2. Dėl pažeidimo, susijusio su ginčo statinių atstumu iki trečiojo asmens gyvenamojo namo, atsakovai nurodo, jog šiuo požiūriu pažeidimo taip pat nėra, nes teisės aktų reikalaujamas 6 m atstumas nėra absoliutus, teisės normų aktuose esama numatytų išlygų, kuomet šio atstumo gali būti nesilaikoma, o taip pat priemonės, kaip turi būti sprendžiamas priešgaisrinės saugos klausimas, kai 6 metrų atstumo nėra. Į tai neatsižvelgė nei ieškovas, nei teismas. Be to, ginčo situacijoje svarbu yra tai, kad trečiasis asmuo – P. P. išreiškė sutikimą, kad ginčo statiniai būtų statomi ant sklypo ribos. Teismas pats konstatavo šią aplinkybę 2011-02-02 nutartyje, kaip ir tai, kad išduodant statybos leidimą ir rengiant bei derinant projektą aiškiai apibrėžtų ir konkrečių priešgaisrinių reikalavimų nebuvo; tokie reikalavimai atsirado žymiai vėliau, vykdant statybą. Apeliantai taip pat pažymi, kad 6 metrų atstumas yra neišlaikytas ne per visą pastato kraštinę, o tik per mažesniąją jo dalį. Svarbi aplinkybė, apeliantų nuomone, yra ir tai, kad jie statė ne naują pastatą, o tik atstatė jau buvusį pastatą, vykdydami Kauno miesto K. Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto 1978 m. balandžio 21 d. sprendimą, kuriame aiškiai nurodyta nugriauti esamus pastatus, ir pastatyti naujus ir nors šis dokumentas yra byloje, pirmosios instancijos teismas jo nevertino. Buvusio pastato vieta yra aiškiai nurodyta byloje esančiuose planuose (t. 1, b. l. 66, t. 2, b. l. 6); iš šių planų aišku, kad suprojektuotas ir statomas pastatas yra toje pačioje vietoje. Tai patvirtinta ir teismui apžiūrai pateikta namų valdos inventorinė byla, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos. Be kita ko, visiškai nepasisakė ir dėl 2012-02-21 antstolio surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (t. 2, b. l. 116-122), iš kurio matyti, kad ieškovo atlikti matavimai yra netikslūs; ieškovo atstovui matavimus atlikus keletą kartų, kiekvienąkart rezultatai būdavę skirtingi. Dėl šios priežasties ieškovo pateiktais duomenimis negalima pasitikėti. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl ją būtina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Šalies argumentai
4. Apeliantai prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir prijungti prie bylos papildomus dokumentus.
Atsiliepimas
Ieškovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog skundas esantis nepagrįstas ir atmestinas. Apeliantų teiginiai, kad projektuotojas padarė klaidą ir brėžinyje neteisingai (ne pagal mastelį) nurodė pastato ilgį ir plotį, reiškia, jog atsakovai patys pripažįsta statybos darbus atlikę nukrypdami nuo suderinto techninio projekto. Statydami statinius ne pagal statybos techninį projektą, kurio pagrindu buvo išduotas 2003-01-22 Statybos leidimas Nr. 526-4GR21-14, t. y. ne projekte nurodytoje vietoje ir viršijant projekte nurodytą ilgį, atsakovai pažeidė esminius statinio sprendinius, todėl jų atlikti statybos darbai atitinka savavališkos statybos sąvoką. Apeliantų teiginys, kad jie nepažeidė projekte numatytų pastato gabaritų esantis visiškai nepagrįstas, kadangi statinys turi būti statomas vadovaujantis projekte numatytais statybos sprendiniais, t. y., projekte numatytu statinio ilgiu, plotu, vieta sklype ir t. t. Nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei pateiktame apeliaciniame skunde atsakovai neneigė to, kad pastatytas statinys yra ne projekte nurodytų matmenų ir ne projekte numatytoje vietoje. Dėl apeliantų pateiktų apeliacinio skundo priedų, ieškovo nuomone, šie priedai neturėtų būti priimti, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šių priedų atsakovai neteikė ir nenurodo priežasčių, dėl kurių būtų negalėję šių priedų pateikti anksčiau.
Trečiasis asmuo atsiliepimų į skundą nepateikė.
Apeliacinės instancijos teismo motyvai ir išvados.
Dėl žodinio proceso formos ir naujų įrodymų prijungimo.
Apeliaciniu skundu apeliantai prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o taip pat kartu su apeliaciniu skundu bei papildomai prieš 2012-06-11 vykusį posėdį, pateikia rašytinius įrodymus. Todėl šiuos klausimus kolegija išsprendžia pirmiausiai. Kolegija daro išvadą, jog rašytinis procesas yra įprasta (ordinarinė) apeliacinio proceso forma. Apeliantas, prašantis surengti žodinį bylos nagrinėjimą, privalo šį prašymą motyvuoti. Apeliantai iš viso to nepadarė. Pats teismas būtinybės rengti žodinį bylos nagrinėjimą nemato, kadangi šalių reiškiami reikalavimai ir atsikirtimai į juos yra nuosekliai pagrįsti byloje surinktais rašytiniais įrodymais, pačios šalys savo poziciją išdėstę žodžiu pirmosios instancijos teisme ir ją pagrindę tiek pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į jį. Pozicijos ir šalių argumentai apeliacinės instancijos teismo kolegijai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Prijungti prie bylos papildomus dokumentus (įrodymus) ir juos vertinti, kolegija atsisako dėl kelių priežasčių: 1) teismui nenurodyta priežasčių, kodėl šie dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nors dalį jų apeliantai galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui; 2) bylą iš administracinių ginčų komisijos apeliantai galėjo pateikti ir anksčiau, o be to paminėtina, jog esminė dalis šioje byloje esančių dokumentų yra pateikti byloje (pvz. dokumentai esantys b.l. 161-163, t.2 yra b.l. 6-7, 109, t.1); 3) dalis dokumentų neatitinka įrodymams privalomo sąsajumo kriterijaus, nes nesusiję su ginčo esme; 4) prieš teismo posėdį pateikti visi dokumentai, t.y. pareiškimai ir skundai, pateikti institucijoms po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, negali būti vertinami kaip įrodymai apeliacinės instancijos teisme, nes net teoriškai jie negalėjo būti pateikti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, ir visi šie teikiami įrodymai, kolegijos nuomone, neatitinka sąsajumo kriterijaus, nes jais, iš esmės, buvo skundžiami institucijų veiksmai (neveikimas), bet ne įrodinėjami atsikirtimai dėl ginčo esmės.
Dėl statinio išmatavimų.
Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde atsakovai (apeliantai) neginčijo faktinių aplinkybių, kad vienas iš išorinių ginčo statinių matmenų – bendras statinių ilgis, o taip pat ir ginčo statinių atstumas iki gretimame sklype Veiverių g. 120, Kaune esančio medinio gyvenamojo namo neatitinka ilgio bei atstumo, kurie yra nustatyti statybą leidžiančiame dokumente, t. y., atsakovams 2003-01-22 išduotame statybos leidime Nr. 526-4-GR21-14.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliantai (atsakovai) ginčija motyvuodami tuo, kad:
1. Faktinio pastatų ilgio neatitiktis ilgiui, nustatytam statybos leidime atsirado ne dėl jų, o dėl projektuotojo kaltės. Pagal projektuotojo parengtą brėžinį, kurio mastelis yra 1:100, bendras statinių ilgis, apeliantų nuomone, turėtų būti toks, koks šiuo metu yra faktiškai. Kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. LR statybos įstatymo 23 straipsnio, reglamentuojančio statybą leidžiančius dokumentus, 1 d. 1 p. numatyta, kad naujo ypatingo ir neypatingo statinio atveju, toks statybą leidžiantis dokumentas yra leidimas statyti naują statinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovams buvo išduotas statybos leidimas, kuriuo atsakovams leista statyti 5,5 m x 3,4 m ūkio pastatą, 15,2 x 5,5 m garažą su ūkio pastatu ir 20 m x 5 m šiltnamius adresu Veiverių g. 118, Kaune. Šis statybos leidimas išduotas A. Preikšo įmonės parengto ūkinio pastato su dviem garažais projekto korektūros pagrindu. Projekte nurodyta, kad bendras statinio ilgis turi būti 23,19 m. Pažymėtina, jog statybą leidžiantis dokumentas yra ne brėžinys, o statybos leidimas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog atsakovams suteikiamas leidimas statyti statinius, kurių bendrasis ilgis yra 23,19 m. Nustatę, kad jų manymu, projektuotojo parengtame brėžinyje netinkamai pavaizduotas statinių ilgis, atsakovai, kaip projekto užsakovai, turėjo teisę kreiptis į projektuotoją su reikalavimu atlikti brėžinio korektūrą, nes, kaip minėta, dokumentas, kuriuo privalėjo vadovautis vykdydami statybą, yra statybos leidimas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo, įvertinusio byloje surinktus įrodymus, padaryta išvada, kad leidime nustatyto bendro statinių ilgio atsakovai nesilaikė. Kaip minėta, patys apeliantai (atsakovai) aplinkybės, kad bendras faktinis statinių ilgis yra didesnis, neneigia, todėl kolegija nemato pagrindo naikinti teismo sprendimą vadovaujantis apeliantų nurodytais argumentais, kad ieškovo atstovų atlikti matavimai yra netikslūs, kiekvieną kartą skirtingi (nors pažymėtina, jog skirtumai nedideli, ir jie abiem atvejais užfiksuoti atsakovų nenaudai, o patys apeliantai atsisakė nuo ekspertizės skyrimo), kad pirmosios instancijos teismas nevertino svarbaus byloje esančio įrodymo – antstolio 2012-02-21 atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, nors beje, kolegija pažymi, jog jame taip pat užfiksuotas leistinų dydžių pažeidimo faktas. Šie apeliantų išdėstyti argumentai ir nurodomi įrodymai nepaneigia pačių apeliantų (atsakovų) pripažįstamo fakto, kad faktinis statinių ilgis neatitinka leistino, t. y., nustatyto statybos leidime.
LR CK 4.103 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Šiuo metu galiojančios LR statybos įstatymo redakcijos 2 str. 71 d. nurodyta, jog savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Įstatymo 2 str. 93 p. apibrėžiama, kad esminiais statinio projekto sprendiniais yra laikomi statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomų teritorijų apsaugos ir (ar) nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės paveldosaugos reikalavimus. Vadinasi, atsakovų įgyvendinta statyba, kurios metu buvo, neturint tam teisės, padidintas vienas iš statinių išorės matmenų – bendrasis statinių ilgis, laikytina savavališka statyba.
Dėl atstumo iki gretimo namo.
Apeliantai (atsakovai) tvirtino, kad reikšmės statybos kvalifikavimui kaip savavališkos neturi ir ta aplinkybė, jog nebuvo išlaikytas leistas 6 m atstumas iki kaimyniniame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), stovinčio medinio gyvenamojo namo. Šią savo nuomonę apeliantai grindė tuo, kad 6 m atstumo reikalavimas nėra besąlyginis (absoliutus), teisės normų aktuose esančios numatytos priešgaisrinės apsaugos priemonės, kurių galima imtis tais atvejais, kai 6 m. atstumas nėra išlaikytas. Be to, apeliantai teigia, kad šio atstumo nesilaikyta ne per visą statinio kraštinę, o tik jos dalyje; kad jie ne statė naujus statinius, o atstatė anksčiau toje vietoje buvusius statinius toje pačioje vietoje, kurioje buvo senieji. Apeliantai taip pat pažymi, kad reikšminga šiuo atveju esanti aplinkybė, kad trečiasis asmuo – P. P. davė sutikimą statyti ginčo statinius ant sklypo ribos.
Šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta. Faktinės aplinkybės, kad statydami ginčo statinius jie pakeitė statinių vietą sklype, t. y. pastatė juos ne visiškai toje vietoje, kurioje statiniai buvo suprojektuoti ir šio projekto pagrindu išduotas statybos leidimas, apeliantai neginčija. Kaip minėta, statinio vietos pakeitimas sklype LR statybos įstatymo 2 str. 93 d. prasme laikytinas esminio statinio projekto sprendinio nesilaikymu, kuris savo ruožtu kvalifikuotinas kaip savavališka statyba. Nesutiktina su apeliantų tvirtinimu, kad jų įgyvendinama statyba buvo ne nauja. Apeliantams išduotame statybos leidime yra nurodyta, kad tai esanti nauja statyba. Be to, ir LR statybos įstatymo 2 str. 17 d. nurodoma, kad naujo statinio statyba laikoma statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Apeliantai ir patys nurodo, kad ginčo statinius jie statė vietoje anksčiau buvusių ir neišlikusių. Tai patvirtina ir apeliantų nurodomas rašytinis įrodymas - Kauno miesto K. Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto 1978 m. balandžio 21 d. sprendimas, kuriame nurodyta nugriauti esamus pastatus ir pastatyti naujus. Taigi, nugriauto statinio atstatymas – tai nauja statyba. Vadinasi, įgyvendindami naujo statinio statybą, apeliantai privalėjo nuosekliai laikytis šių statinių statybai išduoto leidimo reikalavimų, inter alia ir išlaikyti leidime nustatytą 6 m atstumą iki kaimyniniame sklype esančio gyvenamojo namo. Tai, kad reikalaujamo atstumo nesilaikyta ne per visą statinio kraštinę, o tik dalyje, nepašalina tos faktinės aplinkybės, kad atstumas buvo pažeistas ir statinio lokacija sklype savavališkai pakeista. Reikšmės sprendžiamam klausimui neturi ir trečiojo asmens – P. P. duotas sutikimas statyti statinius ant sklypo ribos. Toks trečiojo asmens duotas sutikimas neatleidžia atsakovų nuo pareigos griežtai laikytis kompetentingos valstybės institucijos išduoto statybą leidžiančio dokumento reikalavimų. Jeigu apeliantai šiuo argumentu siekia pabrėžti, kad statinių pastatymas nesilaikant 6m. atstumo nepažeidžia trečiojo asmens teisių ir nedaro neigiamos įtakos jo teisėtiems interesams, atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, jog tuo atveju, kai ieškininis reikalavimas yra grindžiamas LR CK 4.103 str. 1-2 d. ir statybos teisėtumas ginčijamas statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas. Tai reiškia, kad ieškovą saistanti įrodinėjimo pareiga susideda iš įrodinėjimo, kokie teisės aktai ir kaip pažeisti. Tuo tarpu, kam ir kokias neigiamas pasekmes toks pažeidimas sukelia ar gali sukelti, įrodinėti nereikia (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Kolegija laikosi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje surinktais rašytiniais įrodymais (administraciniais teisės aktais), kurie yra galiojantys ir nepanaikinti, ieškovas savo reikalavimą įrodė visiškai, yra teisėta ir pagrįsta. Vadinasi, aplinkybė, ar apeliantų padaryti jiems išduoto statybos leidimo ir statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai turi neigiamos įtakos trečiojo asmens teisėms ir interesams, nesudaro šios bylos įrodinėjimo dalyko ir nėra reikšminga sprendžiant dėl apeliantų įpareigojimo šalinti savavališkos statybos padarinius. Dėl apeliantų argumento, jog reikalavimas laikytis 6 m. atstumo nėra absoliutus, teisės normų aktai numatantys išimtis ir priemones, kurių imantis galima spręsti priešgaisrinės saugos klausimus (apeliantai nurodo, kai tai galima padaryti pastatant priešgaisrinę sienelę), pasakytina, kad šiuos klausimus apeliantai (atsakovai) galėjo kelti kreipdamiesi dėl savavališkos statybos įteisinimo, o ne jais remdamiesi ginčyti savavališkos statybos faktą, kuris šioje byloje lieka nepaneigtas.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tam tikrus tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus, susijusius su teritorijų planavimu, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teritorijų planavimo ir aplinkosaugos srityse valstybė naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis. Bylose, susijusiose su savavališka statyba, EŽTT yra pabrėžęs bendrąjį visuomenės interesą saugoti aplinką, užtikrinti statybos normų laikymąsi, siekiant tvarkingos teritorijų plėtros, galiausiai – siekį atkurti teisės viršenybę, pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį (žr., pvz., Hamer c. Belgique, no 21861/03, 27 novembre 2007; Saliba v. Malta, no. 4251/02, judgement of 8 November 2005). Be kita ko, turi būti paisoma pareigos nustatyti teisingą susikirtusių visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą. Vertindamas ribojimo proporcingumą (pasirinktos priemonės tinkamumą užsibrėžtam tikslui pasiekti) EŽTT yra analizavęs, ar pagal nacionalinę teisę galima įteisinti konkretų neteisėtą statinį, ar asmens teises buvo galima suvaržyti švelnesne nei pastato nugriovimas priemone (pvz., įpareigojimu nebenaudoti pastato, nutraukti statybos darbus ar pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012). Apeliacinės instancijos teismo kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nustačius išduoto statybos leidimo nesilaikymo (pažeidimo) faktus, apeliantai (atsakovai) buvo įpareigoti stabdyti statybos darbus, tačiau to iš karto nepadarė, statybą tęsė. Bylos nagrinėjimas tęsėsi pakankamai ilgai, ir nagrinėjimo metu apeliantams (atsakovams) buvo suteikta teisė kreiptis dėl savavalinės statybos įteisinimo. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad apeliantai (atsakovai) buvo tinkamai įspėti apie nustatytų reikalavimų nesilaikymą, turėjo galimybę kreiptis dėl savavališkai, pažeidžiant išduotą leidimą pastatytų statinių įteisinimo, tačiau to nepadarė įstatymo nustatyta tvarka. Neginčydami fakto, kad pastatyti statiniai neatitinka išduoto statybos leidimo, apeliantai (atsakovai) nesutiko su jiems pareikštu ieškiniu, skundė pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau tai nelaikytina tinkamu savo teisių gynimo būdu. Bendrasis teisės principas skelbia, kad iš neteisėtų veiksmų teisė negalinti atsirasti (ex iniuria ius non oritur). Apeliantai jiems išduotą statybos leidimą pažeidė, t. y., elgėsi neteisėtai, vadinasi, ir teismas negali ginti apeliantų (atsakovų) ir atleisti juos nuo įpareigojimo šalinti savavališkos statybos padarinius. Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo toks įpareigojimas apeliantams (atsakovams) buvo nustatytas, yra teisėtas, pagrįstas byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais apeliantų (atsakovų) atliktos statybos savavališkumą, ir apeliacine tvarka nenaikintinas.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi LR CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantų (atsakovų): N. Č. ir J. L. Č. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti apeliantų (atsakovų) pateiktus naujus įrodymus ir pateiktus dokumentus grąžinti juos pateikusiems asmenims.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.