- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-24
- Bylos Nr.
- A-438-2382-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00629-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- R. V., O. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Advokatai
- Rūta Čilinskaitė, Povilas Jegorovas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. Š. ir R. V., atstovaujamų advokatės Rūtos Čilinskaitės, bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. Š. ir R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos O. Š. ir R. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamos:
1) iš Lietuvos Respublikos priteisti 4.206,40 Lt turtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 4.206,40 Lt R. V.;
2) iš Kauno rajono savivaldybės administracijos priteisti 1.386,02 Lt turtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 1.386,02 Lt R. V.;
3) iš Lietuvos Respublikos priteisti 34.000 Lt neturtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 24.000 Lt R. V.;
4) iš Kauno rajono savivaldybės administracijos priteisti 6.000 Lt neturtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 6.000 Lt R. V..
Pareiškėjos turtinę ir neturinę žalą siejo su Lietuvos Respublikos institucijų veiksmais, dėl kurių J. Š. negalėjo realizuoti teisės į žemės sklypo suteikimą individualiai statybai. Skunde nurodė, jog pareiškėja O. Š. yra 1997 m. mirusio J. Š., kurio tėvas J. Š. (miręs 1978 m.) 1928 m. už narsą buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, sutuoktinė, o R. V. yra O. Š. ir J. Š. dukra, apdovanotojo J. Š. anūkė. Kadangi nuo 1994 m. gegužės 6 d. įsigaliojo Žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) redakcija, pagal kurios 6 straipsnį Vyčio kryžiumi apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai arba vaikai įgijo teisę neatlygintinai gauti vieną žemės sklypą individualiai statybai (nuo 2002 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo ŽRĮ redakcija, kurios 7 straipsnyje vėl buvo numatyta, kad piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi ar žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams), J. Š., apdovanotojo J. Š. sūnus, 1996 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą dėl žemės sklypo suteikimo individualiai statybai. Po J. Š. mirties pagal įstatymo nuostatą teisės į žemės sklypo suteikimą perėmėja tapo pareiškėja O. Š., o pareiškėja R. V. veikė pagal įgaliojimą atstovaudama O. Š. interesus įgyvendinant įstatyme nustatytą teisę. Nuo 1999 m. iki 2009 m. pareiškėjos aktyviai domėjosi žemės sklypo suteikimo procedūromis, vykdė visus tuometinės Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų nurodymus, teikė jų prašomus papildomus įrodymus dėl giminystės ryšio, dėl tapatybės ir pan. Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-05-9753 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2003-05-19 įsakymo Nr.02-05-3283 papildymo (Kauno r.)“ J. Š. (miręs 1997 m.) buvo įtrauktas į Vyčio kryžiaus ordinu, Vyčio kryžiumi apdovanotų asmenų, kuriems neatlygintinai bus suteikiami nauji žemės sklypai Kulautuvoje, Kauno r., sąrašą. Pareiškėjos taip pat ėmėsi visų veiksmų, kad greičiau būtų paruoštas žemės sklypo detalusis planas, tam tikslui O. Š. buvo perduotos detaliojo planavimo finansuotojo teisės. Pareiškėjų teigimu, tokia finansinė našta buvo uždėta tik pareiškėjoms, o kitais atvejais detaliojo planavimo procedūra vyko už Kauno rajono savivaldybės lėšas. 2009 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjos sužinojo, jog negalima patikslinti detalaus plano, nes detalusis planavimas neteko teisinio pagrindo, t. y. teisinio pagrindo išnykimu suprantamas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimas, kuriuo aukščiau minėta Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Taigi, šiuo konkrečiu atveju buvo suteiktas įstatymu pagrįstas lūkestis, jog bus galima realizuoti teisę į žemės sklypo suteikimą individualiai statybai. Būtent dėl to pareiškėjos atliko veiksmus, kurių jos nebūtų atlikę, jeigu nebūtų galiojęs įstatymas, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tačiau pareiškėjos net ir po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo buvo raginamos toliau tęsti veiksmus, susijusius su teisės į sklypo suteikimą įgyvendinimu. Tiek Kauno rajono savivaldybė, tiek ir Kauno apskrities viršininko administracija po 2006 m. gegužės 12 d. atliko veiksmus, vienareikšmiškai nukreiptus į tos teisės realizavimą. Pareiškėjos akcentavo, jog daugiau kaip tris metus Kauno apskrities viršininkas, žinodamas apie teisinio reguliavimo pasikeitimą bei Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimą, nesprendė klausimo dėl atsisakymo suteikti sklypą pagal J. Š. prašymą, sudarydamas pagrindą pareiškėjoms manyti, jog sklypo suteikimo procedūra toliau bus tęsiama. Per tą laiką pareiškėjos patyrė išlaidų ir laiko sąnaudų, kurių galėjo nebūti, jeigu apskrities viršininkas būtų per protingą laiko tarpą išsprendęs atsisakymo suteikti sklypą klausimą, panaikindamas 2005 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 02-05-9753 (kas buvo padaryta tik 2009 m. spalio 12 d.) arba priimdamas kitą teisės aktą, sukeliantį panašias pasekmes. Pareiškėjų manymu, jos neturi nukentėti dėl to, kad įstatymų leidėjas neatsakingai sureguliavo tam tikrus santykius, laiku nesiėmė spręsti ŽRĮ nuostatos pripažinimo antikonstitucine pasekmių klausimo ir kad Kauno apskrities viršininko administracija bei Kauno rajono savivaldybė, vykdydamos savo funkcijas sklypo suteikimo procedūros metu, neinformavo apie Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 21 d. nutarimo priėmimo pasekmes ir netgi priešingai – skatino tęsti veiksmus, susijusius su sklypo detaliuoju planavimu.