Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei, 2014 m. rugpjūčio 18 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui R. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalis numato, jog mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Pareiškėjas teismui skundą pateikė suėjus 5 metų senaties terminui priverstinai išieškoti iš Atsakovo vietinę rinkliavą už 2008 metus bei 2009 metų I ketvirtį, todėl turi teisę reikalauti iš Atsakovo sumokėti vietinę rinkliavą tik už 2009 metų II, III ir IV ketvirčius, 2010 metus, 2011 metus, 2012 metus, 2013 metus, kas iš pažymoje dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo nurodytos bendros sumos atėmus vietinę rinkliavą, paskaičiuotą už 2008 metus bei 2009 metų I ketvirtį sudaro 422,97 Lt (keturi šimtai dvidešimt du litai, 97 ct).

Atsakovas R. J. į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta. Jis 2014 m. liepos 17 d. teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog nėra gavęs iš pareiškėjo pranešimo dėl vietinės rinkliavos mokėjimo. Pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), jis faktiškai nesinaudoja, į pastatą nėra tiekiama elektros energija, nėra pastatyti atliekų konteineriai, todėl jis nėra komunalinių atliekų turėtojas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjo atstovui ir atsakovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai).

Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. balandžio 28 d.) nustatė, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. 2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. balandžio 28 d. nustato, jog atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Taigi įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio.

Telšių rajono savivaldybės taryba 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtino Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, kurie buvo pakeisti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7. Telšių rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtino Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus ir ankstesnieji Nuostatai pripažinti netekusiais galios.

Pagal Nuostatų reglamentavimą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovas R. J. nuosavybės teise valdo nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Tai reiškia, kad atsakovas pagal Nuostatus laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pažyma apie skolą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo patvirtina, kad atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2009 metų II, III ir IV ketvirčius, 2010 metus, 2011 metus, 2012 metus, 2013 metus yra 422,97 Lt.

Byloje nėra duomenų, jog atsakovas minėtą įsiskolinimą būtų sumokėjęs ar atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Remdamasis prieš tai išdėstytu, teismas konstatuoja, kad paskaičiuota vietinė rinkliava yra teisėta ir pagrįsta.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Atsakovas sprendime minimu laikotarpiu nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo pareiškėjui priteistina 422,97 Lt įsiskolinimo suma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skundu taip pat prašo atlyginti 181,50 bylinėjimosi išlaidas.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pažymėtina, jog administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti sumą sudaro 181,50 Lt prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos.

Bylos dokumentais nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėją atstovavo Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinė bendrija SGKA Legal. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už dokumentų parengimą (prašymo surašymą) maksimali priteistina suma gali sudaryti 3000 Lt (3 MMA). Vertintina, kad pareiškėjo prašoma priteisti 181,50 Lt suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, todėl ji laikytina pagrįsta.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, maksimalų galimai priteistinos sumos dydį, pareiškėjui UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovo priteistina 181,50 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkinti.

Priteisti iš atsakovo R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 17178019) 422,97 Lt (keturis šimtus dvidešimt du litus 97 centus) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Priteisti iš atsakovo R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 17178019) 181,50 Lt (šimtą aštuoniasdešimt vieną litą ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.