- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-14
- Bylos Nr.
- 3K-3-396/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Grabinskas, Pranas Žeimys, Bronius Pupkovas
- Ieškovas
- G. G.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, F. N.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centro
- Kategorijos
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, F. N. ir trečiajam asmeniui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. G.s nurodė, kad 1996 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P41/96-2726 įsigijo 3,06 ha asmeninio ūkio žemės, kurią sudarė du sklypai – 0,42 ha ir 2,64 ha, esantys (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatyta tvarka įregistravo juos Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje. Parduodant žemę, buvo sudarytas ne geodezinis šių žemės sklypų planas, o parengtas tik žemės sklypo abrisas. 2001 metais buvo parengti geodeziniai minėtų žemės sklypų planai. Geodezinis žemės sklypo Nr. 300₁ (0,42 ha ploto) planas 2001 m. lapkričio 15 d. buvo įregistruotas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filiale ir sklypo ribos pažymėtos bendrame kadastro žemėlapyje, o sklypo Nr. 300₂ (2,64 ha ploto) planas nebuvo įregistruotas, nes paaiškėjo, kad dalis šio žemės sklypo yra užimta kito asmens žemės. Ėmus aiškintis susidariusią situaciją, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. sausio 22 d. raštu Nr. 323 informavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 41-6351 buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei F. N. į 8,50 ha žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrą 2,50 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 6 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Atsakovei grąžintas 2,50 ha žemės sklypas ir užimą dalį – 3740 kv.m – jo (ieškovo) 2,64 ha žemės sklypo. Dėl to, ieškovo teigimu, minėto Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalis dėl 3740 kv.m žemės F. N. grąžinimo yra neteisėta, todėl naikintina. Jis (ieškovas), 1996 m. gruodžio 18 d. nusipirkęs iš valstybės 2,64 ha žemės sklypą, tapo šio žemės sklypo savininku, todėl disponuoti juo galėjo tik jis pats (CK 4.37 straipsnis), o atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri jam nebepriklausė. Ieškovas prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 41-6251 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei F. N.“ dalį dėl 3740 kv.m žemės grąžinimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas, neturėdamas tikslių geodezinių planų ir nebūdamas įsitikinęs tikslia įsigytos žemės buvimo vieta, nesiėmė visų reikiamų priemonių tinkamam planui sudaryti ir savo įsigytai žemei tinkamai įregistruoti būtent toje vietoje, kurioje jis reikalauja, todėl atsakovei F. N. nebuvo jokių įstatyminių kliūčių savo nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti ir šioms teisėms į ginčo žemės sklypą tinkamai įregistruoti. Atkuriant nuosavybės teises atsakovei F. N., įstatymų nustatyta tvarka ir terminai nebuvo pažeisti, atsakovės pateikti duomenys atitiko įstatymo reikalavimus ir neprieštaravo duomenims, esantiems registre, todėl laikytina, kad atsakovė jai atkurtas nuosavybės teises užregistravo tinkamai ir yra teisėta žemės sklypo savininkė bei valdytoja (CK 4.27 straipsnio 2 dalis). Nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, patvirtina ir tai, kad ieškovas, nors dar 2001 m. lapkričio 15 d. jam buvo atsakyta įregistruoti jo pirktą 2,64 ha žemės sklypą, į teismą kreipėsi tik po trejų metų, t. y. 2004 m. vasario 23 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl nuosavybės teisių atsakovei F. N. ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu atkūrimo teisėtumo, be to, atsižvelgė į tai, kad Vilniaus rajono Sužionių apylinkės Tarybos 7-osios sesijos 1994 m. balandžio 12 d. sprendimu buvo patvirtintas fizinių asmenų žemės naudojimo sąrašas, pagal kurį G. G. (duomenys neskelbtini) namų valdai skirta 1,85 ha, o asmeniniam ūkiui – 1,15 ha žemės. Šios aplinkybės pagrindu kolegija darė išvadą, kad G. G. teiginys ieškinyje ir apeliaciniame skunde, jog 1996 m. gruodžio 18 d. jis privatizavo savo naudojamą 3,06 ha dydžio asmeninio ūkio žemę, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas G. G. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisės atsiradimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl neteisingai nustatė momentą, nuo kurio turto įgijėjui pagal sutartį atsiranda nuosavybės teisė. 1996 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis) numatė privalomą nekilnojamojo daikto registraciją ir su registracijos momentu siejo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą. 1996 m. gruodžio 18 d. įregistravus 2,64 ha žemės sklypą tuometiniame Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, jam buvo suteiktas kadastrinis numeris, o ribos nurodytos asmeninio ūkio žemės sklypo paženklinimo akte, taip pat buvo išduotas Žemės sklypo įregistravimo Valstybiniame kadastro duomenų registre pažymėjimas, kuris, remiantis 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalimi, patvirtina, kad nuo to momento jis (kasatorius) įgijo nuosavybės teisę į šį sklypą. Nuosavybės teisė atsiranda nuo sandorio, o ne nuo žemės sklypo ribų įregistravimo. Dėl to aplinkybė, kad atsakovei F. N. grąžinto žemės sklypo ribos buvo įregistruotos anksčiau nei jo (kasatoriaus) sklypo ribos, negali paneigti jo nuosavybės teisių į ginčo sklypą. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nuosavybės teisės atsiradimą siejo su sklypo ribų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre momentu. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Jis (kasatorius) daiktines teises į ginčo sklypą įregistravo pirmiau nei atsakovei F. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į šio žemės sklypo dalį, todėl turi būti ginamos jo teisės ir laikoma, kad jis yra tikrasis žemės sklypo, kurio dalis persidengia su atsakovei perduotu žemės sklypu, savininkas. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tikslių žemės sklypo geodezinių planų neturėjimą ir tikslios nusipirkto sklypo vietos nežinojimą vertino kaip teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises ir įregistruoti jas atsakovei F. N. nebuvimą. Pagal LR Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 316 patvirtintus LR valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatus ginčo žemės sklypo įsigijimo ir jo įregistravimo registre metu geodezinių matavimų nereikėjo atlikti. Ginčo 2,64 ha žemės sklypas buvo paženklintas natūroje, o žemės sklypo ribų paženklinimo aktas – įregistruotas Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre. Atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai šie duomenys buvo žinomi ir būtent atsakovas buvo atsakingas už sklypo buvimo vietą patvirtinančių duomenų įregistravimą Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre (LR Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 316 patvirtintų LR valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų 9 punktas). Be to, parduodamas ar kitokiu būdu perleisdamas valstybinę žemę, atsakovas privalėjo įsitikinti, ar jis tikrai turi nuosavybės teises į šį daiktą. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, nepasisakydami dėl byloje pateikto 2,64 ha asmeninio ūkio žemės sklypo paženklinimo akto, kurio duomenys buvo įregistruoti Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, kuris patvirtino šio sklypo ribas ir kurio pagrindu buvo atlikti geodeziniai sklypo matavimai, kaip įrodymo, vertinimo, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu i į kasacinį skundą atsakovės F. N. teisių perėmėjos S. N., A. D. ir T. B. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisės realizavimas ir gynyba pripažintini prioritetiniais. F. N. dar 1991 m. spalio 17 d. padavė prašymą dėl žemės grąžinimo. Visi dokumentai dėl turėtos nuosavybės buvo pateikti, jokių kliūčių nuosavybės teisėms atkurti nebuvo, todėl F. N. teisės turi būti prioritetiškai ginamos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
1996 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P41/96-2726 ieškovas G. G. įsigijo 3,06 ha asmeninio ūkio žemės, kurią sudarė du 0,42 ha ir 2,64 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). 1996 m. gruodžio 18 d. šie žemės sklypai buvo įregistruoti Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje tvarkomame Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Parduodant ieškovui žemę, buvo sudarytas ne geodezinis šios žemės planas, todėl konkreti ieškovo nupirktos žemės vieta nebuvo patvirtinta – 1994 m. gegužės 8 d. buvo parengtas žemės sklypo abrisas, tačiau žemės sklypų ribos nekilnojamojo turto registro žemėlapyje nebuvo įregistruotos. 2001 metais buvo parengti geodeziniai ieškovo nusipirktų žemės sklypų planai. 2001 m. lapkričio 15 d. ieškovo įsigytas 0,42 ha žemės sklypas buvo įregistruotas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filiale ir jo ribos pažymėtos bendrame kadastro žemėlapyje, o 2,64 ha sklypas nebuvo įregistruotas, nes į dalį (3740 kv.m) šio žemės sklypo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 41-6351 buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei F. N. 1999 m. gegužės 11 d. atsakovei grąžinta žemė (2,50 ha žemės sklypas žemės ūkio veiklai, kurio ribas kerta ieškovo įsigyto 2,64 ha žemės sklypo ribos, ir 6 ha žemės sklypas miškų ūkio veiklai) buvo įregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filiale.
Ginčas tarp šalių kilo dėl persidengiančios ieškovo G. G. 1996 m. nusipirktos ir atsakovei F. N. 1999 m. grąžintos bei atitinkamai 1996 m. ir 1999 m. įregistruotos žemės dalies – 0,3740 ha – priklausomybės nuosavybės teisėmis.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.
Kasacinio skundo argumentai dėl nuosavybės teisės atsiradimą reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo bei proceso teisės normų, įtvirtinančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimo yra teisės klausimai, dėl kurių turi teisę ir privalo pasisakyti kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Sandoris, kuriuo ieškovas G. G. įsigijo 2,64 ha žemės sklypą, persidengiantį su atsakovei F. N. grąžintu žemės sklypu, buvo sudarytas galiojant 1964 m. CK, pagal kurio 149 straipsnį, reglamentavusį momentą, kuriuo turto įgijėjui pagal sutartį atsiranda nuosavybės teisė, sandorio teisinė registracija buvo vienas iš juridinių pagrindų nuosavybės teisei iš šio sandorio atsirasti. Ieškovas G. G., 1996 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P41/96-2726 įsigijęs iš valstybei atstovaujančios institucijos – Vilniaus apskrities valdytojo administracijos – 2,64 ha žemės sklypą, vykdydamas šios sutarties 7 punktą, dar tą pačią, t. y. 1996 m. gruodžio 18 d., teises į įsigytą žemės sklypą įregistravo nekilnojamojo turto registro įstaigoje – Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje tvarkomame Valstybinio žemės kadastro duomenų registre (1 t., b. l. 12). Atlikęs teisinę registraciją, ieškovas G. G. įregistravimo momentu įgijo nuosavybės teises į įsigytą žemės sklypą (1964 m. CK (Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) 149 straipsnio 2 dalis, 255 straipsnio 1 dalis). Atsakovei F. N. nuosavybės teisės į 8,50 ha žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 2,50 žemės sklypą žemės ūkio veiklai, kuris 0,3740 ha ploto dalimi persidengia su ieškovo nusipirktu 2,64 ha žemė sklypu, ir 6 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, buvo atkurtos ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 30 d. sprendimu, t. y. tuo metu, kai ieškovas G. G. jau buvo 2,64 ha žemės sklypo savininkas. Tokiomis aplinkybėmis byloje nepagrįstai nuspręsta, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo jokių teisinių kliūčių nuosavybės teisėms į ginčo žemę atsakovei F. N. atkurti ir šioms teisėms į jai grąžintą žemės sklypą įregistruoti.
Kaip minėta, 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, galiojusi ginčo žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu, nuosavybės teisių iš sandorio, kuriuo perleidžiamas daiktas ir kuris turėjo būti įregistruojamas, atsiradimą siejo su šio sandorio įregistravimo atitinkamoje turto registravimo įstaigoje momentu. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, pripažįstama, jog teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. su J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2005). Nagrinėjamos bylos duomenimis, pirmasis teises į ginčo žemę įregistravo ieškovas G. G. (1 t., b. l. 12, 62). Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, būdamas atsakingas už tinkamą žemės reformos darbų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos piliečių teisę į žemės nuosavybę grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, vykdymą, viena kurio sąlygų yra būtinumas atsižvelgti į jau suformuotas privačias žemėnaudas (LR žemės reformos įstatymo (Lietuvos Respublikos 1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) 2 straipsnis, 4 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis, LR apskrities valdymo įstatymo (Lietuvos Respublikos 1997 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. VIII-456 redakcija) 10 straipsnio 2 punktas), spręsdamas nuosavybės teisių F. N. atkūrimo klausimą ir grąžindamas jai ginčo žemės plotą, privalėjo įsitikinti, kad perduodamas daiktas yra jo nuosavybė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių atsakovei F. N. ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu atkūrimo teisėtumo, į minėtas aplinkybes nebuvo atsižvelgta (CPK 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismo nustatyta bylos aplinkybė, kad pagal Vilniaus rajono Sužionių apylinkės Tarybos 7-osios sesijos 1994 m. balandžio 12 d. sprendimu patvirtintą fizinių asmenų žemės naudojimo sąrašą ieškovui G. G. (duomenys neskelbtini) namų valdai buvo skirta 3 ha žemės, nagrinėjamo ginčo išsprendimui nėra teisiškai reikšminga ir negalėjo būti pagrindas ieškiniui atmesti, nes šioje byloje ginčijamas ne 1996 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/96-2726, kuria Vilniaus apskrities valdytojo administracija pardavė ieškovui G. G. du bendro 3,06 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), o administracinio akto, kuriuo atsakovei F. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, persidengiančią su ieškovui parduota žeme, teisėtumas.
Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus tam tikras išimtis, nurodytas CPK 320 straipsnio 2 dalyje ir 329 straipsnyje. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas šio reikalavimo nesilaikė, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei proceso teisės normų pažeidimo ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.