Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. J. (O. I.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam trūko nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto dėl kamerose įrengto inventoriaus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 64) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra lovos (matmenys apie 1,33 kv. m), stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų – apie 0,3 kv. m), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys apie 0,07 kv. m), kamerose, kur daugiau kaip 4 lovos – suolai (matmenys apie 0,3 kv. m). Nurodyta, kad kamerose esantys baldai neišskaičiuojami iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 15–16) pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K matyti, kad pareiškėjas viso ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. birželio 27 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 139 paras kamerose Nr. 115, 287, 150 ir 334, kuriose jam buvo užtikrintas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas. Vadinasi, nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K veikė taip, kaip turėjo veikti pagal galiojančią nacionalinę teisę. Vertinant Lukiškių TI-K veiksmus pagal Konvenciją nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, todėl Konvencijos 3 straipsnio Lukiškių TI-K nepažeidė. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad kamerų, kuriose buvo laikomas, gyvenamojo ploto dalį mažino jose įrengtas inventorius, teismas vadovaujasi suformuota administracinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose, pagal kurią tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl nenustačius, kad Lukiškių TI-K neveikė taip kaip pagal įstatymus turėjo veikti, t. y. nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nagrinėjamu aspektu pareiškėjo argumentai, susiję su pažeistu minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimu dėl įrengto inventoriaus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. J. (O. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.