- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-29
- Bylos Nr.
- A-266-442/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00041-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus pataisos namai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. ir atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus pataisos namai) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-7297; 2) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymą Nr. 7-286, 2017 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 7-361, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 28-625(1) ir 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 28-746(1); 3) įpareigoti atsakovą ir Vilniaus PN perkelti pareiškėją į 8 arba 9 būrį, kuriuose bausmę atlieka buvę valstybės pareigūnai.
2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir yra nemotyvuoti. Pareiškėjas teigė, kad perkėlimas iš vieno būrio į kitą gali būti prilyginamas kankinimui, nes nuteistajam reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos. Teisės aktų nuostatose nėra tokios nuobaudos rūšies kaip perkėlimas į kitą būrį. Pareiškėjo nuomone, jis turi teisę rinktis, kur ir su kuo gyventi, nes teisės aktų nuostatos nenustato imperatyvaus draudimo pasirinkti. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjo pasirinkimas gali prieštarauti pataisos namų režimo tikslams. Atsakovas nenurodė, kokie pataisos namų tikslai ir kaip būtų pažeisti, todėl priimti sprendimai grindžiami prielaidomis, o ne objektyviomis aplinkybėmis. Pareiškėjui paskirta nuobauda perkelti į kitą būrį yra už tai, kad pareiškėjas laikraštyje paskelbė straipsnį apie Vilniaus PN, kuriame neigiamai atsiliepė apie įstaigą. Todėl perkėlimas paskirtas neteisėtai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad prieš laisvės atėmimo bausmę tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir buvo apsaugos (duomenys neskelbtini), todėl laisvės atėmimo bausmę turėtų atlikti kartu su kitais pareigūnais 8–9 būryje, o ne bendrai su visais kaliniais 2–4 būriuose.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad nuteistieji pataisos namuose skirstomi į būrius pagal jų asmenines savybes, neigiamą įtaką ir kt. Teisės aktai nenumato nuteistojo teisės pasirinkti, kuriame būryje jis norėtų būti. Nuteistasis turi teisę teikti motyvuotą prašymą dėl perkėlimo į kitą būrį, tačiau pareiškėjas atsisakymo atlikti bausmę kitame būryje nemotyvavo. Todėl tiek paskirtame būryje, tiek kituose Vilniaus PN būriuose pareiškėjui atlikti bausmę yra saugu. Vilniaus PN pagrįstai skyrė nuobaudas pareiškėjui, pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus nėra, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus PN atsiliepimo į skundą nepateikė.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-7297 ir įpareigojo Kalėjimų departamentą pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. skundą išnagrinėti iš naujo.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kalėjimų departamentui pateikė 2017 m. lapkričio 17 d. skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus PN 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymą Nr. 7-286, kuriuo pareiškėjas perkeliamas iš 2 į 4 būrį, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 28-625(1), kuriuo buvo paskirta nuobauda pareiškėjui dėl Vilniaus PN teisėtų nurodymų nevykdymo ir paskirta 15 parų kamerų tipo patalpose, 2017 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 7-361, kuriuo nuteistasis perkeliamas iš 2 į 4 būrį, ir 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 28-746(1), kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda dėl teisėtų reikalavimų nevykdymo, t. y. atsisakymo atlikti bausmę kitame būryje, todėl pareiškėjas buvo perkeltas 12 mėnesių į drausmės grupę.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į kitą būrį kartu su nuteistaisiais buvo perkeltas remiantis Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. lapkričio 7 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-197 „Dėl 4-o būrio nuteistųjų S. V. ir P. R. administracijos nurodymų nevykdymo“. Išvadoje nustatyta, kad pasibaigus laikinos izoliacijos laikui, pareiškėjas atsisako eiti į 4 būrį ir būti kartu su kitais nuteistaisiais, nes jam buvo grasinta ir jį vijo iš 4 būrio. Pareiškėjui atsisakius užrašyti atsisakymo priežastis, buvo įvykdyta 4 būrio apklausa. Apklausos metu nustatyta, kad kitiems kaliniams nėra žinoma, kodėl pareiškėjas atsisako gyventi būryje, todėl nėra duomenų, kurie pagrįstų grėsmę pareiškėjo sveikatai ar gyvybei ir siūlytina pareiškėjo neizoliuoti. Kalėjimų departamentas, įvertinęs minėtas aplinkybes, skundžiamu 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2S-7297 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir nurodė, kad nėra duomenų, kurie pagrįstų grėsmę pareiškėjo sveikatai ar gyvybei bei sutiko su Vilniaus PN administracija, jog izoliacija nuo kitų nuteistųjų nėra reikalinga.
9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalį, nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems (1 p.); palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją (2 p.); padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą (3 p.); padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (4 p.). Pagal minėto straipsnio 3 dalį, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
10. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN turi teisę, bet ne pareigą laikyti izoliuotais ar atskirai buvusius ar esamus valstybės institucijų pareigūnus. Pareiškėjas atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir buvo (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas patenka į teisės aktų nustatytą išimtį, pagal kurią gali būti laikomas izoliuotai nuo kitų kalinių.
11. Teismas nurodė, kad pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžia 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymą Nr. 7-286, kuriuo pareiškėjas perkeliamas iš 2 į 4 būrį ir 2017 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 7-361, kuriuo nuteistasis perkeliamas iš 2 į 4 būrį, todėl Kalėjimų departamentas, gavęs pareiškėjo skundą, pirmiausia turėjo įvertinti perkėlimo į kitą būrį pagrįstumą. Teismas vertino, kad nors Vilniaus PN turi teisę, o ne pareigą izoliuoti pareiškėją, tačiau atsisakymas toliau jį izoliuoti, žinant, kad pareiškėjas atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, turėjo būti motyvuotas bei pagrįstas. Tačiau, nei Vilniaus PN administracija skundžiamuose įsakymuose nenurodė argumentų, kodėl nuspręsta nutraukti izoliavimą pareiškėjui, nei Kalėjimų departamentas skundžiamame sprendime nenurodė nė vieno argumento dėl jo perkėlimo į 4 būrį su kitais nuteistaisiais. Teismas sprendė, kad Kalėjimų departamentas neišnagrinėjo visų aplinkybių ir nepasisakė dėl dalies priimtų Vilniaus PN įsakymų pagrįstumo.
13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamentas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dėl jo perkėlimo į 4 būrį pagrįstumo, padarė išvadą, kad priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Todėl atsakovas turėtų skundą išnagrinėti iš naujo, nustatyti ir įvertinti, dėl kokių objektyvių aplinkybių Vilniaus PN nusprendė nebeizoliuoti pareiškėjo ir paskirtį į būrį kartu su kitais nuteistaisiais. Atsakovas sprendimu turėtų įvertinti atsisakymo toliau izoliuoti pareiškėją pagrįstumą ir, tik nustačius, kad Vilniaus PN teisėtai bei pagrįstai atsisakė jį toliau izoliuoti, įvertinti pareiškėjo prašymo izoliuoti nuo kitų nuteistųjų svarbių priežasčių buvimą.
III.
14. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jo skundą visiškai. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog jis yra buvęs valstybės pareigūnas, todėl jis turėjo būti laikomas izoliuotai nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 ir pažymi, kad nors neturtinės žalos atlyginimo nereikalauja, minėtoje bylioje konstatuota, kad buvusio pareigūno laikymas bendrai su kitais nuteistaisiais pažeidžia asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Orias ir saugias kalinimo sąlygas įpareigoja sudaryti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašaus pobūdžio bylose.
16. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perdavė Kalėjimų departamentui jo skundą nagrinėti iš naujo, nes teismas sprendime pasisakė, kad Vilniaus PN priimti sprendimai nemotyvuoti, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Todėl teismas turėjo juos panaikinti. Be to, minėtuose Vilniaus PN sprendimuose nenurodyta jų apskundimo tvarka.
Šalies argumentai
17. Pareiškėjas teigia, kad skunde teismui nurodė, jog nemotyvuotas jo perkėlimas prilygsta kankinimui, paminėjo tarptautinių institucijų sprendimus. Tačiau teismas dėl šių argumentų nepasisakė, todėl sprendimas neteisėtas. Taip pat teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiami sprendimai grindžiami prielaidomis, nevertino argumentų, kad jis buvo perkeltas dėl straipsnio laikraštyje, o šios aplinkybės liko nepaneigtos. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo teisė į saviraišką, žodžio laisvę.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
19. Atsakovas teigia, kad pagal suformuotą teismų praktiką valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių institucijose dirbantys asmenys, kurie priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir / arba teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir / arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Nors pareiškėjas ir dirbo valstybės institucijoje, tačiau jokių sprendimų vykdant viešąjį administravimą nepriiminėjo, nedalyvavo tokius sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ar kontroliuojant, taip pat neteikė jokių viešųjų paslaugų. Todėl jis nepriskiriamas buvusiems ar esamiems valstybės politikams, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams. Todėl skundžiami Vilniaus PN direktoriaus sprendimai nenaikintini. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl pareiškėjo neperkėlimo į būrį su buvusiais valstybės tarnybos pareigūnais yra motyvuotas ir priimtas įvertinus visas bylos aplinkybes. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
20. Atsakovas Kalėjimų departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
21. Kalėjimų departamentas pažymi, kad Vilniaus PN administracija visiems įstaigoje bausmę atliekantiems nuteistiesiems sudaro ne tik orias, teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas, tačiau į kiekvieną pareiškėjo skundą gilinasi, ieško tinkamų sprendimo būdų. Atsakovas pažymi, kad valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės institucijoje ar įstaigoje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą. Iš esmės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą Lietuvos Respublikos Konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių institucijose dirbantys asmenys, kurie priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir/arba teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Nors pareiškėjas ir dirbo valstybės institucijoje, tačiau jokių sprendimų vykdant viešąjį administravimą nepriiminėjo, nedalyvavo tokius sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ar kontroliuojant, taip pat neteikė jokių viešų paslaugų. Kalėjimų departamentas analizavo pareiškėjo darbinę patirtį, tačiau įvertinus tai, kad Lietuvos kariuomenės darbuotojai nėra prilyginami valstybės politikams, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, nukreipti pareiškėją kalėti kartu su buvusiais valstybės institucijų pareigūnais ar izoliuoti atskirai nuo kitų nuteistųjų nebuvo teisinio pagrindo. Vilniaus PN paskirtą laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlieka kartu su kitais nuteistaisiais, kaip tai numato teisės aktai, todėl jo teisės nėra pažeistos. Pareiškėjas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, tačiau šis statusas nėra tapatinamas su pareigūno ar valstybės tarnautojo statusu, todėl jis gali būti laikomas su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais, kaip tai numato galiojantys teisės aktai ir esamos galimybės. Pagal BVK 70 straipsnio 3 dalį (taip pat 70 str. 4, 6 d.) yra diskrecinė pataisos įstaigos administracijos, o ne pareiškėjo, teisė. BVK bei jį įgyvendinantys teisės aktai neįtvirtina, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. Izoliuoti pareiškėją, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, yra netikslinga. Pareiškėjas atsisakė paaiškinti, dėl kokių priežasčių nesutinka vykdyti įstaigos direktoriaus įsakymo ir gyventi paskirtame būryje. Buvo apklausti būrio nuteistieji, kurie duotose paaiškinimuose nenurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisakė gyventi paskirtame būryje. Teisės aktai nenumato nuteistiesiems teisės rinktis būrio ar kameros. Kalėjimų departamentas ištyrė visą pateiktą dokumentinę medžiagą ir remdamasis ja bei galiojančiais teisės aktais priėmė sprendimą, kad pareiškėjo neperkėlimas į kitą būrį, kuriame laikomi buvę valstybės tarnybos pareigūnai, yra teisėtas ir pagrįstas, tad nėra jokio teisinio pagrindo jį naikinti.
22. Kalėjimų departamentas 2017 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 2S-7297 pareiškėjui atsakė į jo 2017 m. gruodžio 17 d. skundą, įvertino atsisakymo izoliuoti pareiškėją pagrįstumą ir nustatęs, kad Vilniaus PN teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėją toliau izoliuoti, įvertino pareiškėjo prašymo izoliuoti nuo kitų nuteistųjų svarbių priežasčių buvimą. Atsakovas, priimdamas sprendimą, rėmėsi nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, todėl minėtas sprendimas yra teisėtas ir motyvuotas. Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas sprendimą dėl skundo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui ir įpareigodamas jį išnagrinėti iš naujo, klaidingai vertino, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybių visetą.
Atsiliepimas
23. Pareiškėjas S. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.
24. Pareiškėjas pažymi, kad jis neteigė, jog buvo valstybės tarnautoju, ši sąvoka nėra tapati valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų sąvokai. Pareiškėjas yra buvęs karininkas, todėl priskirtinas prie valdžios institucijų pareigūnų. Būtent su tokiais asmenimis jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas pažymi, kad iš esmės vykdė ir pareigas, priskirtinas valstybės tarnautojo pareigoms, nes dirbo aukštojoje mokykloje. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl skundžiamų sprendimų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinius skundus prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 2S-7297, Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 7-286, 2017 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 7-361, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 28-625(1) ir 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 28-746(1) pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo perkelti pareiškėją į Vilniaus PN 8 arba 9 būrį, kuriuose bausmę atlieka buvę valstybės pareigūnai.
27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-7297 ir įpareigojo Kalėjimų departamentą pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. skundą išnagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad pagal BVK 70 straipsnio 3 dalį Vilniaus PN turi teisę, bet ne pareigą laikyti izoliuotais ar atskirai buvusius ar esamus valstybės institucijų pareigūnus. Pareiškėjas atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir buvo (duomenys neskelbtini), todėl gali būti laikomas izoliuotai nuo kitų kalinių. Teismas vertino, kad Vilniaus PN atsisakymas izoliuoti pareiškėją, žinant, kad jis atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, turėjo būti motyvuotas bei pagrįstas. Teismas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dėl jo perkėlimo į 4 būrį pagrįstumo, o atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.
28. Apeliacinius skundus padavė abi ginčo šalys. Pareiškėjo nuomone, jo skundas turėjo būti patenkintas, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė, kad skundžiami Vilniaus PN sprendimai dėl jo perkėlimo yra nemotyvuoti, todėl turėjo būti panaikinti. Taigi jo skundas nepagrįstai perduotas Kalėjimų departamentui nagrinėti iš naujo. Be to, teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, kaip buvęs karininkas, neatitinka pareigūno ar valstybės tarnautojo statuso, todėl nebuvo pagrindo laikyti jį izoliuotą. Kalėjimų departamento nuomone, skundžiamas sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), iš esmės sutinka su jo išvadomis, padarytomis įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skundo argumentų, pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Heile prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais detaliai pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų bei teiginių (pvz., 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1726/2014). Nors pareiškėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į ginčo esmę, neatsakė į visus pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė aktualų teisinį reglamentavimą, pasisakė dėl ginčo esmę sudarančių aplinkybių, jas įvertino, nustatydamas ginčo esmę. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms jų papildomai nekartoja, o tik pasisako dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.
30. BVK 183 straipsnis numato bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarką. Pagal šio straipsnio 2 dalį viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Pagal minėto straipsnio 3 dalį Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas privaloma BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka skundus dėl bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų sprendimų (šiuo atveju – Vilniaus PN), be kita ko privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu. Kalėjimų departamento sprendimai turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
31. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN direktorius 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 7-286 nusprendė perkelti pareiškėją iš 2-203-03 gyvenamosios vietos į 4-301-03 gyvenamąją vietą, t. y. perkelti pareiškėją iš 2-o į 4-ą būrį. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 28-624(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas 15 parų į kamerų tipo patalpas už tai, kad jis atsisakė vykdyti teisėtus Vilniaus PN administracijos nurodymus – bausmę atlikti paskirtame 4-ame būryje. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 7-361 nuspręsta pareiškėją perkelti iš 2-203-06 gyvenamosios vietos į 4-304-09 gyvenamąją vietą, t. y. perkelti jį iš 2-o į 4-ą būrį. Už šio įsakymo pažeidimą, t. y. atsisakymą bausmę atlikti jam paskirtame būryje, Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 28-746(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas 12 mėnesių į drausmės grupę. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas panaikinti minėtus Vilniaus PN direktoriaus sprendimus, įpareigoti Vilniaus PN direktorių užtikrinti visas žmogaus teises ir laisves, vykdyti įstatymų bei teismų sprendimus (taikyti pareiškėjui izoliavimą, sudarant sąlygas naudotis teisėmis į gynybą, teismą ir kt.). Kalėjimų departamentas skundžiamu 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2S-7297 pareiškėjo skundo netenkino.
32. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. skunde išsamiai išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžia, jo nuomone, Vilniaus PN direktoriaus priimtų sprendimų neteisėtumą. Minėtame skunde, be kita ko, nurodyta aplinkybė ir apie tai, kad pareiškėjas yra buvęs karininkas, taip pat aplinkybės dėl jo žodžio laisvės ribojimo, t. y. straipsnio laikraštyje. Tačiau iš skundžiamo Kalėjimų departamento sprendimo turinio matyti, kad šios aplinkybės sprendime nebuvo įvertintos, atsakovas rėmėsi iš esmės Vilniaus PN pateikiamuose bei skundžiamuose sprendimuose išdėstytais argumentais, o pareiškėjo išdėstytų aplinkybių iš esmės netyrė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamą Kalėjimų departamento sprendimą ir pagrįstai įpareigojo pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. skundą nagrinėti iš naujo. Kalėjimų departamento sprendimas turi būti ne tik formaliai teisėtas, bet ir pagrįstas, motyvuotas tiek objektyviais duomenimis, tiek ir teisės aktų nuostatomis. Šių kriterijų skundžiamas sprendimas neatitinka.
33. Teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau kuriai nors proceso šaliai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.
35. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. ir atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.