Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nukentėjusiesiems V. B. , S. B. , R. M.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. V. (D. V. ), A. P. (A. P. ) ir D. F. (D. F. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

D. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 347 str. bei BK 63 str. 4, 9 d.d., dalinio sudėjimo būdu subendrintos bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2004 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiais, ir paskirta subendrinta bausmė pagal šiuos nuosprendžius laisvės atėmimas 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta subendrintos pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2004 m. lapkričio 30 d. nuosprendžius bausmės dalis ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4, 9 d.d., prie paskirtos bausmės pridėta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš D. V. priteista: S. B. 2365 Lt turtinės ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; Vl. B. 2405 Lt turtinės ir 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš A. P. ir D. F. solidariai priteista 3645,09 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteisti V. K. , I. V. ir L. Č. , tačiau jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. , A. P. , D. F. nuteisti už tai, kad jie kartu su V. K. , pagal pataisos įstaigoje atliekančio laisvės atėmimo bausmę J. U. telefonu perduotą prašymą išsiaiškinti, kaip leidžia laiką jo draugė L.Č. , atvykę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą ir ėmė vartoti fizinį smurtą ten buvusių vaikinų atžvilgiu, o būtent:

D. V. sudavė nukentėjusiajam V. B. ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į dešinę ausį ir dešinį kelį, padarydamas tris įbrėžimus dešinės ausies kaušelio viršutiniame krašte ir du juostelių pavidalo odos nubrozdinimus su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis dešinio kelio sąnario priekiniame vidiniame paviršiuje, ir šešis kartus dūrė į krūtinę, viršugalvio dešinę pusę, sprando dešinę pusę ir kairę koją, padarydamas kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės sužalojimą, pjautines žaizdas viršugalvio dešinėje, sprando dešinėje, aklas durtines-pjautines žaizdas kairės šlaunies apatiniame trečdalyje vidiniame paviršiuje ir kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą kairio kelio sąnario vidiniame paviršiuje. Nukentėjusiajam nuo kiauryminio durtinio-pjautinio krūtinės sužalojimo, esant žaizdai krūtinės dešinėje ir kanalui einant per šonkaulių lanko dešinėje apatinį šonkaulį, kiaurai širdiplėvę, širdį, diafragmą, kas komplikavosi ūmiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, dėl ko V. B. vietoje mirė, tokiu būdu D. V. nužudė V. B. ;

A. P. ir D. F. , kaip bendrininkų grupė, peiliais badydami nukentėjusįjį R. M. ir bendrai 21 trauminiu poveikiu padarydami durtines-pjautines žaizdas galvoje, krūtinėje, juosmenyje, rankose, kojose ir dešiniame sėdmenyje, kelioms ar visoms iš keturių kairės krūtinės pusės žaizdų esant kiauryminėms, lydimoms kraujo ir oro susikaupimo dešinėje krūtinės ląstos pusėje, dėl krūtinės ląstos sužalojimo sunkiai sutrikdė R. M. sveikatą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad iš buvusių bute asmenų niekas kitas, be jo, nužudyti V. B. negalėjo. Byloje nėra nei nukentėjusiojo V. B. nužudymo, nei nukentėjusiojo R. M. sužalojimo įrankių. Teismas nuosprendyje aiškiai konstatavo tik vieną nusikaltimo objektyviosios pusės požymį - pasekmes, bet visiškai nenustatė kokie buvo būtent jo konkretūs veiksmai, kaip pasireiškė jo nusikalstamas veikimas, ar yra priežastinis ryšys tarp konkrečios individualizuotos jo veikos ir pasekmių, bei kokia konkreti jo veika yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis — V. B. mirtimi. Teismas, konstatuodamas, jog jo veiksmai atitinka BK 129 str. 1 d., visiškai neanalizavo pagrindinio subjektyviosios nusikaltimo pusės požymio – kaltės.

Mano, jog byla buvo tiriama ir nagrinėjama tendencingai, pažeidžiant jo nekaltumo prezumpciją. Teismas tikėjo tik nuteistojo V. K. parodymais ir jais remdamasis padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nepagrįstai nurodė, jog V. K. niekuomet nėra davęs parodymų, kad būtent apeliantas nužudė V. B. Jis tokią išvadą padarė sužinojęs V. K. parodymus, duotus akistatoje su A. P. , bei susipažinęs su V. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuriuose jis aiškiai, tačiau melagingai, apkaltino jį smūgių sudavimu peiliu V. B. Be to, teismas kaip realią įvertino tik V. K. pateiktą įvykių versiją, nurodydamas nuosprendyje, jog šis vartojo smurtą tik nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu balkone. Tačiau teismas visiškai nevertino aplinkybių, jog kambaryje buvo rastos sudaužyto butelio šukės, o tiek jis, tiek ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog V. K. smūgiavo buteliu nukentėjusiajam R. M. per galvą. Dėl šių aplinkybių V. K. teisme apklaustas nebuvo.

Taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog fizinis smurtas bute prasidėjo nuo jo suduoto smūgio alkūne nukentėjusiajam R. M. Apeliantas nurodo, kad jiems įėjus į butą, R. M. ir V. B. sėdėjo. Jiems pradėjus pokalbį, neblaivus nukentėjusysis R. M. pirmas pašoko link jo, bandydamas jam smūgiuoti. Šis nukentėjusiojo veiksmas sukėlė konfliktą, ir jis sudavė pastarajam alkūne į veido sritį. Apelianto manymu, jo suduoto smūgio negalima laikyti fizinio smurto iniciatyva, nes konfliktas prasidėjo nuo R. M. nesusivaldymo ir mėginimo nesiaiškinus pulti muštis. Mano, kad jo veika dėl smūgio alkūne sudavimo R. M. į veido sritį, gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 140 str. 1 d.

Jis, būdamas nekaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, negali būti atsakingas ir už nukentėjusiesiems S. B. ir V. B. padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą.

Be to, apeliantas pažymi, kad teismas pažeidė LAT teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 4.6.p. nuostatas, nes priimdamas nuosprendį nepasisakė dėl jo tėvui priklausiusio automobilio Mersedes Benz, valst. Nr. XXXXXXXX bei aukso papuošalų, likimo ir laikino nuosavybės teisių apribojimo.

Apelianto manymu, jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d. Teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 135 str. 1 d., rėmėsi specialisto išvada Nr.G 1957/05 (01), kurioje nurodyta, kad R. M. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tačiau Lietuvos Respublikos BK 135 str. yra nurodytas išsamus ir baigtinis sąrašas pasekmių, kurioms atsiradus yra laikoma, kad nukentėjusiojo asmens sveikata sutrikdyta sunkiai. Dėl jo veiksmų nei viena šiame straipsnyje nurodyta pasekmė nukentėjusiajam neatsirado, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad jis ir D. F. sunkiai sutrikdė R. M. sveikatą. Be to, specialisto išvadoje nenurodyta, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatyta, kad nukentėjusiam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Į teismą nebuvo iškviesti ekspertai, atlikę R. M. ir nužudytojo V. B. ekspertizes. Tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gynybą. Pažymi, kad nukentėjusysis R. M. stacionariai gydėsi trumpą laiko tarpą (iki 10 dienų) ir po patirtų sužalojimų nebuvo sunkiai suluošintas. Todėl apelianto manymu, jo veika galėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 str. arba 140 str.

Apelianto manymu, nustačius, kad jis ir D. F. durtinių - pjautinių žaizdų į kairį šoną padaryti nukentėjusiajam negalėjo, o būtent dėl šių žaizdų ir joms gydyti R. M. buvo paguldytas į ligoninę, tai ir civilinio ieškinio Valstybinei ligonių kasai jie atlyginti neturi, todėl civilinis ieškinys turi būti atmestas.

Taip pat apeliantas mano, kad jam paskirta netinkama bausmė. Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, teisme atsiprašė nukentėjusiojo. Mano, kad šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip atsakomybę švelninančios. Be to, jis praeityje neteistas, todėl jo atžvilgiu turėtų būti pritaikytos BK 75 str. nuostatos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis nuo 2005m. balandžio mėn. yra suimtas, tai suėmime išbūtas laikas turi būti užskaitytas kaip atlikta bausmė.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi 2005-06-09 ir 2005-09-01 specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajam R. M. padarytų sužalojimų. Šios specialisto išvados surašytos remiantis tik medicininiais dokumentais, neapžiūrėjus ir netyrus paties nukentėjusiojo, todėl jos negali būti laikomos visapusiškomis ir objektyviomis. Be to, šios specialisto išvados yra paviršutiniškos, nes nenurodytas smūgių skaičius, nenustatytas sužalojimų padarymo laikas, įrankiai. Teismas atmetė prašymą iškviesti medicinos specialistą, kuris galėtų atsakyti į proceso dalyvių klausimus dėl R. M. sveikatos sutrikdymo. Nuosprendyje apsiribota tik specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų perrašymu.

Teismo išvada, kad jam ir nuteistajam A. P. , pripažinus patį nukentėjusiojo R. M. badymo peiliais faktą, jų teiginys - negalėjus padaryti sužalojimų krūtinėje, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, kvalifikuojančios reikšmės neturi, prieštarauja BK 2 str. 3 ir 4 d.d. įtvirtintiems principams.

Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad jo tyčia apėmė kito bendrininko veiksmus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tarp jo ir kitų nuteistųjų būtų susitarimas kokiu nors būdu sužaloti nukentėjusiojo sveikatą. Jis, suprasdamas, kad peiliu gali ne tik sužaloti, bet ir nužudyti žmogų, specialiai taikė į gyvybei nepavojingas kūno vietas - sėdmenis ir kojas.

Apelianto manymu, byloje yra aiškios tik nusikalstamos veikos pasekmės, tačiau visiškai neindividualizuoti jo veiksmai, o tik formaliai nurodyta, kad tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, jog peiliu sužalojo R. M. kojas, sėdmenis ir juosmenį. Pats nukentėjusysis konkretizuoti nei jo, nei kitų nuteistųjų veiksmų negalėjo, peilių nematė, tačiau aiškiai nurodė, kad dar būdamas kambaryje, pajuto dūrius į šoną ir nugarą, po ko prarado sąmonę. Be to, bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad jis su R. M. mušėsi tik koridoriuje. Apelianto manymu, nukentėjusysis buvo sužalotas dar iki jų suduotų smūgių. Remiantis specialistų išvadomis, smūgiai į kojas, juosmenis ir sėdmenis, tiek pavieniui, tiek ir visumoje, kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl, nesant objektyvių įrodymų, kad jis sužalojo R. M. krūtinę, dėl ko jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, teismas jo veiksmus turėjo kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nuteistieji D. F. , D. V. , A. P. ir jų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų D. F. , D. V. ir A. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl V. B. nužudymo ir R. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 str. l d. į BK 140 str. 1 d. Šis nuteistojo prašymas atmestinas.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad niekas kitas iš buvusių bute asmenų, be jo, nužudyti V. B. negalėjo.

Aplinkybė, ar kas nors kitas, be D. V. , galėjo nužudyti V. B. buvo tirta ikiteisminio tyrimo metu ir patikrinta pirmosios instancijos teisme. Teismas, patikrinęs ir išanalizavęs atskirus įrodymus ir jų visumą, padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiojo V. B. mirties priežastimi buvo būtent D. V. nusikalstami veiksmai.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje neindividualizavo jo veiksmų, nenustatė priežastinio ryšio tarp individualizuotos jo veikos ir pasekmių, bei neanalizavo pagrindinio subjektyviosios nusikaltimo pusės požymio – kaltės.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus tyčinį nužudymą numatyta BK 129 str. 1 d. Būtini nužudymo objektyviosios pusės požymiai yra kaltininko veika ir jos padariniai – kito žmogaus mirtis, taip pat priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių.

Teismo išvada, kad būtent apeliantas vartojo smurtą V. B. atžvilgiu ir kad būtent jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – V. B. mirtimi, padaryta ištyrus nuteistųjų V. K. , A. P. , D. F. , I. V. , L. Č. , nukentėjusiųjų R. K. , R. M. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas bei kitus įrodymus ir įvertinus jų visumą.

Neteisus yra apeliantas teigdamas, kad teismas neindividualizavo jo veiksmų ir nenustatė priežastinio ryšio tarp jo veikos ir padarinių – V. B. mirties. Teismas nuosprendyje detaliai nurodė kokius veiksmus nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu atliko D. V. . Teismas nustatė, kad D. V. sudavė nukentėjusiajam V. B. ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į dešinę ausį ir dešinį kelį ir 6 kartus dūrė peiliu į krūtinę, viršugalvio dešinę pusę, sprando dešinę pusę ir kairę koją. Tokiu būdu teismas individualizavo apelianto veiksmus. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad V. B. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės sužalojimo, kuris kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 44-52). Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam V. B. sužalojimas, sukėlęs jo mirtį, buvo padarytas duriančiu pjaunančiu įrankiu. Visi nuteistieji parodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą, peilius turėjo D. V. , A. P. ir D. F. , o V. K. turėjo lazdą. Taip pat byloje nustatyta, kad įvykus konfliktui, nuteistieji A. P. ir D. F. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. M. (t. 6, b.l. 129 – 130, 135). Duomenų, kad minėti nuteistieji būtų vartoję smurtą ir prieš nukentėjusįjį V. B. byloje nėra. Todėl teisinga ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji A. P. ir D. F. su V. B. nužudymu nesusiję. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis V. K. atvykęs į įvykio vietą su savimi turėjo lazdą ir jis vartojo smurtą asmens buvusio balkone ( kaip nustatyta byloje tas asmuo buvo nukentėjusysis R. K. ) atžvilgiu. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtino nukentėjusysis R. K. , kuris asmens parodymo atpažinti metu atpažino V. K. kaip vaikiną jį sumušusį balkone (t. 1 b.l. 132-135), taip pat nuteistieji A. P. ir D. F. , bei nuteistosios I. V. ir L. Č. , kurios parodė mačiusios per langą balkone V. K. . Taigi, byloje nustatyta, kad nuteistasis V. K. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. K. , suduodamas pastarajam smūgius lazda ir taburete. Iš pačios įvykio situacijos, kuri atkurta pagal buvusių įvykio vietoje asmenų parodymus, seka, kad niekas kitas, išskyrus D. V. , prieš V. B. smurto nevartojo. Be to, pažymėtina, kad nuteistasis D. F. , duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui apie įvykio aplinkybes, nurodė, kad būtent pas D. V. rankoje matė peilį (t.5 b.l. 2-4). Taigi esant nustatytoms bylos aplinkybėms, kad konfliktas vyko trumpą laiką, nuteistieji A. P. ir D. F. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. M. , nuteistasis V. K. naudojo smurtą R. K. atžvilgiu balkone ir kad jis neturėjo peilio, duodą pagrindą teigti, kad smurtą prieš V. B. vartojo D. V. ir būtent jo veiksmais V. B. buvo padarytas sunkus, pavojingas gyvybei, kūno sužalojimas ir šis sužalojimas buvo V. B. mirties sąlyga, nes jeigu tas sužalojimas nebūtų buvęs padarytas, nebūtų kilusios komplikacijos ir jis nebūtų miręs. D. V. veiksmai buvo ir V. B. mirties priežastimi, nes jis mirė nuo komplikacijų, kilusių dėl padaryto krūtinės sužalojimo. Taigi, tarp D. V. veikos ir atsiradusių padarinių – V. B. mirties – yra priežastinis ryšys, todėl jis pagrįstai pripažintas atsakingu už V. B. gyvybės atėmimą.

Skunde nurodoma, kad teismas nenustatė subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymio - kaltės. Iš tiesų nuosprendyje nenurodyta kaltės forma, tačiau tai nėra pagrindas naikinti teismo nuosprendį, taip pat sutikti su nuteistojo versija, kad V. B. jis nenužudė. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp apelianto veiksmų, kuriais nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, ir V. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kadangi D. V. kaltės nepripažįsta ir neigia žalojęs nukentėjusįjį, jo padarytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis nustatytinas kitais byloje esančiais įrodymais, faktinėmis aplinkybėmis. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti įvairiose kūno vietose: pjautinės žaizdos – viršugalvio dešinėje ir sprando dešinėje; durtinės pjautinės žaizdos – akla kairės šlaunies apatiniame trečdalyje vidiniame paviršiuje, akla kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, kiaurinė kairio kelio sąnario vidiniame paviršiuje; dešinio ausies kaušelio viršutiniame krašte 3 įbrėžimai; dešinio kelio sąnario priekiniame vidiniame paviršiuje du juostelių pavidalo odos nubrozdinimai; kiauryminės durtinės – pjautinės krūtinės sužalojimai (t.1, b.l. 44-52). Visi sužalojimai padaryti neužilgo iki mirties ir per trumpą laiką bei tikėtina tuo pačiu – pjaunančiu – duriančiu įrankiu. Kolegijos nuomone, apygardos teismas atsižvelgė į smūgių kiekį, kūno vietas, kurios buvo pažeistos, ir į nusikalstamos veikos padarymo įrankio ypatumus ir padarė išvadą, jog yra pakankamai duomenų pagrįsti, kad D. V. veiksmai buvo tyčiniai. Duomenų, kad D. V. turėjo tikslą nužudyti V. B. byloje nėra. Iki įvykio jie pažįstami nebuvo, D. V. bute elgėsi spontaniškai ir kilus konfliktui vartojo smurtą, peiliu smūgiavo V. B. į įvairias kūno vietas. Kolegija daro išvadą, kad D. V. veikė netiesiogine tyčia, t.y., jis peiliu smūgiuodamas nukentėjusiajam suprato, kad veika kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, smūgiuodamas į gyvybei svarbią kūno dalį – krūtinę, suprato, kad gali atimti gyvybę, bet nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. D. V. veika atitinka BK 129 str. 1 d. ir kvalifikuota teisingai.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra nei nukentėjusiojo V. B. nužudymo, nei nukentėjusiojo R. M. sužalojimo įrankių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra nukentėjusiojo V. B. nužudymo bei nukentėjusiojo R. M. sužalojimo įrankių. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos patys nuteistieji pripažino, kad jie daiktinius įrodymus – peilius, patys ir sunaikino, t.y. jie juos išmetė.

Apeliantas mano, kad jis, būdamas nekaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, negali būti atsakingas ir už nukentėjusiesiems S. B. ir Vl. B. padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą.

Tačiau kaip jau buvo minėta apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. V. kaltės nužudžius V. B. Kadangi byloje nustatyta, kad nuteistasis D. V. žalą padarė tyčiniais nusikalstamais veiksmais, todėl iš jo pagrįstai priteisti ieškiniai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Apeliantas mano, jog byla buvo tiriama ir nagrinėjama tendencingai, pažeidžiant jo nekaltumo prezumpciją. Teismas tikėjo tik nuteistojo V. K. parodymais ir jais remdamasis padarė nepagrįstas išvadas.

Apelianto teiginiai apie pažeistą jo nekaltumo prezumpciją yra deklaratyvūs, kadangi nuteistasis nenurodo kuo konkrečiai buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija. Taip pat neteisingas apelianto teiginys, kad teismas rėmėsi tik nuteistojo V. K. parodymais. Teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, ir padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog fizinis smurtas bute prasidėjo nuo jo suduoto smūgio alkūne nukentėjusiajam R. M. . Nurodo, kad konfliktą pradėjo neblaivus nukentėjusysis R. M. , o jis tik gynėsi nuo jo, todėl jo veika dėl smūgio alkūne sudavimo R. M. į veido sritį, gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 140 str. 1 d.

Šis nuteistojo skundo prašymas yra iš esmės ydingas, kadangi jis net nebuvo kaltinamas dėl R. M. sužalojimo, todėl jo prašymas kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 140 str. 1 d. yra nelogiškas.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį nepasisakė dėl jo tėvui priklausiusio automobilio Mersedes Benz, valst. Nr. XXXXXXXX bei aukso papuošalų, likimo ir laikino nuosavybės teisių apribojimo.

Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 6 d. nurodyta, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas gali būti pratęstas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Kaip matyti iš bylos medžiagos nutarimas laikinai apriboti nuosavybės teises į automobilį Mersedes Benz 230, valst. Nr. XXXXXXXX buvo priimtas 2005 m. birželio 1 d. , o nutarimas laikinai apriboti D. V. nuosavybės teises į 136,81 Lt pinigų sumą bei aukso gaminius priimtas 2005-10-12. Nuo šių prokuroro nutarimų priėmimo praėjo šeši mėnesiai, šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo pratęstas nebuvo, todėl nutarimai laikinai apriboti D. V. nuosavybės teises į automobilį Mersedes Benz 230, valst. Nr. XXXXXXXX į 136,81 Lt pinigų sumą bei aukso gaminius yra netekę galios.

Dėl nuteistųjų A. P. ir D. F. apeliacinių skundų argumentų

Abu apeliantai prašo apygardos teismo nuosprendį jų atžvilgiu pakeisti: perkvalifikuoti jų nusikalstamas veikas iš BK 135 str. l d. į BK 140 str. l d. ir sušvelninti jiems paskirtas bausmes. Be to, apeliantas A. P. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo solidariai su D. F. priteistas civilinis ieškinys Valstybinei ligonių kasai. Visi apeliantų prašymai atmestini.

Nuteistųjų A. P. ir D. F. kaltė padarius sunkų sveikatos sutrikdymą R. M. įrodyta pačių apeliantų, kitų nuteistųjų, nukentėjusiojo R. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis bei kitais bylos įrodymais. Kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad A. P. ir D. F. kalti dėl R. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir teisingai jų nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d.

Abu apeliantai mano, kad jų atžvilgiu yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jie nukentėjusiajam R. M. smūgių peiliu į krūtinę nesudavė, todėl jam nepadarė sunkaus sveikatos sutrikdymo. Be to, apeliantas A. P. nurodo, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam neatsirado nei viena BK 135 str. nurodyta pasekmė. Šie apeliantų skundų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abu apeliantai peiliais tuo pačiu metu žalojo nukentėjusįjį R. M. , matė vienas kito veiksmus, padėjo vienas kitam įveikti nukentėjusiojo pasipriešinimą. Abu apeliantai veikė kaip bendrininkų grupė, nes abiejų nuteistųjų veiksmų visumą jungė vieninga tyčia, abu tiesiogiai dalyvavo padarant sunkų sužalojimą nukentėjusiajam, abiejų padaryti veiksmai – suduoti smūgiai peiliais nukentėjusiajam yra neatsiejami ir papildantys vieni kitus. Todėl teismas teisingai nurodė, kad tarp abiejų bendrininkų veiksmų ir pavojingų padarinių - nukentėjusiojo R. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra betarpiškas priežastinis ryšys, ir abiejų jų veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d.

Būtina sąlyga nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. yra konstatavimas, kad asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Be BK 135 str. tiesiogiai išvardintų sunkių sveikatos sužalojimo požymių – regos, klausos, kalbos ir pan. netekimo, yra nurodytas ir kitoks sunkus suluošinimas, kuris yra vienas BK 135 str. 1 d. numatytų sunkaus sveikatos sutrikdymo požymių. Lietuvos Respublikos BK 141 str. nustatyta, kad sveikatos sutrikdymo požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės yra patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1957/05(01), kurioje nustatyta, kad visumoje dėl kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo R. M. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.punkte nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas yra ir kitoks sunkus suluošinimas – sužalojimas, susargdinimas arba jo sukeltos komplikacijos ir jų pasekmės. Viena iš tokių pasekmių yra nurodyta minėtų taisyklių 6.6.9. punkte - tai yra krūtinės ląstos ertmės ar pilvaplėvės ertmės kiauryminis sužalojimas su/be vidaus organų pažeidimu. Medicinos specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiajam R. M. kairėje krūtinės pusėje padarytos žaizdos buvo kiauryminės ir visos įvertintos kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Be to, apeliantas D. F. nesutinka su teismo medicinos specialisto išvadomis ir nurodo, kad specialisto išvados negali būti laikomos visapusiškomis ir objektyviomis, nes jos surašytos remiantis tik medicininiais dokumentais, neapžiūrėjus ir netyrus paties nukentėjusiojo, taip pat išvadose nenurodytas smūgių skaičius, nenustatytas sužalojimų padarymo laikas, įrankiai, todėl specialisto išvados yra paviršutiniškos. Šis apelianto D. F. skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Iš teismo medicinos specialistų išvadų Nr. G 1957/05(01) ir Nr. G5292/05(01) matyti, kad jose yra nustatytas nukentėjusiojo R. M. sužalojimų padarymo mechanizmas, įrankis, tikėtinas jo padarymo laikas (sužalojimai padaryti duriančių pjaunančių savybių turinčių daiktu ar įrankiu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. sužalojimas galėjo būti padarytas 2005 m. kovo 31d.) Taip pat nurodytas ir nukentėjusiajam R. M. suduotų smūgių skaičius – 21. Apeliantas neteisus teigdamas, kad specialisto išvados surašytos remiantis tik medicininiais dokumentais. Iš specialisto išvados G.1957/05(01) matyti, kad tyrimas buvo atliktas VUL Santariškių klinikoje Centro filiale, kur tuo metu gydėsi nukentėjusysis R. M. (t.1, b.l. 109-110).

Apeliantai nurodo, kad į teismą nebuvo iškviesti ekspertai, atlikę R. M. ir nužudytojo V. B. ekspertizes, tuo jų manymu, buvo pažeista jų teisė į gynybą.

Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo atmestas apeliantų prašymas – iškvieti ir apklausti ekspertus, nevertintina kaip nuteistųjų teisės į gynybą pažeidimas. Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas. Ekspertizė skiriama, kai ją atlikus gali būti nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės. Šioje byloje buvo atliktos ekspertizės ir ekspertai atsakė į visus bylos proceso metu iškilusius klausimus, todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, kad atlikus dar daugiau ekspertizių, būtų gauta bylai reikšmingos kitokios informacijos. Nuteistųjų pareikšti prašymai buvo apsvarstyti BPK 270 str. numatyta tvarka. Pareikštus prašymus teismas atmetė motyvuotai ir baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.

Be to, apeliantas A. P. nurodo, kad nei jis, nei D. F. , negalėjo nukentėjusiam padaryti visų specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų, nes konfliktas vyko vos keletą minučių, todėl jie per tokį trumpą laiką negalėjo padaryti tokio kiekio žaizdų (21). Be to, jo peilis konflikto metu nuolat užsilenkdavo smūgiuojant ir jį tekdavo atlenkti, todėl buvo neįmanoma tokiu peiliu padaryti krūtinės kiauryminių žaizdų.

Visi šie apelianto skundo argumentai yra tik jo samprotavimai, ir teiginiai, kurie nepaneigia teismo išvadų. Iš bylos duomenų matyti, kad smurtas buvo naudojamas intensyviai, abu nuteistieji tuo pačiu metu badė peiliais nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, todėl specialisto išvadoje nurodytas suduotų smūgių skaičius negali būti laikomas nerealiu. Byloje duomenų, kad nukentėjusiojo atžvilgiu būtų vartojęs smurtą kas nors kitas ar jis būtų buvęs sužalotas prieš įvykį nenustatyta. Pažymėtina, kad A. P. ir D. F. prisipažindami, kad abu peiliais badė nukentėjusįjį, abu pripažįsta tuos pačius smūgius į įvairias kūno vietas, tačiau abu neigia tik vieną smūgį – į krūtinę.

Apeliantas A. P. taip pat skunde nurodo, kad nukentėjusysis R. M. teisme parodė, kad muštynių metu jis pajuto dūrius į šoną ir nugarą ir suprato, kad į šoną dūrė D. V. , kas dūrė į nugarą nukentėjusysis nurodyti negalėjo. Tačiau iš nukentėjusiojo parodymų teisme matyti, kad jis nuteistųjų veiksmų konkretizuoti negalėjo, nes nematė kas jam dūrė (t.6, b.l.153).

Kadangi byloje nustatyta, kad sunkų sveikatos sutrikdymą padarė A. P. ir D. F. , tai jie abu privalo solidariai atlyginti jų sužaloto nukentėjusiojo R. M. stacionarinio gydymo išlaidas, kurios sudaro 3645,09 Lt.

Taip pat abu apeliantai nesutinka su jiems paskirtų bausmių dydžiu. Mano, kad jiems paskirtos per griežtos bausmės. Be to, apeliantas A. P. mano, kad jo atžvilgiu turėtų būti pritaikytos BK 75 str. nuostatos.

Kolegijos nuomone, apeliantams paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos. Nuteistiesiems bausmės paskirtos laikantis BK 54 str. nuostatų. Teismas, skirdamas apeliantams bausmes, atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį. Apeliantai padarė sunkų nusikaltimą. Apeliantų padarytų nusikaltimų pasekmės yra sunkios, dėl jų nusikalstamų veikų nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat teismas atsižvelgė į apeliantus charakterizuojančią medžiagą: A. P. praeityje neteistas, po mokyklos baigimo įsidarbino ir padėjo tėvams materialiai išsilaikyti; D. F. anksčiau teistas keturis kartus. Apeliantas D. F. nurodo, kad teismas nevertino jo vaidmens. Kaip matyti iš bylos medžiagos, abu nuteistieji badė peiliais ir abiejų jų vaidmuo buvo aktyvus. Taip pat atsižvelgta į tai, kad nėra apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltę, atsiprašė nukentėjusiojo, todėl jų manymu, šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte teismams išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikaltimo padarymą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantų parodymai nebuvo nuoseklūs, jie keitė savo parodymus ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai nesigailėjo. Ta aplinkybė, kad apeliantai atsiprašė nukentėjusiojo patvirtina tik aplinkybę, kad jie kritiškai vertina savo elgesį, tačiau to nepakanka pripažinti nuoširdų gailėjimąsi. Taigi, nenustačius apeliantų laisvanoriško kaltės pripažinimo ir jų nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką jie padarė, teismas pagrįstai nepripažino apeliantų prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Be to, apeliantas D. F. nepagrįstai prašo atidėti jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnis nustato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtosios bausmės vykdymą. Šio įstatymo nuostatos netaikomos asmenims, nuteistiems už sunkaus ar labai sunkiaus nusikaltimo padarymą. D. F. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d., kuris numato bausmę - laisvės atėmimą iki dešimties metų. BK 11 straipsnio 5 dalis nustato, kad sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Taigi apeliantas nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, todėl jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatų nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliantai naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti bausmes nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl nuteistųjų A. P. ir D. F. apeliaciniai skundai atmetami ir nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų D. V. (D. V. ), A. P. (A. P. ) ir D. F. (D. F. ) apeliacinius skundus atmesti.