- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 2S-241-661/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-12516-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Atsakovas
- G. K.
- Ieškovas
- E. M.
- Trečiasis asmuo
- V. S., A. D.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui G. K. bei tretiesiems asmenims V. S. ir A. D. dėl pažeistų teisių gynimo - daikto išreikalavimo iš neteisėto svetimo valdymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme priimtas nagrinėti ieškovės E. M. ieškinys atsakovui G. K. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo - ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo ieškovės naudai automobilį BMW 320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys nesklebtini).
Reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui G. K. perleisti automobilį BMW 320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys nesklebtini), kitiems asmenims bei eksploatuoti transporto priemonę, kad nebūtų sumažinta automobilio vertė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino bei areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW 320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys nesklebtini), uždraudė atsakovui šiuo automobiliu naudotis, eksploatuoti, disponuoti ir jį valdyti. Areštuotą automobilį pavedė saugoti atsakovui. Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimų pobūdį, įvertinęs ieškovės išdėstytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, nusprendė, kad yra tikslinga taikyti prevencinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, užkertančias kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti, taip pat siekiant užtikrinti, kad patenkinus ieškovės reikalavimą, daikto teisėtas valdytojas galėtų susigrąžinti daiktą iš buvusio savininko. Siekiant išvengti areštuoto automobilio būklės pablogėjimo, sugadinimo ar sunaikinimo, atsakovui uždraudė automobilį eksploatuoti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas G. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir klausimą išspęsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodo, kad ieškovė neginčija atsakovo sudarytos transporto priemonės įsigijimo sutarties, o iškarto reiškia vindikacinį ieškinį bei prašo išreikalauti savo daiktą iš neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Tačiau šiuo atveju nėra pateikta įrodymų dėl neteisėto transporto priemonės valdymo, priešingai - galioja prezumpcija, kad teisėtas transporto priemonės savininkas pagal VĮ „Regitra“ duomenis yra atsakovas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartu su ieškiniu pateiktas kaltinamasis aktas dar neįrodo, kad ieškovė prarado savo daikto valdymo dėl trečiojo asmens V. S. nusikalstamos veikos, tuo pačiu nėra pakankamas ir tinkamas įrodymas pagrįsti savo teisę į vindikaciją. Apeliantas taip pat pažymi, kad vindikacinis ieškinys tokiu atveju turėtų būti reiškiamas baudžiamojoje byloje BPK nustatyta tvarka. Kartu su ieškiniu pateikto kaltinamojo akto kopija patvirtina, kad ieškovė yra pareiškusi civilini ieškinį baudžiamojoje byloje, kur prašo priteisti 42 000 Lt sumą, t.y. trūkstama pinigų suma (55 000 Lt - 13 000 Lt = 42 000 Lt) pagal jos pirkimo-pardavimo sutartį, sudaryta su trečiuoju asmeniu V. S.. Darytina išvada, kad ieškovė pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą ir pareiškė ieškinį baudžiamojoje byloje, kur prašo priteisti pinigines lėšas, negautas iš trečiojo asmens. O šioje civilinėje byloje papildomai pareikštas vindikacinis ieškinys yra alternatyvus jos galimai (nes dar nėra priimtas įkaitinamasis nuosprendis) pažeistų teisių gynimo būdas, kuris konkuruoja su baudžiamojoje byloje pareikštu ieškininiu reikalavimu. Akivaizdu, kad tenkinus pirmąjį ieškinį pareikštą baudžiamojoje byloje, nebus galimybės nagrinėjamu atveju dar papildomai tenkinti ir vindikacinį ieškinį, nes priešingu atveju ieškovė nepagrįstai praturtėtų, t.y. gautu visus pinigus už transporto priemonės pardavimą bei papildomai susigrąžintų tą transporto priemonę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovės pareiškimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčo automobiliui BMW 320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys nesklebtini) bei jo prašymo turiniu, teisingai aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir visapusiškai pagrįstą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.
Teismas pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog vien tai, kad ginčo objektas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti priteistas natūra, yra pas apeliantą, kuris turi teisę disponuoti ginčo objektu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad yra galima grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, kadangi, apeliantui perleidus šį turtą tretiesiems asmenims, tokio sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba pasidarytų negalimas. Be to, atsakovas gali faktiškai naudoti automobilį, taip mažindamas jo rinkos vertę, didindamas nusidėvėjimą, neigiamai veikdamas automobilio prekinę išvaizdą, sukeldamas papildomą grėsmę apgadinti transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog patenkinus ieškinio reikalavimus, tai yra grąžinus automobilį ieškovei, teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas arba labai pasunkėtų, jeigu atsakovo nuosavybės teisė į ginčo objektą būtų perleista tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog šalis gali ginčo objektą perleisti ar kitaip suvaržyti, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovas atskirajame skunde taip pat pažymi, kad ieškovė pareiškė du skirtingus ieškinius savo pažeistos teisės gynimui, todėl yra akivaizdu, kad tenkinus pirmąjį ieškinį pareikštą baudžiamojoje byloje, nebus galimybės nagrinėjamu atveju dar papildomai tenkinti ir vindikacinį ieškinį, nes ieškovė nepagrįstai praturtėtų. Teismas nurodo, kad LR CPK 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas. Teismas gina pažeistas asmens teises LR CK 1.138 str. išvardytais būdais. Kokį savo teisių gynimo būdą pasirinkti sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, dar vadinamas vindikaciniu ieškiniu, yra priskiriamas prie daiktinių asmens teisių gynimo būdų. Tokį ieškinį daikto savininkas turi teisę pareikšti remdamasis daiktinės teisės normomis (LR CK 4.95 - 4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą bei kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė vindikacinį ieškinį, t. y. ieškinys pareikštas daiktinės teisės pagrindu, o baudžiamojoje Nr. 1-1128-851/2012 - civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ieškovė turi teisę patikslinti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, atsisakant turtinės žalos atlyginimo bei tokiu būdu reikalaujant kompensuoti patirtą neturtinę žalą. Taigi atsakovo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad nutartis buvo priimta neteisėtai ar nepagrįstai.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.