- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-10-04
- Bylos Nr.
- 1A-106-185/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08240-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Jolanta Raščiuvienė
- Kaltinamasis
- E. G.
- Nukentėjusysis
- E. B., L. B.
- Advokatai
- Rolandas Vaitekūnas, Artūras Balčiūnas
- Kategorijos
2017 m. spalio 4 d. 2017 m. d. Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, Audronai Jasiukėnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Gražinos Petrulytės ir nukentėjusiųjų L. B. ir E. B. atstovo advokato Rolando Vaitekūno apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-07 nuosprendžio, kuriuo E. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 6 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiųjų L. B. ir E. B. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. G. pagal BK 281 str. 6 d. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. vasario 7 d. apie 21.30 val. P. r., P. sen., G. k., kelio P.-S.-P. 13 kilometro 589 metre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje rasta 1,48 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį „BMW 730D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 ir 127 p. reikalavimus – nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad kiekvienu momentu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę ir dešine automobilio puse atsitrenkė į pakelės medį, nuo smūgio automobilis apsisuko ir kaire puse trenkėsi į kitą pakelės medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo trys automobilio „BMW 730D“ keleiviai A. B., M. M. ir Ž. A. – A. B. mirė nuo daugybinio viso kūno sumušimo, Ž. A. mirė nuo krūtinės ląstos ir pilvo sumušimo, įvykus daugybiniams abipusiams šonkaulių lūžiams, plyšus blužniai, abiem plaučiams, kepenims ir dešiniam inkstui, bei po to sekusiu vidiniu nukraujavimu į krūtinės ląstos ir pilvo ertmes, M. M. mirė nuo daugybinio viso kūno sumušimo, bei 2015-02-18, 20.55 val., nuo patirtų sužalojimų (duomenys neskelbtini) skyriuje mirė ketvirtas automobilio „BMW 730D“ keleivis M. B. – mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva už dešinės ausies, kraujosruvomis kaktos ir kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio dangalu bei minkštaisiais abiejų pusrutulių dangalais, kairio galvos smegenų pusrutulio sumušimu, kraujosruvomis krūtinės abiejų pusių minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės III-X-to šonkaulių, kairės pusės II-XI-to šonkaulių lūžiais, plaučių sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų koma (kliniškai), kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės abiejose pusėse, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, plaučių bronchopneumonija.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokurorė G. Petrulytė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-07 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. G. pripažinti kaltu pagal BK 281 str. 6 d. ir nubausti jį 10 metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirti atlikti atviroje kolonijoje. Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 1 p. bei 68 str., skirti E. G. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metus. Tenkinti dalį E. ir L. B. ieškinio ir priteisti jiems iš draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini) “ papildomai 1000 Eur už kapavietės sutvarkymą ir iš E. G. 12 229 Eur turinės žalos (už automobilio sugadinimą bei jo transportavimą) ir 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Daiktus, kurie buvo paimti eismo įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio – žiebtuvėlį, butelį „Grand Cavalier“, butelį „Napoleon“, alaus skardinę „Calsberg“, vairuotojo ir keleivio pusės oro pagalves, 5 vnt. vokų, bliuzoną, kepurę, odinę pirštinę, 2 batus, laikrodį „Citizen“, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su kortele, saugomus Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK daiktų saugojimo kameroje pagal kvitus Nr. 0069997 ir Nr. 0069996, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 str., sunaikinti.
Prokurorė nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik keliančiais abejonę ir prieštaringais kaltinamojo ir jam palankiais liudytojų E. K. ir R. P. parodymais, liudytojų A. B., T. K. ir G. R. parodymais, aiškindamas juos ir vertindamas byloje gautas išvadas kaltinamajam palankia prasme, neatkreipdamas dėmesio į tai, kad konsultacinė išvada, duota teismo medicinos gydytojo, peržengusio savo kompetencijos ribas ir net nesusipažinusio su visa bylos medžiaga, neatlikusio jokio tyrimo, o tik perrašiusio byloje atliktų tyrimų išvadas ir padariusio 14-os eilučių savo išvadą, dėl to netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nepakanka duomenų, įrodančių, jog E. G. vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį. Nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog kaltinamasis E. G. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad automobilį vairavo M. M.. 2015-02-10, praėjus trims dienoms po šio eismo įvykio, E. G., įteikus jam pranešimą apie įtarimą, ne tik atsisakė duoti parodymus apie eismo įvykį, tačiau netgi atsisakė nurodyti savo poziciją dėl kaltės. Jo motyvas buvo tas, kad jis yra ligoninėje ir kai kurių aplinkybių iš viso neprisimena, ir apie tai, kas vairavo – ar jis, ar M. M., ar koks nors kitas asmuo, neužsiminė nė žodžiu. Tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad E. G. sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, ir nustatyti sužalojimai nebuvo tokie, kurie, prokurorės nuomone, būtų turėję įtakos jo atminties praradimui. O be to, ir E. G. neblaivumas tebuvo tik 1,48 promilės etilo alkoholio kraujyje. Nors E. G. motina V. G. teisme atsisakė duoti parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad po eismo įvykio kalbėjosi su savo sūnumi E. G. ir jis aiškino, jog visiškai nieko neprisimena, nei kas kur susėdo, nei kas vairavo, nei kaip įvyko eismo įvykis, nei kas buvo po eismo įvykio. Tačiau tuo metu, kai E. G. atsisakė duoti parodymus ir net nurodyti, pripažįsta savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo ar ne, taip pat kai V. G. kalbėjosi su sūnumi ir šis teigė, kad absoliučiai nieko neprisimena, dar buvo gyvas vienas iš automobilyje važiavusių asmenų – M. B., kuris gulėjo ligoninėje ir buvo komos būsenos. Galimai tai kėlė įtariamojo baimę, kad vienintelis likęs liudytojas, galintis papasakoti absoliučiai viską, kaip viskas vyko, gali atsigauti ir pateikti neginčijamus įrodymus. Todėl nuostabos nekelia tai, jog parodymus duoti E. G. sutiko tik 2015-02-24, kai vasario 18 d. taip ir nepabudęs iš komos ligoninėje mirė M. B.. Taigi nelikus nė vieno tiesioginio liudytojo, nė vieno asmens, kuris viską matė, viską girdėjo, E. G. davė parodymus, kurių metu nebeliko pirmiau jo nurodytos versijos, E. G. labai smulkiai papasakojo, kas kur nuvažiavo, kas ką darė, kas kieno automobilį pasiėmė, kas kur sėdėjo, absoliučiai viską prisiminė, nes tuo metu jau buvo tikras, kad niekas nebepapasakos, niekas nebeatskleis tiesos. Todėl teismo išvada, jog E. G. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo M. M., visiškai nepagrįsta.
Nurodo, kad teismas neįvertino ir labai svarbios aplinkybės, kad 2016-11-08 teisiamajame posėdyje, kai po visų nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausų parodymus sutiko duoti E. G., jis į nukentėjusiosios L. B. klausimą, kodėl sakęs, kad jie neieškotų, kas vairavo, atsakė „gal ir sakiau, jog M. nevairavo, bet kad sakiau, jog neieškokit, kas vairavo, aš neatsimenu“.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorė taip pat nesutinka su apylinkės teismo pateiktu liudytojų E. K. ir R. P. parodymų vertinimu, kurie, kaip pastebi, yra palankūs E. G., kad jie viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir, kad nenustatyta, jog E. K. bei R. P. būtų kokiu nors būdu suinteresuoti bylos baigtimi, kad tarp jų ir E. G. buvo koks nors susitarimas dėl parodymų davimo ar parodymų derinimo, bei, priešingai nei apylinkės teismas, mano, jog būtent šių asmenų parodymų neatitikimai ir tyrimo eigoje jų parodymuose atsirandančios vis naujos detalės kelia pagrįstų abejonių dėl minėtų liudytojų ir E. G. parodymų patikimumo. E. G. ikiteisminio tyrimo metu labai aiškiai parodė, jog po eismo įvykio su draugu E. K. ir jo sugyventine R. P. bendravo ne iš karto po įvykio, o daug vėliau, ne anksčiau kaip po 4–5 savaičių ir tik telefonu. Prieš tai jis teigė buvęs susitikęs su E. K. A. B. laidotuvėse, tačiau tuomet tik pasisveikino, nebendravo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu atlikus jo mobiliojo ryšio kontrolę nustatyta, kad jau vasario 8 d. ryte, t. y. pirmą dieną po eismo įvykio, 10.40 val. E. G. išsiuntė SMS žinutę E. K., kuris po 4 minučių jam paskambino, bet tarp jų pokalbis truko vos 13 sekundžių. Akivaizdu, kad E. G. reikėjo pasiekti, jog E. K. duos jam palankius parodymus. Logiška manyti, kad SMS žinute ir trumpu pokalbiu buvo susitarta dėl susitikimo, telefonu neaptarinėjant svarbių dalykų, galimai įtariant, kad pokalbio gali būti klausomasi. Susitikimas įvyko ir tai buvo ligoninėje, kurioje E. K. su R. P. apsilankė pas E. G., kurio metu ir buvo apšnekėta, apsitarta, kas ir ką turi kalbėti. Tačiau teisme E. G. jau pakeitė parodymus ir sakė, kad E. K. buvo apsilankęs keletą kartų pas jį ligoninėje, nors ikiteisminio tyrimo metu tai kategoriškai neigė, kadangi jam, sėdint teismo salėje, pats E. K. parodė, jog aplankė E. G. ligoninėje kitą dieną po įvykio. Tos pačios apklausos teisme metu E. G. dar kartą pakeitė parodymus ir jau teigė, kad E. K. pas jį į ligoninę buvo atėjęs tik vieną kartą. Taigi E. G. bendravimas kitą dieną ne su motina, tėvu, ne su žuvusių draugų artimaisiais, pranešant jiems skaudžią žinią ir pareiškiant užuojautą, o su asmeniu, su kuriuo prieš įvykį girtavo, leidžia pagrįstai manyti, jog tai buvo žmonės, kurių parodymai E. G. buvo labai svarbūs, ir kad būtent su jais jam reikėjo susitikti prieš jiems duodant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to, prokurorė nemano, jog E. G., antrą dieną važinėdamas prabangiu iš M. B. pasiimtu automobiliu, kurį, kaip pats parodė, paėmė norėdamas pasipuikuoti, 2015-02-07 vakare būtų leidęs jį vairuoti tokio girtumo asmeniui kaip M. M. (jam buvo nustatytas 3,53 promilės girtumas). E. G. parodė, kad jiems būnant pas E. K., M. M. kažkas paskambino. Tą patvirtino ir R. P. bei parodė, jog tą pokalbį girdėjo visi, t. y. E. K., R. P., E. G., po kurio M. M. užsimanė tuoj pat važiuoti. Tačiau prokurorė pastebi, kad E. K. parodymai, jog jis girdėjo pokalbį, kad M. M. kažkas paskambino ir kad jis turi būtinai važiuoti, atsirado tik vėliau, t. y. tik teisme, kadangi apklausiamas po eismo įvykio ir galimai to klausimo neaptaręs su E. G., E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. M. paprasčiausiai susinervinęs pasakė, jog jiems reikia važiuoti. E. K. apie tai, kad M. M. kažkas skambino, tuo metu nieko nesakė. Pažymi, jog liko nesuderintos ir kai kurios kitos detalės. E. G. teigė, kad kai nuvažiavo girtauti pas E. K., automobilio „BMW“ raktelius padėjo ant stalo. Tačiau E. K. pirmos apklausos metu kategoriškai parodė, kad automobilio raktelių ant stalo, prie kurio jie puotavo, tikrai nebuvo. Tik teisme jis jau pradeda teigti, kad „gal jis nematė, tai gal taip nebuvo“. E. G. teisme parodė, kad susiskambino su E. K. tą dieną, t. y. vasario 7 d., ir pasakė, jog pas jį užvažiuos. Tačiau E. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad vasario 7 d. vakare buvo namie ir netikėtai išgirdo skambutį prie durų, nors jokio skambučio, jokio susitarimo nebuvo, tai jam buvo staigmena. Teisme, užduodant klausimus, E. K. jau parodė, kad „tai gal buvo susitarimas, gal prieš kelias dienas skambino“.
Nurodo, kad teismas laikė abejotinomis prielaidas, jog E. G. iš karto po įvykio galėjo persėsti (perlipti) į keleivio vietą, vėliau apsimesti esančiu be sąmonės, bei, atgavęs sąmonę, apsimesti, jog nesusivokia įvykyje, apsimesti negalintis išlipti iš automobilio. Toks teismo argumentas, prokurorės nuomone, nepagrįstas, kadangi, nors pats E. G. ir teigė, kad po smūgio automobiliu jis prarado sąmonę ir atsigavo tik greitosios automobilyje, greitosios medicinos pagalbos darbuotoja R. M. parodė, kad jiems nuvykus į eismo įvykio vietą, prie jos automobilio du vyrai kažkur iš laukų atvedė trečią, kuris iš tikrųjų buvo mažai sužalotas, ir kai jis buvo įkeltas į automobilį, ji su juo bendravo, E. G. aiškiai pasakė savo vardą ir pavardę, iš atminties sudiktavo savo asmens kodą, o jai paklausus jo apie turimą dokumentą, jis pasakė, kad dokumento negali pateikti, nes jį pametė. R. M. aiškiai parodė, kad E. G. buvo adekvatus, normaliai orientavosi aplinkoje. Nei liudytojas A. B., nei T. K., nei G. R. nebuvo įvykio vietoje, kai eismo įvykis įvyko, neatsirado joje ir po akimirkos, o tik po kelių minučių, tad teismo teiginys, kad A. B. matė, kaip įvyko eismo įvykis, kad E. G. buvęs be sąmonės ir negalėjo persėsti į keleivio vietą, nepagrįstas, kadangi A. B. matė, jog dingo važiavusio automobilio šviesos, po to išgirdo garsą, suprato, kad galėjo įvykti eismo įvykis, kaip pats parodė, baigė savo kieme rūkyti ir ėjo į įvykio vietą, o E. G. sužalojimai, kaip nustatyta specialisto išvada, nebuvo tokie, kurie leistų manyti jam buvus be sąmonės, o ir iš automobilio jis išlipo pats, liudytojams net nespėjus pamatyti kada, ir orientuotas jis buvo visiškai, ką patvirtino liudytoja R. M.. Be to, pasak prokurorės, byloje yra ir daugiau liudytojų, kurie patvirtino, jog E. G. suvokė ką daro, t. y. medicinos darbuotojos V. G. parodymai, jog ligoninės priėmimo skyriuje prieš apžiūrą E. G. naudojosi telefonu, jį maigė, su kažkuo kalbėjo, verkšleno, todėl jo teiginiai „nieko neprisimenu, nesuvokiu“, buvo tik jo pasirinkta versija, manant, kad tai palengvins jo situaciją. Prokurorė pastebi, kad teismas E. G. palankiai vertino liudytojų E. K. ir R. P. bei jo paties parodymus, nurodydamas, kad neatitikimai jų parodymuose neleidžia abejoti jų parodymais, nors tie neatitikimai, prokurorės nuomone, yra svarbūs ir kelia abejonių dėl jų patikimumo, tačiau atmeta liudytojų R. M., D. B. ir V. G. parodymus, kurie nepalankūs E. G., nurodydamas, kad tie parodymai nieko neįrodo, su kuo sutikti prokurorė negali. Kaip minėjo, liudytoja R. M. patvirtino, jog E. G. po įvykio buvo adekvatus, normaliai orientavosi, buvo beveik nesužalotas, nurodė savo anketinius duomenis, kurių, anot prokurorės, žmogus, netekęs sąmonės ir suvokimo tikrai neprisimintų. Liudytojas D. B. parodė, kad kai jie nuvažiavo atlikti gelbėjimo darbų, tai automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, vairuotojo vietoje, niekas nesėdėjo. Tada pamatė, kad ateina trys žmonės, du iš jų buvo iš šonų ir vedė viduryje trečią, tai buvo vaikinas sužalota galva. Pagal visą bylos eigą, tai buvo E. G., ir jis šaukė „ką aš padariau“. Taigi buvo momentai, kai E. G., nors ir bandydamas padaryti įspūdį, kad nieko nesuvokia, suvokdamas baisumą to, ką padarė, negalėjo suvaldyti ir nuslėpti tikrosios padėties ir jausmų. Liudytoja V. G. parodė, kad ligoninės priėmimo skyriuje E. G., prieš pradedant jai su A. Š. jį apžiūrėti, maigė mobiliojo ryšio telefoną, su kažkuo bandė kalbėti, kalbėdamas verkšleno. Ji vaikino klaususi, kas vairavo automobilį eismo įvykio metu, ir E. G. jai atsakė, kad neprisimena. Tačiau jai dar pasakius, kad „jūs, vaikinai, labai pavojingai, nesaugiai važinėjatės automobiliais“, E. G. neišlaikė ir pasakė „kas man dabar bus?“. Analogiškai parodė ir liudytoja A. Š., dirbanti slaugytoja, kad vaikinas buvo beveik nesužalotas, jam buvo perskeltas antakis, vienas kitas įbrėžimas, kraujosruvos, jis verkšleno, buvo pasimetęs ir labai atsigavo, kai į ligoninę atvažiavo du vaikinai ir mergina. Jiems atvykus, E. G. pralinksmėjo, bandė keltis, o kai ji paklausė, kas jie tokie, mergina iš pradžių prisistatė seserimi, o po to sakė, kad yra draugė. Paklausus, kas vairavo automobilį, tai atvykusieji, nežinodami dar tikrosios situacijos, ką reikėtų sakyti, pasakė „kas dabar žino“. Prokurorė nurodo, kad šių liudytojų R. M., D. B., V. G. ir A. Š. parodymų teismas nevertino, nes jie neva nieko neįrodo, nors tiki ir vertina nepatikimus ir keliančius abejonių liudytojų E. K., R. P. bei paties E. G. parodymus, remiasi A. B., T. K. ir G. R. parodymais, nors nė vienas iš šių asmenų nematė, kas sėdėjo prie automobilio vairo eismo įvykio metu, kai E. G. turėjo ir laiko, ir fizinę galimybę persėsti iš vairuotojo vietos į keleivio sėdynę iki jiems atbėgant į įvykio vietą, o ir jo girtumas, ir jam padaryti sužalojimai tikrai leido tai padaryti.
Nurodo, kad byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas kompleksinis tyrimas, kurį atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) eismo įvykių ir transporto trasologijos teismo ekspertas V. V. ir teismo medicinos ekspertai G. S., S. M. ir R. Ž., kurie pateikė išvadą, jog eismo įvykio metu automobilį „BMW 73OD“ vairavo E. G., o M. M. sėdėjo automobilio dešinėje pusėje, tikėtina, priekinėje keleivio vietoje. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu E. G. gynėjas pateikė konsultacinę išvadą, kurioje tyrimą atlikęs teismo medicinos gydytojas P. P. pateikė priešingą išvadą, kad įvykio metu E. G. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje (dešinėje), o M. M. priekinėje sėdynėje kairėje – vairuotojo vietoje. Konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad tai patvirtina M. M. sužalojimai, lavono radimo vieta bei automobilyje rastų kraujo pėdsakų vieta. Tuo tarpu E. G. sužalojimai būdingi sėdinčiam automobilio dešinėje, bei jo kraujo rasta būtent ant keleivio oro pagalvės. Ekspertas P. P. teisme paaiškino, kad M. M. sužalojimai yra būdingi vairuotojams padaromiems sužalojimams, jo kūno radimo vieta taip pat patvirtina, kad jis buvo vairuotojas, nes jei jis būtų sėdėjęs keleivio vietoje ir būtų buvęs išmestas iš automobilio jo sukimosi metu, jo kūnas būtų buvęs priešingoje pusėje nei surastas. M. M. iškrito po pirmo smūgio, per priekį, tarp stogo ir stiklo darantis angai, tuo metu jam buvo suplėšyti drabužiai tiek priekyje, tiek nugaroje, kritęs jis trenkėsi į žemę, tam neprieštarauja jam nustatyti sužalojimai. P. P. nurodė, kad pas M. M. rasti sužalojimai būdingi vairuotojams – krūtinkaulio lūžis, „L” formos žaizda, kuri galėjo atsirasti nuo smūgio į veidrodėlį, tuo tarpu pas E. G. krūtinė nesužalota, nesužalotos pėdos, t. y. nėra sužalojimų, būdingų vairuotojams. P. P. teigimu, E. G. sėdint priekinėje keleivio pusėje, prieš kontaktą, sėdynėje truputį pritūpus, jis visiškai galėjo išvengti rimtesnių sužalojimų bei išmetimo iš automobilio, kas šiuo atveju taip ir įvyko. Teismas neatmetė nė vienos iš išvadų ir, įvertinęs jas visų įrodymų kontekste, konstatavo, jog abejose šiose išvadose nurodytos aplinkybės yra tikėtinos ir nė viena iš šių išvadų negali būti laikoma kategoriška. Tačiau prokurorė su tokia teismo pozicija nesutinka dėl pačių išvadų motyvuotumo ir dėl ekspertų kvalifikacijos bei kompetencijos, taip pat dėl medžiagos, kurią turėjo ir tyrė ekspertai, bei dėl ekspertų parodymų, duotų teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad visi kompleksinį tyrimą atlikę ekspertai buvo apklausti teisme ir jie patvirtino savo išvadą bei įtikinamai ir suprantamai paaiškino, kaip jie priėjo prie konkretaus asmens, kuris vairavo automobilį, ir tai buvo nustatyta kategoriškai. Pažymi, kad šie ekspertai turėjo ir tyrė visą bylos medžiagą, kurioje didžiulę svarbą turėjo drabužiai. Ekspertų paaiškinimai teisme buvo konkretūs, tikslūs, atitinkantys byloje užfiksuotus duomenis. Tuo tarpu konsultacinę išvadą pateikęs teismo medicinos gydytojas P. P., apklaustas teisme, parodė, kad turi tik teismo medicinos eksperto licenciją, tyrimo metu rėmėsi autotechnikos žiniomis, kas liečia mašiną, „toliau pridėjo nuo savęs, bet tai yra bendrai fizikos žinios, kaip juda kūnas.“ Jis taip pat parodė, kad su visa bylos medžiaga nesusipažino, tik su gynėjo pateiktomis specialisto išvadų kopijomis, ir jam to pakako. Nors teismo medicinos gydytojas P. P. teisme ir patvirtino savo duotą konsultacinę išvadą, tačiau, pasak prokurorės, jo kai kurie paaiškinimai teisme sunkiai suprantami, nelogiški, kad ir jo teigimas, jog po smūgio M. M. kūnas judėjo į viršų, nes tai paneigta kitų ekspertų parodymais, jog tam, kad žmogus būtų bloškiamas į viršų, jėga turi būti nukreipta iš viršaus į apačią, ir iš apačios į viršų, ir tokios jėgos atsiranda, kai automobilis verčiasi, o tiriamu atveju automobilis nesivertė. Anot ekspertų, pagal tokią P. P. išvadą, kurią jis patvirtino ir teisme, nepaaiškinama tai, kodėl, jei, pagal jį, po smūgio kūnai judėjo į viršų ir į priekį, E. G. kūnas nejudėjo nei į viršų, nei į priekį, kai, pagal P. P., E. G. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, o po smūgio dešine puse į medį, neliko viso dešinio šono, stogo dešinėje pusėje ir stiklo prieš keleivio vietą. Tokiu atveju keleivis besąlygiškai turėjo išskrieti iš automobilio, nes jo sulaikyti absoliučiai nebuvo kam. P. P., duodamas konsultacinę išvadą, nesusipažinęs su visa bylos medžiaga, neįvertino, kaip ir kiek yra sudaužytas ir kiek bei kurioje vietoje yra išlikę priekinio stiklo, o bylos medžiaga nustatyta, kad priekinis automobilio stiklas likęs prieš vairuotojo sėdynę. Prokurorė mano, kad duodant išvadą buvo labai svarbu teisingai išanalizuoti pačią įvykio vietą ir transporto priemonę, taip pat žuvusiesiems ir likusiam gyvam padarytus kūno sužalojimus, jų mechanizmo pobūdį ir, akivaizdu, kad P. P., turėdamas tik teismo medicinos gydytojo licenciją, neturėdamas nei eismo įvykio, nei trasologo kvalifikacijos, nesusipažinęs su visa bylos medžiaga ir, kaip jau buvo minėta, pats neatlikęs jokių tyrimų, o tik perrašęs byloje jau atliktų tyrimų specialistų išvadas ir be jokių paaiškinimų padaręs 14-os eilučių išvadas, prieštaraujančias jau atliktų tyrimų išvadoms, neįvertino limuzino klasės galingam automobiliui „BMW 730D“ padarytų apgadinimų, to, kad realiai nuplėšta visa dešinė pusė ir nuplėštas stogas, pradedant nuo dešinės pusės statramsčio, kas įrodo, kad smūgis buvo labai stiprus, todėl išvengti sužalojimų nei pritūpus, nei pasvirus, kaip teigia P. P., tikrai nebuvo įmanoma. Kairės pusės vairuotojo durelės nestipriai, bet yra užremtos į medį. Vadinasi, pasišalinti vairuotojas pro savo dureles negalėjo, teismo medicinos gydytojo P. P. teiginiai, kad vairuotojas išskriejo pro priekinį langą, paneigiami, kadangi būtent vairuotojo pusėje stiklas buvo likęs, stiklo likučiai buvo subyrėję į saloną. Sveikiausios šio automobilio vietos yra vairuotojo sėdima vieta ir už jo esanti vieta. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš byloje esančių fotonuotraukų labai gerai matyti, jog vairuotojo sėdynė yra labai įžeminta, t. y. nuleista iki pat apačios, arti jos yra vairas ir jis yra neišlaužtas, jis turėjo būti vairavusiam asmeniui praktiškai ant kojų, ir kliudė automobilį vairavusiam E. G. išskristi pro langą. Teismo medicinos gydytojas aiškino, jog remiasi fizikos dėsniais dėl žmonių judėjimo automobilyje po smūgio, tačiau akivaizdu, kad jam pritrūko ne tik fizikos žinių, bet ir eismo įvykio tyrimo, kuriam licencijos jis neturi, žinių, nes asmuo trenkiasi ir skrenda pro priekinį langą, jei smūgis yra į automobilio priekinę dalį, tačiau, kaip nustatyta, tiriamu atveju nebuvo smūgio į priekį, smūgis buvo į dešinį šoną, o keleivis M. M. iškrito pro dešinės pusės kampą ir šoną. Dešinėje vairuotojo sėdynės pusėje yra daiktadėžė, ji yra pakankamai aukštai, todėl vairuotojo dešinė ranka galėjo būti sužalota būtent į tą dalį, kur yra valdymo pultelis, daiktadėžė. Be to, P. P. rėmėsi tik atsitiktinėmis nuotrupomis, kurios yra naudingos užsakovo ginamajam. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant pateiktos tirti oro pagalvės buvo rasta daugiau nei po dvi rudos spalvos dėmes. Vadinasi, tiek ant pagalvių, tiek ant kitų objektų buvo rasta daug dėmių, tačiau ekspertai tyrė tik jas dvi. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados teismo medicinos gydytojas P. P. paėmė vieną teiginį, kad ant pateiktos tirti oro pagalvės, paimtos prieš vairuotojo sėdynę, DNR sutampa su M. M. genotipu, tačiau toje pačioje išvadoje yra nurodyta, kad ant pateiktų tirti tamponų, tiriant pažymėtų Nr. 1 (su nuoplova nuo automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje) ir Nr. 3 (su nuoplova nuo automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos), rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su M. M. genotipu. Taigi P. P. paėmė tik vieną momentą ir visiškai nežiūrėjo į kitus dalykus. Visi ekspertai, ir R. Ž., ir S. M., ir V. V. paaiškino, kad esant tokiems dideliems asmenų sužalojimams, kraujas tykšta bet kur, ir tai nėra joks įrodymas, patvirtinantis asmens sėdėjimo vietą. Prokurorė taip pat pastebi, kad teismas tik E. G. palankia prasme vertino išvadą apie kraujo dėmes, kadangi tai, jog E. G. kraujo rasta ant priekinės keleivio pusės oro pagalvės, teismui leidžia manyti, kad eismo įvykio metu E. G. galimai sėdėjo keleivio vietoje, tačiau iš to, kad M. M. kraujo pėdsakų rasta tiek ant automobilio priekinės vairuotojo oro pagalvės, tiek ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje bei automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos, teismas jau daro išvadą, kad įvertinus M. M. padarytus sužalojimus, ekspertų paaiškinimus, įvykio metu M. M. kraujo galėjo patekti į įvairias automobilio vietas. Prokurorei nesuprantama, kodėl teismas nevertino to, kad ekspertas V. V. kategoriškai pasakė, jog kraujo dėmę galima labai paprastai padaryti, jeigu žmogus yra sąmoningas, kad nesunku paimti ir kažkokią vietą patepti svetimu krauju ir taip savo pėdsakus klastoti. Be to, tokia teismo išvada dėl kraujo dėmių neįtikinama ir dėl to, jog teismas pažymi, kad nepaneigta P. P. konsultacinė išvada, jog automobilį vairavo M. M., kurioje teigiama, kad M. M. iškrito pro tarpą tarp stiklo ir stogo, tačiau tikint tokia P. P. išvada nesuprantama, kaip galėjo atsirasti M. M. kraujo pėdsakų ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje bei automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos, nes, kaip aiškiai užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole, automobilio dešinys šonas su durelėmis, atramomis ir stogas nuplėštas ir sulankstytas, nustumtas į automobilio galą prie automobilio bagažinės. Pagal P. P. konsultacinę išvadą, kuri, kaip nurodo teismas, nepaneigta, M. M. kažkokiu būdu „skriedamas“ į priekį pro dešinės pusės angą tarp stogo ir stiklo, dar kažkaip turėjo „grįžti atgal“, kad kontaktuotų su tomis automobilio detalėmis, kurios jau buvo nustumtos į galą, ir turėjo kontaktuoti ne su kokiu tai tų detalių plotu, o su gumomis, apdailos detalėmis. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad teismo medicinos gydytojas P. P. pažeidė savo kompetencijos ribas, kadangi, kaip ne kartą minėta, jis turi tik teismo medicinos gydytojo licenciją, neturi eismo įvykio tyrimo ir transporto trasologo licencijos ir, kaip yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2005-01-11 nutartyje Nr. 2K-2/2005, vertinant tiek ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrinta medžiagos, pateiktos ekspertui ar specialistui, ištyrimo visapusiškumas. P. P. nieko netyrė, tik perrašė kitų ekspertų duotas išvadas ir 14-oje eilučių padarė savo išvadą. P. P., neturėdamas eismo įvykio tyrimo ir transporto trasologo licencijos, aiškiai viršijo savo kompetencijos ribas. Mano, kad teismas, pridėjęs prie bylos teismo medicinos gydytojo P. P. konsultacinę išvadą ir apklausęs P. P. teisme, turėjo įvertinti P. P. tirtos medžiagos išsamumą – P. P. nebuvo susipažinęs su visa bylos medžiaga, o tik perrašė byloje atliktų tyrimų išvadas, turėjo įvertinti taikytus tyrimo metodus – teismo medicinos gydytojas pats neatliko jokių tyrimų, o tik perrašė byloje atliktų tyrimų išvadas, ir padarė savo išvadą, telpančią į 14-a eilučių, turėjo įvertinti tai, jog jis viršijo savo specialių žinių ribas ir sprendė klausimus, kurie viršija jo kompetencijos ribas.
Apibendrindama prokurorė daro išvadą, kad nesilaikydamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, teismas padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai išteisino E. G. dėl jam inkriminuojamos veikos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi E. G. ir jam palankiais liudytojų E. K. ir R. P. parodymais, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių, nepagrįstai sureikšmino A. B., T. K. ir G. R. parodymus, nors jie į įvykio vietą atėjo tik po kurio laiko įvykus eismo įvykiui, atmetė liudytojų R. M., V. G., D. B. parodymus, motyvuodamas tuo, kad tų asmenų parodymai nieko neįrodo, nors jų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, kategoriškos kompleksinio eismo įvykio-medicininio-trasologinio tyrimo specialisto išvados ir visų ją atlikusių ekspertų apklausų nevertino kaip neginčijamos išvados. Mano, kad išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, aplinkybes, kuriomis jie surinkti ir gauti, tarpusavyje susijusių įrodymų visumą, įrodymų patikimumą, įrodymų leistinumą (konsultacinė išvada atlikta asmens, nesusipažinusio su bylos medžiaga ir neturinčio reikiamos kvalifikacijos ir kompetencijos), teismas turėjo padaryti išvadą, kad E. G. padarė nusikalstamą veiką, kuria buvo kaltinamas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų atstovas prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. G. pripažinti kaltu pagal BK 281 str. 6 d. ir paskirti jam bausmę sankcijos ribose, pripažinti nukentėjusiųjų L. B. ir E. B. visas ikiteisminio tyrimo bei pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje turėtas išlaidas advokato/atstovo paslaugoms apmokėti proceso išlaidomis ir jas išieškoti iš E. G.. Nurodo, jog tai, kad ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje ir ant automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos rastas M. M. kraujas, gretinant su jam nustatytais sužalojimais ir teismo medicinos ekspertų nustatytu jų padarymo mechanizmu, kartu vertinant ir automobilio „BMW 730D“ nustatytus apgadinimus ir nuotraukas, kuriose jie yra užfiksuoti, suformuoja kategorišką išvadą, kad M. M. negalėjo sėdėti automobilio vairuotojo vietoje, o sėdėjo priekinėje dešinėje keleivio vietoje, todėl akivaizdu, kad joje negalėjo sėdėti E. G.. Ant vairuotojo oro pagalvės rasti ir mišrūs DNR profiliai, kurie netinkami asmenų indentifikavimui, o tai reiškia, jog ant šios pagalvės, tikėtina, yra likę kelių asmenų DNR profiliai. Mano, jog yra logiška, jog ant priekinės dešinės pusės oro pagalvės rasta E. G. kraujo, nes po eismo įvykio į priekinę keleivio vietą persėdęs E. G. tikrai galėjo (tyčia ar netyčia) kontaktuoti su šia oro pagalve ir palikti savo DNR pėdsaką, o dešinėje keleivio vietoje priekyje sėdėjęs M. M., kontakto automobilio ir tuo pačiu jo kūno su medžiu metu judėdamas automobilio viduje iki iškritimo iš jo, paliko pėdsaką iš kažkurios iš daugybinių kraujavimo vietų ant vairuotojo oro pagalvės.
Mano, kad teismui pateikta konsultacinė išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją pateikusio specialisto parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nelaikyti įrodymais BPK 20 str. tvarka ir atmesti kaip prieštaraujantys kitų byloje surinktų įrodymų visetui. Pažymi, kad konsultacinė išvada yra pateikta teismo eksperto, turinčio teisę atlikti tik mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų, deontologines ekspertizes, tačiau neturinčio teisės atlikti eismo įvykio bei trasologinį tyrimus ir pastarosiose srityse neturinčio reikiamos kvalifikacijos ir kompetencijos, todėl jo išvada pateikta ir paaiškinimai teisme duoti peržengus savo kompetencijos ribas. Be to, konsultacinė išvada pateikta net nesusipažinus su visa bylos medžiaga, kurią visą vertino prieš tai nurodyti reikiamą kompetenciją turintys ekspertai, bei iš esmės neatlikus jokio tyrimo, o tik perrašiusio byloje atliktų tyrimų išvadas ir konsultacinėje išvadoje nurodžius priešingą pastarosioms savo nepagrįstą bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią ir iš esmės nemotyvuotą išvadą. Konsultacinė išvada ne tik prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų visetui, bet ir yra nelogiška. Specialistas P. P. patvirtino savo duotą konsultacinę išvadą, tačiau dalis jo paaiškinimų teisme yra nelogiški, o dalis nepagrįsti jo kompetencija. Jis teigė, kad po smūgio M. M. kūnas judėjo į viršų. Tačiau tai paneigta kitų ekspertų paaiškinimais, jog tam, kad žmogus būtų bloškiamas į viršų, jėga turi būti nukreipta iš viršaus į apačią, ir iš apačios į viršų, ir tokios jėgos atsiranda, kai automobilis verčiasi, o tiriamu atveju automobilis nesivertė. Be to, nurodytas P. P. vertinimas prieštarauja ir jo paties kitam vertinimui, kad E. G. kūnas judėjo priešinga linkme – žemyn ir šis kūnas nejudėjo nei į priekį, nei į viršų. Be to, pagal šį specialistą, E. G. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, tačiau po smūgio dešine automobilio puse į medį neliko viso automobilio dešinio šono, stogo dešinėje pusėje ir stiklo prieš keleivio vietą, todėl veikiant inercijos dėsniui keleivis besąlygiškai turėjo būti išsviestas iš automobilio, nes keleivio sulaikyti absoliučiai nebuvo kam. Pažymi, kad minėtas specialistas, nesusipažinęs su visa bylos medžiaga, neįvertino, kaip ir kiek yra sudaužytas ir kiek bei kurioje vietoje yra išlikę priekinio stiklo, o bylos medžiaga nustatyta, kad priekinis automobilio stiklas likęs prieš vairuotojo sėdynę (jis ir dabar tebėra). Nurodo, kad duodant išvadą yra labai svarbu teisingai išanalizuoti pačią įvykio vietą ir transporto priemonę bei žuvusiesiems ir likusiam gyvam padarytus kūno sužalojimus, jų mechanizmo pobūdį ir, akivaizdu, kad minėtas specialistas, neturėdamas eismo įvykio bei trasologo kvalifikacijos, nesusipažinęs su visa bylos medžiaga ir, kaip jau minėta, pats neatlikęs jokių tyrimų, neįvertino automobilio sandaros bei jo saugumo ypatumų, padarytų apgadinimų pobūdžio ir jų padarymo mechanizmo bei eigos, kad realiai nuplėšta visa dešinė pusė ir nuplėštas stogas, pradedant nuo dešinės pusės statramsčio, jį tiesiog atplėšiant, kas įrodo, jog smūgis buvo labai stiprus, todėl yra akivaizdu, kad priekinėje dešinėje pusėje sėdinčiam asmeniui išvengti rimtesnių sužalojimų nei pritūpus, nei pasvirus ar pan. tikrai nebuvo įmanoma. Tuo tarpu užfiksuota, kad kairės pusės vairuotojo durelės nestipriai, bet yra užremtos į medį, todėl akivaizdu, kad pasišalinti vairuotojas pro savo dureles negalėjo, o tegalėjo persėsti/persislinkti į tuo metu jau buvusią laisvą priekinę keleivio vietą. Nurodyto specialisto išvada, kad vairuotojas išskriejo pro priekinį langą, paneigiama, kadangi būtent vairuotojo pusėje stiklas buvo likęs, stiklo likučiai buvo subyrėję į saloną, o sveikiausios šio automobilio vietos yra vairuotojo sėdima vieta ir už jo esanti vieta. Be to, iš fotonuotraukų labai gerai matyti, jog vairuotojo sėdynė yra labai įžeminta, t. y. nuleista iki pat apačios, pakankamai arti jos yra vairas ir jis yra neišlaužtas, o tai įrodo, jog vairuotojo kūnas buvo apsaugotas nuo smūgio į vairą ir todėl ant E. G. kūno neliko atitinkamam kontaktui būdingo pėdsako, be to, vairas turėjo būti vairavusiam asmeniui labai arti kojų/šlaunų ir turėjo sukliudyti automobilį vairavusiam asmeniui iškristi pro langą (tai įrodo, kad M. M. ir dėl šios aplinkybės negalėjo iškristi iš automobilio, o tikrovėje vairavęs E. G. ir neiškrito). Teismo medicinos gydytojas aiškino, jog remiasi bendraisiais fizikos dėsniais dėl žmonių judėjimo automobilyje po smūgio, tačiau akivaizdu, kad jam pritrūko ne tik fizikos žinių, bet ir eismo įvykio tyrimo bei trasologijos žinių (šiems tyrimams atlikti jis kompetencijos ir leidimo/licencijos neturi), nes, akivaizdu, jog asmuo trenkiasi ir skrenda pro priekinį langą, jei smūgis yra į automobilio priekinę dalį (inercijos dėsnis), tačiau šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog nebuvo smūgio į priekį, o smūgis buvo į automobilio dešinį šoną ir keleivis M. M. iškrito pro dešinės pusės kampą ir šoną. Pažymi, kad dešinėje vairuotojo sėdynės pusėje yra daiktadėžė, ji yra pakankamai aukštai, ir vairuotojo dešinė ranka galėjo būti sužalota būtent į tą dalį, kur yra valdymo pultelis, daiktadėžė. Nurodyto specialisto vertinimas, kad M. M. sėdėjimo vietą prie vairo nurodo ir tai, kad ant oro pagalvės, kuri yra prieš vairuotoją, buvo rasti M. M. kraujo lašai, irgi yra nepagrįstas, nes toks vertinimas yra nurodytas vadovaujantis tik atsitiktinėmis iš konteksto ištrauktomis nuotrupomis, kurios yra naudingos užsakovo ginamajam. Pastarąją specialisto išvadą paneigia ir tai, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(2263)-IS 1-7006 nurodyta, jog ant pateiktos tirti oro pagalvės buvo rasta daugiau nei po dvi rudos spalvos dėmes. Ant vairuotojo oro pagalvės rasti ir mišrūs DNR profiliai, kurie netinkami asmenų identifikavimui, o tai turi reikšmės vertinimui, jog ant šios pagalvės, tikėtina, yra likę kelių asmenų DNR profiliai. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados teismo medicinos gydytojas P. P. paėmė vieną teiginį, kad ant pateiktos tirti oro pagalvės, paimtos prieš vairuotojo sėdynę, DNR sutampa su M. M. genotipu, tačiau toje pačioje išvadoje yra nurodyta, kad ant pateiktų tirti tamponų, tiriant pažymėtų Nr. 1 (su nuoplova nuo automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje) ir Nr. 3 (su nuoplova nuo automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos), rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su M. M. genotipu. Tuo tarpu ekspertai R. Ž., S. M., V. V. paaiškino, kad esant tokiems dideliems asmenų sužalojimams, kraujas trykšta bet kur, ir tai nėra joks įrodymas, patvirtinantis asmens sėdėjimo vietą. Be to, byloje nėra nustatyta, kad E. G. kraujas ant priekinės keleivio pusės oro pagalvės atsirado pačio įvykio metu ir jis čia neatsirado (tiek netyčia, tiek tyčia) E. G. po įvykio persėdant iš vairuotojo vietos į priekinę keleivio vietą. Pastaroji aplinkybė vertintina ir gretinant eksperto V. V. išvadą, jog kraujo dėmę galima labai paprastai padaryti, jeigu žmogus yra sąmoningas, kad nesunku paimti ir kažkokią vietą užtepti svetimu krauju ir taip savo pėdsakus klastoti. Jau minėjo, kad M. M. kraujo pėdsakų rasta tiek ant automobilio priekinės vairuotojo oro pagalvės, tiek ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje bei automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos, todėl, vertinant minėto specialisto išvadą, kad po pirminio kontakto M. M. išskriejo pro automobilio priekinį stiklą (tarpą tarp stiklo ir stogo) iš automobilio, lieka neatsakytas klausimas, kaip tada galėjo atsirasti M. M. kraujo pėdsakų ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje bei automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos, nes, kaip yra užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole, tai automobilio dešinys šonas su durelėmis, atramomis ir stogas nuplėštas ir sulankstytas, nustumtas į automobilio galą prie automobilio bagažinės. Tokiu atveju turėtų būti susiklosčiusi eismo įvykio situacija, pagal kurią M. M., po pirminio smūgio automobilio dešiniu šonu į medį, skriedamas į priekį (pažeidžiant inercijos dėsnį) pro dešinės pusės angą tarp stogo ir stiklo, dar kažkaip turėjo grįžti atgal, kad kontaktuotų su tomis automobilio detalėmis, kurios jau buvo nustumtos į galą, ir kontaktuoti ne su kokiu tai tų detalių plotu, o su gumomis, apdailos detalėmis. Taigi akivaizdu, kad toks vertinimas ir tokia minėta specialisto išvada yra visiškai nelogiška. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas (dažniausiai vadinamas specialisto išvada), proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 str. prasme, o jų surašytas dokumentas pagal BPK 88 str. nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 str. specialisto išvada. Proceso dalyvio teismui pateikta konsultacinė išvada paprastai prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms. Tokiais atvejais teismai turi imtis priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežastims išsiaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti. Šiuo atveju teismas turėtų panaudoti kitus BPK numatytus būdus nurodytiems prieštaravimams pašalinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2005-01-11 nutartyje Nr. 2K-2/2005 pasisakyta, kad, vertinant tiek ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrinta medžiagos, pateiktos ekspertui ar specialistui, ištyrimo visapusiškumas, be to, būtina patikrinti, ar ekspertas/specialistas neviršijo savo specialių žinių, kompetencijos ribų ir nesprendė klausimų, kurie viršijo jo kompetencijos ribas. Prieš tai nurodytos aplinkybės įrodo, kad P. P., neturėdamas specialių eismo įvykio tyrimo ir transporto trasologijos žinių ir tokios kompetencijos, akivaizdžiai ir aiškiai viršijo savo kompetencijos ribas, todėl jo pateikta konsultacinė išvada neatitinka prieš tai nurodytų konsultacinei išvadai keliamų reikalavimų ir, vadovaujantis BPK 20 str. taisyklėmis, nelaikytina įrodymu. Dėl nurodytų aplinkybių teismas turėjo vadovautis minėto kompleksinio eismo įvykio-medicininio-trasologinio tyrimo specialisto išvada ir ją pateikusių ekspertų paaiškinimais, bet ne konsultacine P. P. išvada ir jo paaiškinimais, nes kompleksinio eismo įvykio-medicininio-trasologinio tyrimo specialistų išvada buvo atlikta palyginus, išanalizavus ir tinkamai įvertinus tyrimui pateiktą visą bylos medžiagą, tai yra atlikus žymiai platesnės apimties tyrimą ir jį atlikus visapusiškai, be to, šiems ekspertams neviršijus savo kompetencijos ribų, ir ji paneigia konsultacinę išvadą.
Teigia, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog E. G. parodymai dėl to, kad automobilį vairavo M. M., viso proceso metu buvo nuoseklūs. Taip pat teismas laikė abejotinomis prielaidas, jog E. G. iš karto po įvykio galėjo persėsti (perlipti) į keleivio vietą, vėliau apsimesti esančiu be sąmonės, bei, atgavęs sąmonę, apsimesti, jog nesusivokia įvykyje, apsimesti negalintis išlipti iš automobilio. Su šiomis teismo išvadomis nukentėjusiųjų atstovas nesutinka, teigia, jog tokios išvados nepagrįstos ir neatitinka bylos faktinių duomenų, dėl to mano, kad E. G. parodymai, jog jis nevairavo automobilio, o jį vairavo M. M., turi būti vertinami kritiškai, kaip jo pasirinktas gynybos būdas, kadangi byloje nustatytas įrodymų visetas įrodo priešingai, jog E. G. vairavo automobilį. Taip pat nukentėjusiųjų atstovas nesutinka su liudytojų E. K. bei R. P. parodymų, kurie tvirtino, jog prie automobilio vairo sėdo M. M., kuris ir išvažiavo iš E. K. sodybos, o E. G. važiavo keleivio vietoje, vertinimu, kad jie viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir kad nenustatyta, jog E. K. bei R. P. būtų kokiu nors būdu suinteresuoti bylos baigtimi, o parodymų neatitikimas dėl smulkių detalių, anot teismo, neleidžia abejoti šių liudytojų parodymais, pastebėdamas, jog minėtų liudytojų parodymai yra palankūs E. G., o tikrovėje jų ir E. G. parodymų neatitikimai ir tyrimo eigoje jų kitimas kelia pagrįstų abejonių dėl šių liudytojų ir E. G. parodymų patikimumo. Anot nukentėjusiųjų atstovo, neįtikėtinas būtų vertinimas, jog M. M., kuriam buvo nustatytas 3,53 promilės girtumas, tokio girtumo galėtų paeiti negriuvinėdamas, o tuo labiau, vairuoti automobilį ir, kad E. G., kuris buvo pasiėmęs pasipuikuoti draugo prabangų ir brangų automobilį, tokio girtumo asmeniui patikėtų vairuoti tokį automobilį ir pats rizikuotų savo sveikata ir gyvybe važiuodamas tuo pačiu automobiliu. Be to, net ir darant hipotetinę prielaidą, kad nurodyti liudytojai sako tiesą, tai ir šios aplinkybės neįrodo, kad M. M. vairavo automobilį, o eismo įvykio metu E. G. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, kadangi nė vienas iš šių liudytojų tokių aplinkybių netvirtina ir net ir tokiu atveju darytina išvada, kad E. G. į priekinę keleivio sėdynę persėdo/perlipo jau po eismo įvykio per tas kelias minutes, kai iki automobilio ėjo liudytojai (pirmas atėjo A. B., po to T. K. bei G. R.), kurie tas kelias minutes to fakto nematė ir jo matyti neturėjo jokios objektyvios galimybės, po ko E. G. apsimetė praradusiu sąmonę. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tinkamai neįvertino prieš tai nurodytų asmenų parodymų, specialistų išvadų bei jų paaiškinimų, kitų bylos rašytinių įrodymų viseto, o nepatikimus ir keliančius abejonių liudytojų E. K., R. P., A. B., T. K. ir G. R. bei paties E. G. parodymus, kai nė vienas iš šių liudytojų nematė, kas sėdėjo prie automobilio vairo eismo įvykio metu, kai, tuo tarpu, E. G. turėjo ir laiko, ir fizinę bei realią galimybę persėsti iš vairuotojo vietos į keleivio sėdynę iki jiems atbėgant į įvykio vietą, vertino netinkamai, atskirai nuo visų bylos įrodymų konteksto, dėl to ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį. Pažymi, kad E. G. sužalojimai, kaip nustatyta specialisto išvada, nebuvo tokie, kurie leistų manyti jam buvus be sąmonės, o ir tuojau po įvykio jis buvo visiškai orientuotas, kas, įvertinus ir jo tolesnį elgesį (paaiškinimus liudytojams, parodymus), patvirtina prieš tai nurodytą vertinimą dėl jo elgesio persėdant į keleivio vietą. Nukentėjusiųjų atstovas, kaip ir prokurorė, atkreipia dėmesį į tai, jog tuo metu, kai E. G. atsisakė duoti parodymus bei nurodyti savo poziciją dėl kaltės, nors tuo pačiu metu savo motinai aiškino, jog visiškai nieko neprisimena, nei kas kur susėdo, nei kas vairavo, nei kaip įvyko eismo įvykis, nei kas buvo po eismo įvykio, dar buvo gyvas vienas iš automobilyje važiavusių asmenų – M. B., kuris gulėjo ligoninėje ir buvo komos būsenos, dėl to mano, jog toks E. G. elgesys (kad nepamena, kad atsisakė duoti parodymus, atsisakė nurodyti savo poziciją dėl kaltės) buvo nulemtas jo baime, kad likęs vienintelis gyvas liudytojas pasakys tiesą (kad vairavo E. G.). Tokį vertinimą suponuoja ir tai, kad parodymus duoti E. G. sutiko tik 2015-02-24, kai vasario 18 d. taip ir nepabudęs iš komos ligoninėje mirė M. B.. Tada E. G. labai smulkiai papasakojo, kas kur nuvažiavo, kas ką darė, kas kieno automobilį pasiėmė, kas kur sėdėjo, absoliučiai viską jis jau prisiminė, nes tuo metu jau buvo tikras, kad niekas nebepapasakos, niekas nebeatskleis tiesos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo liko visiškai neįvertintas 2016 m. lapkričio 8 d. teisiamajame posėdyje E. G. atsakymas į nukentėjusiosios L. B. klausimą (kai ši paklausė „kodėl sakęs, kad jie neieškotų, kas vairavo“, jis atsakė „gal ir sakiau, kad M. nevairavo, bet kad sakiau, kad neieškokit, kas vairavo, aš neatsimenu“.). Mano, kad šioje byloje objektyviausių duomenų (įrodymų) šaltinis ir yra prieš tai aptarti įrodymai (Specialistų išvados ir jas pateikusių ekspertų paaiškinimai, eismo įvykio vietos apžiūros, transporto priemonių apžiūros, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, nuotraukos ir kt.), kurie, juos vertinant kitų bylos įrodymų visete, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. G. avarijos metu galėjo sėdėti priekinėje keleivio sėdynėje. Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad prieš tai nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog E. G. išteisinimui pagrįsti teismas rėmėsi iš esmės tik prieš tai nurodytų liudytojų abejotinais ir kritiškai vertintinais parodymais bei abejotina ir kritiškai vertintina konsultacine specialisto P. P. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriai nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą ir atitinkamas aplinkybes aiškino labai kryptingai, „pritempiant“ jas prie teismo nuosprendyje nurodytos išvados, o toks selektyvus prieš tai aptartų įrodymų vertinimas iliustruoja ne teismo siekį objektyviai ištirti įvykį ir priimti dėl jo teisingą procesinį sprendimą, bet siekį bet kokiu būdu pagrįsti išteisinamąjį nuosprendį. Aptartų aplinkybių visetas, priešingai nei atskirai iš viso bylos konteksto paimami ir akcentuojami įrodymai, sudaro pagrindą vertinti, jog E. G. kaltei konstatuoti įrodymų visiškai pakanka. Dėl to teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinių skundų netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju abiejuose apeliaciniuose skunduose yra suformuluoti iš esmės tapatūs reikalavimai, t. y. prašoma E. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 6 d., todėl teisėjų kolegija paduotus apeliacinius skundus vertina ir dėl jų pasisako kartu.
E. G. teismui buvo perduotas jį kaltinant pagal BK 281 str. 6 d. tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje rasta 1,48 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį „BMW 730D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 14 ir 127 p. reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu iš karto įvykio vietoje žuvo trys automobiliu važiavę asmenys, o ketvirtas asmuo po keliolikos dienų mirė ligoninėje.
Apylinkės teismas E. G. pagal BK 281 str. 6 d. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kad byloje nėra neginčijamų duomenų visumos, neabejotinai patvirtinančios, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo ir eismo įvykį sukėlė E. G.. Pats E. G. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad automobilį vairavo M. M.. Tai, kad E. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ne iš karto, anot teismo, neduoda pagrindo išvadai, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Liudytojai E. K. ir R. P. teigė, jog prieš įvykstant eismo įvykiui, prie automobilio vairo sėdo M. M., kuris ir išvažiavo iš E. K. sodybos, o E. G. važiavo keleivio vietoje. Šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, nenustatyta, kad E. K. ir R. P. būtų kokiu nors būdu suinteresuoti bylos baigtimi. Parodymų neatitikimas dėl smulkių detalių, teismo manymu, neleidžia abejoti šių liudytojų parodymais. Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl ko šie liudytojai galėtų duoti melagingus parodymus ir siektų padėti E. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat nenustatyta, kad šie liudytojai tarėsi su E. G. dėl parodymų davimo ar derinimo. Tai, kad kitą dieną po įvykio E. G. bendravo su E. K. telefonu, nepatvirtina, jog buvo kokie nors susitarimai dėl parodymų davimo ar jų derinimo.
Teismas nurodė, kad pirmasis į įvykio vietą atvykęs liudytojas A. B., o po jo liudytojai T. K. ir G. R. patvirtino matę, kad E. G. sėdėjo keleivio vietoje, iš pradžių jis buvo be sąmonės, o ją atgavęs, nesiorientavo aplinkoje, klausė „kas čia įvyko?“, prašė padėti išlipti iš automobilio, buvo šoko būsenos, verkė, šaukė. Visi minėti liudytojai nepažinojo žuvusiųjų bei kaltinamojo, todėl jie yra nešališki, jų parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais netikėti.
Teismas, vertindamas LTEC kompleksinio tyrimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje ekspertai konstatavo, kad eismo įvykio metu automobilį „BMW 730D“ vairavo E. G., ir konsultacinę specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) , pateiktą teismo medicinos gydytojo P. P., kur nurodyta, kad vairuotojo sėdynėje sėdėjo žuvusysis M. M., pažymėjo, kad šios išvados dėl asmens, vairavusio automobilį eismo įvykio metu, bei asmens, sėdėjusio automobilio priekinėje keleivio vietoje, nesutampa. Įvertinęs visus įrodymus teismas konstatavo, kad iš LTEC pateiktos kompleksinio tyrimo išvados, nors ji ir yra kategoriška, lyginant ją su kitais bylos duomenimis, negalima daryti neginčijamos išvados, jog automobilį vairavo E. G.. Teismas pasisakė, kad neatmeta nė vienos iš išvadų ir, įvertinęs jas visų įrodymų kontekste, pažymėjo, jog šiose abejose išvadose nurodytos aplinkybės yra tikėtinos ir nė viena iš šių išvadų negali būti laikoma kategoriška. Todėl teismas, vertindamas įrodymus, lygina išvadose nurodytas aplinkybes su kitais įrodymais, vertina jų atitikimą kitiems byloje surinktiems duomenims. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ant oro pagalvės, kuri buvo paimta nuo automobilio vairo, rasta M. M. kraujo. M. M. kraujo rasta ir ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje bei automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos. O ant oro pagalvės, paimtos iš automobilio dešinės pusės priekio, rasta E. G. kraujo. E. G. kraujo rasta ir ant priekinės keleivio pusės oro pagalvės, o tai leidžia manyti, kad eismo įvykio metu E. G. galimai sėdėjo keleivio vietoje. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad E. G. kraujo ant priekinės keleivio pusės oro pagalvės atsirado po eismo įvykio, o ne paties eismo įvykio metu. M. M. kraujo pėdsakų rasta tiek ant automobilio priekinės vairuotojo oro pagalvės, tiek ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje bei automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos. Įvertinęs M. M. padarytus sužalojimus, ekspertų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad įvykio metu M. M. kraujo galėjo patekti į įvairias automobilio vietas ir kad iš kraujo dėmių suradimo vietų negalima daryti kategoriškos išvados dėl M. M. vietos automobilyje eismo įvykio metu.
Teismo manymu, aplinkybė, kad prieš įvykį E. G. ir M. B. buvo apsikeitę automobiliais, bei tai, kad atvažiuojant pas E. K. automobilį vairavo E. G., nepatvirtina to, kad prie automobilio vairo E. G. buvo ir išvažiuojant iš E. K. namų. Tai yra paneigta E. K. ir R. P. parodymais. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad draugų kompanijoje tiek E. G., tiek M. B. duodavo kitiems asmenims vairuoti automobilius.
Teismas pažymėjo, jog įvertinus įrodymų visumą duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti E. G., nepakanka išvadoms dėl jo kaltės padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Esant tokioms aplinkybėms byloje yra abejonės dėl E. G. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, t. y. nėra neginčijamai nustatytos kaltinime nurodytos aplinkybės. Todėl atsižvelgus į tai, kad visos abejonės yra vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, E. G. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisinamas.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.
Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus, pati atlikusi byloje įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-07 nuosprendis dėl E. G. išteisinimo pagal BK 281 str. 6 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, neatsižvelgus į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, o tai turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad 2015-02-07 apie 21.30 P. r., kelio P.-S.-P. 13 kilometre įvyko eismo įvykis, nesuvaldžius automobilio „BMW 730D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šis nuvažiavo nuo kelio, dešine puse atsitrenkė į pakelės medį, nuo smūgio sukosi palei laikrodžio rodyklę ir kaire puse atsitrenkė į kitą medį, kur sustojo. Įvykio vietoje žuvo trys automobilio keleiviai A. B., M. M. ir Ž. A., o ketvirtas automobilio keleivis M. B. 2015-02-18 mirė ligoninėje. Iš važiavusių automobilyje gyvas liko tik E. G., kuris savo kaltę neigė, teigdamas, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo M. M., o jis sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Todėl šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas – nustatyti, ar E. G. eismo įvykio metu vairavo automobilį ar ne. Šio esminio baudžiamosios bylos klausimo sprendimas priklauso nuo įrodymų viseto vertinimo. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.
BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tam, kad būtų pasiektas toks įsitikinimas, teismas privalo laikytis visų BPK 20 str. nuostatų: vertinti kiekvienoje byloje esančios įrodomosios medžiagos galimybę būti pripažintai įrodymais, analizuoti, ar įrodomoji informacija atitinka visus įrodymams keliamus kriterijus: išsamumo, pakankamumo, kokybiškumo, ištyrimo visapusiškumo ir pan., turi būti įrodytos visos tiriamo įvykio aplinkybės, o pati informacija turi būti gauta teisėtais būdais ir t. t. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Tik sistemiškai išanalizavus ir įvertinus bylos aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis būtų galima daryti konkrečias išvadas dėl uždraustos veikos padarymo, ją padariusio asmens ir pan.
Teismas, priimdamas sprendimą, negali nuosprendyje apsiriboti tik įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Visi faktiniai duomenys, esantys įrodymų šaltiniuose, turi būti išanalizuoti bylos liečiamumo aspektu, turi būti atskleisti ir motyvuotai pašalinti visi byloje esantys prieštaravimai, nuosprendyje negali būti prielaidų ir abejonių. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai jų negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu bei, kaip minėta, pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, šiuo atveju visiškai sutinka su prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto E. G. išteisinimo pagal BK 281 str. 6 d. ir konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada, jog ištirtų įrodymų visuma sudaro tik prielaidas manyti, jog nusikalstamą veiką galėjo padaryti E. G., tačiau nepakanka išvadoms dėl jo kaltumo padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, yra nepagrįsta. Ši išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ji padaryta apylinkės teismui išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti vienpusiškai ir selektyviai, priešingai apylinkės teismo tvirtinimui, nevertinant jų visumos, tarpusavio sąsajos. Pirmosios instancijos teismas E. G. išteisinimui pagrįsti iš esmės rėmėsi jo paties ir jo draugų liudytojų E. K. ir R. P. abejotinais ir prieštaringais parodymais, abejotina ir kritiškai vertintina konsultacine specialisto P. P. išvada ir jo paaiškinimais teisme, kuriems nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą, o kategoriškos kompleksinio eismo įvykio-medicininio-trasologinio tyrimo specialistų išvados, kurią patvirtino visi ją atlikę ekspertai, nepagrįstai nevertino kaip neginčijamos. Taip pat teismas atsietai nuo kitų bylos įrodymų vertino liudytojų A. B., T. K., G. R., R. M., V. G., D. B. ir A. Š. parodymus ir, nevertindamas jų bendrame bylos duomenų kontekste, jiems suteikė kitokią įrodomąją vertę. Taip vertindamas bylos įrodymus teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes, todėl padarė nemotyvuotas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o tai esmingai turėjo įtakos E. G. kaltės klausimo išsprendimui. Priešingai nei apylinkės teismas, aukštesnysis teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje visiškai pakanka duomenų pripažinti, kad E. G. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 str. 2 p. numatytu pagrindu (BPK 326 str. 4 d.).
Kolegija, kitaip nei apylinkės teismas įvertinusi bylos įrodymus, jų visetą, nustatė, kad E. G. 2015 m. vasario 7 d. apie 21.30 val. P. r., P. sen., G. k., kelio P.-S.-P.s 13 kilometro 589 metre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje rasta 1,48 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį „BMW 730D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 14 ir 127 p. reikalavimus – nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad kiekvienu momentu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę ir dešine automobilio puse atsitrenkė į pakelės medį, nuo smūgio automobilis apsisuko ir kaire puse trenkėsi į kitą pakelės medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo trys automobilio „BMW 730D“ keleiviai A. B., M. M. ir Ž. A. – A. B. mirė nuo daugybinio viso kūno sumušimo, Ž. A. mirė nuo krūtinės ląstos ir pilvo sumušimo, įvykus daugybiniams abipusiams šonkaulių lūžiams, plyšus blužniai, abiem plaučiams, kepenims ir dešiniam inkstui, bei po to sekusiu vidiniu nukraujavimu į krūtinės ląstos ir pilvo ertmes, M. M. mirė nuo daugybinio viso kūno sumušimo, bei 2015-02-18, 20.55 val., nuo patirtų sužalojimų VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Intensyviosios terapijos skyriuje mirė ketvirtas automobilio „BMW 730D“ keleivis M. B. – mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva už dešinės ausies, kraujosruvomis kaktos ir kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio dangalu bei minkštaisiais abiejų pusrutulių dangalais, kairio galvos smegenų pusrutulio sumušimu, kraujosruvomis krūtinės abiejų pusių minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės III-X-to šonkaulių, kairės pusės II-XI-to šonkaulių lūžiais, plaučių sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų koma (kliniškai), kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės abiejose pusėse, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, plaučių bronchopneumonija, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 6 d.
Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad E. G. parodymai, jog automobilį eismo įvykio metu vairavo M. M., buvo nuoseklūs viso proceso metu, o tai, kad parodymus jis davė ne iš karto, neleidžia teigti, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką. Tačiau kolegija šiuo atveju sutikti su tuo, kad E. G. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, negali, nes tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kurių apylinkės teismas nepagrįstai tinkamai neįvertino. Kaip matyti iš bylos duomenų, E. G. versija, jog automobilį eismo įvykio metu vairavo M. M., atsirado tik vėliau, t. y. po to, kai 2015-02-18 ligoninėje mirė po įvykio iš komos taip ir nepabudęs ketvirtas automobilio keleivis M. B.. Prieš tai E. G. įteikus pranešimą apie įtarimą, jis ne tik nedavė parodymų, bet netgi atsisakė pasakyti savo poziciją dėl kaltės, t. y. ar prisipažįsta kaltu ar ne. Jo motyvas buvo tas, kad jis yra ligoninėje ir kai kurių aplinkybių iš viso neprisimena, apie tai, kas vairavo automobilį – ar jis, ar M. M., ar kas nors kitas neužsiminė nė žodžiu. Kad jis visiškai nieko neprisimena, nei kas kur sėdėjo, nei kas vairavo, nei kaip įvyko eismo įvykis ir kas buvo po jo, E. G. po eismo įvykio, kai dar buvo gyvas M. B., aiškino ir savo motinai V. G., ką patvirtina jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos ji sutiko duoti, tik teisme ji atsisakė duoti parodymus. Ir nors atsisakyti duoti parodymus yra įtariamojo (kaltinamojo) teisė, šiuo atveju negalima neįvertinti to, kad E. G., kuris žinodamas situaciją, jog ligoninėje yra dar vienas likęs gyvas kartu su juo automobiliu važiavęs M. B., atsisakė duoti parodymus, netgi atsisakė nurodyti savo poziciją dėl kaltės, aiškino, jog absoliučiai apie įvykį nieko neprisimena, staiga viską prisiminė M. B. mirus ir tuomet davė parodymus, kurių metu labai smulkiai papasakojo, kas kur važiavo, kas ką darė, kas kieno automobilį pasiėmė, kur kas sėdėjo ir t. t. Vertinant šias nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad toks E. G. elgesys buvo nulemtas jo baime, kad vienintelis gyvas likęs liudytojas, pabudęs iš komos pasakys, kaip viskas vyko, ir taip pateiks neginčijamus įrodymus, todėl logiškai paaiškinama, kodėl jis parodymus sutiko duoti tik 2015-02-24, kai neliko nė vieno tiesioginio liudytojo, o jam duodant parodymus nebeliko ir jo buvusios versijos, kad apie įvykį jis nieko neprisimena, nes tuo metu E. G. jau buvo tikras, kad niekas nebeatskleis tiesos. Šių aplinkybių apylinkės teismas tinkamai neįvertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad E. G. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, o vien tai, kad jis vėliau pateikęs versiją, jog įvykio metu automobilį vairavo M. M., jos laikėsi likusio tyrimo metu, vienareikšmiškai neįrodo, kad šie jo parodymai yra teisingi. Be to, pirmiau jau paminėtų aplinkybių kontekste taip pat būtina įvertinti ir tai, kad E. G. sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, o jam specialisto išvada nustatyti sužalojimai, taip pat jam nustatytas neblaivumas (1,48 promilės etilo alkoholio) nebuvo tokie, kad būtų turėję įtakos jo atminties praradimui. Šių aplinkybių apylinkės teismas taip pat neįvertino ir į jas neatsižvelgė, nors nuosprendyje nurodė, jog priimdamas sprendimą vertina visus įrodymus visumoje.
Apylinkės teismas E. G. poziciją, kad eismo įvykio metu prie automobilio vairo sėdėjo M. M., grindė liudytojų E. K. bei R. P. parodymais, jog prieš pat įvykstant eismo įvykiui prie automobilio vairo sėdo M. M., kuris ir išvažiavo iš jų sodybos kiemo, o E. G. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, kurie, anot apylinkės teismo, viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir nenustatyta, kad minėti liudytojai kokiu nors būdu būtų suinteresuoti bylos baigtimi, būtų taręsi su E. G. dėl parodymų davimo ar derinimo, todėl parodymų neatitikimas dėl smulkių detalių, teismo manymu, neleidžia abejoti šių liudytojų parodymais. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apylinkės teismo pateiktu šių liudytojų parodymų vertinimu nesutinka, kadangi smulkių detalių, neturinčių reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti, neatitikimas gal ir galėtų nesukelti abejonių dėl minėtų liudytojų, taip pat ir E. G., parodymų, tačiau šiuo atveju minėtų asmenų parodymų neatitikimai ir tyrimo eigoje jų parodymuose atsirandančios vis naujos detalės, kurios, beje, skundžiamame nuosprendyje nebuvo aptartos ir tinkamai įvertintos, neleidžia šių liudytojų ir E. G. parodymų laikyti patikimais. E. G. teisme teigė, jog skambino E. K., sakė, kad tą dieną atvažiuos pas jį švęsti su draugais, kai tuo tarpu E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog labai nustebo, kad E. G. galėjo pas jį atvažiuoti, nes jokio skambučio, susitarimo nebuvo. Teisme užduodant klausimus E. K. jau parodė, kad „tai gal buvo susitarimas, gal prieš kelias dienas skambino“. Jų parodymai skiriasi ir dėl kitų dalykų. E. G. parodė, kad kai nuvažiavo girtauti pas E. K., automobilio „BMW“ raktelius padėjo ant stalo. Tačiau E. K. pirmos apklausos metu kategoriškai teigė, jog automobilio raktelių ant stalo, prie kurio jie puotavo, tikrai nebuvo. Tik po to teisme jis šiuos parodymus pakeitė ir pradėjo teigti, kad „tai gal jis nematė, tai gal tai nebuvo“. Ypatingai svarbi detalė, kuri apylinkės teismo nebuvo įvertinta ir kuri verčia abejoti visais E. G. duotais parodymais, yra ta, jog E. G. ikiteisminio tyrimo metu labai aiškiai parodė, kad su E. K. po tos dienos, kai pas jį girtavo, nebuvo susitikęs gal 4–5 savaites, nebendravo nei telefonu, nei žodžiu, jie buvo susitikę tik A. B. laidotuvėse, bet tuomet nekalbėjo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinta E. G. mobiliojo ryšio kontrolė ir nustatyta, kad jau kitą dieną po eismo įvykio jis išsiuntė SMS žinutę E. K., kuris po 4 minučių jam paskambino, bet tarp jų pokalbis truko vos 13 sekundžių. Akivaizdu, kad SMS žinute ir trumpu pokalbiu buvo susitarta dėl susitikimo, kuris ir įvyko tą pačią dieną ligoninėje liudytojams E. K. ir R. P. apsilankius pas E. G.. Tai rodo, jog liudytojai E. K. ir R. P. E. G. buvo labai svarbūs, kad su jais, o ne kokiais kitais asmenimis jam reikėjo būtinai susitikti prieš jiems duodant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nes tik jie galėjo duoti jam palankius parodymus. Logiškai vertinant šias aplinkybes, nekyla abejonių, jog to susitikimo metu ir buvo apsitarta, kas ir ką turi kalbėti, tik akivaizdu, kad liko nesuderintų detalių, ką patvirtina ne tik jau pirmiau aptarti nurodytų asmenų parodymai, bet ir tai, kad E. G., sužinojęs apie tai, kad buvo tikrinamos telefoninių pokalbių išklotinės, teisme pakeitė parodymus ir jau teigė, jog E. K. buvo apsilankęs pas jį ligonininėje keletą kartų, nors, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu jis tai kategoriškai neigė. Tai buvo nulemta ir E. K. teisme duotų parodymų, kur jis parodė, jog aplankė E. G. ligoninėje kitą dieną po įvykio. Tos pačios apklausos teisme metu E. G. dar kartą pakeitė parodymus ir jau teigė, kad E. K. ir R. P. pas jį į ligoninę buvo atėję tik vieną kartą. Be to, kolegijos neįtikina tai, kad E. G., kuris, kaip pats parodė, buvo pasiėmęs iš M. B. pasipuikuoti jo prabangų automobilį „BMW“, kuriuo važinėjosi jau antrą dieną, būtų jį patikėjęs vairuoti tokio girtumo asmeniui kaip M. M. – jam bene iš visų asmenų buvo nustatytas didžiausias – 3,53 promilės girtumas, ir būtų pats rizikavęs savo sveikata ir gyvybe važiuodamas tuo pačiu automobiliu. Reikia pastebėti, kad E. G. iš visų automobiliu važiavusių asmenų buvo blaiviausias, jam nustatytas girtumas buvo du kartus mažesnis už M. M.. E. G. parodė, kad M. M. kažkas paskambino. Tą patvirtino ir R. P., kad tą pokalbį girdėjo visi, t. y. ji, E. K., E. G., po kurio M. M. užsimanė tuoj pat važiuoti. Tačiau pastebėtina, kad E. K. parodymai, jog M. M. kažkas paskambino ir jis būtinai turi važiuoti, atsirado tik vėliau, t. y. teisme. Apklausiamas po eismo įvykio E. K. parodė, jog M. M. paprasčiausiai susinervinęs pasakė, jog jam reikia važiuoti. Jokių E. K. parodymų apie tai, kad M. M. kažkas skambino, tuo metu dar nebuvo. Taigi esant pirmiau aptartoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada, jog minėtų liudytojų parodymai buvo iš esmės nuoseklūs ir nenustatyta, kad jie tarėsi su E. G. dėl parodymų davimo, dėl ko nėra pagrindo šių liudytojų parodymais abejoti, yra nepagrįsta ir prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Akivaizdu, kad teismas E. G. palankia prasme vertino liudytojų E. K. ir R. P. bei paties E. G. parodymus, nurodydamas, jog neatitikimai jų parodymuose neleidžia abejoti jų parodymais, nors tie neatitikimai, kaip matyti, yra svarbūs ir esminiai, kurie tikrai negalėjo atsirasti dėl tariamo sąžiningo suklydimo, be to, ir parodymai šių asmenų proceso metu buvo keičiami, ir ne kartą, o visa tai neleidžia šių liudytojų ir E. G. parodymų laikyti patikimais. Tačiau, net ir darant prielaidą, kad nurodyti liudytojai sako tiesą, tai jų parodymai dar neįrodo, kad įvykio metu automobilį vairavo M. M., o E. G. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, kadangi nė vienas iš šių liudytojų tokių aplinkybių netvirtina.
Nagrinėjamu atveju teismas, atmetęs liudytojų R. M., D. B., V. G. ir A. Š. parodymus, nes jie neva nieko neįrodo, bei įvertinęs liudytojo A. B., kuris pirmasis atėjo į įvykio vietą, nes, pasak teismo, pats tiesiogiai matė eismo įvykį, parodymus, jog jam nuėjus į įvykio vietą automobilyje vairuotojo nebuvo, o keleivio vietoje sėdėjo E. G., kuris tuo metu, kaip jam atrodė, buvo be sąmonės, patapšnojus jam per veidą, jis atsigavo, prašė padėti išlipti iš automobilio, taip pat netrukus po A. B. į įvykio vietą atėjusių liudytojų T. K. ir G. R. parodymus, kurie iš esmės patvirtino A. B. parodymus, laikė abejotinomis prielaidas, kad E. G. iš karto po įvykio galėjo persėsti (perlipti) į keleivio vietą, apsimesti esančiu be sąmonės, bei, atgavęs sąmonę, apsimesti, jog nesuvokia įvykyje, apsimesti negalintis išlipti iš automobilio. Tačiau kolegija su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka, kadangi teismas nurodytų asmenų parodymus įvertino netinkamai, atsietai nuo visų bylos įrodymų konteksto, dėl ko jiems suteikė kitokią įrodomąją vertę. Nors šiuo atveju ir pats E. G. teigė, kad po smūgio automobiliu jis prarado sąmonę ir atsigavo tik greitosios automobilyje, tokie jo parodymai vertinami kritiškai, nes juos visiškai paneigia greitosios medicinos pagalbos darbuotoja R. M., kuri aiškiai parodė, kad jiems nuvykus į eismo įvykio vietą, prie jos automobilio du vyrai kažkur iš laukų atvedė trečią, kuris iš tikrųjų buvo mažai sužalotas, ir kai jis buvo įkeltas į greitosios automobilį, ji su juo bendravo, E. G. aiškiai pasakė savo vardą ir pavardę, iš atminties sudiktavo savo asmens kodą, o jo paklausus apie turimą dokumentą, jis pasakė, kad dokumento negali pateikti, nes jį pametė. Taigi R. M. aiškiai parodė, kad E. G. buvo adekvatus, normaliai orientavosi aplinkoje, buvo beveik nesužalotas, apie save nurodė anketinius duomenis, kurių žmogus, netekęs sąmonės ir suvokimo, tikrai neprisimintų. Nei liudytojas A. B., nei T. K. ar G. R. nebuvo įvykio vietoje, kai eismo įvykis įvyko, neatsirado joje ir po akimirkos, o atėjo tik po kelių – maždaug 3 minučių (A. B. parodymai), per kurias buvo galima iš vairuotojo vietos persėsti (perlipti) į keleivio vietą, tad teismo teiginys, kad A. B. matė, kaip įvyko eismo įvykis, kad E. G. galimai buvo be sąmonės, negalėjo persėsti į keleivio vietą, nepagrįstas, kadangi A. B. matė, kad dingo važiavusio automobilio šviesos, po to išgirdo garsą, suprato, kad galėjo įvykti eismo įvykis, kaip pats parodė, baigė savo kieme rūkyti ir tik tuomet ėjo į įvykio vietą, taigi nei jis, nei po jo į įvykio vietą atėję liudytojai T. K. ir G. R. nematė ir objektyviai negalėjo matyti, kas vyko tas kelias minutes, kai jie ėjo iki automobilio. Nors liudytojui A. B., kaip jis pats nurodė, E. G. atrodė netekęs sąmonės, reikia pastebėti, kad jis pajudintas iš karto atsigavo, o ir jam specialisto išvada nustatyti sužalojimai nebuvo tokie, kurie leistų manyti jį buvus be sąmonės. Taip pat, kaip parodė pirmieji į įvykio vietą atėję liudytojai, E. G. prašėsi pagalbos (neaišku, kokia jam pagalba buvo reikalinga, kai jis nepatyrė jokių rimtesnių sužalojimų, jo nė viena kūno dalis nebuvo prispausta, nebuvo lūžusi, kai jis sėdėjo sėdynėje, apie kurią nebuvo nei durų, nei stiklo, nei stogo), tačiau iš automobilio išlipo pats, liudytojams net nespėjus pamatyti kada, ir orientuotas jis buvo visiškai, ką parodė liudytoja R. M.. Reikia pastebėti, kad apylinkės teismas šių aplinkybių nesusiejo į visumą ir jų nevertino kitų bylos įrodymų kontekste. Medicinos darbuotoja V. G. parodė, jog ligoninės priėmimo skyriuje prieš apžiūrą E. G. naudojosi telefonu, su kažkuo kalbėjo, verkšleno, o jai vaikino paklausus, kas vairavo automobilį eismo įvykio metu, jis atsakė, kad „neprisimena“, tačiau jai dar pasakius, kad „jūs, vaikinai, labai pavojingai, nesaugiai važinėjatės automobiliu“, į tai E. G. pasakė „kas man dabar bus?“. Tokius pat parodymus davė ir ligoninėje slaugytoja dirbanti A. Š., kuri teigė, kad vaikinas buvo beveik nesužalotas, jam buvo perskeltas antakis, vienas kitas įbrėžimas, kraujosruvos, jis verkšleno, buvo pasimetęs ir atsigavo, kai į ligoninę atvažiavo du vaikinai ir mergina, E. G. pralinksmėjo, bandė keltis, bet ji jam neleido, o kai ji atėjusių asmenų paklausė, kas jie tokie, mergina iš pradžių prisistatė seserimi, o po to sakė, kad yra draugė, o kai ji (liudytoja) paklausė, kas vairavo automobilį, tai atvykusieji pasakė „kas dabar žino“. Taigi ir kiti liudytojai patvirtino, kad E. G. visiškai suvokė, ką daro, o jo teiginiai „nieko neprisimenu, nesuvokiu“, įvertinus ir jo tolesnį prieš tai jau aptartą elgesį (nedavė parodymų ir netgi atsisakė nurodyti savo poziciją dėl kaltės, aiškino, kad nieko neprisimena, tačiau viską staiga prisiminė, kai ligoninėje mirė paskutinis automobiliu važiavęs liudytojas M. B.), laikytina tik jo pasirinkta gynybine versija, manant, kad tai padės jam išvengti atsakomybės. Liudytojas D. B. parodė, kad kai jie nuvažiavo atlikti gelbėjimo darbų, automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, vairuotojo vietoje niekas nesėdėjo. Tada pamatė ateinančius tris žmones, du buvo iš šonų ir vedė viduryje trečią, tai buvo vaikinas sužalota galva, t. y. E. G., kuris šaukė „ką aš padariau“. Teismas laikė, kad šie E. G. žodžiai nieko neįrodo, kad jie nėra konkretūs ir neaišku, ką jis taip sakydamas turėjo omenyje, su kuo šiuo atveju kolegija sutikti negali, kadangi įvertinus tai, kad E. G. visiškai suvokė, kas vyksta realybėje, akivaizdu, jog suvokdamas ir baisumą to, ką padarė, momentais negalėjo suvaldyti ir nuslėpti tikrosios padėties ir jausmų (jis ir ligoninėje V. G. nurodžius, kad „jūs, vaikinai, labai pavojingai, nesaugiai važinėjatės automobiliu“, pasakė „kas man dabar bus?“), nors visumoje bandė padaryti kitokį įspūdį, jog nieko nesuvokia. Taigi kolegija, atsižvelgusi į pirmiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad apylinkės teismas šiuo atveju netinkamai, atsietai nuo visų bylos įrodymų konteksto įvertino minimų liudytojų parodymus, dėl ko nepagrįstai nevertino to, kad E. G. galėjo iš karto po eismo įvykio persėsti (perlipti) į keleivio sėdynę, po ko apsimesti esančiu be sąmonės, nes tam jis turėjo ir objektyvią, ir fizinę galimybę bei laiko, nes pirmasis liudytojas įvykio vietoje pasirodė tik po kelių minučių, o ir E. G. buvo orientuotas visiškai, be to, ir jo girtumas, ir jam nustatyti sužalojimai tikrai leido tai padaryti.
Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad LTEC ekspertų pateikta išvada ir konsultacinė eksperto P. P. išvada dėl asmens, vairavusio automobilį eismo įvykio metu, bei asmens, sėdėjusio automobilio priekinėje keleivio vietoje, nesutampa. Teismas padarė išvadą, kad iš LTEC pateiktos kompleksinio tyrimo išvados, nors ji ir yra kategoriška, lyginant šią išvadą su kitais bylos duomenimis, negalima daryti neginčijamos išvados, jog automobilį vairavo E. G.. Teismas pasisakė, jog neatmeta nė vienos iš išvadų ir, įvertinęs jas visų bylos įrodymų kontekste, daro išvadą, jog abiejose šiose išvadose nurodytos aplinkybės yra tikėtinos ir nė viena iš šių išvadų negali būti laikoma kategoriška. Tačiau, kolegijos nuomone, tokios teismo išvados yra nepagrįstos tiek dėl pačių išvadų motyvuotumo, tiek dėl ekspertų kvalifikacijos ir kompetencijos, tiek dėl medžiagos, kurią turėjo ir tyrė ekspertai, tiek ir dėl ekspertų parodymų, duotų teisme.
Kaip matyti iš bylos duomenų, teismo posėdyje buvo apklausti visi ekspertai, davę kompleksinio eismo įvykio-medicininio-trasologinio tyrimo išvadą – V. V., S. M., R. Ž., R. S., kurie visi patvirtino išvadą, kurioje kategoriškai nurodyta, kad eismo įvykio metu automobilį „BMW 730D“ vairavo E. G., taip pat įtikinamai bei suprantamai paaiškino eismo įvykio ir asmenims padarytų sužalojimų mechanizmą. Ekspertai atmetė bet kokias prielaidas, kad eismo įvykio metu E. G. galėjo sėdėti keleivio vietoje, o M. M. vairuoti automobilį, kadangi tam prieštarautų jiems padaryti kūno sužalojimai, kai M. M. buvo padaryti masyvūs kaukolės sužalojimai, daugybiniai veido kaulų lūžiai, praktiškai buvo sutraiškyta galva, smegenys, pusiau nuplėšta ranka, padaryti daugybiniai kaulų lūžiai, ypač dominuojantys dešinėje pusėje, kurie, kaip parodė S. M., iš esmės negalėjo būti padaryti jam trenkiantis į žemę iškritus iš automobilio, tuo tarpu E. G. padaryti tik nežymūs sužalojimai, automobilio pažeidimai, kai automobilio dešinysis šonas buvo absoliučiai nuplėštas, nėra nei durų, nei stogo, kurie nustumti į automobilio galą prie bagažinės, kai tuo tarpu vairuotojo vieta yra sveika, jai nieko nepadaryta, net sėdynės atlošas išlikęs vietoje, jų drabužių sugadinimai, kai M. M. drabužiams padaryti masyvūs plėštiniai pažeidimai būtent dešinėje pusėje, kontaktuojant, kaip parodė ekspertas V. V., su aštriabriauniais daiktais, kurių nė vienam kitam asmeniui, sėdinčiam automobilio kairėje, tokių pažeidimų nebuvo padaryta, o kalbant apie E. G., tai jo kairėje rankovėje ir kaklo kairės pusės srityje nustatyti tik nežymūs įplėšimai. Ekspertai įtikinamai paaiškino, kokia metodika rėmėsi pateikdami išvadas. Pasak V. V., E. G. liko paskutinis, kuriam nebuvo nustatyta sėdima vieta, kai buvo likusi tik vairuotojo vieta, visiems vietos buvo rastos, alternatyvos sukeisti asmenis vietomis nebuvo ir išvada, kad automobilį vairavo E. G., yra kategoriška. V. V. parodė, kad nebūna tokių stebuklų, kad masyvius sužalojimus patyręs asmuo, kuriam sutraiškyta galva, suplėšyti rūbai, sėdėtų automobilio pusėje, kuri išlikusi praktiškai nepakitusi ir priešingai – praktiškai neišlikusioje automobilio pusėje sėdėtų asmuo, patyręs vos kelis nesunkius sužalojimus. Ekspertai pateikė kategorišką išvadą, kad E. G. tikrai negalėjo sėdėti priekinėje keleivio sėdynėje, nes jis joje nebūtų išsilaikęs, juolab likęs gyvas, todėl jis sėdėjo vairuotojo vietoje, o M. M. tikrai negalėjo sėdėti vairuotojo sėdynėje, nes jis iš jos nebūtų iškritęs ir nebūtų patyręs tokių sužalojimų, kokius patyrė, todėl jis sėdėjo keleivio vietoje, ir šiuo atveju kitaip būti, pasak ekspertų, negali. LTEC ekspertizę pateikę ekspertai turėjo visas reikalingas žinias kategoriškai išvadai pateikti, t. y. jie turėjo tiek eismo įvykio tyrimo, tiek transporto trasologijos, tiek teismo medicinos žinių. Taip pat tyrimui atlikti jiems buvo pateikta visa bylos medžiaga. Ekspertai pateikė vieningą išvadą, kurią dar kartą apeliacinės instancijos teisme patvirtino V. V., kad automobilį eismo įvykio metu vairavo E. G., kuri iš tiesų prieštarauja konsultacinei eksperto P. P. išvadai bei jo teisme duotiems paaiškinimams, kuriais, pasak apylinkės teismo, nesiremti nėra pagrindo, kadangi nėra paneigtos šioje išvadoje nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu M. M. sėdėjo vairuotojo vietoje o E. G. priekinėje keleivio vietoje, su kuo šiuo atveju kolegija nesutinka ir, priešingai nei apylinkės teismas, konstatuoja, kad remtis P. P. išvada bei jo paaiškinimais pagrindo nėra dėl to, kad P. P. tose srityse, kuriose pateikė išvadą, priešingai nei LTEC ekspertai, neturi nei reikiamos kvalifikacijos, nei kompetencijos – jis turi teisę atlikti tik mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų, deontologines ekspertizes, tačiau neturi teisės atlikti eismo įvykio tyrimo ir trasologinio tyrimo, o į prokurorės teisme užduotą klausimą, ar jam pakako kompetencijos atsakyti į klausimus, jis atsakė, kad „rėmiausi autotechnika, kas liečia automobilį, toliau pridėjau nuo savęs, bet tai yra bendros fizikos žinios“. Be to, jis, priešingai nei nurodyti ekspertai, pateikdamas savo išvadą, neturėjo ikiteisminio tyrimo medžiagos ir pats neatliko jokių tyrimų, nes, kaip pats parodė teisme, jam pakako ir tų pateiktų specialistų išvadų, kurios jau buvo byloje, iš kurių, kaip matyti, jis perrašęs duomenis, pateikė savo išvadą, prieštaraujančią buvusioms ekspertų išvadoms ir kitiems bylos įrodymams, o be to, ir teisme jo dalis duotų paaiškinimų buvo sunkiai suprantami bei nelogiški, dalis, kaip minėta, nepagrįsti jo kompetencija.
P. P. nurodė, kad nuo smūgio M. M., kuris, anot jo, eismo įvykio metu vairavo automobilį, kūnas kilo į viršų, tačiau LTEC ekspertizės aktą pateikę ekspertai tai kategoriškai paneigė, paaiškindami, kad jo kūnas kilti į viršų negalėjo, kadangi tam, jog žmogus būtų bloškiamas į viršų, jėga turi būti nukreipta iš viršaus į apačią, ir iš apačios į viršų, ir tokios jėgos atsiranda, kai automobilis verčiasi, o tiriamu atveju automobilis nesivertė. Be to, šis nurodytas P. P. vertinimas prieštarauja jo paties kitam vertinimui, kad E. G. kūnas judėjo priešinga linkme – leidosi žemyn, ir šis kūnas nejudėjo nei į priekį, nei į viršų, t. y. pagal P. P. kūnai to paties kontakto metu judėjo skirtingomis kryptimis – M. M. į viršų, o E. G. – žemyn, kas prieštarauja fizikos dėsniams bei elementariai logikai. Pagal P. P., E. G. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, tačiau kaip užfiksuota eismo įvykio vietos apžiūros protokole, fotonuotraukose ir kitose bylos duomenyse, po smūgio dešine automobilio puse į medį neliko viso automobilio dešinio šono, stogo dešinėje pusėje ir stiklo prieš keleivio vietą, dėl ko veikiant inercijos dėsniui keleivis besąlygiškai turėjo būti išsviestas iš automobilio, nes keleivio sulaikyti absoliučiai nebuvo kam. Esant tokiems automobilio pažeidimams, kurie įrodo buvus labai stiprų smūgį, akivaizdu, kad priekinėje dešinėje keleivio sėdynėje sėdinčiam asmeniui išvengti rimtesnių sužalojimų nei pritūpus, nei pasvirus ar pan., kaip šiuo atveju nurodo P. P., kad E. G. pritūpė ir dėl to liko gyvas, nebuvo įmanoma. P. P. nurodė, kad automobiliui atsitrenkus į kliūtį, vairuotojo vietoje buvęs M. M. kūnas buvo išsviestas iš automobilio pro viršų. Tačiau iš byloje esančių fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, kad vairuotojas negalėjo būti išsviestas iš savo vietos pro automobilio priekinę dalį, kadangi yra likęs automobilio stiklas prieš vairuotojo sėdynę. Be to, jau minėta, kad kūnas šiuo atveju negalėjo judėti iš viršaus į pačią, nes automobilis nesivertė, jis nekontaktavo su medžiu priekine dalimi, o važiavo šlaitu pasviręs į dešinę, tokiu kampu ir trenkėsi į medį – tiek priekiniu dešiniu šonu, tiek stogo viršutine dalimi, ta kryptimi, kaip parodė ekspertai V. V. ir S. M., t. y. į priekį ir į dešinę judėjo ir žmonių kūnai. Po tokio smūgio automobiliui įgilėjus, buvo plėšiamas visas automobilio dešinysis šonas bei stogas, M. M. ir A. B. kontaktuojant su deformuotomis automobilio detalėmis buvo padaryti daugybiniai kiauryminiai plėštiniai drabužių pažeidimai bei dėl kontakto su medžiu jiems abiem buvo padaryti panašūs galvos smegenų aptraiškymai ir kitų organų sužalojimai. Automobilis po atsitrenkimo priekine dešine dalimi į medį keitė judėjimo trajektoriją ir sukosi pagal laikrodžio rodyklę, kol jo kairysis šonas kontaktavo su kitu medžiu, po ko automobilis sustojo. Tuo metu, kai automobilis po smūgio priekine dešine dalimi į medį pradėjo keisti savo trajektoriją pagal laikrodžio rodyklę, M. M., veikiamas išcentrinių jėgų, buvo išmestas iš automobilio pro dešinį kampą, ir, kolegijos nuomone, įvykio vietoje užfiksuoti duomenys, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, visiškai patvirtina nustatytą įvykio eigą. Automobilio apžiūros metu buvo užfiksuota sėdynė ir vairo padėtis vairuotojo vietoje. Matyti, kad sėdynė ir vairas yra arti vienas kito, todėl dar ir dėl šios priežasties vairuotojas negalėjo būti išsviestas iš automobilio nei pro priekį, nei pro dešinį automobilio šoną, nes tam trukdė vairas, ką apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir ekspertas V. V., tam taip pat trukdė ir oro pagalvės. Taip pat vertinant automobiliui padarytus apgadinimus, akivaizdu, jog vairuotojas turėjo būti nukentėjęs mažiausiai, kas ir yra nustatyta E. G. atveju, o atsižvelgus į tai, kad automobilio vairuotojo durelės nestipriai, bet buvo užremtos į medį, darytina išvada, kad vairuotojas pasišalinti pro savo dureles negalėjo, tačiau jis galėjo persėsti (perlipti) į tuo metu jau buvusią laisvą priekinę keleivio sėdynę. P. P. taip pat teigė, kad M. M. sėdėjimo vietą prie vairo nurodo ir tai, kad ant oro pagalvės, kuri yra prieš vairuotoją, buvo rasta jo (M. M.) kraujo. Tačiau matyti, kad toks P. P. vertinimas yra pagrįstas tik atsitiktinėmis iš konteksto paimtomis nuotrupomis, kurios yra naudingos užsakovo ginamajam (E. G.). P. P. teiginius paneigia tai, kad LTEC išvadoje nurodyta, jog ant pateiktos tirti oro pagalvės buvo rasta daugiau nei po dvi rudos spalvos dėmes. Ant vairuotojo oro pagalvės rasti ir mišrūs DNR profiliai, kurie netinkami asmenų identifikavimui, kas turi reikšmės vertinimui, jog ant šios pagalvės, tikėtina, yra likę kelių asmenų DNR profiliai, tarp jų galimai ir E. G.. Be to, P. P. iš šios išvados paėmė tik vieną teiginį, kad M. M. kraujo rasta ant pateiktos tirti oro pagalvės, paimtos prieš vairuotojo sėdynę, tačiau visiškai nežiūrėjo į tai, kad M. M. kraujo pėdsakų dar buvo rasta ir ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje, taip pat ir ant automobilio dešinės pusės priekinių durelių. Todėl, vertinant P. P. konsultacinę išvadą, pagal kurią automobilį vairavo M. M., kurioje teigiama, kad M. M. po pirminio kontakto iškrito pro priekinį stiklą (pažeidžiant inercijos dėsnį), atkreiptinas dėmesys, kad nebuvo paaiškinta, kaip tokiu atveju galėjo atsirasti M. M. kraujo pėdsakų ant automobilio stogo apdailos dešinėje keleivio pusėje bei automobilio dešinės pusės priekinių durelių gumos, kai įvykio vietos apžiūros protokole aiškiai užfiksuota, kad automobilio visas dešinys šonas su durelėmis, atramomis ir stogas nuplėštas ir sulankstytas bei nustumtas į automobilio galą prie automobilio bagažinės. Tikint P. P., tokiu atveju turėtų būti susiklosčiusi eismo įvykio situacija, pagal kurią M. M., po pirminio smūgio automobilio dešiniu šonu į medį, skriedamas į priekį pro automobilio priekinį stiklą, dar kažkaip turėjo sugrįžti atgal, kad kontaktuotų su tomis automobilio detalėmis, kurios jau buvo nustumtos į galą, ir, kaip pastebėtina, ne su kokiu tai tų detalių plotu, o su gumomis, apdailos detalėmis. Taigi P. P. išvados yra nelogiškos, prieštaraujančios kitai bylos medžiagai. Atsižvelgtina ir tai, kad visi ekspertai, t. y. ir R. Ž., ir S. M., ir V. V. paaiškino, kad esant tokiems dideliems asmenų sužalojimams, kraujas tykšta bet kur, ir tai nėra joks įrodymas, patvirtinantis asmens sėdėjimo vietą. O be to, pasak eksperto V. V., kraujo dėmę galima palikti, jei asmuo būna sąmoningas, kas ir yra nustatyta E. G. atveju, kad jis buvo visiškai orientuotas, todėl E. G. persėsdamas į laisvą priekinę keleivio sėdynę galėjo tiek tyčia, tiek ir netyčia palikti savo kraujo ant iššovusios priekinės keleivio oro pagalvės. P. P., formuodamas savo išvadas, teigia, kad tai, jog E. G. nevairavo automobilio, įrodo, jog pas jį nebuvo rasta sužalojimų, būdingų vairuotojui – nebuvo lūžę šonkauliai, ant kaktos nebuvo rasta „L“ formos žaizda, kuri paprastai formuojasi vairuotojui atsitrenkiant galva į vairuotojo veidrodėlį, kas šiuo atveju buvo nustatyta M. M.. Tačiau šį P. P. teiginį paneigė ekspertė S. M., kuri aiškiai parodė, kad „L“ formos žaizda žmogaus veido srityje ir kaktoje atsiranda nebūtinai atsitrenkiant į veidrodėlį, ji gali būti padaryta trenkiantis ir į dešinės pusės durų staktą ar į kažkokį kampą tarp durelių, ir tai iš tikrųjų nieko neįrodo. Be to, pastebėtina, kad 2015-02-24 buvo daryta fotonuotrauka daktiloskopuojant E. G., ir toje nuotraukoje ant E. G. kaktos dešinėje pusėje virš antakio matyti randas, kuris apžiūros metu buvo užklijuotas, todėl detaliau nebuvo aprašytas. Tai, kad E. G. nebuvo nustatyti šonkaulių lūžiai, kurie paprastai formuojasi vairuotojui kontaktuojant su vairu, atsižvelgiant į prieš tai jau išdėstytą įrodymų vertinimą ir į tai, kad šis požymis nėra būtinas, darytina išvada, kad ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad E. G. vairavo automobilį.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausioje Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas, proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra objektų turimas BPK 205 str. prasme, o jų surašytas dokumentas pagal BPK 88 str. nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 str. specialisto išvada. Šio dokumento esmė atskleista Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Taigi dokumentas turėtų būti vadinamas konsultacine išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-28 nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-156/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-06-28 BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje yra nurodęs, kad konsultacinė išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai, o jeigu teismui kyla abejonių dėl asmens, davusių konsultacinę išvadą, specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais klausimais, asmuo, davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas (BPK 284 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-11 nutartyje Nr. 2K-2/2005 pasisakyta, kad vertinant tiek ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrinta medžiagos, pateiktos ekspertui ar specialistui, ištyrimo visapusiškumas, be to, būtina patikrinti, ar ekspertas (specialistas) neviršijo savo kompetencijos žinių, kompetencijos ribų ir nesprendė klausimų, kurie viršijo jo kompetencijos ribas.
Iš prieš tai jau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad P. P. pateikta konsultacinė išvada neatitinka paminėtų konsultacinei išvadai keliamų reikalavimų, kadangi ji buvo pateikta P. P. nesusipažinus su bylos medžiaga, pačiam neatlikus jokių tyrimų, o tik perrašius byloje jau atliktų tyrimų išvadas ir pateikus savo išvadą, kuri prieštarauja kitų ekspertų išvadoms bei kitiems bylos įrodymams, pateikta viršijant jo specialių žinių ribas bei jam sprendžiant klausimus, kurie viršijo jo kompetencijos ribas, o ir teisme dalis P. P. duotų paaiškinimų buvo sunkiai suprantami bei nelogiški, dalis – nepagrįsti jo kompetencija, į ką apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė ir to nevertino, todėl nepagrįstai šios išvados ir ją pateikusio P. P. paaiškinimų nelaikė neabejotinais įrodymais. Pažymėtina, kad patikimiausiais įrodymais šioje byloje yra įvykio vietos, automobilio, asmenų drabužių, kitų daiktų apžiūrų protokolai ir kt., kuriais būtent ir rėmėsi LTEC ekspertai pateikdami savo išvadas, kurioms pateikti jie, priešingai nei P. P., turėjo ir specialių žinių, ir kompetencijos, o jų pateiktos išvados yra logiškos, aiškios, įtikinamos bei dėl to, kas tiriamo įvykio metu sėdėjo vairuotojo vietoje, kad tai buvo E. G., yra kategoriškos ir, kaip vieningai nurodė visi ekspertai, tiriamu atveju būti kitaip negali, o be to, pažiūrėjus į fotonuotraukose užfiksuotas automobilio liekanas, aišku, kad joks asmuo, sėdėjęs automobilio dešinėje pusėje, išlikti gyvas negalėjo, ir tiriamu atveju tik vienas asmuo galėjo likti gyvas – t. y. tas, kuris sėdėjo vairuotojo vietoje, nes ji buvo mažiausiai pažeista, dėl ko joje sėdėjęs asmuo turėjo mažiausiai nukentėti, kas ir yra nustatyta E. G. atveju. Todėl įvertinusi visas pirmiau aptartas aplinkybes kolegija, priešingai nei apylinkės teismas, neturi pagrindo remtis konsultacine išvada ir ją pateikusio P. P. paaiškinimais, o kategorišką LTEC ekspertų išvadą laikyti abejotina.
Pagal BK 281 str. 6 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir kito žmogaus žuvimą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių.
Kolegija, įvertinusi visus pirmiau aptartus įrodymus, juos sulyginusi bei sugretinusi tarpusavyje ir įvertinusi jų visumą, priešingai nei apylinkės teismas, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje neabejotinai įrodyta, jog tiriamo eismo įvykio metu automobilį vairavo E. G., kuris vairuodamas automobilį neblaivus, dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 14 ir 127 p. reikalavimus – nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad kiekvienu momentu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį, po ko nuo smūgio automobilis sukosi pagal laikrodžio rodyklę ir atsitrenkė į kitą medį, kur sustojo. Įvykio vietoje žuvo trys automobilio keleiviai A. B., M. M. ir Ž. A., o ketvirtas automobilio keleivis M. B. 2015-02-18 mirė ligoninėje. Akivaizdu, kad E. G. padaryti nurodyti KET pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – keturių bendrakeleivių žūtimi, todėl E. G. pripažįstamas kaltu pagal BK 281 str. 6 d. ir jam skiriama bausmė.
E. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teismas, skirdamas E. G. bausmę, vadovaujasi BK 54 str. 1–2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 281 str. 6 d. sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų (bausmės vidurkis yra šešeri metai šeši mėnesiai), todėl jam ir skiriama ši bausmės rūšis, aplinkybių, leidžiančių jo atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. ar BK 62 str. nuostatas, nenustatyta.
E. G. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl kurio kilo labai skaudžios pasekmės – jo sukelto eismo įvykio metu žuvo net keturi jaunuoliai. E. G. savo kaltės nepripažino, o ją netgi bandė suversti savo žuvusiam draugui M. M., byloje nėra duomenų apie nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginimą. Tiriamo įvykio metu E. G. pažeidė du KET punktų reikalavimus, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, kad galėtų bet kuriuo metu suvaldyti automobilį, priešingai, jį netgi vairavo neblaivus (nustatytas 1,48 promilės girtumas), t. y. vairavo suvokdamas, kad tokios būklės vairuoti automobilio jis negali, o jį vairuodamas kelia didelę grėsmę eismo saugumui ir kitiems eismo dalyviams, tačiau nepaisydamas to ir galinčių kilti pasekmių, jis pats pasirinko savo elgesio variantą, taip parodydamas itin didelį abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Tačiau E. G. skiriant bausmę negalima neatsižvelgti į tai, kad visi žuvusieji taip pat buvo neblaivūs, jie visi tą dieną girtavo, važinėjosi M. B. prabangiu automobiliu, kurį jis pats davė E. G., o jam šį automobilį vairuojant neblaiviam, patys juo važiavo kaip keleiviai. Taigi šiuo atveju ir patys žuvusieji rizikavo savo sveikata ir gyvybe važiuodami automobiliu, kurį neblaivus vairavo E. G.. E. G. yra išsituokęs, niekur nedirba, psichoneurologinio kabineto ir priklausomybės ligų įskaitoje neregistruotas, psichiškai sveikas, jam skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Tačiau jis praeityje teistas, taip pat ir užsienyje, teistumas neišnykęs, administracine tvarka baustas net 15 kartų, iš jų 11 kartų už KET pažeidimus, 2 jo KET pažeidimai padaryti jau po šio eismo įvykio, kas jį apibūdina neigiamai, rodo jo polinkį pažeisti KET reikalavimus ir jų nesilaikyti, sistemiškumą ir piktybiškumą pažeidžiant KET, elementarių visuotinai žinomų eismo saugumo taisyklių ignoravimą, bei leidžia tvirtinti, kad jis nėra atsakingas ir drausmingas vairuotojas, jam skiriamos nuobaudos jokio poveikio nedaro ir nesulaiko jo nuo naujų KET pažeidimų, todėl, įvertinus šias aplinkybes, spręstina, kad jo padarytas nusikaltimas nėra tik atsitiktinio pobūdžio, o yra dėsninga jos ankstesnio elgesio, vairuojant automobilį, pasekmė. Įvertinusi visas šias aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, kad nėra nustatyta E. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jam skirtina didesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė.
Taikyti BK 75 str. nuostatų nėra sąlygų.
E. G. nusikaltimą padarė naudodamasis teise vairuoti transporto priemones, todėl, atsižvelgus į šias jau pirmiau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, BK 67 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, jam skirtina BK 68 str. numatyta baudžiamoji poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas maksimaliam trejų metų terminui.
Žuvusiojo M. B. tėvai E. B. ir L. B. pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo reikalauja priteisti jiems iš atsakovų (E. G. ir UAB draudimo kompanijos „(duomenys neskelbtini) “) 24 175,47 Eur turtinei ir 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei prašo jų naudai išieškoti visas bylinėjimosi išlaidas.
Kaip nurodyta civiliniame ieškinyje, turtinę žalą šiuo atveju sudaro: įvykio metu nepataisomai sugadintas automobilis „BMW 730D“, kuris nukentėjusiųjų įvertintas 12 000 Eur, automobilio transportavimo išlaidos – 229,90 Eur, likusias išlaidas – 11 945,57 Eur sudaro žuvusiojo laidojimo išlaidos, iš kurių 9500 Eur už paminklo pastatymą.
Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas patvirtina, kad automobilio ,,BMW 73D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė įvykio dieną buvo apdrausta, draudikas – ADB „(duomenys neskelbtini) “ (buvęs pavadinimas UAB DK „(duomenys neskelbtini) “). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 str. nuostatas ir sudarytą draudimo sutartį ši bendrovė privalo atlyginti E. G. neteisėtais veiksmais padarytą žalą draudimo sutartyje aptartos sumos ribose. Draudimo bendrovė įtraukta byloje kaip civilinis atsakovas.
Iš 2016-04-26 ADB „(duomenys neskelbtini) “ pateikto rašto matyti, kad draudimo bendrovė paskaičiavo ir išmokėjo nukentėjusiesiems L. ir E. B. 9331,57 Eur dydžio draudimo išmoką, kurią sudaro: 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1831,57 Eur laidojimo išlaidoms atlyginti (buvo paskaičiuota laidojimo išlaidų 2135,57 Eur, tačiau iš šios sumos buvo išskaičiuota 304 Eur gauta pašalpa), 2500 Eur paminklo pastatymo ir kapavietės sutvarkymo išlaidoms atlyginti.
Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad iš nukentėjusiųjų prašomų priteisti 2445,57 Eur laidojimo išlaidoms atlyginti 1831,57 Eur (be jiems išmokėtos 304 Eur pašalpos) jiems jau yra atlyginusi draudimo bendrovė, o likusi neatlyginta suma – 310 Eur taip pat yra pagrįsta, įvertinusi tai, kad žala atsirado dėl E. G. neteisėtų veiksmų, šią sumą (310 Eur) priteisia iš E. G.. Taip pat atsižvelgus į tai, kad iš nukentėjusiųjų prašomų priteisti 9500 Eur už paminklo pastatymą 2500 Eur jiems jau yra atlyginusi draudimo bendrovė, vadovaujantis CK 6.291 str. 1 d. numatytu protingumo kriterijumi, atlyginant laidojimo išlaidas, bei teismų praktika, kurioje priteisiamos įprastos, vidutinės kapavietės sutvarkymo išlaidos, iš E. G. nukentėjusiesiems priteisiama 2500 Eur suma už paminklo pastatymą. Teismas taip pat pagrįstas laiko išlaidas už automobilio transportavimą – 229,90 Eur, kurias pagrindžia rašytiniai įrodymai, todėl šią sumą priteisia iš E. G.. Tačiau, spręsdama dėl nukentėjusiųjų reikalavimo atlyginti jiems žalą už eismo įvykio metu nepataisomai sugadintą automobilį „BMW 730D“ – 12 000 Eur, kolegija atsižvelgia ne tik į šiuo metu esančią 10 metų tokio automobilio rinkos kainą – nuo 6000 Eur iki 10 000 Eur ((duomenys neskelbtini) ), bet ir į tai, kad prie šios žalos atsiradimo iš dalies prisidėjo ir pats M. B., kuris pats davė šį automobilį važinėti E. G., pats, kaip keleivis, važiavo tame automobilyje, kai jį neblaivus vairavo E. G., ir mano, kad esant šioms aplinkybėms teisinga ir protinga suma už nepataisomai sugadintą automobilį būtų 8000 Eur, kuri priteisiama iš E. G..
Teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 str. pateikiama neturtinės žalos sąvoka ir jos įvertinimo kriterijais. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra svarbiausios įstatymų saugomos vertybės, todėl jų gynimo atveju pagrindiniu neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijumi yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Vertinant fizinio pobūdžio pasekmes, pirmiausia atsižvelgiama į sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, galimybę atlyginti žalą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, o teismas nustato piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą.
Kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusieji L. ir E. B., netekę savo sūnaus M. B., patyrė stiprius dvasinio pobūdžio išgyvenimus. Žuvusysis M. B. buvo jauno amžiaus, darbingas, sveikas (priešingų byloje duomenų nėra), savo gyvenime turėjo perspektyvas, kartu su tėvu dirbo užsienyje, nebuvo dar sukūręs savo šeimos ir, akivaizdu, kad tėvai puoselėjo viltį ir lūkesčius, kad sūnus kada nors sukurs šeimą, turės vaikų, kuriuos jie padės auginti, džiaugsis anūkais, kad jie visi kartu sutiks šeimos šventes, taip pat, kad sūnus jais pasirūpins senatvėje. Staigi ir netikėta vaiko mirtis abiem tėvams (nukentėjusiesiems) sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį skausmą, kuris dėl nepataisomų nusikaltimo pasekmių iki šiol yra itin didelis. Kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiaisiais, kad dėl sūnaus netekties jiems pablogėjo sveikata, kad tai atsiliepė ir jų gyvenimo kokybei – jie negali pakankamai efektyviai dirbti ir save tinkamai realizuoti. Tačiau nustatant neturtinės žalos dydį, taip pat būtina atsižvelgti ir į šiuo aspektu reikšmingas nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes: E. G. eismo įvykio metu automobilį vairavo neblaivus, pažeidė du KET punktų reikalavimus, dėl jo neteisėtų veiksmų kilo labai skaudžios nepataisomos pasekmės, tačiau jo padarytas nusikaltimas yra neatsargus, jis sąmoningai nesiekė nukentėjusiesiems sukelti dvasinius išgyvenimus. Pažymėtina, kad neatsargiuose nusikaltimuose priteistinos neturtinės žalos dydis yra mažesnis nei tyčiniuose nusikaltimuose. Taip pat atsižvelgiama ir į paties žuvusiojo veiksmus – pats davė E. G. naudotis savo automobiliu, tą dieną kartu su juo ir kitais bendrakeleiviais girtavo ir kaip keleivis važiavo tame automobilyje, kai jį neblaivus vairavo E. G..
Teismas, užtikrindamas protingą tiek nukentėjusiųjų, tiek E. G. interesų pusiausvyrą, siekdamas, kad jis galėtų realiai atlyginti nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kuo greičiau, į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas E. G. nebūtų antra papildoma bausme, vertina jo turtinę padėtį: E. G. šiuo metu niekur nedirba, yra išsituokęs, tačiau yra jaunas, darbingas, todėl turės galimybę priteistą žalą atlyginti ateityje, įvertinant ir tai, kad pirmiausia jis turės atlikti šiuo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taip pat dar turės atlyginti ir nukentėjusiesiems priteistą turtinę žalą, kurios suma nėra maža.
Atsižvelgus į šias aplinkybes bei teismų praktiką šios kategorijos bylose, kuriose dėl asmens žūties eismo įvykio metu iš kaltais pagal BK 281 str. 6 d. pripažintų asmenų žuvusiojo artimiesiems priteistų neturtinių žalų dydžiai vienam asmeniui (tėvams) yra nuo 2500 iki 30 000 Eur, taip pat įvertinus tai, kad draudimo bendrovė nukentėjusiesiems jau yra sumokėjusi 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, darytina išvada, kad nukentėjusiesiems iš E. G. priteisiama po 15 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.
BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Byloje nukentėjusiųjų interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas Ž. R., pateiktas kvitas patvirtina jam už atstovavimą sumokėtą 300 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų interesams atstovavo advokatas R. V., pateiktas kvitas patvirtina 1000 Eur atstovavimo išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, posėdžių skaičių, juose praleistą laiką, atstovų darbo sąnaudas, tai, kad atstovai padėjo nukentėjusiesiems rengti dokumentus: civilinį ieškinį, apeliacinį skundą, sprendžia, kad B. šeimos narių prašoma priteisti išlaidų suma – iš viso 1300 Eur yra proporcinga jiems suteiktai teisinei pagalbai, todėl turi būti išieškota iš E. G..
Daiktai, saugomi Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK daiktų saugojimo kameroje pagal kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , sunaikinami, 4 vnt. CD diskų su apžiūrų nuotraukomis, saugomi prie bylos, paliekami saugoti prie bylos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
E. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 6 d., ir jam paskirti 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę.
Bausmę paskirti atlikti atviroje kolonijoje.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo bausmės vykdymo pradėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 68 str., E. G. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams.
E. G. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijoje bei dokumentų (asmens paso ir vairuotojo pažymėjimo) paėmimą palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, nuosprendį pradėjus vykdyti, vairuotojo pažymėjimą perduoti VĮ „(duomenys neskelbtini) “ saugoti, kitas kardomąsias priemones panaikinti.
Priteisti iš E. G. nukentėjusiesiems E. ir L. B. 11 039,90 Eur (vienuolika tūkstančių trisdešimt devynis eurus 90 centų) turtinei žalai atlyginti, po 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) kiekvienam neturtinei žalai atlyginti ir 1300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus) atstovavimo išlaidų.
Daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti: žiebtuvėlį, butelį gėrimo „Grand Cavalier“, butelį gėrimo „Napoleon“, alaus skardinę „Calsberg“, vairuotojo ir keleivio pusės oro pagalves, 5 vnt. vokų, bliuzoną, kepurę, odinę pirštinę, 2 batus, laikrodį „Citizen“, mobiliojo ryšio telefoną „SAMSUNG“, marlėje džiovintą M. M., M. B., Ž. A., A. B. kraują, E. G. lyginamuosius seilių pavyzdžius, saugomus Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK daiktų saugojimo kameroje pagal kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti, 4 vnt. CD diskus su apžiūrų nuotraukomis, saugomus prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti prie bylos.