Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Arvydo Martinavičiaus,

kolegijos narių teisėjų Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Jolantai Miežienei,

dalyvaujant pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei R. D.,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovei V. V.,

dalyvaujant atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui M. N. (M. N.),

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos atstovui,

nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. I., D. I., Ž. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalies, kuria 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 46), panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą pareiškimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. kovo 6 d. gautas pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas, kuriuo prašoma: 1. panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 46); 2. panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), duomenų tvirtinimo; 3. panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM.1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R., (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R.; 4. panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punkto dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R.; 5. pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Mažeikių rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. L., dalyje, kurioje D. ir D. I. įsigijo 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 6. taikyti restituciją: grąžinti valstybės nuosavybėn 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos atsakovams D. ir D. I. 9 440 Lt.

Pareiškėjo pareiškime nurodoma ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2014 m. rugpjūčio 5 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1SD-(3.1)- 2563 dėl viešojo intereso gynimo, kuriame teigiama, kad Telšių apskrities viršininkas neteisėtai Ž. R. nuosavybėn perleido miesto miškų plotą, priskiriamą valstybinės reikšmės miškams.

Šiaulių apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Ž. R. į buvusio savininko J. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) Mažeikių apskrityje teisėtumo pagal pateiktą informaciją ir tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad: Ž. R. 1996 m. birželio 12 d. pateikė tuometinei Akmenės rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai prašymą išmokėti kompensaciją už J. R. 0,44 ha žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) Mažeikių apskrityje. Nuosavybės teises patvirtinti buvo pateiktas Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiaus Viekšnių fermos nubraukta ir ištaisyta į (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas, parengtas 1930 m. Žemės tvarkymo departamento matininko J. N., kurio tekstinėje dalyje įrašytas Nr. 15 savininkas J. R., turėjęs sklypą Nr. 58 0,27 ha ploto, susidedantį iš 0,25 ha sodybos ir 0,02 kelių, bei sklypą Nr. 68 0,17 ha ploto, susidedantį iš 0,15 ha sodybos ir 0,02 kelių. Giminystės ryšiui su savininku patvirtinti buvo pateikti: J. R. mirties liudijimo, V. R. gimimo liudijimo, V. R. mirties liudijimo, Ž. R. gimimo liudijimo, Ž. R. ir P. R. sutuoktuvių liudijimo kopijos.

Motyvuojamoji dalis

Pripažinus minėtus administracinius aktus negaliojančiais, t.y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turėtų būti taikoma restitucija (LAT CBS teisėjų kolegijos aprobuota nutartis 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003), t. y. Ž. R. privalėtų grąžinti valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą valstybės dispozicijon, tačiau, kaip jau buvo minėta, ji Žemės sklypą 2010 m. sausio 21 d. perleido D. ir D. I. bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalyku – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad 2010 m. sausio 21 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinta Mažeikių rajono 1-o notarų biuro notarės R. L., dalis dėl Žemės sklypo dalies, užimtos valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, pardavimo yra niekinė ir negalioja (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą Žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – valstybinės reikšmės miškams priskirtas miestų miškų plotas, restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Nustačius, kad Žemės sklypą, į kurį neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, atsakovė Ž. R. pirkimo–pardavimo sandoriu perleido kitam asmeniui, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturėjo intereso juo disponuoti, jai restitucija netaikytina – ji neįpareigotina grąžinti turto įgijėjui pagal sandorį gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jai procesas pripažintinas baigtu. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal kasacinio teismo praktiką, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Pareiškėjo atstovė dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir administracijos atsiliepimuose išdėstytos pozicijos nurodė, kad argumentai nepatvirtina ginčijamo administracinio akto teisėtumo, nes institucija, atlikdama tam tikros teritorijos planavimą, turi atsižvelgti ne tik į teisės aktus, priimtus prieš 23 metus, kurie nustatė tuo metu galiojusį tos teritorijos naudojimo reglamentą, bet ir išsiaiškinti, koks šiuo metu yra tos teritorijos naudojimo reglamentas, ar jis nėra pasikeitęs. Tuo pačiu pastebėtina, kad ne teritorijų bendraisiais planais yra nustatomi valstybinės reikšmės miškų plotai. Nagrinėjamu atveju atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba, priimdama 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347, neatsižvelgė į tai, kad yra pasikeitęs ginčo teritorijos naudojimo reglamentas, t. y. ji įgijusi valstybinės reikšmės miško statusą, dėl to Mažeikių rajono savivaldybė nebeturi jokių teisių į šią teritoriją, taip pat būti šios teritorijos planavimo organizatoriumi. Visiškai nepagrįsti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės atstovo argumentai, kad negalima remtis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, nes jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, be to, jie yra nepakankami patvirtinti faktui, kad ginčo teritorijoje yra miškas. Pažymėjo, kad teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad miškui apibrėžti pakanka dviejų kriterijų: 1) jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir 2) dydis. Byloje pateiktų įrodymų: pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų ploto schemos fragmento, pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksacinių rodiklių, Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos Pagrindinių miško kirtimų išdėstymo plano 1998 m. – pakanka išvadai, jog ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės (miesto) miškas, t. y. medžiais apaugęs plotas yra Mažeikių mieste, jo dydis yra didesnis nei 0,1 ha. Taigi, ginčo objektas yra Mažeikių miesto teritorijos ribose, todėl į šią teritoriją patenkanti miško dalis pagal įstatymą automatiškai priskiriama valstybinės reikšmės miškams. Tai, kad žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip kitos pagrindinės tikslinės paskirties sklypas, nepaneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad jame yra valstybinės reikšmės miško plotai. Dėl teisinių santykių stabilumo ir viešojo intereso gynimo Lietuvos teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Tų pačių argumentų pagrindu teigtina, kad tokio pobūdžio bylose teisinių santykių stabilumas neturi prioriteto prieš ginamą viešąjį interesą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atsiliepime nurodoma, kad su pareiškėjo reikalavimais atsakovas sutinka. Nacionalinė žemės tarnyba 2012-11-28 gavo Valstybinės miškų tarnybos raštą Nr. R2-3212 „Dėl valstybinės reikšmės miškų“, kuriuo Valstybinė miškų tarnyba Nacionalinę žemės tarnybą informavo, kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nustatyta, jog, be kitų privačių kitos paskirties žemės sklypų, ginčo Žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas nuosavybės teisių atkūrimo proceso patikrinimas. Vadovaujantis Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiaus Paviekšnių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planu, parengtu 1930 m. Žemės tvarkymo departamento matininko J. N., buvęs žemės savininkas J. R. turėjo 0,44 ha žemės. Ž. R. 1996-06-12 padavė prašymą Akmenės rajono Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. R. (senelio) Mažeikių apskrityje Viekšnių valsčiuje Viekšnių mieste turėtą 0,44 ha žemę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija, galiojanti nuo 1997-10-04), 12 punktu, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų gali būti laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo metu) nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. J. R. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 125 yra Ž. R. Lietuvos Respublikos paso kopija, Ž. R., V. gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), V. R., J. gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) J. R. mirties liudijimas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad Ž. R. buvo tinkama pretendentė, turėjusi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. R. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą žemę. Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 100 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei Ž. R.“ Ž. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. R. Viekšnių mieste turėtą 0,44 ha žemę, kompensuojant valstybei priklausančiomis akcijomis. Ž. R. 2001-12-28 pateikė prašymą Telšių apskrities viršininko administracijai panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 100 bei skirti žemės sklypą Mažeikių mieste. Vadovaujantis šiuo Ž. R. prašymu, Telšių apskrities viršininko 2002 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 93 buvo pripažintas netekusiu galios Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 100 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei Ž. R.“. Atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis) tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1130 „Dėl atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis)“. Atsižvelgiant į tai, kad minėta tvarka įsigaliojo tik nuo 2002-07-18, o prašymą Telšių apskrities viršininko administracijai panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 100 Ž. R. pateikė 2001-12-28, minėtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai nebuvo pradėtas realizuoti.

Kaip minėta, Ž. R. 2001-12-28 pateikė prašymą Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui (toliau –TAVA Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius) skirti žemės sklypą Mažeikių mieste, o 2008-06-02 -prašymą „už man priklausančią žemės dalį 0,14 ha, buvusią savininko J. R. Viekšnių m., paskaičiuoti išvadą persikėlimui į Mažeikių rąj. Reivyčių seniūniją.“ Atsižvelgiant į Ž. R. 2001-12-28 prašymą, Telšių apskrities viršininko 2007 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. P1.Ž-1786 ji buvo įtraukta į eilę gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai gyvenamojo namo statybai Mažeikių mieste.

Telšių apskrities viršininkas pasirašė Ž. R. vardu parengtą 2008 m. birželio 4 d. išvadą Nr. V4-3911 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – 2008 m. birželio 4 d. Išvada Nr. V4-3911), pagal kurią Ž. R. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. R. Viekšnių mieste nuosavybės teisėmis valdytos 0,44 ha žemės 0,14 ha (vertė – 2520 Lt) dalį, kuri priskiriama valstybės išperkamai žemei. Išvados 2 punkte buvo nurodyta, kad ji persiunčiama į Mažeikių rajono Reivyčių seniūniją (kaip ir nurodyta Ž. R. 2008-06-02 prašyme). Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Ž. R. 2009-01-28 pateikė prašymą TAVA Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodė: „Pageidauju žemės sklypą gauti „Birutės“ kvartale“; Ž. R. įgaliotas asmuo G. G. 2009-07-10 pateikė prašymą „skirti naują sklypą Naikių mikrorajone pažymėtą Nr. 46“. TAVA Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius 2009-08-05 raštu Nr. RM.2-1450(1.24) „Dėl naujų žemės sklypų suteikimo“ kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas atlikti Ž. R. įgalioto asmens G. G. pasirinkto naujo 0,2966 ha žemės sklypo Nr. 46 Naikių mikrorajone kadastrinius matavimus, patvirtinti parengtą šio žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti jo tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį ir kt. Pažymėtina, kad atlikus 0,2966 ha žemės sklypo kadastrinius matavimus ir 2009-10-06 nustačius žemės sklypo kadastro duomenis, žemės naudmenų eksplikacijoje nenurodyta miško žemė, patenkanti į šį žemės sklypą, tačiau nurodyta, jog žemės sklypą sudaro 0,2966 ha žemės ūkio naudmenų. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ ir atsižvelgdamas į TAVA Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2009-10-26 raštą Nr. R2-1559(1.24) „Dėl žemės sklypų suteikimo“, 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ 1 punktu patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2966 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos ir pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R.“ Ž. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio žemės savininko J. R. valdytos žemės 0,2966 ha dalį iš 0,44 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. PI.Z-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punktu nusprendė Ž. R. atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio nominali vertė – 22740,00 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, kitos paskirties 0,2966 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Mažeikių mieste 2010-01-21 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo D. I.

Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi buvusio žemės savininko J. R. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 125 esančius dokumentus, 2013-12-11 raštu Nr. 1SD-(3.1)-3435 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, pažymėdama, kad joje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog Žemės sklypas (ar jo dalis) yra priskirtinas valstybinės reikšmės miškų plotams, bei prašydama Valstybinės miškų tarnybos pateikti informaciją, ar Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R.“ priėmimo metu Žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miškų plotų ir kokią dalį nurodyto Žemės sklypo jie užėmė. Šiuo raštu Nacionalinė žemės tarnyba Valstybinės miškų tarnybos taip pat paprašė informuoti (pateikiant grafinę medžiagą), kurioje konkrečioje vietoje valstybinės reikšmės miškų plotai pateko į Žemės sklypą, taip pat informuoti, nuo kada šiame Žemės sklype esantys miškai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams.

Valstybinė miškų tarnyba, atsakydama į minėtą Nacionalinės žemės tarnybos 2013-12-11 raštą Nr. 1SD-(3.1)-3435, 2014-02-12 raštu Nr. R2-397 Nacionalinę žemės tarnybą informavo, kad 2006 m. buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į Žemės sklypo teritoriją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš Valstybinės miškų tarnybos su 2014-02-12 raštu Nr. R2-397 pateiktos grafinės medžiagos matyti, kad Žemės sklypo, į kurį Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-76 buvo atkurtos nuosavybės teisės Ž. R., dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus. Iš šios Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, kad Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame esantys miško sklypai Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis) ir Nr. 28 (dalis), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“, yra priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Iš minėtos grafinės medžiagos matyti, kad į Žemės sklypą patenka 0,07 ha miško žemės, kuri yra sudėtinė miesto miškų dalis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2008-11-25 iki 2009-12-28), Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose (redakcija, aktuali nuo 2009-05-26 iki 2009-12-28) buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu miškai priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams (išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė). Taigi pagal pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad miškų plotai, esantys Žemės sklype, Atkūrimo įstatymo prasme Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R.“ priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. Atsižvelgiant į tai, kad atkuriant Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R.“ Ž. R. nuosavybės teises į Žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto (redakcija, aktuali nuo 2008-11-25 iki 2009-12-28), Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto (redakcija, aktuali nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01) ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų (redakcija, aktuali nuo 2009-05-26 iki 2009-12-28) nuostatos, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-76 dalis, kuria Ž. R. atkurtos nuosavybės teisės į miesto miško plotą, priskiriamą valstybinės reikšmės miškams, turėtų būti panaikinta. Taip pat turėtų būti panaikinta ir Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punkto dalis, kuria nuspręsta Ž. R. atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn miesto miško plotą, priskiriamą valstybinės reikšmės miškams, patenkantį į naują 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Panaikinus minėtus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. turi būti pripažinta negaliojančia ir jų pagrindu 2010-01-21 sudaryta pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl žemės sklypo dalies, užimtos valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, pardavimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o pagal šio straipsnio 2 dalį – tuo atveju, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Remiantis Civilinio kodekso 6.146 straipsnio nuostatomis, restitucija yra taikoma natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju yra taikoma piniginė restitucija – sumokama ekvivalentu pinigais. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinta negaliojančia 2010-01-21 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, kuria D. I. įsigijo valstybinės reikšmės miškams priskirtus miškų plotus, esančius Žemės sklype. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą Žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – miestų miškų plotai, restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl siekiant apginti viešąjį interesą ir grąžinti valstybės nuosavybėn Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – valstybinės reikšmės miškams priskirtus miestų miškų plotus – turėtų būti panaikinti: Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria suprojektuotas 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypas; Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1506 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalis, kurioje patvirtinti žemės sklypo duomenys valstybinės reikšmės miškams priskirtam miškų plotui; Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R., (duomenys neskelbtini) dalis, kurioje atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą; Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P1Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ dalis, kurioje atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, sutinka su pareiškėjo reikalavimais.

Taigi Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 46 suprojektuotas 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypas (Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 46 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini). Administracijos direktorius 2009 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2966 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą ir nustatė žemės sklypo naudojimo būdą, pobūdį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Pažymėtina, kad Taryba sprendimą bei Administracijos direktorius įsakymą priėmė vadovaudamiesi turima informacija, t.y. turimi duomenys nepatvirtino, kad Žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą. Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras pareiškime nurodo, kad 2006 m. papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į Žemės sklypą. Tačiau prokuroras nenurodo, kad minėti miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, o tą Valstybinė miškų tarnyba privalėjo padaryti. VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Ieškinyje prokuroras remiasi 2014 m. vasario 3 d. pažyma Nr. 46396 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Prokuroras teigia, kad dalis ginčo sklypo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Po 2004 m. iki ginčo norminių aktų priėmimo miškų plotai buvo koreguojami dar du kartus: 2006 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 916 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir 2007 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 713 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Kartu su nutarimais pateiktos miškų schemos yra sudarytos labai dideliu masteliu, negalima tiksliai nustatyti miškų ribų (koordinačių). Savivaldybė mano, kad ginčo situacija susiklostė dėl valstybinės reikšmės miškų plotų netikslios kartografijos. Tai įrodo, kad sprendimo priėmimo metu atsakovui nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Ž. R. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas arba, kad ji veikė neteisėtai teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-148/2011 ir kt.). Vėliau, paaiškėjus, kad sprendimas prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė, ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). Ž. R. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 m. lapkričio 17 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VM.1-61 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R., (duomenys neskelbtini) remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo. Todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešojo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešojo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo. Teismas turėtų įvertinti ne tik prokuroro ginamo viešojo intereso, bet ir privataus intereso svarbą, įvertinti, ar priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, ir ar atitinka proporcingumo principui keliamus reikalavimų. Savivaldybės nuomone, įvertinus prokuroro ginamą viešąjį interesą, t. y. Žemės sklypo plotą, į kurį patenka tik 0,07 ha neva miško žemės, nustatytą sklypo paskirtį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos), ir tai, kad jis nėra priskirtas visuomenei reikšmingos vertės sklypui, jis konkuruoja su privataus intereso svarba. Mano, kad apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu bus padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą, bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Remdamasi šiais argumentais, savivaldybė mano, kad byloje nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad negali būti tenkinami prokuroro reikalavimai dėl panaikinimo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus, Telšių apskrities viršininko priimtų administracinių aktų dalių, negali būti tenkinami ir prokuroro reikalavimai dėl pripažinimo negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalies ir restitucijos taikymo.

Atsakovų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad byla atsirado dėl to, kad Miškų tarnyba netinkamai atliko savo pareigas. Miškų tarnybos pateikti duomenys neleidžia daryti išvados, kad 0,07 ha patenka į ginčo teritoriją. Kreipdamiesi raštu prašė pateikti informaciją, bet Valstybinė miškų tarnyba pateikė bendro pobūdžio registraciją, tačiau nepateikė įregistravimo datos. Jie nurodė, kad miškai ir miško žemės įregistruoti į valstybės kadastrą 2003-02-26. Nebuvo nurodytos miško masyvo ribos. Jos nenurodytos, nenurodytos ir miško kvartalo ribos, sklypo įregistravimo data. Pateikti taksaciniai duomenys nurodė, kad tame plote auga medžiai, bet jų ribos nenurodytos. Pateikiama klaidinga, skirtinga informacija. Masyvo ribos nenurodytos, sklypo ribos nenurodytos, yra nurodyti tik plotai. Neaišku, kuo vadovaujantis jie nurodė šituos plotus. Kadangi neaiškios ribos, neaišku, kaip apskaičiuoti teisingai plotą. Iš pateiktų dokumentų matosi, kad tik dalis patenka į miško plotą, todėl mano, kad plotas apskaičiuotas neteisingai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimo nepateikė, jos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas tenkintinas.

Dėl kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo termino

Prokuroras, kuris kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, laikytinas viena iš proceso šalių, kuriai taikomos tos pačios proceso teisės normos, kaip ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat ir dėl skundo (prašymo) padavimo termino. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Kitaip tariant, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.

Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009 ir kt.).

Šioje byloje nustatyta, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2014 m. rugpjūčio 5 d. gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr.1SD-(3.1)-2563 „Dėl viešojo intereso gynimo“ (10–17 b. l., I tomas). Į Mažeikių rajono apylinkės teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 3 d., t. y. nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (ginčui aktuali 2006-12-19 įstatymu Nr. X-982 patvirtinta straipsnio redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008-01-01) numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervacinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; to paties straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad taip pat išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr.T1-347 patvirtintas pakoreguotas Mažeikių miesto rytinės dalies (Naikių mikrorajono) detalusis planas ir suformuoti nauji žemės sklypai dėl nuosavybės teisių atkūrimo už Mažeikių rajono savivaldybės miestuose turėtą žemę. Minėtu sprendimu buvo patvirtintas pakoreguotas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalusis planas, kurio grafinėje dalyje Nr.46 suprojektuotas 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypas.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2966 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą bei nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos (53 b. l., I tomas). Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-76 Ž. R. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. R. nekilnojamojo turto dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (54 b. l., I tomas). Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. P1.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ atkūrė nuosavybės teises Ž. R., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (55 b. l., I tomas). Šių administracinių aktų pagrindu VĮ Registrų centre įregistruotas kitos paskirties 0,2966 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Mažeikių mieste, nuosavybės teise priklausantis Ž. R..

2010 m. sausio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinta Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. L., D. I. ir D. I. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš Ž. R. nupirko 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Iš LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46396 (70 b. l., I tomas, 29 b. l., II tomas) matyti, kad ginčo sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus, kurie yra sudėtinė miesto miškų plotų dalis. Iš šios Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypas Nr. 26, vadovaujantis LR Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,07 ha miško žemės.

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodoma, kad prokuroras nenurodo, kad minėti miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, o tai Valstybinė miškų tarnyba privalėjo padaryti. Atsižvelgdama į šiuos atsakovų motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios teritorijos dalis priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams jau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Taip pat Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 „Dėl informacijos pateikimo“ (68–69 b. l., I tomas) informuojama, kad 2006 metais atlikus valstybinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre į miško plotus patenkantys žemės sklypai, tarp jų Nr. (duomenys neskelbtini), kurie vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Minėtos faktinės aplinkybės egzistavo skundžiamų aktų priėmimo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Taigi įvertinus rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą darytina išvada, kad ginčo žemės sklypas, esantis Pavenčių g. 53 Mažeikių mieste, patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą „miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-377/2010).

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir Mažeikių rajono savivaldybės atsiliepimuose nurodoma, kad paaiškėjus, kad sprendimas prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Taip pat nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). Byloje nekyla ginčo, kad Ž. R. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 m. lapkričio 17 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VM. 1-61-76, remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo, ir todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Atsakovų atsiliepime taip pat pažymima, kad minėtame EŽTT sprendime konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešojo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išsakytus atsakovų argumentus daro išvadą, kad ginčo atveju valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo dislokacijos vietą (Mažeikių miestas), ir dėl to, jog ginčo žemės sklypas, esantis Pavenčių g.53 Mažeikių mieste, patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu 0,07 ha valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn.

Taip pat atsakovo D. I. atsiliepime nurodoma, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą turėtų įvertinti ne tik prokuroro ginamo viešojo intereso svarbą, bet ir kito viešojo intereso, susijusio su Mažeikių miesto teritorijoje suformuotų gyvenamųjų namų kvartalu, kurio infrastruktūros įrengimui išleistos didžiulės lėšos, taip pat privataus intereso svarbą, kuri siejasi ne tik su atsakovais D. I., D. I. bei Ž. R., bet ir kitais asmenims, kuriems analogiškai buvo suteikti žemės sklypai toje teritorijoje, taip pat įvertinti ar priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, ir ar atitinka proporcingumo principui keliamus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taigi teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t.y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos manymu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Konstatuotina, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr.46), Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalis, kuria 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,2966 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R., a/k (duomenys neskelbtini) dalis, kuria perduotas Ž. R. neatlygintinai nuosavybėn 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punkto dalis, kuria perduotas Ž. R. neatlygintinai nuosavybėn 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo dalies suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažinta negaliojančia 2010 m. sausio 21 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. L., dalis, kuria Ž. R. pardavė 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), D. I. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-165/2012 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Toje pačioje nutartyje nurodoma, kad kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti.

ABTĮ 92 straipsnyje numatyta, kad akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos teisės ir teisėti interesai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-86/2014 nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A525-1561/2013 nurodoma, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį, valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn; panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra.

Nors, kaip jau buvo minėta, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo, vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, kad asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Nagrinėjamu atveju tokią situaciją lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, šie asmenys pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija, o atsakovės Ž. R. sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas. Tokios pačios nuostatos taikytinos ir vertinant atsakovų D. I. ir D. I. veiksmus.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.

Šiuo atveju atsakovė Ž. R., kuriai buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, šį turtą pirkimo–pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Taigi šiuo atveju šiam asmeniui, t.y. atsakovei Ž. R., restitucija netaikytina – ji neįpareigotina grąžinti turto įgijėjams atsakovams D. I. ir D. I. pagal sandorį gautų pinigų. Šiuo atveju valstybė įpareigotina paskutiniams turto įgijėjams atsakovams D. I. ir D. I., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios, atsižvelgiant į tai, kad visas 0,2966 ha ginčo žemės sklypas buvo parduotas už 40000 litų, bei į tai, kad pripažintina negaliojančia tik sutarties dalis dėl 0,07 ha žemės sklypo, turėtų būti 2734,13 Eur (390,59 Eur x 7 a).

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad atsakovai D. I. ir D. I. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 46); panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), duomenų tvirtinimo; panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM.1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R., (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R.; panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punkto dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą,, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R..

Pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 21 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartie notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. L., dalį, kuria D. ir D. I. įsigijo 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovams D. I. ir D. I. 2734,13 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt keturi Eur 13 cnt).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arvydas Martinavičius

Jarūnė Sedalienė

Virginijus Stankevičius