Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-29 · Administracinė byla Nr. I-826-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-29
Bylos Nr.
I-826-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04772-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
A. M., N. R., R. V.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-826-596/2016Proceso Nr. 3-61-3-04772-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M., N. R. ir R. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjos A. M., N. R. ir R. V. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamos priteisti iš atsakovo neišmokėtas darbo užmokesčio nepriemokas, susidariusias tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį buvo privaloma priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintus pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki 2009-08-01: A. M. už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31 – 12 852,63 Lt (3 722,38 Eur), N. R. už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31 – 10 075,86 Lt (2 918,17 Eur), R. V. už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31 – 9 873,25 Lt (2 859,46 Eur).

Paaiškino, jog šiuo metu eina Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorų pareigas. A. M. (T.) 1995 m. perkelta į Šiaulių apygardos prokuratūrą, laikotarpiu nuo 2003-04-28 iki 2011-03-13 ėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas, nuo 2011-03-14 perkelta į Procesinės veiklos kontrolės skyriaus prokuroro pareigas ir šias pareigas eina iki šiol. N. R. 2000-08-21 perkelta dirbti į Šiaulių apygardos prokuratūrą, laikotarpiu nuo 2003-05-02 iki 2011-02-09 dirbo Šiaulių apygardos prokuratūros Apeliaciniame skyriuje, nuo 2009-05-13 jai pavesta eiti Apeliacinio skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas, nuo 2009-09-21 iki šiol eina skyriaus prokuroro pareigas. R. V. 1998-04-06 priimta į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kur iki šiol eina skyriaus prokuroro pareigas.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas). Darbo užmokesčio galutiniam dydžiui lemiamos reikšmės turi pareiginės algos koeficientas, kurį mažinant iš esmės pinigine išraiška mažėja ne tik pareiginės algos dydis, bet ir nuo jos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautas Lietuvos valstybei metus ir kvalifikacinį rangą. Prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (toliau – ir Priedėlis) III skirsnyje. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Priedėlio pakeitimo įstatymą, nuo 2009-08-01 pareiškėjų pareiginės algos koeficientai sumažėjo. 2011-12-21 priėmus Priedėlio pakeitimo įstatymą, pareiškėjų pareiginės algos koeficientas nuo 9,03 iki 9,45 buvo padidintas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime, spręsdamas dėl teisėjų pareiginės algos koeficientų, pasisakė ir dėl Priedėlio pakeitimų, kiek tai susiję su prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimu ir tokio mažinimo galiojimu laike, tačiau Priedėlis (2009-04-23, 2009-07-17 redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo tyrimo dalykas minėtoje konstitucinės justicijos byloje. Mano, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu įstatymų leidėjui sukūrė tik moralinę pareigą nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o teisiniai padariniai (kurie kiltų teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai) nekilo. Daro išvadą, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Priedėlyje (2009-04-23, 2009-07-17 redakcijose), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nurodo, kad 2016 m. kovo 15 ir 16 dienomis Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) elektroniniu paštu pateikė pareiškėjoms pažymas dėl kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio, pagal kurias visiškai nekompensuojamas jų prarastas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2013-12-31. Taip pat nurodo, kad pažymose nurodyta ženkliai mažesnė kompensuojamo atlygio suma už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-01. Mano, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai ir konstituciniam teisinės valstybės principui (II t., b. l. 1–12).

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjų patikslintą skundą nurodo, kad su pareiškėjų patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja A. M. (T.) laikotarpiu nuo 2003-04-28 iki 2011-03-13 ėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo (Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas. Nuo 2013-03-14 buvo perkelta į Procesinės veiklos kontrolės skyriaus prokuroro pareigas, kuriose dirba iki šiol. Pareiškėja N. R. laikotarpiu nuo 2003-05-02 iki 2011-02-09 dirbo Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniame skyriuje. Nuo 2009-05-13 ėjo Apeliacinio skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas. Nuo 2009-09-21 iki dabar N. R. eina skyriaus prokuroro pareigas. Pareiškėja R. V. nuo 1998-04-06 iki šiol eina skyriaus prokuroro pareigas. Pažymėjo, kad apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, t. y. Darbo apmokėjimo įstatymu. Pažymėjo, kad Konstitucinis teismas 2013-07-01 nutarimu nepripažino, jog Priedėlis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat pareiškėjų reikalavimams prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika ir nurodo, kad LVAT yra konstatavęs, jog dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti atlyginami pagal įstatymų leidėjo nustatytą kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (I t., b. l. 33–37, 116–118, 153–154, II t., b. l. 40–42).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Generalinė prokuratūra 1998-04-03 įsakymu Nr. 140-K „Dėl R. V. priėmimo į tarnybą“ 1998-04-06 priėmė į tarnybą R. V. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus stažuotojos pareigoms, nustatė mėnesinio pareiginio atlyginimo koeficientą – 10 ir nutarė mokėti 20 procentų priedą prie mėnesinio pareiginio atlyginimo (I t., b. l. 15).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2000-08-10 įsakymu Nr. 632-K „Dėl N. R. perkėlimo į kitas pareigas“ nuo 2000-08-21 perkėlė pareiškėją N. R. iš Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Civilinių bylų grupės vyriausiosios prokurorės pareigų į Šiaulių apygardos prokuratūros Nusikaltimų nuosavybei ir ekonomikai skyriaus prokurorės pareigas, nustatė mėnesinio pareiginio atlyginimo koeficientą – 18 ir nutarė mokėti 20 procentų priedą prie mėnesinio pareiginio atlyginimo už ištarnautą prokuratūroje laiką ir nustatyto dydžio (2,50 MMA) priedą už turimą pirmojo rango teisininkės laipsnį (I t., b. l. 14).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2003-04-28 įsakymu Nr. P-290 „Dėl tarnybos tęsimo pertvarkytuose Šiaulių apygardos prokuratūros skyriuose“ nuo 2003-05-02 perkėlė N. R. į Šiaulių apygardos Apeliacinio skyriaus prokuroro pareigas, bei perkėlė R. V. ir A. T. į Šiaulių apygardos Antrojo (Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas (I t., b. l. 19–20).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2008-06-20 įsakymu Nr. P-488 „Dėl pavardės pakeitimo“ nurodė nuo 2008-06-20 vietoj Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės A. T. pavardės „T.“ vartoti „M.“ (I t., b. l. 17).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009-05-12 įsakymu Nr. P-232 „Dėl pavedimo N. R. laikinai eiti Šiaulių apygardos prokuratūros Apeliacinio skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas“ nuo 2009-05-13 pavedė pareiškėjai N. R. laikinai eiti Šiaulių apygardos prokuratūros Apeliacinio skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas ir nustatė pareiginės algos koeficientą – 10,4 (I t., b. l. 18).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2011-03-10 įsakymu Nr. P-200 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės A. M. perkėlimo“ nuo 2011-03-04 perkėlė pareiškėją A. M. iš Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigų į Šiaulių apygardos prokuratūros Procesinės veiklos kontrolės skyriaus prokurorės pareigas ir nustatė pareiginės algos koeficientą – 9,03, 21 procentų priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už turimą vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (I t., b. l. 16).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-05-03 įsakymu Nr. P-387 „Dėl tarnybos santykių ir pareiginių algų koeficientų nustatymo Šiaulių apygardos prokuratūroje“ pareiškėjoms nustatė 9,45 dydžio pareiginės algos koeficientą (I t., b. l. 23–25).

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2012-05-07 įsakymu Nr. 1-19 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorų tarnybos vietos specializuotose skyriuose nustatymo“ nustatė, jog pareiškėjų tarnybos vieta yra specializuotame Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje (I t., b. l. 26).

Generalinė prokuratūra 2013-09-19 raštu Nr. 17.2.-17430, Nr. 17.2-17425, Nr. 17.2-17432 pareiškėjoms išaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais, todėl įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų (I t., b. l. 27, 28, 29).

Generalinės prokuratūros 2013-10-07 pažymoje Nr. 17.9.-2774 „Apie A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30“ nurodyta, kad pareiškėjai A. M. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. yra 9 736,75 Lt (I t., b. l. 38). Generalinės prokuratūros 2015-03-09 pažymoje Nr. 17.9.-884 „Apie A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai A. M. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. yra 108,71 Lt (I t., b. l. 87). Generalinės prokuratūros 2015-04-28 pažymoje Nr. 17.9.-1545 „Apie A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai A. M. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 12 852,63 Lt (3 722,38 Eur) (I t., b. l. 133). Priede prie Generalinės prokuratūros pažymos Nr. 17.9. „Apie A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai A. M. grąžintina darbo užmokesčio dalis yra 3 574,41 Lt (1 035,22 Eur) (II t., b. l. 16–17).

Generalinės prokuratūros 2013-10-25 pažymoje Nr. 17.9.-3391 „Apie R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30“ nurodyta, kad pareiškėjai R. V. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. yra 12 743,92 Lt (I t., b. l. 39). Generalinės prokuratūros 2015-03-09 pažymoje Nr. 17.9.-882 „Apie R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai R. V. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. yra 109,5 Lt (I t., b. l. 84). Generalinės prokuratūros 2015-04-28 pažymoje Nr. 17.9.-1547 „Apie R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai R. V. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 9 846,25 Lt (2 851,68 Eur) (I t., b. l. 135). Priede prie Generalinės prokuratūros pažymos Nr. 17.9. „Apie R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai R. V. grąžintina darbo užmokesčio dalis yra 1 247,61 Lt (361,33 Eur) (II t., b. l. 26–27).

Generalinės prokuratūros 2013-10-25 pažymoje Nr. 17.9.-3392 „Apie N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30“ nurodyta, kad pareiškėjai N. R. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. yra 9 966,36 Lt (I t., b. l. 40). Generalinės prokuratūros 2015-03-09 pažymoje Nr. 17.9.-883 „Apie N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai N. R. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. yra 109,5 Lt (I t., b. l. 90). Generalinės prokuratūros 2015-04-28 pažymoje Nr. 17.9.-1546 „Apie N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai N. R. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 10 075,86 Lt (2 918,17 Eur) (I t., b. l. 134). Priede prie Generalinės prokuratūros pažymos Nr. 17.9. „N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo darbo užmokestį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjai N. R. grąžintina darbo užmokesčio dalis yra 1 578,11 Lt (457,05 Eur) (II t., b. l. 21–22).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjoms kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1785 redakcija) nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 3 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 3 d. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą.

Darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) nustato, kad priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos. Minėto įstatymo 5¹ str. (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1254 redakcija) nustatyta prokurorų priedų už kvalifikacinį rangą skaičiavimo nuo pareiginės algos tvarka: 1) jaunesniajam justicijos patarėjui – 10 procentų dydžio; 2) justicijos patarėjui – 15 procentų dydžio; 3) vyresniajam justicijos patarėjui – 20 procentų dydžio; 4) vyriausiajam justicijos patarėjui – 25 procentų dydžio; 5) valstybiniam justicijos patarėjui – 30 procentų dydžio; 6) vyriausiajam valstybiniam justicijos patarėjui – 40 procentų dydžio. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Priedėlio III skirsnyje.

Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, pirmą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti tik Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kitų prokuratūros grandžių – apygardų ir apylinkių prokuratūrų – prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-08-01) pakeitė Priedėlį, inter alia jo III skirsnį, antrą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti visų prokurorų pareiginės algos koeficientai. Pažymėtina, kad apygardų prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas iki 10,92, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – iki 10,1, skyriaus vyriausiojo prokuroro – iki 9,72, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – iki 9,54, ONKT prokuroro – iki 9,45, prokuroro – iki 9,03.

Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. nustatytas sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų galiojimo laikas 2010-07-02, 2011-11-22, 2011-12-21 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo pratęstas. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. buvo nustatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 str. nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009-04-30 galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010-06-30 ir 2011-11-22 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo atidėtas.

Seimas 2011-11-21 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2012-05-01), kurio 1 str. pakeitė Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnį, kuriame, pritaikius papildomas darbo užmokesčio mažinimo priemones, nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Iš minėto įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad šis įstatymas priimtas siekiant sėkmingai įgyvendinti Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimus. Šiuo įstatymu apygardų prokuratūros vyriausiajam prokurorui nustatytas 11,97 pareiginės algos koeficientas, vyriausiajam prokuroro pavaduotojui – 11,64 pareiginės algos koeficientas, specializuoto skyriaus vyriausiajam prokurorui – 9,72 pareiginės algos koeficientas, specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojui – 9,54, specializuoto skyriaus prokurorui – 9,45.

Šiame kontekste pažymėtina, kad šis ginčijamas teisinis reguliavimas ir juo nustatyti inter alia sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai galiojo iki 2013-12-31, kadangi 2014-01-01 įsigaliojo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti nesumažinti jų pareiginės algos koeficientai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja A. M. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Šiaulių apygardos Antrojo (Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas (I t., b. l. 19–20), nuo 2011-03-04 perkelta į Šiaulių apygardos prokuratūros Procesinės veiklos kontrolės skyriaus prokurorės pareigas, nustatant 9,03 pareiginės algos koeficientą ir mokant 21 procentų priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už turimą vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (I t., b. l. 16). Pareiškėja N. R. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Apeliacinio skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas (I t., b. l. 18). Pareiškėja R. V. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Šiaulių apygardos Antrojo (Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas (I t., b. l. 19–20). Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-05-03 įsakymu Nr. P-387 „Dėl tarnybos santykių ir pareiginių algų koeficientų nustatymo Šiaulių apygardos prokuratūroje“ pareiškėjoms nustatė 9,45 dydžio pareiginės algos koeficientą (I t., b. l. 23–25).

Taigi, pareiškėjoms dėl pasikeitusių Priedėlyje nustatytų prokurorų pareiginės algos koeficientų, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31 buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (įskaitant pareiginę algą, priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už kvalifikacinį rangą).

Generalinė prokuratūra pareiškėjų reikalavimams priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjos, kurių prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-04. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjos ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį joms išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjos skundą teismui pateikė praleidusios ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-10-03. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse (už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-10-03) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010-10-04 iki 2013-12-31) pareiškėjoms neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2014-12-22 nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Priedėlio (2009-04-23, įsigaliojusi 2009-05-01) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, 2010-06-30 redakcija, 2011-11-22 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. (2009-07-17 redakcija, 2010-07-02 redakcija, 2011-11-22 redakcija,), 2 str. (2011-12-21 redakcija) 2 d. tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis (2011-12-21 redakcija, įsigaliojusi 2012-05-01) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 str. (2011-11-21 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime, be kita ko, nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad šiuo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestinas pareiškėjų argumentas, jog Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu įstatymų leidėjui sukūrė tik moralinę pareigą nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o teisiniai padariniai (kurie kiltų teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai) nekilo.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Pažymėtina, kad Grąžinimo įstatymo nustatytas kompensavimo mechanizmas numato sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą, kuris skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 m. mėnesius yra 0,98, o už 2010–2013 m. mėnesius – 0,955. Taigi, pareiškėjoms perskaičiavus neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pagal Grąžinimo įstatyme nustatytus sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientus, nustatyta, jog pareiškėjoms grąžintina darbo užmokesčio dalis yra mažesnė, negu ji buvo nustatyta pagal Generalinės prokuratūros 2015 m. pateiktas pažymas. Teismo vertinimu, pareiškėjoms teismo sprendimu priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pagal Generalinės prokuratūros 2015 m. pateiktas pažymas ir nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisinga ir tai pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu pagal Generalinės prokuratūros 2015 m. pateiktas pažymas, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; LVAT 2016-03-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; LVAT 2016-03-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016).

Pareiškėjos prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2015-06-30 Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas Nr. XII-1927 ir šį įstatymą įgyvendinantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-08-26 nutarimas Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kartu pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009).

Nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. M., N. R. ir R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė