- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-266-337-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-08-3-00002-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Algirdas Gaputis, Arnoldas Šukaitis
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Nuteistasis
- I. V.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-266-337/2010
Teisėjas Donatas Jatužis Teisminio proceso Nr. 1-08-3-00002-2009-5
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. birželio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Arnoldo Šukaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendžio, kuriuo I. V. pripažintas kaltu pagal BK 139 str. 1 d. ir jam paskirta 7 MGL (910 litų) bauda, jos sumokėjimo terminą nustatant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš I. V. priteista nukentėjusiajam A. B. 1500 Lt neturtinės ir 80 Lt turtinės žalos atlyginimui, bei 1500 advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. V. nuteistas už tai, kad jis, 2008-01-02 apie 13. 00 val., Panevėžyje, V. Kudirkos g. 3, uždarydamas kompiuterinės technikos parduotuvės duris, durimis prispaudė į tarpdurį patekusią nukentėjusiojo A. B. kairę koją, tokiu būdu dėl neatsargumo sužalojo nukentėjusįjį A. B., padarydamas nukentėjusiojo kairės pėdos penkto piršto sumušimą ir pamatinio pirštikaulio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė A. B. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis I. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų BPK pažeidimų. Apeliantas teigimu, jis nėra kaltas dėl A. B. kojos sužalojimo. Apelianto manymu, teismo išvados dėl kaltės nėra pagrįstos bylos duomenimis. Teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad jis privalėjo numatyti, jog A. B. staiga įkiš koją į tarpdurį. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. siekė atidaryti parduotuvės duris ir vėliau siekė neleisti jas jam uždaryti, dešine koja įsirėmęs į sieną šalia durų. Tai patvirtina teismo nuosprendyje išdėstyti jo (apelianto), liudytojų R. M., M. T. ir D. I. parodymai. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam viena koja įsirėmus į sieną, jis negalėjo kitos kojos būti pastatęs tarpduryje. Kairės kojos padėtį pakeisti, t.y. įkišti ją į tarpdurį, A. B. galėjo tik pakeitęs dešinės kojos padėtį, t.y. pastatęs šią koją ant žemės. Kadangi traukiant duris į save, o A. B. jas laikant įsirėmus koja į sieną, jis negalėjo numatyti, kad A. B. koja yra tarpduryje, nes ji ten ir negalėjo būti. Tokiu atveju nei pagal asmenines savybes, nei pagal veikos pobūdį jis niekaip negalėjo numatyti, kad A. B. staiga keis savo kojų padėtį ir jam (apeliantui) jėga traukiant duris į save, kiš savo kairę koją į tarpdurį. Todėl apeliantas mano, kad jo atžvilgiu visiškai nepagrįstai buvo pritaikytas BK 16 str. 3 d. Be to, apelianto teigimu, bylos duomenimis nėra neginčytinai nustatyta ir tai, kad nukentėjusiojo koja buvo sužalota būtent jų kivirčo metu parduotuvės durimis. Byloje nenustatytas joks durų sugadinimas. Parduotuvės durys nėra identifikuotos nei kaip A. B. koją traumavęs daiktas, nei kaip jo batą sugadinęs daiktas. Nei vienas asmuo nematė, kad A. B. koja būtų suspausta tarp durų ir staktos. A. B. kojos skausmu ar sugadinta avalyne nesiskundė nei atvykusiems policijos darbuotojams, nei kitiems parduotuvėje buvusiems asmenims. Neįtikėtina, kad lūžus kojos kaului ir sumušus kojos minkštuosius audinius, nukentėjusysis būtų nejautęs skausmo ar neišsakęs savo pretenzijų dėl sukelto skausmo policijos darbuotojams. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis nepateikė neginčytinų įrodymų, jog jo sveikata nesunkiai sutrikdyta būtent jo, apelianto, veiksmais. Jei taip ir įvyko, tai jis negali būti atsakingas už šį sveikatos sutrikdymą, nes nei pagal savo asmenines savybes, nei pagal veikos pobūdį jis negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad A. B. staiga keis savo kojų padėtis ir įkiš savo kairę koją į apelianto traukiamų uždaryti durų tarpdurį, todėl kils įstatyme numatyti padariniai. Apeliantas mano, kad pats nukentėjusysis tokiu atveju elgėsi labai neapdairiai ir pats kaltas dėl kilusių padarinių. Nepagrįstai pripažindamas jį kaltu dėl neatsargaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, teismas be jokio teisinio pagrindo priteisė pastarajam turtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis nebuvo pareiškęs ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo ir tokio reikalavimo nepareiškė visos bylos nagrinėjimo metu. Todėl teismas negalėjo išeiti iš A. B. ieškinio reikalavimo ribų, o padaręs priešingai – teismas pasielgė šališkai. Tam tikrą teismo šališkumą patvirtina ir ta aplinkybė, jog teismas, nukentėjusiajam neprašant, priteisė iš jo, apelianto, A. B. atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusysis ir prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo I. V. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 139 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.
Nuteistasis nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už A. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą bei teigia nesant jo kaltės dėl to, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo A. B. parodymus, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenis, specialisto išvadą, liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius duomenis – konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. B. sveikatą nesunkiai sutrikdė būtent nuteistasis I. V.. Pats nuteistasis pripažino norėjęs ir bandęs jėga uždaryti duris, kai tuo tarpu nukentėjusysis koja įsispyręs į sieną neleido jų uždaryti. Kad nukentėjusysis bandė rankomis atitraukti duris, taip neleisdamas nuteistajam jų uždaryti, patvirtino ir liudytojai R. M., A. S., M. T., D. I.. Nors nei vienas iš šių liudytojų nepatvirtino matę tarp durų įstatytos nukentėjusiojo kojos, tačiau įvykio eiga bei jo aplinkybės, taip pat nukentėjusiojo parodymai, patvirtinti jo parodymų patikrinimo metu, specialisto išvada, kuria dėl kojos piršto lūžio konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, abejonių dėl nuteistojo kaltės nekelia. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis tiek pareiškime policijai, tiek apklausos teisme metu nurodė, kad fizinio kontakto su I. V. metu pastarasis jam durimis prispaudęs kairę koją, iškart po to jam buvo nustatytas pėdos penkto piršto sumušimas ir pamatinio pirštikaulio lūžis. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi nukentėjusiojo parodymus, kitus bylos duomenis, konstatuoja, kad A. B. parodymai dėl I. V. prieš jį atliktus veiksmus buvo nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, jis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti I. V.. Todėl teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis pirštą galėjo susilaužyti kitomis, nei jis pats nurodo, aplinkybėmis. Nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai, kiekvienam iš jų vienu metu panaudojant fizinę jėgą tų pačių durų traukimui į priešingas puses neabejotinai sudaro sąlygas įvairiems padariniams (pavyzdžiui sveikatos sutrikdymui, turto sugadinimui ar pan.) kilti bei suvokimą apie tai. Nagrinėjamu atveju tokių veiksmų padarinys – A. B. nesunkus sveikatos sutrikdymas, konstatuotas abejonių nekeliančia specialisto išvada. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad nukentėjusysis savo veiksmais įtakojo nuteistojo elgesį, tačiau tai negali būti apeliantą reabilituojančiu veiksniu, pašalinančiu jo atsakomybę už savo veiksmų padarinius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo provokuojantį, rizikingą elgesį, tačiau nusikalstamus padarinius sukeliantys iš pažiūros nepavojingi veiksmai nėra tinkamas bei leistinas atsakas net ir į tokį A. B. elgesį. Nuteistasis, užuot bandydamas jėga uždaryti nukentėjusiojo laikomas duris, turėjo realią galimybę tokio elgesio atsisakyti ir nieko neveikti, taip sulaukiant jau iškviestų policijos pareigūnų. Tačiau apeliantas I. V. pasirinko kitokį elgesio variantą bei fiziniais veiksmais bandė nutraukti jo ir nukentėjusiojo konfliktinę situaciją, taip sukeldamas nusikalstamus padarinius. Paties nuteistojo parodymai bei kiti byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad apeliantas veikė ir sužalojimą nukentėjusiajam padarė ne tyčiniais, o neatsargiais veiksmais, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis I. V. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir I. V. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas. Apelianto teiginiai dėl durų sugadinimo nenustatymo ar nukentėjusiojo nusiskundimų dėl kojos sužalojimo neišsakymas dar įvykio metu baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamus padarinius nepanaikina. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino I. V. kaltu pagal BK 139 str. 1 d., todėl išteisinti jį iš pastarojo nėra pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo I. V. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas I. V. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padaryta neatsargi baigta nusikalstama veika), jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino I. V. asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis, charakterizuojamas teigiamai). Įvertinus šias aplinkybes apylinkės teismas teisingai paskyrė apeliantui baudą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būtent bauda šiuo atveju bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai, tame tarpe bus užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas.
Apeliantas I. V. skundu ginčija ir teismo nuosprendžiu iš jo priteistą nukentėjusiojo turtinės žalos bei atstovavimo išlaidų atlyginimą, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu minėtieji klausimai išspręsti teisingai – šios išlaidos pagrįstai priteistos iš nuteistojo. Sutinkamai su BPK 105 str. 1 d. ir 106 str. 2 d., teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.
Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl I. V. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto I. V. teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmosios instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą apeliantas neturėjo. Apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.