Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-17 · Administracinė byla Nr. I-3817-505/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-17
Bylos Nr.
I-3817-505/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01423-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė, Algis Markevičius
Atsakovas
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
A. K.
Administracinė byla Nr. I-3817-505/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01423-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 38.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Markevičiaus,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

dalyvaujant atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Ričardui Šimčikui,

nedalyvaujant pareiškėjui A. K.,

viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 64-7-N-3; 2) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. liepos 18 d. oficialų perspėjimą (b. l. 5-7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. liepos 18 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ONTS vyriausiasis tyrėjas įteikė pareiškėjui oficialų perspėjimą. Šis perspėjimas, kaip jame yra nurodoma, pareigūno įteikiamas vykdant 2016 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 64-7-N-3 pareikšti oficialų perspėjimą.

Nors pats nutarimas Nr. 64-7-N-3 pareiškėjui nebuvo pateiktas susipažinti ar pagarsintas, pareigūnas oficialiame perspėjime, teigia, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms.

Susipažinęs su oficialiu perspėjimu, pareiškėjas nesuprato šio oficialaus teisines pasekmes sukeliančio dokumento pagrindų ir motyvų, kuriais remiantis jis priimtas. Akivaizdu, jog perrašytos tik deklaratyvios įstatymo nuostatos, kas reiškia, jog tokia forma galima įspėti bet kurį asmenį.

Pagal Nusikalstamumo užkardymo įstatymą esant atitinkamoms sąlygoms policijos yra skiriamas oficialus perspėjimas laikytis įstatymų, nepažeidinėti žmogaus teisių ir kt. Remiantis aplinkybe, jog pats oficialaus įspėjimo faktas truko apie penkias minutes ir pareiškėjas net nesuprato ne tik jo paskirties, vykdymo tvarkos, bet net ir pačios jo esmės. Pareigūnai neišaiškino nei skyrimo pagrindo nei motyvų. Iš pareigūnų elgesio suprato, kad perspėjimas, kad ir nepagrįstai pareikštas yra amžinas, neapskundžiamas, neatšaukiamas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, jis ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės. Niekada pareiškėjas nebendravo ir nebendrauja su asmenimis „gatvės“ ir pareigūnų priskiriamais organizuotam nusikalstamumui, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų, neužsiima jokia nelegalia prekyba. Yra vedęs ir šeimoje du mažamečius vaikus auginantis Lietuvos Respublikos pilietis.

Tiek dėl paties proceso, tiek dėl pareikšto oficialaus perspėjimo pareiškėjas patyrė pažeminimą, buvo įskaudintas ir šiuos policijos pareigūnų veiksmus vertina kaip teisėsaugos jėgos demonstravimą siekiant palaužti žmogų, pažeminti jo orumą, kas nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis. Pareiškėjas įsitikinęs, jog šiuo atveju buvo pažeistas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas bei Konstitucinio Teismo išaiškinimas, nes jis nėra padaręs ir nesiruošia daryti veikų, kurios yra pavojingos ir kuriomis daroma žala asmenims, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. Pastebėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 12-15).

Atsiliepime į skundą ir įgaliotas atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2016 m. liepos 18 d. A. K. pritaikyta Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau - ONUĮ) nuostatose numatyta prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas, laikantis ONUĮ 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir ONUĮ 4 straipsnyje numatytų pagrindų, t. y. iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šio asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, todėl jo skunde išdėstyti motyvai dėl jam pritaikytos prevencinės poveikio priemonės yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis - neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą.

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 19 straipsnyje yra numatyta, jog policijos pareigūnas, vykdantis nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją turi teisę: lankytis gyvenamosiose patalpose, taip pat kviesti į policiją profilaktiniams pokalbiams asmenis, įstatymų ir kitų teisės aktų numatyta tvarka įrašytus į policijos profilaktines įskaitas, taip pat kviesti į policiją ir oficialiai įspėti kitus asmenis dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nebuvo įteiktas 2016 m. liepos 18 d. Marijampolės apskrities VPK viršininko nutarimas Nr. 64-7-N-3. ONUĮ 6 straipsnyje yra nurodyta, kad oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti, asmeniui turi būti įteiktas oficialus perspėjimo nuorašas, kas ir buvo padaryta. Nutarimo įteikimas asmeniui pagal ONUĮ nėra numatytas.

Oficialus perspėjimas truko ne ilgiau, kiek truko prevencinis pokalbis bei supažindinimas su oficialiu perspėjimu. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2-ojo poskyrio vyriausiasis tyrėjas žodžiu pagarsino oficialaus perspėjimo skyrimo pagrindus bei motyvus, taip pat įspėjo apie šio oficialaus perspėjimo reikalavimų nesilaikymo pasekmes, jog asmeniui nesilaikančiam oficialaus perspėjimo, gali būti skirti teismo įpareigojimai.

Pagal ONUĮ nuostatų taikymo taisykles prevencinė poveikio priemonė - oficialus perspėjimas - galioja vienus metus nuo nutarimo apie šios prevencinės poveikio priemonės taikymą. Asmuo, kuriam pareikštas oficialus perspėjimas, turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka apskųsti tokį sprendimą. Pareiškėjas buvo informuotas apie tokią teisę apskųsti paskirtą oficialų perspėjimą, ką šiuo atveju ir padarė. Todėl skunde nurodyti motyvai visiškai nelogiški.

Oficialaus perspėjimo taikymo pagrindus pareiškėjo atžvilgiu pagrindžia ir viešo pobūdžio informacija. 2016 m. vasario 1 d. Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01- 1-05059-16 dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Nustatyta, kad pareiškėjas buvo pristatytas į Marijampolės ligoninę su durtine žaizda pilvo srityje. A. K. atsisakė duoti parodymus apie savo sužalojimą. Atliekant prevencinius pokalbius su D. R., pastarasis neneigė, kad pareiškėjas yra jam skolingas, ir jis siekia susigrąžinti skolą, tačiau kreiptis į teismą civiline tvarka atsisako. D. R. 2016 m. liepos 19 d. taip pat buvo paskirta prevencinio poveikio priemonė „Oficialus perspėjimas“. Prevenciniam pokalbiui buvo iškviestas ir A. G., tačiau jis į pokalbį iki šiol neatvyko.

Aplinkybes, kad pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais, patvirtina ir informacija, gauta ir kriminalinės žvalgybos informacijos atlikimo metu bei užfiksuota teisės aktų nustatyta tvarka,

Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti imperatyvaus pobūdžio padarinių - reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, atsiradimą. Tai yra papildoma medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis, nukreiptus prieš pareiškėją, ir padedanti visiškai užtikrinti teisingumą.

Aplinkybę, kad pareiškėjas linkęs nusikalsti patvirtina duomenys iš administracinių teisės pažeidimų įvykių registro ir įtariamųjų, kaitinamųjų ir nuteistųjų registro apie pareiškėjo nuolat daromus administracinės teisės pažeidimus, pareiškėjas yra teistas du kartus.

Pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, dėl kurių Marijampolės apskrities VPK pareigūnai neteisėtai taikė prevencinio poveikio priemonę - oficialų perspėjimą. Todėl netaikius prevencinio poveikio priemonės - oficialaus perspėjimo, būtų ir neužtikrinta pareiga apsaugoti visuomenę, bei valstybę, taip pat apsaugant žmonių teises ir laisves nuo galimos grėsmės, bei būtų sudarytos sąlygos toliau vykdyti pažeidimus.

Ginčijamame oficialiame perspėjime nurodytas reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato ONUĮ. Prašė skundą atmesti.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (b. l. 47)(ABTĮ 74 str. 1 d.), tačiau jo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2016 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 64-7-N-3 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ nutarė taikyti A. K. prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą (b. l. 43). Vykdydamas minėtą nutarimą, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2-ojo poskyrio vyriausiasis tyrėjas Ž. B., nurodydamas, kad A. K. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė jam oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 41). Pareiškėjas šiuos aktus skundžia teismui.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas Nr. VIII-353 (toliau – ONUĮ, aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2003 05 01).

ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi ONUĮ oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau-ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas ir priimant sprendimą, ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, o būtent: 2013 m. sausio 10 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta bausmė – 200 MGL dydžio bauda, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – 20 MGL dydžio bauda (b. l. 16-23); 2015 m. kovo 31 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė –laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams (b. l. 24-27); 2016 m. rugsėjo 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams (b.l.55-64), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-40613-16 metu pareiškėjo (liudytojo) duoti parodymai, jog jis pažįsta T. P., gim. (duomenys neskelbtini) , kuriam pagal Policijos departamento prie VRM prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašo duomenis iki 2012 m. sausio 10 d. buvo taikytas oficialus perspėjimas, bei 2015 m. spalio 28 d. buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 64-1-00490-06 padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnyje, 249 straipsnio 2 dalyje (b. l. 65-69); Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis apie pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus (b. l. 31, 32); Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenimis (b. l. 28- 30). Taigi tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek daugybės neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai, t. y. pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas buvo pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2007 m. gegužės 15 d. nutarimų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Kolegijos vertinimu, aiškinant ONUĮ 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į ONUĮ 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti skundo motyvai, jog jis nesuprato oficialaus teisines pasekmes sukeliančio dokumento pagrindų ir motyvų, kuriais remiantis jis priimtas, nes buvo perrašytos tik deklaratyvios įstatymo nuostatos, ir kad jam neaišku, kokie jo konkretūs veiksmai varžo kitų žmonių teises ar daro žalą visuomenei, nes jis nesiruošia daryti pavojingų veikų, atmestini kaip nepagrįsti.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, darytina išvada, kad ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – A. K. paskirta pagrįstai ir teisėtai, jos naikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rimantas GiedraitisDaina KukalienėAlgis Markevičius